Simbolizmas
5 (100%) 1 vote

Simbolizmas

XIX a. pabaigoje kaip romantizmo laikais bandyta bėgti nuo pilkos kasadienybės į dvasinę jausmų, fantazijų ir paslapčių sritį. Savo paveikslams, pilniems slaptų prasmių, tapytojai suteikdavo simbolinį turinį. Simbolizmas nesudarė vientisos meno krypties. Tai ne naujų plastikos principų paieškos, o XIX a. pabaigoje sustiprėjusio jausmingumo ir pesimizmo išraiška. Tikėtasi būtent meną galėsiant įžvelgti paslaptis, glūdinčias realiuose daiktuose ir reiškiniuose. Tokia nuostata iš principo priešinga realistų gyvenimo prozai. imbolizmas reiškėsi visoje Europoje.

Simbolizmo bruožai

Simbolizmas, kaip nauja meno krypris, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač — pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. XIX a. pab. simbolizmas paplito beveik visos Europos dailėje.Ypač giliai įsišaknijo Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje. Dailininkai simbolistai siekė atsisakyti impresionistinės meno sampratos, reikšti idėjas simboliais, pagalbiniais ženklais ir situacijomis.

Tai nebuvo vientisa dailės kryptis. Vieni simbolistai savo kaip savo kūrybos šaltinį atrado viduramžių legandas (Burne-Jones, prerafaelitai), kiti sapnus (D. G. Rossetti, M.Klinger, M.Denis), tylà (A.Bocklin), haliucinacijas (G.Moreau, O.Redon), nerimą (E.Munch). Atsisakoma bet kokio pasakojimo, vaizduojami objektai praranda savo svarbą, jų traktavimas ir kompozicija yra subjektyvių vizijų rezultatas.

Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir simbolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.

Meniniame vaizde atskiras reiškinys nurodo ne tiek į kitą reiškinį (tai labiau tinka alegorijos menui), o labiau į nujaučiamą viso pasaulio vidinę sąrangą. Pavienis reiškinys svarbus tik kaip visumos dalis.

Daugelis XX a. pradžios filosofų ir menininkų laikėsi nuomonės, kad pasaulis pažįstamas ne racionaliai, ne protu, o intuityviai, nuojauta. Tad svarbiausias XX a. pradžios žodis — intuicija (nuojauta).

Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai — muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turintis intuicijos daugiau nei kiti žmonės, yra gyvenimo paslapties aiškintojas, beveik pranašas. Jis neanalizuoja kasdienybės, visuomenės gyvenimo dėsnių, o pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.

Mene giluminiams pasaulio reiškinių ryšiams išsakyti vartojami simboliai. Simboliu gali tapti bet kuris daiktas ar reiškinys (gulbė, vanduo, saulė, tamsa). Tačiau simboliu jis virsta tik

konkrečiame kūrinyje, ir tik tada, kai reiškia ne tik patį save, bet simbolizuoja ir akiai nematomą reiškinio ar pasaulio sąrangos esmę.

Kraštutiniai modernūs simbolistai laikosi nuomonės, kad žodis taip pat yra tam tikras ženklas ar simbolis. Simbolistų poetinė kalba nekasdieniška: aukštojo stiliaus, iškilmingų intonacijų, pagrįsta sąskambių gausa. Skambesys reiškinius supina į visumą, sukuria jos nuojautą. Pats eilėraštis tampa pasaulio paslapties simboliu.

Simbolistai mėgsta rašyti eilėraščių ciklus, šitaip parodydami, kad poezijoje konstruoja naują pasaulį ir įveda naują tvarką. Be galo kruopščiai sukomponuotas eilėraščių ciklas simbolizuoja Dievo ir gamtos sukurtą harmoningą ir vientisą kosmosą.

Simbolistai pasmerkia logiką mene. Jau romantikai kovojo prieš per didelį proto viešpatavimą pseudoklasikų literatūroje. Čia padeda sugestija. Poetas neaiškiai pasako, vengia aiškių dalykų, nes jam daugelis poetinių emocijų atrodo tamsios, miglotos. Jis sudaro nuotaiką, veikdamas ne sąmonę, bet pasąmonę.

Dar yra ir kitas kelias prieiti prie žmogaus emocijų. Jei kas pamato nuostabų reginį, netikėtas įspūdis apima iš karto, dar protui nespėjus suvokti, kas atsitiko. Ir poezijoje galima paveikti, užburti nepaprastais vaizdais, netikėtais efektais. Lengviausiai pagelbsti haliucinacijos. Tada kalba jau virsta ne pasakymo priemone, tik ženklu. Žodis gali netekti savo reikšmės; kūrinys įgauna chaoso pobūdį.

Įsivyrauja paslaptingumas, simboliai. Anksčiau simboliai turėjo nustatytą, proto priimtą prasmę. Liūtas – jėgos simbolis, žaltys – gudrumo ir t.t. Dabar simbolis esti ištisa eilė vaizdų, savaime ištryškusių ir turinčių tam tikrą prasmę, kuri tiesiogiai jaučiama, bet ne proto suvokiama.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 728 žodžiai iš 2389 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.