Simbolizmas1
5 (100%) 1 vote

Simbolizmas1

Rimanto Stankevičiaus vidurinė mokykla

Vaida Valinčiūtė 10a klasės mokinė

Simbolizmas

Referatas



Mokytoja:

V. Žilinskaitė

Marijampolė

2005m.



Įvadas:

Dažnai pastebime simbolius kasdieniuose dalykuose. Senoliai tikėjo jog pagal tam tikrus ženklus galima spėti orą. Galvodami apie vaikystę, pirmiausia atsimename jos simbolius – žaislus. Visą gyvenimą, mus lydi tam tikri, perkeltinę prasmę turintys, ženklai. Simbolių galime rasti ir literatūroje.

Pirmoji nuo modernizmo atsiskyrusi srove vadinama simbolizmu. Ji greitai paplito Europoje ir iki šiol yra vertinama meno kritikų. Nors gyvavo neilgai, stipriai paveikė tiek to meto, tiek ir ateities kartų kūrėjus. Šios srovės atstovai kūrė eilėraščius, kuriuose atskleisdavo idėją simbolių pagalba. Norint juos suprasti reikia suprasti simbolizmo esmę ir pasaulėžiūrą.

Simbolizmas kaip meno kryptis apimanti literatūrą, teatrą, dailę, susiformavo XIX a. pabaigoje Prancūzijoje. Jis atsirado kaip reakcija i realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. Simbolistai kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centras ir buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinę esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką.

Simbolistai domėjosi metų sintezės idėja, mėgino išnaudoti muzikines kalbos ypatybes, ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją. Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią įžvelgti ir įspėti geba tik menininkas. Savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti. Todėl, pasak jų, meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata, atskleisti žmogaus sielos kosmosą, nes sielos pasaulis neišmatuojamas.

Simbolistai stengėsi ne atspindėti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas yra simbolis. Poetas, jų nuomone – Dievo pateptasis genijus, o kūrybos procesas – nuo sąmoningų žmogaus pastangų nepriklausantis dalykas.

Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinių meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir menines programos branduolį.

Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, paremtą transformacijos principu. Pasak B. Sruogos, lyrikoje kiekvienas išorines aplinkos vaizdas virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo didesnis žmogaus vidinis patyrimas. Simbolis tai idealiosios realybės ženklas, kuris yra tik apibūdinamas, bet iki galo neapibrėžiamas. Dviplanė vaizdo struktūra ,kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į XX a. lyrikos raidą.

Tęsdami romantizmo tradiciją, simbolistai troško nutrinti ribą tarp poezijos ir muzikos. Artėjimas prie muzikos simbolistams reiškė kopimą tobulybėn. Simbolistų tekstuose žodis persmelktas muzikos, kuri jį išskaidrina ir net ištirpina. Pakartojimai, variacijos, banguojanti intonacija, emocinių spalvų poliariškumas, simetriškos sakinių ir vaizdų pusiausvyros, žiedinė kompozicija, melodingumas, eilėraščių ciklai apibudina šios srovės literatūrinę stilistiką.

Simbolis sulydė judėjimą ir rimtį, maištingą turinį ir organišką formą, sąmonę ir pasaulį. Jo materialus pavidalas spinduliavo absoliučią dvasinę tiesą, pagaunamą tiesiog intuicija, o ne daug pastangų reikalaujančia kritine analize. Šias tiesas simbolis perkėlė į sąmonę, nepalikdamas vietos jokiems svarstymams. Visi simbolio dėmenys spontaniškai darbavosi bendram labui, kiekvienas jam skirtoje vietoje. Tad nieko nuostabaus, kad simbolis XIX-XX a. buvo iškeliamas kaip žmonių bendruomenės idealusis modelis

Lietuvių literatūroje simbolizmas iškilo XX a. antrame ir trečiame dešimtmetyje V. Mykolaičio – Putino, J. Baltrušaičio, B. Sruogos ir kitų poetų kūryboje. Jis atėjo kiek pavėluotai, jau užbaigęs savo misiją Vakarų Europoje. Čia jis pasirodė pakankamai gyvybingas, maitinamas atgimstančios idealistinės pasaulėžiūros, gilių religinių tradicijų ir pirmykštės mitologijos versmių. Lietuvių simbolistai, dažnai kūrybinį kelią pradėję kaip Maironio tradicijos tęsėjai, pamažu nuo tautinės problematikos gręžėsi į individą. Buvo koncentruojamasi ties dramatiška, dualistine žmogaus prigimtimi, kuri atspindi kosmoso sandarą. Simbolizmo žanrai, poetinės kalbos melodingumas, gamtinė ir kosminė simbolika ilgam įėjo į gyvąjį lietuvių literatūros arsenalą. Bet iš simbolistinės lyrikos pradininkų nedaug kas liko iki galo ištikimi jos kanonams, keitėsi istorinio laiko tėkmėje, sukurdami neretai pačius geriausius savo kūrinius anapus šios sroves
nustatytų ribų. Lietuvių simbolistams neteko užsidaryti dramblio kaulo bokštuose – besikuriančios Lietuvos nepriklausomos valstybės pavojai ir rūpesčiai dažnai pašaukdavo juos į „visuomeninę tarnybą“ ir jie puldavo rašyti moralinės atsakomybės kūrinio, aktualiais šios dienos klausimais. Simbolizmas, kaip ir kitos lietuvių literatūros srovės, neturi griežtai apibrėžtos teritorijos ir tvirtų krantų, nuolat evoliucionuoja, prisiimdamas įvairiausius intakus. Simbolistinė lyrika – tai lietuvių poezijos „aukštasis stilius“, būtinas kiekvienai nacionalinei poetikai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 790 žodžiai iš 2552 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.