Simbolizmas4
5 (100%) 1 vote

Simbolizmas4

Kas yra simbolizmas?

Simbolizmas kaip meninė kryptis pradėjo reikštis apie 1885 m., kaip reakcija prieš natūralizmą ir impresionizmą. Pirmą kartą simbolizmo terminą panaudojo Ž. Moresas. Simbolis – pagrindinė konstrukcijos ašis. Simbolizmui būdinga asociacijos, užuominos, nutylėjimai. Atnaujinama poetinė kalba ir poetinės formos. Ypatingas dėmesys žodžiui. Jo prasmę reikia įspėti, iššifruoti, juo kuriama vizija. Žodis – ne tik priemonė pasauliui pažinti, bet ir veiksmas, pirmapradė energija. Svarbiau ne žodžių prasmė, bet jų tonas, sužadinąs tam tikrą emocinį nusiteikimą, paslaptingas nuojautas. Muzikalumas. Nepaprastas žodžio garsų ir prasmės ryšys. Aliteracijos, asonansai. Sudėtingos metaforinės abstrakcijos, beasmenė metafora. Daugiaprasmis dialogas, potekstė (dramoje), vidinis monologas (romane). Intelektualizmas, aforistiškumas. Semantinės priešybės. Improvizacinis stilius. Eiliavimo taisyklių nepaisoma. Netikėtos sintaksinės konstrukcijos, nauji ritmai, įvairūs naujadarai, pakartojimai (garsų, žodžių, eilučių). Laisva forma. Poetinė mintis formuojama dedukcijos principu.

Simbolizmo principai:

1. Neigia logiką, teigdami, kad privalu remtis emocijomis, instinktais.

2. Skaitytoją reikia paveikti netikėtais efektais, nepaprastais vaizdais, netgi haliucinacijomis.

3. Įsivyrauja paslaptingumas, simboliai, nesuvokiami protui.

4. Keičia įspūdžių suvokimą.

5. Laisva eiliavimo technika (kaip futur.)

6. Naujos temos ir motyvai. Kiekvienas autorius- savo.

7. Nauji žodžiai.

4

Simbolizmas dailėje

Simbolizmas vientisos dailės krypties nesudarė. Jis reiškėsi simboliniu turiniu daugelio dailininkų paveiksluose. Simbolinis turinys – tai paslėpta paveikslo prasmė, kurią reikia įžvelgti ir įminti.

Simbolizmas kilo dar iš romantikams žinomo vaizduotės pasaulio ilgesio, noro pabėgti nuo kasdienybės, žavėjimosi tolimais egzotiškais kraštais. Dailininkai ieškojo temų senose legendose, pasakose, mituose, erotinėje poezijoje. Vieni simbolistai kūrė liūdnus, ilgesingus arba poetiškus paveikslus, primenančius sapnus. Kiti mėgo tapyti niūrias ir šiurpias scenas. Simbolistai atkreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkama personažų keistomis raiškiomis pozomis, iškreiptų kaukių, sustingusių juodų akių žvilgsnių mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautos ženklų, šlykščių fantastinių būtybių, skeletų, kaukolių ir kitokių panašių motyvų. Gamtos motyvų pamėgimu simbolistai artimi moderno kūrėjams. Bet jų paveiksluose viešpatauja dar ir nerimas, mirties nuojauta. Didesnė ir kūrinių turinio įvairovė. Tie menininkai tikėjo, jog kiekviename realiame daikte glūdi paslaptis, kurią įžvelgti gali tik menas. Ši nuostata iš principo priešinga realistų pasaulėžiūrai. Dvasinis pasaulis simbolistam daug svarbesnis už kasdienio gyvenimo prozą.

Simbolizmo judėjimas susiformavo Prancūzijoje XIX a. pabaigoje ir greitai paplito po Europą. Garsus simbolistas šveicaras Arnoldas Beklinas (1827 – 1901) savo paveiksluose apgyvendino faunas, sirenas, vienragius. Prancūzas Giustavas Moro (1826 – 1898) susižavėjo rytų fantastika ir puošnumu. Jo paveikslai atrodė kaip teatro vizijos. Kitas prancūzas Odilonas Redonas (1840 – 1916) tapyboje ir grafikoje naudojo netikėtus, sapnų pasaulį primenančius junginius. Belgų dailininko Džeimso Ensoro (1860 – 1949) kūryboje ryškus pesimistinis požiūris į žmogų. Tai groteskiškos kompozicijos, pilnos keistų lėlių ir dvasių. Ensoro mėgstamiausia tema – karnavalai, kaukės. Vienas įdomiausių simbolizmo atstovų Rusijoje buvo Michailas Vrubelis (1856 – 1910), kurio tapyba priminė žėrinčią mozaiką. Jis vaizdavo keistos kančios apimtus personažus, pavyzdžiui, Lermontovo Demoną. Žmogiškesnis ir suprantamesnis norvego Edvardo Munko (1863 – 1944) menas. Pavyzdžiui jo paveikslas „Gyvenimo šokis“ pasakoja apie tokius suprantamus dalykus, kaip jaunystė ir senatvė, viltys ir nusivylimai. Dailininkas stengėsi perteikti žmogaus gyvenimo tėkmę tapydamas mėnesienoje, jūros pakrantėje šokančias moteris, vilkinčias sniego baltumo, ugnies raudonio ir juodais drabužiais.

Simbolizmas apėmė visas meno sroves nuo XX a. pradžios iki 1916 m. Dviejų amžių sandūroje kūrybinį kelią pradėjo būrelis prancūzų dailininkų, žinomų „Nabis“ (skaityk: nabi) grupės vardu. Tai Morisas Deni (Denis; 1870 – 1943), Pjeras Bonaras (Bonnard; 1868 – 1947), Eduardas Viujaras (Vuillard; 1868 – 1940). Jų paveikslai jausmingi, poetiški, intymūs, išsiskiriantys gerai apgalvota kompozicija. Šių menininkų kūryba atspindi žmogaus dvasinį pasaulį. Romantiška simbolika būdinga egzaltuotiems anglo prerafaelito Džono Evereto Milėjaus (Millais; 1829 – 1896) paveikslams. Simbolizmas reiškėsi ir postimpresionistų kūryboje.

Didžiojo lietuvių tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875 – 1911) kūryboje irgi randame simbolistinių paveikslų. Paskutiniaisiais kūrybos metais dailininkas dirbo Peterburge, kur ypač artimai bendravo su rusų dailininkais simbolistais A. Benua ir M. Dobužinskiu. Būdamas ir kompozitorius, ir dailininkas, drobėje M. K. Čiurlionis sukūrė naują meno kalbą (sonatos, simbolinė kompozicija „Rex“, „Auka“, „Angelo preliudas“, Bičiulystė“, „Tyla“,
„Žinia“). Jo paveiksluose stiprus lyriškų gamtos vaizdų ir fantastinių vizijų, gamtos gyvybingumo bei dvasingumo pjūtis. Nors M. K. Čiurlionio kūryba vaizdų sandaros, jų turinio ir stiliaus bruožais artimai siejasi su simbolizmu bei modernizmu, ji yra ryškus savitas fenomenas XX a. pradžios dailėje.

5

Simbolizmas literatūroje

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais simbolizmas iškilo kaip įtakingiausias literatūrinės traukos centras. Neturėjo atskiro žurnalo ar vienminčių grupuotės. Bet dauguma literatūrinių debiutų šiuo metu vyko simbolizmo estetikos ir poetikos sferoje.

Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinio meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir meninės programos branduolį. Ji klostėsi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, veikiama rusų simbolistinės lyrikos. J.Baltrušaičio literatūriniame salone jauni lietuvių poetai susitinka su rusų simbolistinio meno žvaigždėmis. Almanache „Pirmasai baras“ spausdinami A.Bloko, V.Briusovo, K.Balmonto eilėraščių vertimai. Tačiau posūkis į simbolistinio meno struktūras buvo nulemtas vidinių lietuvių visuomenės ir literatūros raidos pokyčių.

Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, paremtą transformacijos principu. Lyrikoje kiekvienas išorinės aplinkos vaizdas, pasak B.Sruogos, virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo turtingesnis žmogaus vidinis patyrimas. Simbolis – tai idealiosios realybės ženklas, kuris yra tik sugestijuojamas, bet iki galo neapibrėžiamas. Tai „daikto dvasia“, kurią poetas mato „užmerktomis akimis“, anot vieno simbolisto. Dviplanė vaizdo struktūra, kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į XX a. lyrikos raidą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 991 žodžiai iš 3169 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.