Simonas daukantas1
5 (100%) 1 vote

Simonas daukantas1

Daukanto antkapyje yra iškaltas užrašas, kuris apibendrina rašytojo vaidmenį lietuvių tautos gyvenime:

Atteivi! miniek sav, jog czionai palaidotas Szymonas Davkontas pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas senovės vejkalu Lietavos, Žemaitijos ir kitu naudingu knigelu. Jis per sava gyvenima it vargo pelle be palaubos trusieje vienutinej žemaitiszkaj raszite delej naudos vientautiu…

Daukantas atliko didelį darbą, apie kurį svajojo daugelis jo amžininkų,— parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba.

Gyvenimas ir veikla. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 p. Kalvių kaime, netoli Lenkimų miestelio (dabar Skuodo raj.). Daukanto gimtinė — tai lygumų žemė. Sodyba stovėjo taip pat lygumoje, o netoliese dunksojo didelė giria, per kurią vingiavo Žemaitijos puošmena Šventoji. Daukanto raštų peizažai neatskiriami nuo jo gimtojo krašto gamtos. Istoriko gimtinės gamta pilna rimties ir didingumo. Toks ir Daukantas buvo.

Daukanto tėvas dirbo dvaro eiguliu. Motina buvo guvi, energinga, dalyvavo Kosciuškos sukilime. Simonas antkapyje ją vadina meilinga ir išmintinga motina. Rašytojas augo gausioje šeimoje. Žmonių pasakojimai, tautosaka jau iš pat mažens skiepijo jam meilę savo gimtajam kraštui, žmonėms ir gamtai.

Daukantas buvo vienas iš nedaugelio valstiečių vaikų, kuriems pavyko prasiveržti į mokslą. Jo kelias į šviesą buvo vingiuotas ir sunkus. Remiamas geraširdžio giminaičio, jis pradėjo mokytis dviklasėje Kretingos mokykloje. Tai buvo nusipelniusi pradžios mokykla. Bet ir ji buvo špitolėje kartu su senelių bei luošų žmonių prieglauda. Joje mokėsi daugiausia valstiečių vaikai, susirinkę iš artimiausių parapijų. Jau šioje mokykloje Daukantas susidūrė su skurdu, rekrūtų gaudynėmis, dvarininkų brutalumu.

Baigęs Kretingos mokyklą, Daukantas persikėlė mokytis į Kalvarijos keturklasę mokyklą, kurioje kursas buvo išeinamas per šešerius metus. 1814 m. Daukantas jau buvo paskutinėje klasėje. Šios mokyklos mokiniai buvo įvairaus amžiaus, pasitaikydavo net 30-mečių vyrų. Skyrėsi ir socialinė jų padėtis. Dažnas mokėsi iš geradarių malonės ir neretai, pristigęs duonos kąsnio, turėjo mesti mokyklą. Mokytojai buvo vienuoliai, laikėsi universiteto paruoštos programos, bet vertė mokinius atlikinėti religines apeigas, baudė fizinėmis bausmėmis. Nors dauguma mokinių buvo žemaičiai, bet dėstoma buvo lenkiškai, mokiniai tarpusavyje taip pat privalėjo kalbėti lenkiškai. Daukantui didesnio poveikio galėjo turėti retorikos ir gamtos pamokos. Per retorikos ir poezijos pamokas buvo reikalaujama iš mokinių parašyti progines kalbas, laiškus, eiles. Per gamtos, geometrijos, daržininkystės pamokas mokiniai buvo vedami į laukus, į gražias Varduvos apylinkes. Be to, jaunuolį čia galėjo traukti tokie reginiai, kaip į miestelį suplūstantys gausūs maldininkai. Kalvarijos mokykloje iki 1818 m. nebuvo kai kurių dalykų, dėstomų kitų vidurinių mokyklų aukštesniosiose klasėse. Daukantas, norėdamas stoti į universitetą, turėjo tą skirtumą išlyginti. 1814 m. rudenį pėsčias iškeliavo į Vilnių ir įstojo į penktą čionykštės gimnazijos klasę. Dabar Daukantas atsidūrė visai kitoje aplinkoje. Kretingos ir Kalvarijos mokyklose mokinių daugumą sudarė valstiečių vaikai. Čia daugiausia mokėsi kilmingieji, kurių nemaža dalis pro pirštus žiūrėjo į mokslą. Nors buvo sudaryta mokyklos policija, sekliai, vadinami cenzoriais, ir net baudžiama fizinėmis bausmėmis, bet gimnazijos vadovybei sunkiai sekėsi sudrausminti neklaužadas. Daukantas uoliai kibo į mokslą ir 1816 m. vasaros pradžioje sėkmingai baigė gimnaziją.

Tais pačiais metais Daukantas įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Čia gavo literatūrinį išsilavinimą. Klausydamas E.Grodeko paskaitų ir lankydamas jo filologinį seminarą, gilinosi į klasikinę filologiją. Bet, pajutęs tikrąjį pašaukimą, 1818 m. rudenį jis perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą studijuoti istorijos. Visuotinę istoriją skaitė I.Onacevičius, pakeitęs J.Lelevelį, kai šis iš Vilniaus universiteto išvyko į Varšuvą. I.Onacevičius pirmą kartą greta visuotinės istorijos pradėjo dėstyti ir Lietuvos istorijos kursą. Daukantui šis profesorius imponavo geru istorijos mokslo supratimu, pastangomis aiškinti tautų kilmę ir žlugimą, istorijos kaip tautų mokytojos ir gyvenimo vadovės traktavimu, geru Lietuvos istorijos šaltinių pažinimu. Didelės įtakos jam turėjo ir I.Danilavičius, įžymus Lietuvos teisės istorikas, skaitęs krašto teisės kursą. Jis buvo didelis eruditas, pasižymėjo originalumu, aiškiu dėstymu. I.Danilavičius Lietuvos praeitį gretino su tuometine tikrove ir skiepijo patriotizmą.

Daukantas studijavo tuo lietuvių nacionalinės sąmonės budimo laikotarpiu, kai buvo leidžiami pasaulietiniai raštai gimtąja kalba, keliama lietuvių kalbos reikšmė, kai buvo domimasi lietuvių tautos istorija ir stiprėjo lietuvių kultūros veikėjų tarpusavio ryšiai. Daukantas tapo ne tik didžiausiu šių idėjų puoselėtoju, bet ir energingiausiu lietuvių kultūros darbininku. Jis jau studijuodamas parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), į lietuvių kalbą išvertė 95 romėnų pasakėtininko Fedro pasakėčias.

1819 m.

Daukantas gavo teisių kandidato, 1822 — jam buvo pripažintas teisių magistro laipsnis, bet kol gavo patį diplomą, praėjo net treji metai: reikėjo įrodyti bajorišką kilmę. Universitete Daukantas gavo gerą išsimokslinimą; išstudijavo Lietuvos istoriją ir rimtai pasiruošė moksliniam darbui. Čia sustiprėjo Daukanto patriotizmas, subrendo pasiryžimas atsidėti liaudies labui.

Baigęs universitetą ir apsirūpinęs bajoro pažymėjimu bei pasu, Daukantas išvyko į Rygą. Čia dirbo generalgubernatoriaus raštinėje vertėju, pramoko latvių kalbos. Tarnyba Daukantas nebuvo patenkintas ir dar labiau viskuo nusivylė, kai valdžia neleido jam rinkti medžiagos magistrato archyve. Net po kelerių metų prisiminė, kad nieko nesą sunkiau, „kaip patekti į Rygos magistrato archyvą, į kurį… joks mokslininkas, net vokietis, negalėjo įsiprašyti…“

1835 m. Daukantas persikėlė į Peterburgą ir, įrodęs, kad nedalyvavo 1831 metų sukilime, pradėjo dirbti Rusijos senate. Senatas buvo valstybės įstaigų kontrolės, aukščiausiojo apeliacinio teismo ir bajorų luominių teisių apsaugos įstaiga. Čia buvo saugoma Lietuvos metrika, Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvo dokumentai. Netrukus Daukantas buvo paskirtas Lietuvos metrikos vedėjo pavaduotoju. Čia jis padėjo aprašyti Lietuvos metrikos aktus bei dirbo kitus archyvo tvarkymo darbus. Be tiesioginių pareigų, Daukantas rinko istorinę medžiagą, nurašinėjo istorinius dokumentus, rašė ir leido knygas. Per dvidešimtį sunkios tarnybos metų savo tautai jis padarė tikrą žygdarbį: parašė keturis istorinius veikalus, keletą vadovėlių, beletristikos knygučių, keliolika praktinio pobūdžio knygučių, surinko nemažai tautosakos, paruošė arba išleido tautosakos rinkinių, sukaupė gausybę leksinės medžiagos. Daukantas siuntinėjo dokumentus ir knygas T.Narbutui, rašančiam Lietuvos istoriją, padėjo M.Valančiui, kai šis rašė „Žemaičių vyskupystę“. Menkas atlyginimas vertė imtis darbų iš šalies. Viename laiške Daukantas rašo, kad „būtų neįmanoma prasimaitinti ir apsirengti, jei neturėčiau darbo iš šalies“. Šiame laiške skundžiamasi, kad, esant „tokiai padėčiai, sunku gilintis į senovę“. Daukantui daug rūpesčių sudarė ir parašytų knygų spausdinimas bei platinimas. Siųsdamas „Būdą…“ M.Valančiui, priminė: „Tik stenkis, Tėveli, uoliai išparduoti, nes turiu 300 rb. sidabru skolos, kurią reikia išmokėti terminais, gali suprasti, kokia sunkenybė spaudžia mano pliką galvą, o nesistengiant nieko neišeis… Nepatikėtum, kiek man kaštuoja pats persiuntimas, kiek reikia mokėti nuo pūdo į Rygą, o kiek — iš Rygos į Varnius, dieve, tu pats tik padėk, kitaip pražūsiu“.

Daukanto vienišą gyvenimą Peterburge įvairino bičiulių būrelis. Čia jis draugavo su šviesia asmenybe, istoriku ir knygų cenzoriumi V.Anastasevičiumi. Daug valandų jis praleisdavo pas savo mokytoją ir bičiulį I.Onacevičių, kai šis, atleistas iš Vilniaus universiteto, atvyko į Peterburgą. Mirus abiem bičiuliams, Daukantas rašė: „Jų asmenyje netekau ištikimiausių ir širdingiausių bičiulių, kitų tokių nerasiu, dėl to man labai liūdna“. Kitame laiške vėl: „Mirus šventos atminties Onacevičiui Anastasevičiui, iš mokslininkų nieko neturiu. Susipažinau su kai kuriais, bet jie šitokie anokie, nėra harmonijos, pats labai liūdžiu ir jaučiu, kad nebeilgai teks gyventi…“ Gyvendamas Peterburge, Daukantas palaikė ryšius ir su savo krašto kultūros darbininkais, susirašinėjo su botaniku J.Pabrėža, kuris Daukantą vadina kilniu jaunikaičiu, su vyskupu M.Valančiumi, istoriku T.Narbutu, kai kuriais tautosakos rinkėjais. Daukantas ragino rinkti ir skelbti archyvinius dokumentus. Apie tai jis kalba dažname laiške: „Tamstos… pageidavimu čia siunčiu… Kojelavičiaus herbyną, 120 su viršum rankraščio lapų in maximo folio, ir knygą, kurioje yra 220 lakštų su 262 įvairiais istorijos faktais… Labai man gaila buvo nors trumpam skirtis su šiais raštais, tik geri Tamstos… norai privertė mane tai padaryti. Duok dieve, kad iš to būtų nauda“. Kitame laiške ragina T.Narbutą: „Visiškai atsidėk Lietuvos aktų bei dokumentų rinkimui ir juos leisk, kiek turėsi lėšų,— šie aktai bus mūsų tautos istorijos kertinis akmuo, ir tuomet mūsų priešininkai nebegalės teisingiausių faktų per savo polemiką iškreipti; turėdamas po ranka surinktus įrodymus, jei ne tautietis, tai nors užsienietis parašys“. Kad Daukantas daug dėmesio skyrė dokumentų publikavimui, rodo ir ši laiško ištrauka: „Nėra išganingesnio, kaip… sumanymas… rinkti šios tautos paminklus ir juos skelbti pasauliui, nes politika ligi šiol slėpė, jei kas iš kronikų prašnekdavo, tai jį tuoj per polemiką sumušdavo ar bent laikydavo abejotinu. Tegu tik bus surinkti pagrįsti įrodymai ir paminklai, tuomet šios tautos istorija įgaus visiškai kitokią išvaizdą…“

Peterburgas buvo didelės valstybės sostinė. Gyvenimas čia buvo sudėtingas. Mūsų istorikas ir jam negalėjo būti abejingas. Daukantas matė aukštuomenės blizgesį ir liaudies skurdą, politinės reakcijos siautėjimą. Daukantas savo emocijas reiškė santūriai, bet jo priešiškumas carizmui raštuose jaučiamas labai aiškiai. Kaip rodo išlikę dokumentai, jis domėjosi antifeodaline kova, savo krašto žmonėms padėjo
kovoti.

Sunkus ir atkaklus darbas anksti išsekino Daukanto jėgas. Jį kankino kraujospūdis, galvos, sausgyslių ir sąnarių skausmai. Daukantas apie 58 savo gyvenimo metus jau buvo paliegęs ir nebedarbingas. 1850 m. grįžo į Lietuvą ir, tegaudamas labai mažą pensiją — 42,9 sidabro rublio per metus, apsigyveno Varniuose, pas M.Valančių. M.Valančius rašė knygas ir kitus ragino rašyti, platino savo ir Daukanto leidinius, būrė lietuvių rašytojus, rūpinosi knygynu, ketino surinkti visas senovės lietuvių knygas, norėjo leisti lietuvišką periodinį laikraštį. Iš pradžių Daukantas čia jautėsi pusėtinai, pagerėjo sveikata. Jis rūpinosi valstiečių švietimu, platino lietuviškas knygas, ragino kitus jas rašyti. Bet M.Valančius apkrovė Daukantą antraeiliais darbais. Istorikas pasijuto esąs įnamis vyskupo namuose. Be to, stiprėjant reakcijai, „Būdas…“ atsidūrė draudžiamųjų knygų sąraše, autorius buvo pradėtas persekioti. Reikėjo ieškoti ramesnės vietos. Daukantas pasidarė tikras benamis, keliavo iš vienos vietos į kitą.

1855 m. rašytojas apsigyveno Jaunsvirlaukoje (netoli Mintaujos) pas P.Smuglevičių, tapytojo Prano Smuglevičiaus giminaitį. Čia buvo prisiglaudęs ir kitas benamis lietuvių kultūros darbininkas M.Akelaitis. Jiedu, anksčiau susirašinėję laiškais, greitai susibičiuliavo. M.Akelaitis paskui apie Daukantą kalbėjo su didžiausia pagarba ir meile, o jo veikalus priskyrė prie geriausių lietuvių knygų. Čia gyvendamas Daukantas tobulino savo istorinius veikalus, susirašinėjo su F.Kuršaičiu, rūpinosi iš jo gauti reikalingų knygų ir dokumentų, domėjosi lietuvių kultūriniu gyvenimu, parašė L.Ivinskio 1859 m. kalendoriaus recenziją, bendradarbiavo su Vilniaus laikinąja archeologijos komisija, skatino ją kaupti istorijos relikvijas ir šaltinius. Tos komisijos pirmininkui Daukantas rašė: „Ši aplinkybė žadina manyje viltį, kad Tamsta, Geradari, būsi bešališku teisėju vertinant dokumentus ir neleisi rinkinyje tokių, kurie vienai kuriai pusei galėtų būti nemalonūs, o skelbsi tokius, kurie yra reikalingiausi teisingiems istorijos faktams išaiškinti“. Istorikas tai komisijai aukojo savo rankraščių rinkinius. Vasaromis nemažai keliaudavo, aplankė žymesnes Žemaitijos vietas, Palangą, Šatrijos kalną ir kt. Manoma, kad Jaunsvirlauką Daukantas paliko 1859 m. Vėliau jis gyveno Žemaitijoje tai pas gimines, tai pas pažįstamus. Varginamas ligų ir senatvės, pagaliau Daukantas rado prieglobstį pas Papilės kleboną I.Vaišvilą. Čia jis šiek tiek pasitaisė, bet ramybę sudrumstė naujas susikirtimas su M.Valančiumi. Gavęs įžeidžiamą M.Valančiaus laišką, Daukantas rašė: „Prisipažįstu, jog niekada nelaukiau, kad mano Piemuo, kuriam tiek metų tarnavau, atsiųstų, man belaukiant myriaus, tokį neteisų piktžodžiavimą, kuo metu menkiausias žmogpalaikis taip nebjaurotų pikčiausio berno, matydamas jį gulint ant maraus patalo“. Šių dviejų vyrų draugystė buvo visiškai palaidota. Paskutiniuosius Daukanto gyvenimo metus sudrumstė 1863 metų sukilimas, skaudžiai jį palietęs. Beveik visi jo pažįstami buvo suimti. Suimtas buvo ir jo globėjas I.Vaišvila. Vis labiau senkant jėgoms, Daukantas surašė testamentą, kuriame kruopščiausiai paskirstė savo menką turtą. Grįžęs iš kalėjimo, Vaišvila senelį jau rado mirties patale. Daukantas mirė 1864 m. gruodžio 6 d., palaidotas Papilės piliakalnio viršūnėje. Po kurio laiko ant kapo buvo uždėta plokštė, o 1930 m. visuomenės iniciatyva ir lėšomis miestelio centre buvo pastatytas V.Grybo sukurtas paminklas.

Asmens bruožai. Kalbant apie Daukantą, kyla klausimas, kokie buvo svarbiausi jo asmenybės bruožai, įgalinę jį atlikti tokius didelius darbus. Daukantas buvo labai darbštus. Brandžiausiais savo gyvenimo metais jis dirbo fanatiškai. Po varginančio, daug laiko atimančio raštinės darbo rinkdavo medžiagą istorijai.

Iš laiškų žinome, kad dokumentus nusirašydavo labai stropiai. Viename laiške sakoma, jog nusirašinėjąs „vedžiodamas pirštu po eile“, išlaikąs tokius tarpus, kokie yra originale. Daukantas pats daug dirbo ir kitus ragino dirbti kiek gali: „ …Aš manau, kad šiandien būsiu, rytoj pūsiu,— rašė jis,— todėl, ką tuojau pats negaliu padaryti, užleidžiu kitam, kad jis paskubėtų“. Daukantas dirbo netausodamas sveikatos. Apie tai jis ir pats rašė: „Mano likimas buvo ir yra labai liūdnas… Sėdėdamas per dešimtį metų drėgname ir šaltame archyve, po 8 ar 9 valandas beveik nepasikeldamas iš vietos, taip baisiai sustingdavau nuo drėgno šalčio, kad paskui eidamas visą valandą nejausdavau kojų; taip gavau ligą, kurios patys daktarai neatspėja… nuo šios ligos taip nusilpo nervai, kad krintantis žirnis mane gąsdina, ir kojų sopulys toks didelis, ypač vienos, kad daugiau kaip kelis šimtus žingsnių negaliu nueiti. Ir taip tebesikankinu ligi šiol“.

Daukantas buvo nepaprastai kantrus, ištvermingas ir atkaklus. Tos charakterio ypatybės jau pastebimos jaunystėje. Keliaudamas į Vilnių mokytis, tegalėjo pasitikėti tik savo ištvermingumu, kantrumu, atkaklumu, nes jį rėmęs giminaitis S.Lopacinskis jau buvo miręs. Didelį Daukanto atkaklumą rodo ir jo istoriniai veikalai. Surinkti, ištirti ir susisteminti tokią gausią, išblaškytą medžiagą tegalėjo tik labai atkaklus žmogus. Daukantas buvo ne
atkaklus, bet ir labai pastovus. Jaunystėje pasiryžęs rašyti tik lietuviškai, to nusistatymo jis visą gyvenimą laikėsi.

Stropumu ir tvarkingumu Daukantas pasižymėjo jau nuo pat vaikystės. Kretingos mokykloje vizitatorius paminėjo du gražiausiai rašančius mokinius. Vienas iš jų buvo Daukantas. Kalvarijos mokykloje jis mokėsi labai gerai. Kaip gabus mokinys Daukantas buvo paminėtas per viešuosius egzaminus Vilniaus gimnazijoje. Universitete jis laimėjo rašinio konkursą ir buvo apdovanotas pinigine premija. Visą savo korespondenciją Daukantas registravo, dokumentus numeravo, sąraše prie skolinamų knygų žymėdavo datas. Iš Daukanto laiškų matyti didelis jo blaivumas ir praktiškumas. Lietuvos istorikui T.Narbutui Daukantas patarė: „Sunku… viską tvarkingai surinkti, todėl spausdink, ką nutverdamas, nes visi esame mirtingi ir laikas negrįžtamai bėga,— jei negalima visko paimti, gerai nors šiek tiek pagriebti“. Kitame laiške jis rašė: „Išganingiausia būtų, kad, viską metęs, iš tikrųjų imtum leisti savo rinkinius ne žodžiais, o darbais, šiuo būdu padėtum tautos istorijos kertinį akmenį, iškeltum į aikštę jos istoriją ir paragintum tyrinėti kitus“.

Visi rašiusieji apie Daukantą pažymi jo kuklumą. Dirbo Daukantas daug, bet tyliai, nes manė, kad taip dirbdamas daugiau nudirbsiąs. Jis nesidalijo mintimis, o pateikdavo baigtą darbą. Pagirtas atsakydavo, kad pagyrimų nesąs vertas, nes neturįs nei talento, nei raštų, o tik gerus norus ir tėvynės meilę. Siųsdamas kam medžiagą, Daukantas prašydavo neminėti jo vardo. Norėjo, kad jo niekas nežinotų, kol bus gyvas.

Pasirašinėjo Daukantas slapyvardžiais: K.V.Mylė, Jokūbs Laukys, Motiejus Šauklys, J.Devynakis, Jonas Girdenis, Jonas Raganius, Antanas Žeimys, Jonas Purvys, Antanas Vaineikis. Savo darbus laikė pilietine pareiga, dėjo daug pastangų, kad jie būtų išspausdinti ir išplatinti.

Stebina Daukanto interesų platumas. Jis domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, teise, praktiniais mokslais, vadovėliais, kelionių aprašymais. Bet labiausiai Daukantas mėgo senybes, stengėsi susidaryti senųjų lietuvių raštų rinkinį. Reikšmingesni šios srities darbai buvo jo bibliotekoje. Daukantas mėgo kelionių aprašymus, o grožinę literatūrą, išskyrus antikinius autorius, nelabai vertino.

Daukantas buvo demokratinių pažiūrų švietėjas. Savo istorinius veikalus jis skyrė liaudies švietimui. Tam reikalui leido ir vadovėlius, praktinio pobūdžio knygeles. Savo verstos knygos „Pasakos Fedro“ prakalboje Daukantas pažymėjo, kad „išguldęs“ pasakas todėl, jog „jaunuomenė ne vien ką pasakoti, bet ir skaityti turėtų…“ Toliau jis reiškė viltį, jog „rasi rasis ir tokių bernelių, kurie, gindami aveles ganyti, kiš į antį tą mano mažą knygele ir tenai, ant akmenėlių sėdę, skaitys…“ Knygas Daukantas leido savo lėšomis ir pats jas skleidė liaudyje.

Vienas iš svarbiausių Daukanto veiklos variklių buvo jo patriotizmas. Jis rašytoją įkvėpė būti ištvermingą, nesugniužti net nuo sunkiausios naštos. Apie didelius Lietuvos istorijos rašymo sunkumus bei apie patriotinius to darbo motyvus Daukantas kalba ir „Pasakojimo apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ pratarmėje. Čia sakoma, kad sunku „…yra aprašyti veikalus lietuvių tautos, kurioje nėra nei knyginyčios įsteigtos, nei surinktų dokumentų, kurie tuo tarpu kas dieną įvairiais pragumais gaišta. […] … Vienok meilė ir gailesys taip garbingos lietuvių tautos gundino ir skatino mane, vargo pelę, negurti savo ryžimesi… Bet skaugus mano likimas ir to man nedaleido atlikti kaip reikiant…“

Daukanto gyvenime daug tragiškumo. Istorikas kaupė šaltinius, rūpinosi juos išspausdinti, o jie ne tik nebuvo paskelbti, bet visai dingo. Iš laiškų matyti, kaip mokslininkas sielojosi dėl savo istorinių dokumentų likimo. Paskolinęs rankraščius T.Narbutui ir matydamas, kad šis nesirengia jų publikuoti, reikalavo grąžinti. Viename laiške, skųsdamasis susilpnėjusia sveikata, pastebi, kad rankraščių netekimas jam esanti antra liga, primena, kad tai esąs jo kruvino darbo ženklas ir tik žinia apie dokumentus galinti palengvinti jo pasigailėtiną likimą. Deja, Daukantas savo medžiagos taip ir nebeatgavo. Nemažai jaudulio jam kėlė ir tai, kad nepavyko paskelbti daugelio istorinių veikalų.

Istoriografinė mokykla. Daukantui daug davė universiteto profesorių I.Onacevičiaus, I.Danilavičiaus, J.Lelevelio istoriografonė mokykla, kuri formavo antifeodalines pažiūras, istorijos auklėjamojo vaidmens supratimą, išmokė Daukantą vertinti šaltinius.

Daukanto istoriografines pažiūras ugdė ir literatūra. Istorikas V.Merkys knygoje „Simonas Daukantas“ nurodė šaltinius, kuriais Daukantas daugiausia rėmėsi. Jie gana gausūs. Pirmajame savo veikale „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“ istorikas rėmėsi 31 autoriumi, „Istorijoje žemaitiškoje“ prisidėjo dar apie 40 naujų šaltinių, tiek pat jų yra „Būde senovės lietuvių, kalnėnų .ir žemaičių“. Daukantas rėmesi senaisiais autoriais, šviečiamojo laikotarpio istoriografijos veikalais ir pačiais naujausiais tuometiniais darbais. Iš veikalų, labiausiai veikusių Daukanto istoriografines pažiūras, minėtini N.Karamzino „Rusijos valstybės istorija“, J.Foigto „Prūsijos istorija“, Alberto Kojelavičiaus-Vijūko
„Lietuvos istorija“, T.Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ ir kt. Yra manoma, kad prie Daukanto gamtos ir žmogaus harmonijos suvokimo, prie kultūros ir mokslo vaidmens suvokimo žmonijos raidoje daug galėjo prisidėti Ž.Ž.Russo bei J.Herderio kūryba. Taigi Daukanto istoriografinė mokykla buvo plati ir įvairi. Istorikai teigia, kad Daukantas literatūros ir šaltinių pažinimu neatsiliko nuo daugelio kitų Rytų Europos istorikų. Jo istoriniai veikalai grindžiami gausia archyvine medžiaga, rašytiniais šaltiniais, kuriuos sulydo į visumą ir nuspalvina romantinė autoriaus dvasia ir meilė savo liaudžiai.

Istoriniai veikalai. Daukantas parašė keturis istorinius veikalus. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ yra pirmoji Lietuvos istorija gimtąja kalba, parašyta 1822 m. Lietuvos istorija čia pradedama nuo seniausių laikų ir baigiama Vytauto bei Jogailos mirtimi. Veikalo pabaigoje istorikas pasižadėjo pateikti skaitytojui antrąją dalį, kurioje ketino aprašyti „…darbus lietuvių ir žemaičių, krikščionimis esančių iki antro susinėrimo su lenkais, jog su Vytautu didybė ir galybė lietuvių ir žemaičių tautos vien kartu į grabą įžengė“. Tesėdamas šį pažadą, istorikas pirmąjį savo veikalą papildė naujais šaltiniais, žymiai išplėtė ir pratęsė Lietuvos istoriją ligi Žygimanto Augusto mirties. Taip buvo parašytas kapitalinis Daukanto veikalas ,,Istorija žemaitiška“. Jį tobulindamas, stengdamasis padaryti prieinamesnį skaitytojui, istorikas parašė knygą, pavadintą ,,Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. „Šie trys S.Daukanto istorijos veikalai buvo tiesiog trys aukštyn kylančios pakopos nuo „Darbų“ ligi „Pasakojimo“.

„Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ savo pobūdžiu skiriasi nuo pirmųjų trijų. Tai senovės lietuvių kultūros istorija. Bet ir šis veikalas nėra atitrūkęs nuo ankstesniųjų. „Būdo“ užuomazgų randame „Darbuose“, o „Istorijoje“ yra beveik visi, tik siauriau išdėstyti šio veikalo skyriai.

Istorinių veikalų paskirtis. Daukantas „Darbuose“ sakė, kad rašąs ne mokytiems vyrams ir galvočiams, bet motinoms, kurios norinčios papasakoti savo vaikams apie darbus „bočių prabočių“ ir be raštų galinčios apsirikti. Su tokia veikalų paskirtimi susijusi ir idėjinė Daukanto veikalų kryptis. Viena iš svarbiausių istorinių veikalų idėjinių tendencijų — tai baudžiavos, liaudies išnaudojimo pasmerkimas. Baudžiavą Daukantas tiesiog vadina vergija ir didžiausia neteisybe. „Valdimierai ir vyresnieji,— sakoma „Būde“,— kurie iki šiol mezliava javų ar pinigų, nuo svieto duodamų, kakinos, nugi tos nebkako ant skaninių ir lepumų, tad prasimanė laukus prie savo dvarų tiekti, kuriuos liepė žmonėms veltui savo duona nudirbti […], didžturčiai pasidarė gaspadoriais, o jų gyventojai nudriskusia šeimyna… […] …Svietas nuvergtas nebeturėjo nei meilės dėl savo rėdos, nuo kurios nė nuo kur nė kokios pagalbos nebgavo, neigi saviep stiprybės: nesgi, dieną ir naktį dvaruose dirbdami, ir taip nenudirbo ir nieko sau tuo nenupelnė, tiktai nuogį, alkį ir vargą nepabengtą atentėj sau regėjo, todėl išguręs, be vilties, laimingesnės sau atentės ilgėdamos, sau smerčio laukė“.

Lietuvių tautos istorinės praeities pasakojimus perpindamas niūriais baudžiavinės vergovės vaizdais, Daukantas stengėsi sužadinti užguito valstiečio neapykantą ne tik dvarininkams, bet ir visai baudžiavinei santvarkai. Istoriniais vaizdais jis teigė, kad feodalinė santvarka su baudžiavomis, lažais, žmonių pavergimu yra priešinga lietuvių tautos būdui, žalinga liaudžiai ir pačiai valstybei, kad valstietis galės turėti gerovę tik gavęs žemės nuosavybės teisę ir nusikratęs feodalinės priklausomybės. Daukantas aukštino ir poetizavo liaudį, o bajoriją smerkė. Jam paprasti lietuviai ir žemaičiai buvo valstybės egzistavimo pagrindas, nacionalinės kultūros kūrėjai ir gynėjai. Liaudies žmogų Daukantas vaizduoja labai darbštų, paprastą, aukštos moralės, pasižymintį santūrumu, narsumu, subtiliu gamtos jautimu. ,,Būde“ sukurtas apibendrintas liaudies žmogaus paveikslas.

Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo… Visi pakenčiantys šaltį ir alkį išturintys… Savo ketėjimuose ir veikimuose ryžęsi ant ko norint, nesipesnojo… bet atlikdavo ir dirbo nuveiktinai… ką pradėjo, tą ir nubengė, kožnas savo nuopelnu ir uždarbe kakinos, svetimo negeidė… veltui savo turtų nekleidė… ūkės dūmoj ir jos reikaluose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį… išeigoj buvo padorumas, o žmonystoj viežlybumas… vilty neguro, paskutinėj nenusiminė… karėj narsybė, ūkėj dorybė ir teisybė per amžius tarp jų klestėjo…

Šiuo metu Jūs matote 43% šio straipsnio.
Matomi 4020 žodžiai iš 9295 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.