Simbolizmo raida
5 (100%) 1 vote

Simbolizmo raida

Simbolizmo raida

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais simbolizmas iškilo kaip įtakingiausias literatūrinės traukos centras. Neturėjo atskiro žurnalo ar vienminčių grupuotės. Bet dauguma literatūrinių debiutų šiuo metu vyko simbolizmo estetikos ir poetikos sferoje.

Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinio meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir meninės programos branduolį. Ji klostėsi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, veikiama rusų simbolistinės lyrikos. J.Baltrušaičio literatūriniame salone jauni lietuvių poetai susitinka su rusų simbolistinio meno žvaigždėmis. Almanache „Pirmasai baras“ spausdinami A.Bloko, V.Briusovo, K.Balmonto eilėraščių vertimai. Tačiau posūkis į simbolistinio meno struktūras buvo nulemtas vidinių lietuvių visuomenės ir literatūros raidos pokyčių.

Pozityvizmo krizė, išryškėjusi XX a. pradžioje, vertė ieškoti naujų mąstymo linkmių. Ar gali būti pilnavertė žmogaus egzistencija, uždaryta tik socialinių ir politinių klausimų sferoje, nesiekianti išsiaiškinti savo vietos ir prasmės visatos sandaroje? Ar lietuvių kultūra, išsižadanti transcendentinės sąmonės, netampa plokščia ir vienadienė? „Audriška minčia suskaldykim materializmo skeveldras“, – ragino J.Herbačiauskas.

Emocinė interpretacija, prigijusi Z.Gėlės, K.Jurgelionio, A.Lasto, I.Šeiniaus kūryboje, fiksavo kintančią žmogaus jausminę būseną, bet neatskleidė visuotinesnių jos reikšmių ir gilesnės priežasties. Kas glūdi už vienkartinės jutimo akimirkos? Negi žmogaus būtyje nebėra jokio pastovumo, aukštesnio tikslo ir vertybių? Ar pulsuojanti mažiausių jutimo dalelyčių energija, prabilusi kaip neišsenkantis poetiškumo šaltinis, nestumia literatūros į pasigėrėjimą pačia savimi – į narcisizmą?

„Dabartinėje dailėje vėl matome grįžimą prie dvasios“, – rašė 1910 m. Šatrijos Ragana. Dvasingumo momentas, atskirtas nuo materialinės būties, socialinių santykių, politinės kovos ir perkeltas į grynojo idealumo sritį, darėsi svarbiausia naujų meninių ieškojimų platforma. Kūrybos aktas imta suvokti kaip aukščiausia žmogiškos būties akimirka, reiškianti santykį su nekintamais pasaulio dydžiais. „Su aukso harfa lekioju vienas / Dangaus platybėj – vėlių erdvėj“, – rašė M.Gustaitis. Pirmą kartą lietuvių eilėraštyje poetinio objekto pradėta ieškoti ne istorijoje, o žmogaus ir visatos santykyje, kuris priklauso ne materialinei, o dvasinei logikai, pasak Vydūno. „<…> Ir minties gilybėje keliasi prakilnus paveikslas, kurio kupinas visas pasaulis; girdis šlamėjimas kieno tai tylių, švelnių sparnų, plaukiančių viršuj pasaulio; jaučiasi, kad kieno tai galinga ranka tiesiasi nuo krašto iki krašto ir tyliu, tykiu mostelėjimu apglėbia, iškilmingą palaimą suteikdama, nuilstančią. užmingančią žemę“, – rašė E.Steponaitis, anksti miręs jaunutis poetas, rusų filosofo V.Solovjovo pasekėjas.

Žmogaus gyvenimas, figūravęs lietuvių literatūroje kaip vientisas socialinių ir psichologinių faktorių dėmuo, skilo į dvi dalis: išorinį pluoštą, pajungtą kasdienybės ir istorijos dėsniams, ir vidinį branduolį, priklausantį visatos tvarkai. Socialinė ir buitinė faktografija, maitinusi ligi tol meninį vaizdą, liko tik mažareikšmė detalių atsarga, o visas dėmesys nukrypo į nesikeičiančią žmogaus substanciją, kuri visiškai nepriklauso nuo istorijos vyksmo. Kasdieninių smulkmenų tikrumas ir kintančių psichikos būklių analizė netenka reikšmės, kai bandoma spręsti amžinuosius būties klausimus. „Randasi troškimas ko nors gilesnio negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neaiškinamo, aukštesnio, mistiško“, – rašė S.Kymantaitė-Čiurlionienė 1910 m.

M.K.Čiurlionio tapyba, įvertinta rusų kritikos kaip geniali lietuviškumo apraiška, akino prasidėjusį lyrikos persiorientavimą nuo trapaus emocinio įspūdžio į nepaaiškinamos paslapties ir neįžvelgiamos gilumos perspektyvą, kuri turėjo suformuoti naują poetiškumo kodeksą. Jaunajai kartai M.K.Čiurlionis buvo „dieviškas pranašas naujų neapčiuopiamų pasaulių“, įteisinęs mąstymo visuotinėmis kategorijomis poetinį grožį, iškėlęs „kosmiškumo nuotaiką“ kaip charakteringiausią lietuvių meno bruožą, pasak B.Sruogos.

Simbolistinis eilėraštis kuriamas meditacijos būklėje, kur išblunka empirinio sąlyčio su daiktais pėdsakai ir lieka tik bekūnė esmė ir gryna idėja. Meditacija – šitos apnuogintos esmės nujautimas ir pamaldus stebėjimas – grindžiama refleksijos įtampa. Simbolistinis eilėraštis lietuvių poetams pirmiausia buvo žmogaus intelektualinių galių išraiška, priešpriešinama „patižusiam jausmingumui“. „Eilės, kurios neverčia žmogaus susimąstyti, pagalvoti ir sprendžiamąją mintį pergromuliuoti, ne visuomet būna kūryba. Tai smiltys, kuriose aukso nėra“, – rašė F.Kirša.

Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, paremtą transformacijos principu. Lyrikoje kiekvienas išorinės aplinkos vaizdas, pasak B.Sruogos, virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo turtingesnis žmogaus vidinis patyrimas. Simbolis – tai idealiosios realybės ženklas, kuris yra tik sugestijuojamas,
bet iki galo neapibrėžiamas. Tai „daikto dvasia“, kurią poetas mato „užmerktomis akimis“, anot vieno simbolisto. Dviplanė vaizdo struktūra, kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į XX a. lyrikos raidą.

Lyrinę autoanalizę simbolistai sujungė su filosofine žmogaus egzistencijos problematika. Vidinės būsenos imta matuoti metafiziniais kriterijais. Kosminis mastelis, įvestas į eilėraščio vyksmą, pastovi idealiųjų vertybių nuojauta, nuolatinis veržimasis į kažką nepasiekiama suteikė moralinio taurumo poetiniam kalbėjimui. Simbolistinė lyrika – tai lietuvių poezijos „aukštasis stilius“, būtinas kiekvienai nacionalinei poetikai, jos „liturginė kalba“, su kuria vėliau bus ginčijamasi.

Tęsdami romantizmo tradiciją, simbolistai troško nutrinti ribą tarp poezijos ir muzikos, kuri yra „visų menų įsčios“. Artėjimas į muziką simbolistams reiškė kopimą tobulybėn. Simbolistų tekstuose žodis persmelktas muzikos, kuri jį išskaidrina ir net ištirpina. Sugestyvūs pakartojimai, to paties leitmotyvo variacijos, banguojanti intonacija, emocinių spalvų poliariškumas, simetriškos sakinių ir vaizdų pusiausvyros, žiedinė kompozicija, melodingi refrenai, eilėraščių ciklai, įvardinti „simfonijomis“, apibūdina šios srovės literatūrinę stilistiką.

Į lietuvių literatūrą simbolizmas atėjo pavėluotai, jau užbaigęs savo misiją Vakarų Europos literatūrose. Čia jis pasirodė pakankamai gyvybingas, maitinamas atgimstančios idealistinės pasaulėžiūros, gilios religinės tradicijos, pirmykštės mitologijos ir primityvaus panteizmo versmių. Simbolizmo iškultivuoti žanrai (eiliuota poetinė drama), poetinės kalbos melodingumas, gamtinė ir kosminė simbolika ilgam įėjo į gyvąjį lietuvių literatūros arsenalą. Bet iš simbolistinės lyrikos pradininkų nedaug kas liko ištikimi iki galo jos kanonams, keitėsi istorinio laiko tėkmėje, sukurdami neretai pačius geriausius savo kūrinius anapus šios srovės kanonų. Lietuvių simbolistams neteko užsidaryti dramblio kaulo bokštuose – besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pavojai ir rūpesčiai juos nuolat pašaukdavo į „visuomeninę tarnybą“, ir jie puldavo rašyti pilietinio patoso ir moralinės atsakomybės kūrinius aktualiais šios dienos klausimais. Simbolizmas, kaip ir kitos lietuvių literatūros srovės, neturi griežtai apibrėžtos teritorijos ir tvirtų krantų, nuolat evoliucionuoja, prisiimdamas įvairiausius intakus. „Mes negalėjome apsistoti ir tinkamai išugdyti nė vieno stiliaus, negalėjome plačiau panaudoti nė vienos literatūrinės medžiagos šaltinio“, – rašė vėliau V.Mykolaitis-Putinas.

Motiejus Gustaitis

(1870-1927)

Lietuvių simbolizmo pirmtakas, susiejęs meno atsinaujinimą su religiniu pasaulėvaizdžiu („Meno esmė pastovi – Dievo žmoguj atspindys“). Poeto pašaukimas, jo supratimu, – ieškoti pasaulyje amžinojo grožio ženklų, o tuo pačiu ir sąlyčio su nematomuoju kūrėju, kuris yra visa ko priežastis ir prasmė.

Baigęs 1893 m. Kauno kunigų seminariją, studijavęs bažnytinę muziką Regensburge ir kanonų teisę Romoje, 1903 m. apgynęs Friburge daktaro disertaciją literatūrine tema, parašęs pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį, Gustaitis, išėjęs Maironio poetikos mokyklą, gana anksti pareiškė savo simpatijas simbolizmui – pirmajai modernizmo bangai, išversdamas į lietuvių kalbą Ch.Baudelaire’o eilėraštį.

Savo eilėraščių ir poemų rinkiniuose Meilė (1914), Aureolė (1914), Tėvynės ašaros, Erškėčių taku (1916), Sielos akordai (1917), Varpeliai (1925) Gustaitis kategoriškai atsisakė emocinės išpažinties, kuri to laikotarpio lietuvių eilėraščio raidoje figūravo kaip svarbiausias atsinaujinimo akstinas. Atskiro žmogaus jutimai per daug atsitiktinė, chaotiška ir efemeriška medžiaga, kad poetas galėtų čia įžvelgti visuotinumo reikšmes. Savo kūrybos išeities tašku Gustaitis pasirinko ne individualizmą, o universalumo sistemą, sukurtą katalikybės filosofijos.

Gustaičio poezijoje visata turi nesikeičiančią ir amžiną esmę. Tai dvasinė substancija, kuri stovi virš materijos ir individualios sąmonės. Žmogaus siela – šitos substancijos dalelytė, uždaryta laikiname nuodėmingo kūno, žemiškų aistrų ir iliuzijų narvelyje, iš kurio veržiasi į savo didžiąją esmę, glūdinčią anapus matomos realybės. Būtis yra padalyta į dvi antinomijas: laikina, žemiška, kūniška ir amžina, dvasiška, dieviška. Jų neįmanoma sulieti į harmoningą vienetą, todėl kiekvienas žmogus, juo labiau poetas, privalo pasirinkti vieną iš tų antinomijų. Gustaičio pasirinkimas aiškus ir galutinis:

Ir kas man ta žemė? jos išsižadėjau.

Ir kas man tie žmonės, kuriuos pamylėjau?

Aš numiriau jiems.

Tavy, Sutvėrėjau, gyvenimas mano

Banguoja kaip srovė plataus okeano,

Nutolus žmonėms.

Aš dieviška noriu gyventi tarnysta,

O visa, kas žemės, many tesuvysta

Dėl tavo garbės.

Eilėraščio centru tampa visatos panorama, kurioje subjektui tenka liudininko, medituotojo, bet anaiptol ne pagrindinio veikėjo vaidmuo. Visatos begalybė ir harmonija poetui yra aukščiausias grožis, kuriam kaip savarankiškam balsui palenkiami visi eilėraščio elementai. Gustaitis įvedė besisukančių žvaigždynų, kosmoso
neaprėpiamų erdvių vaizdus, griaunančius įprastus lietuviško peizažo rėmus („Platybė gelmė aukštuma – / Be krašto, be galo Dangaus. / Gi kūnų skrajoja daugiaus, / Neg jūroj lašų esama“), didingą kosmogoninio proceso suvokimą, prašokantį kasdieninės buities matavimus („Kad saulės įsčioj buvai, žemele, / Meilios močiutės viduriuose…“). Kosminis vaizdas, kylantis į begalines tolumas, aukštį ir gelmes, netrukus pasidarė skiriamąja lietuvių simbolistinės lyrikos žyme, kaip ir kraupi savo menkumo visatos tvarkoje, jos abejingumo, o gal ir priešiškumo žmogui nuovoka, kurią Gustaitis pirmasis išsakė ekspresyviais kontrastais.

Per tavo plaukus dūzgia vėjai,

Aplink driežai putoti rangos.

Kame koralai, kur žadėjai?

Kur mudu neša krioklės bangos?..Toli toli, matai, kas švinta?

O marios ūžia, vėtra kaukia!

Ar tu pažįsti tą žibintą,

Kurio linkui burelė plaukia?

Gustaitis ieškojo tokios lyrinio vyksmo energijos, kurią sudarytų veržimasis į aukštybes, neatslūgstantis idealo poreikis, stiprus amžinumo ir begalybės troškimas. Jis įvedė į eilėraštį intelektualizuotų jutimų rūšį, jautrią filosofinių ir teologinių kategorijų turiniui, pilną siekimo įtampos, kuri virto psichine realybe. Iš tokių jutimų sukūrė idealistinio nusiteikimo tipą (aukštas dvasios polėkis, asketiškas kūniškumo atsižadėjimas, svaiginanti baltųjų viršūnių vizija), kuris netrukus tapo besiformuojančio lietuvių simbolizmo psichologiniu leitmotyvu.

Ir stebiuos, manyt pagavęs,

Jog, pasaulį apkeliavęs,

Žemės purvo neliečiau, –

Tik ant kalnų, ant aukštųjų,

Ant viršūnių jų baltųjų

Parymojau pamąsčiau.

Pradžioj Gustaitis bandė neapčiuopiamas abstrakcijas praskleisti perregimomis alegorijomis (šėlstanti jūra daužo laivą, bet yrėjai narsiai iriasi prieš vėtrą – tai Lietuva žengia į laisvę), bet tada eilėraščio vyksmas virsdavo didaktine schema. Poetas gausiai ėmė vartoti bendrąsias kategorijas (amžinybė, erdvė, idealas), išskirdamas jas didžiosiomis raidėmis, bet toks apibendrinantis suvokimas, būdingas prisiekusiam lotynistui (į lietuvių kalbą vertė Vergilijų ir M.Sarbievijų), dažnai nuslysdavo į rūstoką ir patetišką retoriką („Nelaimės tėvynės / Ant mano krūtinės / Išdegino kryžių, įspaudė giliai“). Nematomasis būties planas, kurio ieškoma anapus pojūčių ir deterministinio mąstymo išvestos ribos, griovė lotyniškosios tradicijos išugdytą logizuotą kalbėjimą, o klasikinės formos aiškų ir tikslų brėžinį stūmė į neapibrėžtumą, keistas sandūras, daugiaprasmius simbolius, kuriuos galėjo pateisinti nebent pasąmonė (Gustaitis pirmasis ir pavartojo šią sąvoką lietuvių lyrikoje).

Eilėraštyje „Sąžinė“ kažkas pasilenkia prie tėkmės, mato iš vandens žvelgiantį nepažįstamą veidą, atšoksta išsigandęs, o debesyse perskaito raides – čia tavo sąžinė. Kitas eilėraštis „Baltoji Viešnia“ prasideda mįslinga situacija: „Jaučiu kieno akis. / Jos žiūri į mane / Budėjant ir sapne / Ir kalba tylomis“. Tai Baltoji Viešnia, ateinanti iš tolimų erdvių kaip neišaiškinama paslaptis. Eilėraštyje „Ilgesys“ įrašytas žmogaus ir žvaigždės dialogas: žmogus šaukiasi žvaigždės kaip vienintelio išganymo, kaip savo būties išsipildymo, o ji tai slepiasi už debesies, tai vėl vilioja į „dausų dausas“. Tradicinis žvaigždės įvaizdis įgauna daugeriopą prasmę (grožis, idealas, amžinybė), kurią suteikia ne tiek aiški idėja, kiek gyva ir besikaitaliojanti ilgesio įtampa („Žvaigžde mano – Žvaigžde šviesi, / Kur nuo manęs danginiesi? / Kur, Skaisčioji? Kas man švies, / Kad nuo manęs tolinies!“). Tai jau buvo tipingas simbolis savo neapibrėžtais prasmės kraštais, jaudinančiu psichinės situacijos ir idealybės sąlyčiu.

Tokių kintančios prasmės simbolių Gustaičio poezijoje buvo tik keletas (žvaigždė, baltoji viešnia). Bet B.Sruoga, V.Mykolaitis-Putinas, F.Kirša nedvejodami laikė jį lietuvių simbolizmo pirmtaku. Jų ankstyvojoje kūryboje galima aptikti ne vieną šio poeto įvaizdį (mareiviai, lelionė) ar simbolį (baltoji viešnia, jūra ir žvaigždė).



Mykolas Vaitkus

(1883-1973)

1906 m. baigęs Kauno kunigų seminariją, studijavęs teologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Insbruko universitete, ilgus metus dirbęs šv. Kazimiero draugijos reikalų vedėju, vėliau pirmininku, dėstęs Kauno kunigų seminarijoje, 1944 m. vasarą pasitraukęs į Vokietiją, o vėliau į JAV, – vienas pačių produktyviausių lietuvių rašytojų, išleidęs 33 poezijos, dramos, prozos knygas.

Vaitkaus poezija, itin gausi pirmajame lietuvių literatūros modernizacijos etape, neturėjo aiškiau apibrėžtos estetinės orientacijos ir individualaus stiliaus. Jo eilėraščių rinkiniuose Margumynai (1911), Šviesūs krislai (1913), Liepsnelės (1921) ir poemose Laimė (1911), Genijus ir meilė (1912), Upytė (1914), Brėkšta (1919) vyravo aprašomasis pradas, o ne išgrynintas lyrizmas, būdingas moderniškoms struktūroms, idiliškas harmonijos pasaulėvaizdis („Dienelės gražios, dienelės šiltos, / Kaip sveikatėlė, lengvutės, aiškios!..“), o ne priešybių įtampa, maitinusi simbolizmo poeziją.

Imlus literatūriniam kontekstui, Vaitkus pasigavo kai kuriuos begimstančios simbolistinės lyrikos motyvus ir įvaizdžius,
atliepiančius sielos ir kūno poliariškumo bei mirties išvaduotojos sampratas, kurias įskiepijo teologijos studijos. Idealistinė veržimosi į aukštybes savijauta įeina į jo eilėraščius ir poemas kaip privaloma žmogiškos vertės nuostata. „Kur jie veržias? ko jie trokšta? / Ak, kažkokio idealo! / Veržias jie į šviesią šalį, / Kur gražu, gražu be galo!“ Poetas rašo apie žvaigždę, į kurią džiaugsmingai kyla žmogaus siela – „Dievo vaikas“, išsiilgusi „grožybės“, kurią atras tik „amžinoj tėvynėj“. Atsiranda kosminės erdvės matmenys, nusižiūrėti iš M.Gustaičio, bet neįgavę mistinės prasmės. „Aplinkui – slaptingosios erdvės, / Sidabro žvaigždelės blykčioja, / Liepsnojančios, baugios kometos, / Užklydę, aplinkui skrajoja“.

„Erdvėje slaptingoje“ Vaitkus jaučia ne tiek dievišką harmoniją, kiek slypinčią grėsmę ir šaltą nežinomybę. „Niūkso begaliniai skliautai, / Antsikvempę slegia mus…“ Eilėraštyje „Žemės rauda“ (1911) jis kalba apie artėjančią žemės mirtį: „Išnyks ežerėliai ir upės, ir jūrės… / … Žus visa, ką buvo Aukščiausis įkūręs!“. Poemoje „Upytė“ šaltis, alegorinė figūra, marina žaliuojančią ir žydinčią gamtą („Gyvybe! Turėsi prapulti!“), kad galėtų amžinai gėrėtis mirusiu grožiu. Dangaus kardų ašmenys kapoja nuodėmingą žemę, ji dreba visu kūnu, ir „pasaulis su nuožmiu bildesiu griūna“. Tai biblinės apysakos „Tvanas“ (1927) vaizdai, pagrįsti katastrofizmo sugestijomis, kurias XX a. literatūroje atgaivino modernizmas.

Idealiųjų vertybių abstrakcijos, įprastos simbolizmo mene, tampa Vaitkaus dramų Žvaigždės Duktė (1924), Žaibas ir mergaitė (1936) centrinėmis figūromis, besikertančiomis su žemiško gyvenimo kasdienine logika. „Mano tėvynė – ne žemė, bet žvaigždė“, – sako graži mergaitė, nusileidusi iš tolimos žvaigždės, kur nėra karų ir prievartos, mirties ir kūniškos meilės. Žemėje ji pasijunta „lyg tas akmuo, kritęs iš aukšto į dumblynę“, nesupranta, kas yra valdžia, kodėl vieni turi engti kitus. Bet čia tyroji žvaigždės duktė patiria žemišką meilę ir jau nebegali pakilti į aukštybes – tik mirtis („Kas man mirtis!“) grąžina ją į tikrąją jos tėvynę. Demoniška galybė žaibas pamilsta žemės mergaitę – karalaitę, „kartkartėmis į ją trenkia, bet nenutrenkia, tik vainikų vainikais apsivynioja aplink jąją ir tvaska-žėri…“ Žaibas laisvai raižo „šiurpulingais – skrydžiais – klaikias begalybes“, bet nedrįsta paliesti mylimos moters, nes ją ištiktų mirtis. O moteris trokšta to vienintelio ugninio pabučiavimo („apjuosk mane savo liepsnų žiedais!“), supratusi, kad mirtis yra anga į tikrąjį būties patyrimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2845 žodžiai iš 9431 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.