Vienas žymiausių XlX a. padžios pasakėtininkų yra Simonas Stanevičius.Jis sukūrė šešias pasakėčias. Viena iš jų -“Žmogus ir levas”.Pasakėčia buvo pavadinta ˛emaičių pasaka,nes kūrinio kalbos pagrindas yra gyvoji liaudies kalba-žemaičių tarmė.Pasakėčioje autorius daugiausiai dėmesio sutelkia į veikėjų psichologinį motyvavimą,mažiau į detalesnį įvykio apibūdinimą.Pasakėčioje taip pat spred˛iami moraliniai klausimai.
Kūrinio pavadinimas “Žmogus ir levas” yra tiesiogiai susijusi su visu kūriniu. Jame pasakojamas žmogaus ir liūto susitikimas, jų konfliktas. Pasakėčios kompozicija – klasikinė: pasakojamoji dalis ir moralas. Pasakomojoje dalyje autorius aprašo veiksmo vietą “Žalioji giria”, apibūdina veikėjus. Jie nuo senų laikų nesutariantys “valdonai”:
“Abudu nemažu: viens girių ponas
O antras laukų ir kaimų valdonas”
Veikėjai susitinka pačioje kūrinio pradžioje. “Kaimų valdonas”, vaikčiodamas po “˛ali¹sias girias”, sutinka levą. Vos pažinus girios “šeimininką”, įsiplieskia nesantaikos kibirkštis. Supykęs žmogus išvadina liūtą velniu:
“Nesang ˛mogus lev¹ kaip tik pa˛ino,
Tuojaus is piktumo velniu vadino”.
Žmogaus emocijų protrūkis liūtui suteikia ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. Žmogus kirviu pažeidžia liūtui koją. Taip baigiama pirmoji pasakėčios dalis.
Vis¹ laik¹ nuosekliai vystytas veiksmas pakeičiamas ekskursu į ateitį. Nuo čia ir prasideda antroji kūrinio dalis – moralas.
Situacija prasideda labai panašiai. Jie vėl susitinka, nes “taip jiems dievas priliko”. Šįsyk autoriaus dėmesys nukrypsta “girių pono” pusėn. Liūto monologas tampa pasakėčios moralu. Pagarbiai kreipdamasis į žmogų, liūtas ištaria svarbiausius kūrinio ˛od˛ius: