Silicio slėnio klasteris
Pasaulinė technologinių klasterių (įmonių sąveikos grupių, sankaupų) sėkmė vystant regioninę ekonomiką buvo analizuota eilėje autorių darbų [80,81]. Susiformavusi daugumos nuomonė palaiko mintį, kad toks didžiulis sąveikaujančių verslo, mokslinių tyrimų, mokymo, finansinių ir valstybinių įmonių tinklas yra regiono ekonomikos augimą lemianti jėga ir beveik vienintelė galimybė ekonomikai išeiti į globalią rinką. Todėl pakartoti pasaulinių klasterių formavimosi kelią norėtų daugelis ekonominių regionų. Vienas iš pirmųjų pasaulinio lygio naujų technologijų verslo klasteris buvo Silicio slėnis Kalifornijoje, JAV.
Helsinkio, Kembridžo, Anglijoje, Tel-Avivo ir kiti pasauliniai klasteriai bando kopijuoti Silicio slėnio, Austino ar Sietlo klasterių istoriją kurdami aplinkui save fizinę aplinką,vadybos struktūrą ir įmonių valdymą, tačiau juos visus vienija vienas bruožas, kuris juos skiria nuo JAV technologinių klasterių. Visi kiti klasteriai išskyrus JAV, neturi vidinės rinkos arba ji labai menka. Todėl, bet kuris pasaulinis klasteris pradėdamas formuotis susidurs su problema, kurios neturėjo JAV klasteriai – jo įmonės turės būti orientuotos į globalią rinką. Savo ruožtu vietinė jų rinka ir vietinė aplinka neužtikrins nei būtinų augimui finansinių resursų, nei strateginių partnerių. Bangaloro, Indijoje programinės įrangos klasterio bazė iš esmės tebėra JAV. Jo įmonių vadovai daugumoje įgiję išsilavinimą ir patirtį JAV, verslo modelis yra amerikietiškas, pagrindinės pajamos ateina iš JAV rinkos ir iš esmės tai yra nekuriantis savo produktų, kontraktinių darbų atlikėjas JAV įmonėms. Taigi apibendrinant veikiančius pasaulinius technologinius klasterius galima tvirtinti, kad jie visi skiriasi nuo Silicio slėnio Kalifornijoje tuom, kad jie faktiškai yra pasaulinės aukštų technologijų pramonės forpostai, bet ne nacionalinės ekonomikos sektoriai. Todėl sukurti tokio lygio ekonomines struktūras nepakanka vietinio lygio žinių, patyrimo ir resursų.
Silicio slėnis nebuvo pirmas aukštų technologijų įmonių konglomeratas istorijoje. Tačiau kiti tokie dariniai buvo mechanistiniai įmonių junginiai, vadinami įvairiais vardais: technologiniai parkai, industrinės zonos, verslo inkubatoriai. Tokios zonos formavosi dar praėjusiame šimtmetyje ir žinomos tekstilės, plieno gamybos ir kitos zonos. Pastaraisiais dešimtmečiais formavosi daug aukštų technologijų gamybinių zonų, tačiau dauguma iš jų save matė tik kaip naujų produktų, tarkim integralinių schemų gamintojus, dirbančius kaimynystėje. Įmonės buvo kviečiamos tose zonose kurti mokslinių tyrimų centrus, statyti naujas gamyklas, joms buvo sukuriamos įpatingos mokesčių ir kitos lengvatos. Kai kuriais atvejais susiformavo pakankamai efektyvios ekonominės zonos, tačiau savo esme jos mažai kuom skyrėsi nuo tekstilės ar plieno gamybos zonų. Daugumos iš jų laikui bėgant ekonominė reikšmė sunyko, nes tai buvo senosios ekonomikos struktūros nors ir gaminančios naujos ekonomikos produktus. To priežastis yra tame, kad kuriant šias zonas nebuvo įdėjų ir supratimo, kad būtina sukurti zonos pastovaus regeneravimo mechanizmą. Tam reikalinga sistema, kuri užtikrintų naujų įmonių steigimąsi, žinių kūrybą ir mainus tarp ekonominių partnerių sistemoje, bendradarbiavimą tarp įmonių siekiant sukurti pastoviai generuojamų inovacijų aplinką, kurioje visos įmonės naudojasi bendros kūrybos rezultatais. Tačiau tradicinė technologinių parkų kūrimo idėja buvo statinės sistemos kūrimas nors ir informacijos amžiuje.
Tačiau Silicio slėnio fenomenas yra būtent jo sukurtoje kompleksinės sistemos esmėje:
”Sistemą sudarančių dalių visuma yra daugiau už sistemos sudėtinių dalių sumą”. Taigi jo esmė yra ne dalių kiekyje, bet dalių sąveikos kokybėje. Tačiau svarbu neužmiršti, kad sistemos efektyvumas auga didėjant ją sudarančių dalių kiekiui. Pastarojo dešimtmečio eigoje Silicio slėnio modelis buvo vis geriau suvoktas ir daugelis pasaulio besiformuojančių klasterių vienoje ar kitoje formoje perima Silicio slėnio modelį. Pavyzdžiui, Taivanas, Singapūras tai daro sistematiškai studijuodami Silicio slėnio modelį ir vyriausybės inicijuoja metodišką būtinų sėkmingai klasterio veiklai savybių diegimą. Izraelio, Indijos klasteriai formuojasi pernešant būtinas klasterių funkcionavimui savybes iš Silicio slėnio, daugybės ten dirbusių ir įgijusių patyrimą antreprenerių pagalba. Anglija, Suomija naudojasi Silicio slėnio modeliu kaip pavyzdžiu, kurdamos savas sistemas. Taigi, nesvarbu kokioje formoje būtinos klasterių sėkmingam formavimuisi savybės yra pernešamos į kitą aplinką, svarbu yra tai, kad norint, kad naujas klasteris formuotųsi, jame turi būti visos būtinos tam savybės ir tas patyrimas yra geriausiai išbandytas Silicio slėnyje, Kalifornijoje.
Tačiau, analizuojant netgi tokių organizacijų kaip OECD, Europos Komisija ar Pasaulio Banko ekspertų ruoštus dokumentus, rekomenduojančius besivystantiems kraštams priemones, būtinas ekonomikos plėtrai, matosi, kad tai mechanistinio tipo dokumentai, ir kad užsienio ekspertai, nesuvokia besivystančių kraštų realybės, todėl matomai tikrai sėkmingi dokumentai ir jų įgyvendinimas galimas tik bendromis vietinių ir tarptautinių
ekspertų pastangomis. Šioje vietoje tikslinga paminėti, kad nereiktų užmiršti ir Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje J. Stiglitz keliamas problemas [2].
Technologinio klasterio sudėtinės dalys
Kokios sudėtinės dalys sudaro tą kompleksinę sistemą, dėl kurių Silicio slėnis įgijo tokią įpatingą reikšmę naujojoje ekonomikoje? Infrastruktūros dalys- moderniški pastatai, greitos ryšio sistemos, eilės garsių pasaulinių kompanijų filialai ir vyriausybinės mokslinių tyrimų įstaigos – visa tai gali būti nesunkiai sukuriama bet kurioje išsivysčiusios ekonomikos valstybėje. Kita reikalinga bazė, tokia kaip palanki mokesčių sistema, rizikos kapitalas, kvalifikuota darbo jėga yra suformuojamos sunkiau, tačiau taip pat gali būti sukauptos tam tikroje vietoje. Tačiau pagrindiniai šios virtuvės komponentai ir jų sąveikos chemija yra žymiai sudėtingesni: yra visa eilė veiksnių, kurie lemia sąveiką; eiliškumas kaip jie tarpusavyje sąveikauja ir koks bus galutinis rezultatas yra sunku nuspėti. Dalis tokio proceso formavimosi, gali būti stimuliuojamos politinėmis priemonėmis, pramonės lyderių kryptingais veiksmais, bet labai didele dalimi, šie procesai yra nulemiami socialiniais ir kultūriniais veiksniais esančiais visuomenėje ir kuriuos nelengva suprasti ir neįmanoma greitai pakeisti. Tačiau daugelio Silicio slėnio reiškinio analitikų, laikosi nuomonės, kad pagrindinė jo savybė yra intensyvi socialinė-ekonominė tinklinė struktūra. Ir tai nukopijuoti ir perkelti į kitą socialinę-ekonominę aplinką yra sudėtingiausia. Netgi JAV egzistuoja visa eilė regionų, kurie bando imituoti Silicio slėnio modelį, tačiau iki šiol tai padaryti nesiseka. Antras pagal savo intelektualinį ir technologinį-ekonominį pajėgumą JAV regionas aplink Bostoną, savyje turi sukaupęs daugybę technologinių centrų, įmonės yra išsidėsčiusios arti viena kitos, but savo esme tai yra uždaros teritorijos, veikiančios savo žinių pagrindu, save aprūpinančios technologiniame procese ir produktų kūrime.
Silicio slėnio įmonės atvirkščiai, suformavo tarpusavio ir su papildančiomis institucijomis bendradarbiavimo tinklus, įjungdamos į juos universitetus, tyrimų centrus ir rizikos kapitalistus. Šie tinklai leidžia vykdyti eilę reikalingų verslo plėtrai funkcijų apeinant formalias institucijas ir todėl yra žymiai veiksmingesnės ir greičiai duodančios rezultatą, kas labai svarbu naujų produktų rinkoje. Intelektualinė nuosavybė yra plačiai skleidžiama tarp įmonių įvairiausių renginių ir asmeninių kontaktų metu, bendravimas vyksta tiek neformaliai tiesiog tarp darbuotojų kartu pietaujant, tiek formaliai pasirašant strateginio bendradarbiavimo sutartis tarp įmonių. Darbuotojai palieka vienas įmones ir pereina į kitas, pernešdami ir skleisdami žinias ir patyrimą, naujos įmonės kuriasi atsiskirdamos nuo senų. Universitetai aktyviai dalyvauja kurdami inovacijas verslo sektoriui. Investuotojai nėra pasyvūs verslo dalyviai, bet dažniausiai yra įmonių veiklos sektorių vadovai. Įmonių viduje, vadovai vengia hierarchinių santykių, palaikydami komandinį darbą ir horizontalią sąveiką.
Tinklinis bendradarbiavimas kelia ir tam tikrus reikalavimus. Vienas iš jų tai geografinis artumas tarp partnerių, kuris sudaro galimybę tiesioginiams ir pastoviems asmeniniams kontaktams, nes joks internetas negali pakeisti tiesioginio bendravimo. Kitas reikalavimas yra greitis, kuriuo verslas gali vykti. To pasėkoje, Silicio slėnyje vyksta pastovus įmonių susiliejimas, išsiskyrimas, verslo planų ruošimas ir koregavimas, gimsta taktiniai ir strateginiai aljansai, įmonių viešas akcijų siūlymas, verslo angelų ir rizikos kapitalo asocijacijų atviri posėdžiai, ir t.t. Kontraktų perskirstymas partneriams yra viena iš pagrindinių veiklos formų. Tokiu būdu Silicio slėnis veikia kaip atvira evoliucionuojanti, todėl efektyviai prisitaikanti prie rinkos sąlygų organinė verslo sistema.
Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama apie 105 rajonai, kurie save priskiria technologinių klasterių grupei. Vieni iš jų yra pripažinti lyderiai, kiti tik patys save tokiais ir laiko, nors jų pavadinimai skamba ir labai pretenzingai. Panašu, kad Vilnius pretenduoja būti tokių pavadinimų ir jų kiekio lyderiu [82].
Yra priimti kriterijai, kurie leidžia tokius klasterius tarpusavyje palyginti ir atskiriems kriterijams yra suteiktas svorio koeficientas:
Naujų įmonių steigimosi aktyvumas – įvertina naujų įmonių svorį bendroje klasterio veikloje; rodo žmonių polinkį, sugebėjimą ir pasiryžimą steigti naujas įmones (svorio koeficientas : 25 proc.).
Žmonių talentas- žmonių klasteryje inovacinis ir antreprenerinis pajėgumas (svorio koeficientas : 25 proc.).
Rizikos kapitalas- galimas gauti, aukštų technologijų sektoriui kapitalo kiekis; rizikos kapitalistų patyrimas ir galimybės padėti kurtis ir augti įmonėms (svorio koeficientas : 15 proc.).
Globalūs ryšiai- įmonių ryšys su pasaulio regionų rinkomis, žymūs tarptautinio rizikos kapitalo, žmonių talentų srautai, įmonių apsijungimo, įsigijimo aktyvumas (svorio koeficientas : 15 proc.).
Universitetai ir institutai- Kokiu lygiu įmonės linkusios naudotis intelektualine nuosavybe, žmonių resursais ir tyrimų įranga, kurią turi akademinė aplinka (svorio koeficientas : 10 proc. ).
Mokesčiai,
reguliuojanti aplinka- kokiu lygiu aplinka yra palanki naujų įmonių steigimuisi ir rizikos kapitalo fondų veiklai (svorio koeficientas : 10 proc.).