Simbolismas vinco mykolaičio-putino kūryboje
5 (100%) 1 vote

Simbolismas vinco mykolaičio-putino kūryboje

Simbolizmas

BENDRIEJI SIMBOLIZMO BRUOŽAI 1

LIETUVIŲ SIMBOLIZMAS 4

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS 4

BIOGRAFIJA IR KŪRYBA 4

KŪRYBOS YPATYBĖS 5

„TARP DVIEJŲ AUŠRŲ“ 5

TEKSTO ANALIZĖ. Tarp dviejų aušrų. 6

„VIRŠŪNĖS IR GELMĖS“. 7

TEKSTO ANALIZĖ. „Ilgesys“ 7

ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“ 10

AUTOBIOGRAFIŠKUMAS 10

KOMPOZICIJA IR IŠORINIS SIUŽETAS 11

PSICHOLOGINIS ROMANAS. PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ 12

ROMANO DALYS 13

IŠTRAUKOS ANALIZĖ. Vasaris važiuoja pirmųjų atostogų namo. 15

BENDRIEJI SIMBOLIZMO BRUOŽAI

Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį.

• Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir simbolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone,

daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.

• Meniniame vaizde atskiras reiškinys nurodo ne tiek į kitą reiškinį (tai labiau tinka alegorijos menui), o labiau į nujaučiamą viso pasaulio vidinę sąrangą. Pavienis reiškinys svarbus tik kaip visumos dalis.

• Daugelis XX a. pradžios filosofų ir menininkų laikėsi nuomonės, kad pasaulis pažįstamas ne racionaliai, ne protu, o intuityviai, nuojauta. Tad svarbiausias XX a. pradžios žodis – intuicija (nuojauta).

• Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai – muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turi intuicijos daugiau nei kiti meno žmonės, yra gyvenimo paslapties aiškintojas, beveik pranašas. Jis neanalizuoja kasdienybės, visuomenės gyvenimo dėsnių, o pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.

• Mene giluminiams pasaulio reiškinių ryšiams išsakyti vartojami simboliai. Simboliu gali tapti bet kuris daiktas ar reiškinys (gulbė, vanduo, saulė, tamsa). Tačiau simboliu jis virsta tik konkrečiame kūrinyje, ir tik tada, kai reiškia ne tik patį save, bet simbolizuoja ir akiai nematomą reiškinio ar pasaulio sąrangos esmę.

Kraštutiniai modernūs simbolistai laikosi nuomonės, kad žodis taip pat yra tam tikras ženklas ar simbolis. Simbolistų poetinė kalba nekasdieniška: aukštojo stiliaus, iškilmingų intonacijų, pagrįsta sąskambių gausa. Skambesys reiškinius supina į visumą, sukuria jos nuojautą. Pats eilėraštis tampa pasaulio paslapties simboliu.

Simbolistai mėgsta rašyti eilėraščių ciklus, šitaip parodydami, kad poezijoje konstruoja naują pasaulį ir įveda naują tvarką. Be galo kruopščiai sukomponuotas eilėraščių ciklas simbolizuoja Dievo ir Gamtos sukurtą harmoningą ir vientisą kosmosą.

Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vidurio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras kalbėjo apie atitikimus tarp pasaulio reiškinių; skambumo ir kalbos magijos siekė Polis Verlenas; žodžiais naują pasaulį kūrė Stefanas Malarmė (Mallarmė).

XX a. poetai simbolistai labiausiai mąsto apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmogaus gyvenimo tėkmę, gilinasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą.

Raineris Marija Rilkė (Reiner Maria Rilke, 1875-1926) – vienas žymiausių Europos poetų. Gimė Austrijos imperijai priklausančioje Prahoje, rašė vokiškai. Gyveno įvairiose Europos vietose (Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Ispanijoje). Ieškodamas įspūdžių pasiekė net Rusiją. Paryžiuje dirbo garsaus skulptoriaus Ogiusto Rodeno asistentu. Rilkė rašė išlaikomas turtingų žmonių, gyveno grafienių pilyse, nejautė kasdienybės sunkumo. Kelionės, menininkų bendruomenių šurmulys netrukdė jam susikaupti, jo aristokratiškai vienatvei, leidusiai daug mąstyti apie gyvenimą. Mirė Šveicarijoje.Rilkė rašė meditacinio tipo lyriką, prozą, ypač mėgo rašyti laiškus. Žinomiausi jo lyrikos rinkiniai: „Vaizdų knyga“ (1902, 1906), „Valandų knyga“ (1905), „Naujieji eilėraščiai“ (1907-1908), „Duino elegijos“ (1923), „Sonetai Orfėjui“ (1923). Iš prozos minėtinos knygos „Sakmė apie Korneto Rilkės gyvenimą ir mirtį“ (1906), „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ (1910).

Poetas artimas simbolistams, impresionistams, neoromantikams, romantikams. Jam labai svarbi nuojauta, intuicija, padedanti pažinti pasaulį ir jo daiktų sąsajas giliau nei mokslas. Poetas siekia vaizduoti sielos gyvenimą. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose išsako po reiškinių paviršiumi glūdintį dieviškąjį gyvenimo pagrindą: „Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą, / virš tūkstantmečių visų. / Ir nežinau, kas – audra ar paukštis, / ar giesmė esu.“ (Vertė J. Degutytė.) Įsiskaitykime į eilėraštį „Ruduo“.

RUDUO

Tie lapai krenta iš skliautų,

lyg vystų danguose didžiuliai sodai;

jie krenta ir likimui pasiduoda.

Ir naktimis apsunkus žemė puola vienatvėn iš visų žvaigždžių.

Visi mes puolam. Ir šita ranka.

Ir jų visų, pažvelk, toks pats likimas.

Bet Vienas tą visuotiną kritimą prilaiko
nuostabiai švelnia Ranka.

Eilėraštis kalba gamtos vaizdu, bet jame rutuliojamos mintys ne tik apie gamtos kaitą, o ir apie žmogų, žemę, gyvybę, likimą, Dievą. Poetui rūpėjo gyvenimo tėkmė, laikas, nuolatinis virsmas. Gyvenimą jis suprato kaip tam tikrą nykimo ir tapsmo ritmą (mirtis ir gyvenimas yra to paties gyvenimo formos). Gyvenimas trunka laike, praeina, yra nesulaikomas, nesugaunamas. Tik konkreti akimirka sujungia praeitį ir ateitį, leidžia nuolatinėje gyvenimo tėkmėje apčiuopiamai pajusti savo buvimą. Gyvenimo srautas apima viską; tad poetas, vaizduodamas šį srautą, susieja paskirus daiktus į visumą.

Vėliau Rilkė kuria ir vadinamąją „daiktų poeziją“. Įsižiūri į konkrečius daiktus (mėlyną hortenziją, Apolono skulptūrą, panterą), siekia pro daikto paviršių pamatyti jo esmę. Jo poezija klausia: kas yra žmogaus laikas? kas yra pasaulis? kas yra anapusybė, kas mus ir mūsų gyvenimą lemia ir valdo? Rilkei svarbus menininko gyvenimas ir menininko akimis matomas pasaulis. Poezijai būdingas plastiškas vaizdas, tradicinė eilių forma (ketureilis, sonetas), klasikinė poetika (metafora).

Rilkės poezija turėjo daug impulsų vieno didžiausių XX a. filosofų Martino Heidegerio mintims. Po karo egzistencialistinė literatūros kryptis iš naujo atrado šį poetą. Sovietinio režimo metais Lietuvoje Rilkės poeziją paslapčia vertė filosofai, kunigai, poetai; joje rado iš asmenybės vidaus kylančių klausimų ir apmąstymų apie žmogaus skirtį ir likimą žemėje. Rado klausiančią ir išgyvenančią savo buvimą asmenybę.

LIETUVIŲ SIMBOLIZMAS

Lietuvių simbolistais laikytini Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Lietuvių poezijoje simbolizmas daug ką perėmęs iš romantizmo (Putino lyrika) arba sumišęs su impresionizmu (Sruogos poezija).

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS

(1893-1967)

BIOGRAFIJA IR KŪRYBA. V. Mykolaitis-Putinas gimė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, kurioje nebuvo įprasta rodyti jausmų, neatviraujama. Gyventa gana uždarai, mažai bendrauta su kaimynais, nemėgtos linksmybės. Pripažinti tik du dalykai: darbas ir malda. Poetas – vyriausias sūnus, jau vaikystėje numatytas būti kunigu, nes atrodė labai liaunas, trapus ir nelinkęs į ūkio darbus. Visą gyvenimą buvo tylus, linkęs į susimąstymą. Uždaras, drovios prigimties, sunkiai priimąs sprendimus.

Būsimasis poetas namus palieka anksti, mokosi Gudelių, o vėliau Marijampolės mokyklose. Būdamas septyniolikos, paklusęs tėvų norui, įstoja į Seinų (dabartinėje Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos) kunigų seminariją. Ten prabėga šešeri metai. Paskui dvejus metus mokosi Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje. Iš ten 1917 m. išvyksta į katalikišką Fribūro (prancūziškas Šveicarijos kantonas) universitetą studijuoti filosofijos ir meno istorijos. Dar vienerius metus Miunchene (Vokietijoje) studijuoja literatūrą.

Jau Šveicarijoje Putinas pajunta vis stiprėjančią įtampą dėl kunigo-poeto būklės dvilypumo. Šią įtampą nulėmė ne vien tik Putino asmenybės prigimtis, ji sietina su XX a. pradžios kultūroje vykusiais pokyčiais, kai greta socialinės ir nacionalinės savimonės stiprėja ir savaiminės asmenybės vertės suvokimas.

Jaunystę praleidęs užsienyje, 1923 metais, būdamas trisdešimtmetis, jau pagarsėjęs poetas Putinas grįžta į Kauną ir pradeda universitete profesoriauti. Dirba teologijos, o vėliau humanitarinių mokslų fakultete. Vadovauja studentų meno draugijai „Šatrija“, kuriai tada priklausė jauni rašytojai Salomėja Nėris, Juozas Grušas. Išleidžia poezijos rinkinius „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936), parašo romaną „Altorių šešėly“ (1931-1933). 1935 metais atsisako kunigystės ir veda.

Nuo 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, dirba atgauto Vilniaus universitete, skaito paskaitas jaunajai kartai (tarp jų Vytautui Mačerniui, Broniui Krivickui). Vokiečiams 1943 m. uždarius universitetą rengia seminarus savo bute. Ypač gerai vertina savo studento Vytauto Mačernio „Vizijas“.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai (1944 m.) Putinas nepasitraukia į Vakarus, lieka Lietuvoje; Vilniaus universitete skaito paskaitas apie lietuvių literatūrą. Putinas – Profesorius ir Poetas – atstovauja okupacijų audrose pranykusiai Nepriklausomos Lietuvos kultūrai, literatūrai, asmenybės inteligencijai. Jis tampa asmeniu, į kurį orientuojasi visa jaunesnioji karta; jo eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusius šaukiu“) tampa vidinio pasipriešinimo režimui manifestu. Už eilėraščio platinimą nemažai jaunų žmonių suimami, išvežami į Sibiro lagerius. Pats Putinas suėmimų išvengia. Sovietiniu laikotarpiu parašo istorinį romaną „Sukilėliai“ (1956), daug poemų („Žilvinas ir Eglė“, „Mocartas“, „Prometėjas“, „Somnambulas“), eilėraščių ciklų, iš kurių žymiausias – „Parafrazės“ (1958), išleidžia eilėraščių rinkinius „Būties valanda“ (1963), „Langas“ (1966).

Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

KŪRYBOS YPATYBĖS. Ankstyvuosiuose Putino eilėraščiuose vyrauja šviesūs gamtos gyvybės išgyvenimai. Eilėraščių centras – gamtos vaizdas: dangumi plaukiantis debesėlis, pavasario žiedas. Skaidrūs gamtos vaizdai atitinka tokius pat paprastus, skaidrius jausmus. Eilėraščiuose atsiskleidžia arba džiaugsminga
arba vylingos jaunystės troškimai. Lyrikos subjektas trokšta būti pakerėtas, užburtas gamtos ir jaunystės („pavasario burtai“, „užburta šalis“), pajusti būties stebuklą, apsvaigti gyvenimu ir grožiu.„TARP DVIEJŲ AUŠRŲ“ (1927)

Tai žymiausias poeto eilėraščių rinkinys. Jis siejamas su simbolizmu. Šia literatūros kryptimi Putinas susidomėjo dar studijuodamas Rusijoje bei Šveicarijoje. Simbolizmą suprato kaip naują romantizmo pakopą – kaip terpę išsiskleisti asmenybei, atverti individo sielą. Putinui itin artimas romantinis pasaulėvaizdis. Poetą žavėjo romantizme išreikšta pasaulio visumos pajauta – gamtos kosmosas. Didžiulį įspūdį padarė ir Šveicarijos gamta.

1. Simbolistinė Putino lyrika išsitenka tarp dviejų pasaulėjautos polių: 1) pasaulio harmonijos, žmogaus vienybės su pasauliu pojūčio; 2) disharmonijos, disonanso, konflikto, maišto.

Poetui svarbi idėja apie tobulą ir harmoningą pasaulio sąrangą. Ir kūryba, poeto nuomone, turinti kilti iš „tvarkos, šviesos ir harmonijos“ pajautimo.

2. Putino eilių pagrindas – gamta. Ji stebima grožio požiūriu: įsižiūrima į saulėlydžius, į dangaus skliauto erdves, į tolimus horizontus, į šviesias žvaigždėtas naktis. Tokiose panoraminėse erdvėse nepaprastai stipriai pajuntama būties visuma, žmogaus būties ir kosminio ritmo sąsaja. Stebintysis įsijaučia į kosmosą, įsiklauso, įsižiūri.

3. Poeto lyrikoje gamtos erdvė panoraminė: tarsi būtų žiūrima iš paukščio skrydžio, nuo kalnų ar stovint „ant lygaus lauko“, iš kur matomi tolimi horizontai, kur dangus susiliečia su žeme. Kosminė erdvė turi ryškią horizontalę (horizontai, toliai, laukai) ir vertikalę (viršūnės, kalnai, padangės, gelmės, bedugnės, pakalnės). Kosmoso visuma Putino poezijoje sudėta iš aiškių priešybių – „viršūnių“ ir „gelmių“.

4. Mėgstamiausias Putino laikas – naktis. Naktį tarsi sustiprėja intuicija, galia įžvelgti pasaulio paslaptis. Naktį lyrinis subjektas patiria ir savo vienišumą, atskirtumą.

5. Putino lyrinis subjektas domisi ne kasdienybe, o visų reiškinių ir žmogaus sąsaja, būties paslaptimi. Jis trokšta priartėti ne tik prie reiškinių paviršiaus, bet ir prie pačios jų esmės.

TEKSTO ANALIZĖ. Tarp dviejų aušrų.

Eilėraštis remiasi gamtiniu motyvu – trumpa vasaros naktis, kada vakaro sutemas nuo aušros skiria tik trumpas prieblandos tarpsnis.

Tačiau poetą domina ne gamtos vaizdas, o jo reikšmė: būsena tarp šviesos ir tamsos, dienos ir nakties, ryto ir vakaro tampa būties atvirumo, begalinės jos paslapties simboliu. Šį simbolinį tikrovės išgyvenimą tiesiogiai apibūdina antra pirmojo posmo pusė. Daiktai eilėraštyje tirpsta, dvilypuojasi, virsta fantastiškais regėjimais („iš žvilgančių bokštų veizi visa reginčios akys“), „atošvaistomis“ ir „šešėliais“ kalbančiojo sąmonėje. Nyksta riba tarp vidinio ir išorinio pasaulio; tarp praeities, dabarties ir ateities; tarp kūno ir dvasios. Stiprus pasaulio grožio įspūdis („Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka“) atsiveria save patį stebinčio kosmoso „akims“, su kuriomis kalbantysis susitapatina („jų regėjimais žaviesi tu pats“), gamtoje nuspėjamą būsimą šviesą pasitinka „vakarų atošvaistes“ suvokėjo atmintyje. Įdomu, kad čia jos atgimsta ne kaip regimasis, bet kaip girdimasis prisiminimas („kaip seniai girdėtų giedojimų aidai“).

Tokiame pasaulio suvokime, kuriame viena kitą pakeisdamos ir praturtindamos dalyvauja visos juslės, labai aiškiai pasireiškia simbolistinis „atitikmenų“ principas, dar vadinamas sinestezija (vienkartinis kelių juslių veikimas, vieno pojūčio potyrio išreiškimas kitu). Erdvė, laikas, daiktų vardai nustoja įprastinio konkretumo, įgyja simbolinės galios: ryto šviesa gali reikšti ir nujaučiamą dievišką būtį, vakarų atošvaistes – žemiškos žmogaus prigimties naštą. Kosminės paslapties akivaizdoje žmogus galbūt pajunta jai tolygią, tačiau netapačią savo paties begalybę (išorėje „besiartinančią šviesą“ atsveriančios vidaus „atošvaistes“, „giedojimų aidai“ ir „[t]avo paties būtis“). Šios slėpiningos būties vienovės, tačiau kartu ir begalinių jos tolumų (pirmame posme „žaviesi […], patirdamas tolimą […] būtį“, trečiajame -„tavo paties būtis / Nykiais aidėjimais skrenda atgalios“) patyrimas užlieja kalbantįjį liūdesiu.

„VIRŠŪNĖS IR GELMĖS“. Šiame eilėraščių cikle kelionės po kalnus įspūdžiai tampa vaizduotės ir minties pagrindu. Stipri lyrinio subjekto pastanga kilti į viršūnes, įveikti kasdienybę, buitiškumą ir taip priartėti prie pasaulio paslapties. Bet lygiai taip pat stiprus noras ją rasti ir nusileidus į gelmes. Tarp „viršūnių“ ir „gelmių“ išgyvenama nuolatinė įtampa. Pasiekęs viršūnę, lyrinis subjektas apsvaigsta saule – „gyvasties nešėja“, į aukštybes stiebiasi jo dvasia. Bet sėdėdamas aukštai viršūnėse kaip koks karalius savo soste lyrinis subjektas pasiilgsta žemės. Įtampą tarp „viršūnių“ ir „gelmių“, pasirodo, išsprendusi pati gamta – ji sudėta iš priešybių, bet sudaro vientisą kosmosą: jūroje atsispindi dangus… Viršūnių atspindys gelmėse leidžia lyriniam subjektui pamatyti vieningą pasaulį, tai tarsi pagrindas savo sielos „viršūnėms“ ir „gelmėms“ suvienyti.

TEKSTO ANALIZĖ.
mas

Eilėraštis iš ciklo „Viršūnės ir gelmės“, kur minimos erdvės alegoriškai vaizduojamos kaip svarbiausi asmenybės dvasinio gyvenimo aktyvintojai. Kūrinio „Ilgesys“ pavadinimas nusako dvasinę žmogaus būseną ir orientuoja skaitytoją į lyrinę autoanalizę.

Te m a

Žmogaus būties prieštaringumas ir dramatiškumas, jo blaškymasis tarp „viršūnių“ ir „gelmių“, tarp idealaus dvasingumo bei fizinio gaivalingumo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2405 žodžiai iš 7998 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.