Silosas
5 (100%) 1 vote

Silosas

112131415161

Turinys

1. Įvadas ………………………………………………………………………………………………………4

2. Pašarų silosavimo pagrindai …………………………………………………………………………………….6

3. Kombinuotojo siloso gamyba………………………………………………………………………………….7

4. Silosuojamos masės drėgmė……………………………………………………………………………………..10

5. Nuostoliai, atidengus talpas ir šeriant gyvulius……………………………………………………..10

6. Silosas ir mikrobiologiniai procesai jame………………………………………………..11

7. Nepageidaujamų mikroorganizmų veiklos nuostoliai…………………………………12

8. Bulvės……………………………………………………………………………………………………………………………….12

9. Pašarinės morkos…………………………………………………………………………………..15

10. Cukriniai runkeliai…………………………………………………………………………………..16

11. Užduoties sprendimas…………………………………………………………………………….22

12. Išvados…………………………………………………………………………………………………23

13. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………..24

Įvadas

Lietuvos Respublikos žemės ūkio specializacija tradicinė – pieno ir mėsos galvijininkystė bei bekoninė kiaulininkystė. Gyvulininkystei tenka apie 66% bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Tuo tarpu augalininkystė yra antroji pagal svarbą žemės ūkio šaka. Vienas iš pagrindinių jos tikslų – aprūpinti gyvulius pašarais. Apie 80% augalininkystės produkcijos sunaudojama gyvulininkystėje.[ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]

Augalininkystė yra žemės ūkio gamybos pagrindas. Kaip nurodo didysis rusų mokslininkas K. A. Timiriazevas, tik augalas sugeba kosminę saulės energiją paversti organine medžiaga.[Dereškevičius k. 1964]

Pašarinių augalų derliaus dorojimas – silpniausia pašarų gamybos grandis. Vis dar labai daug medžiagų nueina niekais. Sudoroti su mažiausiais nuostoliais javų, pašarinių šakniavaisių, žolių derlių kliudo nepastovūs, lietingi orai, kai kurių mechanizmų ir įrengimų trūkumas, bet bene labiausiai – žinių stoka.

Būtina sparčiau didinti grūdų ir stambiųjų bei sultingųjų pašarų gamybą, gerinti pašarų kokybę, plėsti ankštinių žolių bei kultūrinių ganyklų plotus, didinti labai baltymingų gyvulinės kilmės bei kombinuotųjų pašarų gamybą.

Tik tinkamas pašarų gamybos technologijų parinkimas ir geros kokybės pašaro pagaminimas užtikrina efektyvią ir pelningą galvijininkystę. Yra nustatyta, kad žolė ir iš jos pagamintas silosas, kombinuotas silosas, melžiamoms karvėms suteikia 60% reikalingos energijos ir 67% proteinų, penimiems galvijams atitinkamai – 79 ir 85%. Taip atsitinka kai silosas kokybiškas, pagamintas iš neperaugusios žolės, gerų žolynų, kai šakniavaisiai gerai nuplauti.

Didelius paros primilžius ar priesvorius gausime vykdydami aukštos kokybės šėrimo programą. Galvijų racionas, naudojant žolinius bei grūdinius pašarus, baltyminius priedus, mineralines medžiagas ir vitaminus, turi būti subalansuotas. Visi ingredientai labai svarbūs, bet gyvulių augintojai ypač turi kontroliuoti grūdų ir siloso, kombinuoto siloso, dažniausiai pagaminamų savo ūkyje, kokybę.

Lietuvoje nuo seno vystoma pieno-mėsos galvijininkystė. Palankios klimatinės sąlygos žolėms ir kitiems žaliems pašarams, kurie žymiai pigesni nei grūdiniai, augti ir toliau turėtų skatinti galvijininkystės plėtojimą.

Kas geriau – šienas ar silosas? Praeityje tik stambiose ūkiuose buvo ruošiamas silosas, privatūs gyvulių augintojai šienavo. Ūkininkas, rimčiau užsiimantis galvijininkystė ir siekiantis pelno, be siloso ir kombinuoto siloso neišsivers.

Siloso, kombinuoto siloso, kaip ir kitų pašarų gamybai, išleidžiama nemažai lėšų (tai žolynų priežiūra, tręšimas, pjovimas, plovimas, silosavimas, laikymas ir kt), dėl to šio pašaro gamybos technologijų žinojimas užtikrins gerą jo kokybę ir efektyvų pinigų panaudojimą. Be abejo, būtina gera žolynų priežiūros, žolių pjovimo, plovimo, ir smulkinimo bei kita technika.[Jatkauskas J. 2001]

Pašarų silosavimo pagrindai

Pašarų silosavimas yra biologinis konservavimo būdas, veikiant mikroorganizmams. Svarbiausi silosuojamų pašarų mikroorganizmai yra pieno rūgšties bakterijos, kurios iš augaluose esančio cukraus gamina pieno ir acto rūgštį. Organinės rūgštys apsaugo pašarą nuo gedimo. Todėl, silosuojant pašarus, svarbiausia sudaryti palankias sąlygas pieno rūgšties bakterijoms veikti ir sumažinti nepageidaujamų mikroorganizmų veiklos procesus.

Pieno rūgšties bakterijos gerai veikia ir sparčiai dauginasi tik anaerobinėmis sąlygomis , t.y be deguonies. Dauguma puvimo
bakterijų ir pelėsiniai grybai be deguonies nesidaugina, todėl susmulkintą silosuojamą masę reikia gerai suslėgti ir izoliuoti nuo oro. Be to, gerai suslėgtoje masėje greičiau apmiršta augalų ląstelės. Kad suslėgtoje masėje pradėtų sparčiai daugintis pieno rūgšties bakterijos, joje turi būti 1,5 – 5 proc. cukraus. Jo kiekis priklauso nuo silosuojamų augalų cukringumo ir drėgnumo. Optimalus silosuojamos masės drėgnumas yra 65 – 75 proc.. Kai drėgmės būna daugiau kaip 75 proc. cukraus koncentracija esti mažesnė, be to, daug sulčių išteka ir susidaro dideli cukraus bei kitų maisto medžiagų nuostoliai. Silosuojant mažesnio kaip 65 proc. drėgnumo masę, sunkiai išsiskiria sultys ir pieno rūgšties bakterijoms trūksta maisto. Be to, sausesnę masę sunkiau gerai suspausti, tarpuose lieka oro ir gali veikti puvimo bakterijos. Taigi siloso kokybė prastėja. Palankiomis sąlygomis pieno rūgšties bakterijų veikla sustoja., kai jos suskaido visą prieinamą cukrų ir aplinkoje susikaupia rūgšties pH 4,2. Acto rūgšties bakterijų veikla silosuojant menka, nes joms reikia deguonies. [Jatkauskas J. 2001]

Kombinuotojo siloso gamyba

Jis gaminamas veislinėms ir penimoms kiaulėms iš pašarų, kuriuose gausu proteinų, lengvai virškinamų angliavandenių ir karotino. Šiuo silosu galima šerti ištisus metus. Kilograme kombinuotojo siloso turi būti ne mažiau kaip 0,25 pašarinio vieneto, 20-30 g. virškinamųjų proteinų ir 18-20 mg. karotino, o bendras silosuojamos masės drėgnumas – 60-70% (žiūrėti 1 lentelę). Kombinuotajame silose veislinėms kiaulėms medienos (ląstelienos) turi būti ne daugiau kaip 50 g kg. Geros kokybės kombinuotajame silose pieno rūgšties būna 1,5-1,8%, acto rūgšties – 0,4-0,6%, o sviesto rūgšties visai neturi būti, siloso rūgštingumas (pH) 4,0-4,2.

Kombinuotajame silose pašarai, turintys mažai medienos, turi sudaryti 40-80%, žoliniai augalai – 10-30%,žolės miltai – 5-10% bendros masės. Jei ūkyje žolės miltų stokojama, į kombinuotąjį silosą galima dėti šieno, pelų miltų, avižinių, miežinių šiaudų. Pridėjus šių drėgmę sugeriančių pašarų, ne tik išlieka sultingųjų pašarų maisto medžiagos, bet ir normalizuojasi silosavimo procesai, mažėja rūgštingumas. [ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]

Kombinuotasis silosas su didesniu bulvių kiekiu (60-80%) gaminamas penimoms kiaulėms:

1) 10% žirnių arba dobilų pelų, 30% raudonųjų morkų su lapais,60% bulvių;

2) 10% raudonųjų morkų, 10% dobilų arba liucernų atolo, 20% cukrinių arba puscukrinių runkelių, 60% bulvių;

3) 10% ankštinių augalų žolės miltų arba pelų, 10% raudonųjų morkų, 80% bulvių;

4) 10% liucernų arba dobilų atolo, 20% morkų, 70% bulvių.

Veislinėms kiaulėms (paršavedėms, kuiliams, pakaitiniam prieaugliui) kombinuotasis silosas gaminamas iš:

1) 5% žolės ar šieno miltų, 25% pašarinių pupų, 30% bulvių, 40% cukrinių runkelių su lapais;

2) 5% žolės miltų arba dobilų ir kviečių pelų, 25% liucernų atolo, 30% šakniavaisių, 40% morkų;

3) 10% žolės ar šieno miltų, 20% ankštinių augalų žolės, 20% raudonųjų morkų su lapais, 50% cukrinių runkelių;

4) 10% žolės miltų, 30% ankštinių augalų žolės, 20% cukrinių runkelių arba raudonųjų morkų su lapais, 40% bulvių.[Juozaitis A. 1991]

Kombinuotajam silosui bulvės gerai nuplaunamos ir šutinamos šutintuvuose 2PK-4, F-405. Morkos ir šakniavaisiai dedami į tranšėją žali, prieš tai gerai nuplauti ir smulkintuvu IKS-5M susmulkinti iki 5 mm dydžio dalelių. Geresnis silosas gaunamas, kai dobilų ar kviečių pelai sumalami, o iš žolės smulkintuvu „Volgar-5“ padaroma pasta. Ją kiaulės noriau ėda.

Kombinuotasis silosas rauginamas betonuotose tranšėjose, suskirstytose į sekcijas. Tinka ir nenaudojamos tranšėjos, kuriose raugintas silosas galvijams. Tik jos atitinkamai suremontuojamos tranšėjos sekcija pripildoma per 1-2 dienas. Jos didumas priklauso nuo kombinuotojo siloso reikmės 10-15 dienų (1 m3 kombinuotojo siloso sveria 700-900 kg.). Tranšėjos gylis priklauso nuo vietos reljefo ir gamtinio vandens lygio. Iš abiejų tranšėjos pusių padaromas 6 m pločio pylimas. Virš pylimo tranšėjos šonai iškeliami iki 0,25 m. Silosuojant ant tranšėjos dugno pilama 15 cm pelų arba dvigubai storesnis žaliosios masės sluoksnis, o ant jo sluoksniais paskleidžiami kiti komponentai. Išmaišyti komponentus nebūtina, nes imami iš tranšėjos traktoriniu krautuvu jie susimaišo. Sudėjus sluoksniais, galima atrinkti vien morkas, kurios šeriamos paršeliams iki 4 mėn. Tranšėja prikraunama 50-80 cm virš kraštų, kadangi vėliau silosas suslūgsta. Prikrauta tranšėja uždengiama polietileno plėvele, ant kurios užpilamas 20-30cm. durpių sluoksnis arba uždedama šiaudų kapoju, pelų arba užklojama šiaudų ryšuliais. Kad laikomas silosas būtų geros kokybės ir būtų patogųjį išimti bet kokiu oru, virš tranšėjos įrengiama pastogė. [ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]

Daugelio specialistų nuomone, silosuojamą masę patogiau krauti į tranšėjas, o išimti ir paduoti į šėryklas lengviau iš bokštų. Be to, bokštuose, esti mažesni siloso maisto medžiagų nuostoliai. Siloso bokštų gali būti įvairių tipų, talpų ir konstrukcijų. Atsižvelgiant į konstrukcijas, jie skirstomi:

a) nehermetiški (viršus atviras –
hermetiški (uždengti iš viršaus)

c) hermetiški (su pneumatiniu krautuvu)

Nehermetiški bokštai statomi iš betono, plytų arba kitos patvarios statybinės medžiagos. Juose silosuojamą bent kiek drėgnesnė masė kaip 65%.

Pusiau hermetiški bokštai statomi iš gelžbetonio blokų arba monolitinio betono. Tokių bokštų vidus padengiamas oro nepraleidžiančia medžiaga – skystu stiklu.bokštų viršus turi orui nepralaidų gelžbetonio perdengimą su gerai uždaromomis angomis masei pakrauti. Iš tokių bokštų silosas imamas specialiais iškrautuvais. Jais pašaras pro specialius bokšto viduryje arba pakraštyje esančius kanalus numetamas žemyn į vežimėlius arba į traktorines priekabas. Tokiuose bokštuose galima silosuoti pašarą, kuriame ne mažiau kaip 55% drėgmės.

Hermetiški bokštai statomi iš nerūdijančio plieno, aliuminio, plastmasės blokų. Pašaras iš tokių bokštų išimamas pro apačią specialia freza arba nuo viršaus specialiu transporteriu. Hermetiškuose bokštuose galima silosuoti masę, turinčią ne mažiau kaip 35% ir ne daugiau kaip 60%drėgmės. [ Mikrobiologijos paskaitų užrašai 2002]

Kombinuotasis silosas gerai laikosi visą žiemą. Ypač jis naudingas antroje žiemos pusėje, kai gyvuliams trūksta karotino.

Kartais pavasarį silosas perrūgsta, ir jo kiaulės nenori ėsti. Kad taip neatsitiktų, pridedama konservantų. Tinkamiausi – natrio benzoatas ir benzoinė rūgštis. Dedama 0,3% siloso masės.

Kombinuotasis silosas tinka šerti praėjus 3-4 savaitėms, kai pripildoma tranšėja. Kiaulėms duodamas tik geros kokybės silosas, prie kurio jos pratinamos pamažu. Kokybišką kombinuotąjį silosą kiaulės paprastai noriai ėda.

Paršavedei pirmoje paršingumo pusėje kombinuotojo siloso duodama 4-5 kg, antroje – 3-4kg, žindamoms paršavedėms – 2-3kg, pakaitinėms kiaulėms – iki 4kg, penimoms – 1-3 kg per dieną. Kiekvienai pagrindinei paršavedei tikslinga pagaminti apie 2 tonas kombinuotojo siloso. [Juozaitis A. 1991]

Kombinuotoju silosu šeriant kiaules, sutaupoma iki 20% koncentratų ir išvengiama maisto medžiagų nuostolių, kurių būna laikant bulves, morkas bei runkelius nesilosuotus, be to, jų nereikia kiekvieną kartą ruošti prieš šėrimą.

Šakniavaisių ruošimo silosavimui technologinę liniją sudaro šakniaplovės-šakniapjaustės IKS-5M ir IKM-5. nuo šakniaplovės-šakniapjaustės IKS-5M nuimamas smulkinimo aparatas. Į jos plovimo bunkerį supilami atvežti šakniavaisiai. Nuplauti patenka į šakniaplovę-šakniapjaustę IKM-5. kurioje dar kartą nuplaunami ir susmulkinami. Susmulkinti krenta į transporto priemonę ir vežami į silosavimo vietą.

Bulvių ruošimo silosavimo technologinėje linijoje įrengiama šakniaplovė-šakniapjaustė IKS-5M ir bulvių ruošimo agregatas 2PK-4. atvežtos bulvės supilamos į mašinos IKS-5M plovimo bunkerį, nuo kurio nuimamas smulkinimo aparatas. Nuplautos bulvės patenka į bulvių ruošimo agregatą, kuriame atskiriami akmenys, bulvės dar kartą nuplaunamos, sušutinamos ir sumaigomos. Sumaigytos iškraunamos į transporto priemonę ir nuvežamos prie silosavimo duobės. .[ Juraitis V. Kulpys J. 1995.]

Rauginant kombinuotą silosą, reikia laikytis šių taisyklių:

1 Kad silosas būtų geros kokybes, labai svarbu šakniavaisius ir bulves gerai nuplauti. Jų purvinumas neturi būti didesnis kaip 3% visos masės.

2. Silosuojama masė turi būti ne per daug vandeninga. Optimalus silosuojamo pašaro vandeningumas – 70%. Jei silosuojama masė labai vandeninga, tada joje sumažėja cukraus koncentracija, susidaro geros sąlygos sviesto rūgšties bakterijoms daugintis. Silosuojama per daug sumedėjusią masę sunku suslėgti, joje lieka oro tarpų, todėl gali veikti kenksminga aerobinė mikroflora.

3. Silosuojama masė turi būti pakankamai cukringa. Pieno rūgšties bakterijas fermentuoja pašaro cukringosios medžiagos – monosacharidai. Susikaupus reikiamam šių rūgščių kiekiui (pH 4,2), negali vystytis puvimo, sviesto r. ir kitos nepageidaujamos bakterijos.

4. Stambesnį pašarą prieš silosuojant reikia pasmulkinti 3-5 cm ilgio dalelėmis. Susmulkinta masė geriau susislegia, daugiau išsiskiria sulčių, kuriose esti medžiagų, būtinų mikroorganizmų veiklai. Susmulkinta masė užima mažiau vietos.

5. Silosuojamą pašarą reikia tinkamai suslėgti. Blogai suslėgtame pašare augalų ląstelės intensyviai kvėpuoja, kyla siloso temperatūra ir susidaro geros sąlygos pelėsiniams grybeliams daugintis.

6. Siloso įrenginiai (tranšėjos, bokštai) turi būti sandarios, nepraleidžiantys oro, gruntinio vandens. Juose turi būti gerai veikiantis drenažas, siloso sultims nutekėti. [ Juozaitis A. 1991]

Silosuojamos masės drėgmė

Nuo sausų medžiagų kiekio silosuojamoje masėje labai priklauso fermentacijos sėkmė. Kai žaliava per s(daugiau nei 65% sausų medžiagų), sunkiau ją susmulkinti ir suslėgti tranšėjoje, lieka daug oro tarpų, susidaro sąlygos mielėms ir pelėsiams daugintis. Toks silosas greitai kaista, prarandama daug tirpių angliavandenių ir kitų masto medžiagų. Paprastai toks pašaras būna tamsiai rudas arba net juosvas. Tokią^silosuojamą masę geriau palaistyti vandeniu.

Per drėgna silosuojamą masė (tai dažniausiai atsitinka lietingu oru) taip pat sukelia nepalankią fermentaciją, pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išbėga su sultimis. Yra nustatyta, kad sultys iš silosuojamos
masės neteka kai joje sausų būna 29% arba daugiau. Jei žalioje masėje sausų medžiagų 15% ir mažiau – tai iš 1 tonos išteka 150-200 1 sulčių. [Jatkauskas J. 2001]

Nuostoliai, atidengus talpas ir šeriant gyvulius

Nuostoliai atsiranda dėl to, kad pašaras vėl gauna deguonies. Todėl labai svarbus siloso kokybės rodiklis – aerobinis stabilumas, t.y. laiko tarpas, per kurį, gavęs oro, silosas nepakeičia savo kokybės. Aerobinis siloso stabilumas priklauso nuo jame esančių mikroorganizmų ir rūgščių santykio. Kuo daugiau silose pieno rūgšties bei pieno rūgšties bakterijų ir kuo mažiau mielių,pelėsių, tuo silosas stabilesnis.

Mažinant aerobinį siloso gedimą, antrinę jo fermentaciją, būtina apsaugoti jį nuo oro arba ilgesnio deguonies poveikio. Dėl to silosą iš tranšėjų ar kaupų reikia imti labai tvarkingai, atkertant 20-30 cm pašaro per visą tranšėjos aukštį. Atkertant lygų paviršių ir neišdraskius pašaro, liekančio kaupe, sumažės aerobinis gedimas. [Jatkauskas J. 2001]

Silosas ir mikrobiologiniai procesai jame

Silosuojant kaupiasi rūgštis, išsiskiria jos mikrobų dėka. Pagrindinis vaidmuo tenka pieno r. mikrobams. Jos iš angliavandenių išskiria pieno, acto rūgštį, kurios turi geras skonines savybes, gerai įsisavinamos, žadina apetitą. Silose vystosi ir sviesto, amoniako bakterijos. Esant daug pieno r. bakterijų, nesivysto puvimo bakterijos. Rūgščiai terpei atsparesni pelėsiniai grybeliai, bet jie yra griežti aerobai ir silose nesivysto. pH silose svyruoja nuo augalų rūšių.

Siloso rūgimas vyksta keliom fazėm:

1. subrendimo (mišrios mikrofloros ) fazė. Šioje fazėje silosuojama masė dar miega, naudojamas esantis O2 ir vyksta fermentaciniai procesai. Fazė trunka neilgai ir tinkamai suslėgus masę, intensyviai pradeda daugintis pieno r. bakterijos ir jos sunaudoja visą O2 ir susidaro aerobinės sąlygos.

2. rūgimo fazė. Pagrindinis vaidmuo atitenka pieno r. bakterijoms. Jos toliau rūgština masę, bet sporinės bakterijos išsilaiko gana ilgai. Rūgimo procese dalyvavę kokai pakeičiami lazdelinėm pieno r. bakterijom.

3. baigiamoji fazė. Iš lėto miršta rūgime dalyvaujančios pieno r. bakterijos, silose lieka vis mažiau bakterijų. Pašarų silosavimo trukmė priklauso ne tik nuo angliavandeniu kiekio,bet ir nuo augalų audinių sudėties. Kuo greičiau jie atiduoda sultis, tuo greičiau pašarai rūgsta. [Mikrobiologijos paskaita 2002]

Nepageidaujamų mikroorganizmų veiklos nuostoliai

Klostridijos – tai nepageidaujamos bakterijos, kurios gali augti anaerobinėmis sąlygomis, kai silose mažas sausų medžiagų kiekis. Klostridijos patenka į silosą ar silosuojama masę su mėšlų, žemėmis, srutomis. Šios bakterijos pašaro cukrų ir proteinus verčia į labai žalingą sviesto, acto rūgštis, CO2, amoniaką, padidina pašaro energijos ir maisto medžiagų nuostolius. Be to, klostridijos gamina toksinus putresciną ir kadaveriną, nuo kurių gyvuliai gali susirgti.

Amoniakas ir sviesto rūgštis – padidina siloso pH iki 5,0,sugadina pašaro skonį (jis apkarsta) ir sumažina pašaro ėdamumą. [Jatkauskas J. 2001]

Bulvės

Reikšmė. Bulvės yra labai svarbi maistinė, pašarinė ir techninė kultūra. Jų gumbavaisiai yra vertingas maisto produktas, galintis pakeisti ir duoną. Juose randama iki 20% krakmolo, 2% baltymų ir kitų maistingų medžiagų (žiūrėti 2 lentelę).

Bulvės yra geras pašaras gyvuliams. Ypač daug jų šeriama kiaulėms. Šėrimui tinka ir bulvienojai, žali arba silosuoti. Pramonė iš bulvių gamina krakmolą ir spiritą. Iš lOO kg bulvių, turinčių 18% krakmolo, galima pagaminti 12 1 spirito arba 17,5kg krakmolo. [Joninas J. 1974]

Bulvių gumbuose yra vidutiniškai 25% sausų medžiagų, iš jų iki 20% krakmolo, apie 2% baltymų ir 0,1-0,3% riebalų. Jos yra vitaminų C, Bl,B2,ir B6 šaltinis.

Viename kilograme žalių bulvių gumbų yra 0,36 pašarinio vieneto, 18g virškinamųjų proteinų, 0.02g kalcio, 0,6g fosforo, 11,5g cukraus.

Bulvių krakmolas lengvai virškinamas ir gerai panaudojamas riebalų sintezei. Todėl bulvės pirmiausiai skiriamos kiaulėms šerti. [Juozaitis A. 1991]

Kilmė ir paplitimas. Bulvių tėvynė yra Pietų Amerikos kalnų rajonai. Ten bulvės buvo auginamos jau prieš mūsų erą. Į Lietuvą jos pateko iš Vengrijos XVIIa.pabaigoje. Iš pradžių daugiau jų buvo auginama dvaruose, o XIXa. jos paplito ir valstiečių ūkiuose.

Biologinės savybės ir augimo sąlygos. Bulvė yra bulvinių šeimos augalas, turintys žolinį stiebą, kuokštinę šaknų sistemą ir pažeminius stiebus (stolonus), kurių sustorėjimuose susidaro įvairių formų gumbavaisiai. Apatinė gumbavimosi dalis, kur buvo prisegtas stolonas, būna storesnė, o viršutinė -smailesnė. Šioje dalyje yra daugiau gyvybinių akučių negu apatinėje. Kiekviena akutė turi tris pumpurus. Vidurinysis pumpuras yra stipriausias ir gyvybingiausias, o šoniniai -miegantys.

Drėgmė labai reikalinga formuojantis gumbams: l kg bulvių gumbų išauginti reikia nuo 65 iki 13 71 vandens.

Veislės. Mūsų respublikoje auginamos ankstyvųjų, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių bulvės. Visuose Lietuvos rajonuose rajonuotos šios bulvių vėžiui atsparios veislės: iš ankstyvųjų-‘Pirmūnės’, vidutinio ankstyvumo -‘Vokė’, ‘Nida’, ‘Ogoniok’, vidutinio vėlyvumo -‘Vilija’, ‘Varsna’, ‘Temp’,
‘Reflekta’ ir iš vėlyvųjų -‘Meta’, ‘Astės’, ‘Zubrionok’, „Olev“, „Lasunak“.

Vieta sėjomainoje. Bulvės yra lengvesnių dirvų augalas. Sėjomainoje jos auginamos kaupiamųjų lauke, kuris dažniausiai paliekamas po žiemkenčių arba daugiamečių žolių. Priešsėlis joms ne tiek svarbus: patręštos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis, jos gali augti po visų kultūrų. Lengvose žemėse bulvės ypač gerai auga po lubinų, užartų žaliajai trąšai. Ankstyvosios bulvės gali būti sodinamos į užimtąjį pūdymą, tik jas reikia laiku nukasti. Nors atsėliavimo bulvės ir nebijo, tačiau, pasirodžius ligoms ir kenkėjams, į tą patį lauką jas reikėtų sodinti po 3-4 metų pertraukos.

Dirvos paruošimas ir tręšimas. Bulvėms reikia purių dirvų, į kurias lengvai patenka oras. Kai jos sodinamos po žieminių arba vasarinių javų, rudenį, nuskutus ražienas, dirvas reikia kaip galima giliau suarti. Pavasarį pradžiūvusios dirvos akėjamos, kultivuojamos ir dar kartą akėjamos. Sodinimui dirva baigiama ruošti kultivatoriumi ir akėčiomis skersai sodinimo krypties.

Bulvėms geriausia trąša yra mėšlas.jo reikia krėsti ne mažiau kaip 60-80 t/ha. Sunkesnėse dirvose mėšlas užariamas iš rudens, o lengvose – pavasarį, prieš bulvių sodinimą arba sodinant. Be mėšlo, bulvėms reikia ir mineralinių trąšų. Mineralinės fosforo ir kalio trąšos (po 90-120kg/ha) išberiamos prieš gilųjį arimą, o azotas prieš bulvių sodinimą. Iš azoto trąšų bulvėms labiausiai tinka lėtai veikiantis amonio sulfatas, iš fosforo – superfosfatas, o iš kalio – kalio magnezija arba kalio druska. Azoto bulvėms daugiausiai reikia iki žydėjimo, fosforo – per visą vegetaciją, o kalio – kai pradeda augti gumbavaisiai. Fosforas ir kalis padidina krakmolingumą ir pagreitina bulvių brandą.

Sėkla ir sodinimas. Sodinimui skirtas bulves pavasarį, kovo-balandžio mėnesį, reikia perrinkti, kad nebūtų ligotų gumbavaisių, ir kiek pravėdinti, padžiovinti. Sodinti geriausiai tinka nepjaustytos 40-80 g sveriančios bulves. Juo didesnės bulvės sodinamos, tuo stipresni išauga daigai ir tuo didesnis būna derlius. Tačiau sodinti labai stambias bulves nuostolinga – reikia daug sėklos. Todėl stambūs gumbai pjaustomi pusiau. Tiesa, pjaustytos bulvės greičiau užsikrečia ligomis. Vienam hektarui reikia turėti 4-5 t sėklos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3375 žodžiai iš 6689 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.