Disko
Populiariosios muzikos pradžia tapo disko, kurios pagrindas buvo „dance“ stilius. Šis stilius gimė iš septintojo dešimtmečio ankstyvojo „funk“ bei disko, kur buvo pabrėžiamas ritmas, jis buvo svarbesnis net už atlikeją ir pačią dainą. Disko gavo savo pavadinimą nuo žodžio diskoteka. Taip vadinosi klubai, kuriuose buvo grojama tik šokių muzika. Po atlikimo disko formatu irašai budavo grojami radijo eteryje ir po to gerai parduodami. Labai greitai garso irašo įmonės ir prodiuseriai pradėjo leisti disko stiliaus plokšteles. Natūralu, kad šie įrašai turejo ryškių „pop“ elementų, ir todel sėkmė buvo garantuota. Labai greitai aktyvus „disco beat“ užėme pirmas populiariosios muzikos hitų paradų pozicijas. Praktiškai visi pradėjo groti disko, nuo tokių rokerių, kaip „Roling Stones“ ir Rod Stewart, iki populiarios muzikos atlikejų, tokių kaip „Bee Gees“ ir naujos bangos (new wave) muzikantų kaip Blondie. Kai kurie disko atlikėjai tapo žvaigždėmis – Donna Summer, Chic, „Village People“ ir „KC & Sunshine Band“. Tačiau ši muzika buvo pirmiausia kompozitorių ir prodiuserių saviraiškos priemonė, nes jie kūre trekus ir įrašinėjo kompozicijas. Disko populiarumas pradėjo blėsti septintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje, bet šis stilius neišnyko visiškai – jis tiesiog persiformavo į daugybę šokio rūšiu nuo „dance-pop“ ir „hip-hop“ iki „house“ ir „techno“.
Hip-Hop
Hip-hop muzika yra repo (ritminė amerikiečių poezija) stiliaus muzika. Repas turi daug šaknų. Daugiasiai tai susiję su juodaodžių kultūra. Iš pradžių tai buvo Afrikos poetų pamokslininkų (Griots) tradicija. Greitakalbė buvo naudojama juodaodžių radijuje penktajame – šeštajame dešimtmečiuose ir buvo vadinama „jive-talking“. Repas, kaip tipiškas miesto, gatvės kultūros pavyzdys, daug pasiėmę iš vadinamosios kiemo gyvenimo estetikos, kalėjimo, vagių žargono, žemos kokybės muziką grojančių muzikantų, narkomanų ir kitų atstumtųjų buities. Vienas iš ankstyvojo repo bruožų – gyrimasis kaip savęs įtvirtinimo būdas. O tai, kad greitakalbėje yra ne tik griežtas ritminis pagrindas, bet ir rimai, ir padarė repą tikru menu, šiuolaikinės poezijos rūšimi. Šios dieno specialistai skirsto repą į daugelį krypčių remdamiesi skirtingais kriterijais: geografiniu, reikšminiu muzikiniu ir kt. Tačiau nesvarbu, kur ir kieno jis atliekamas, svarbu, koks yra tekstų kūrimo lygis, kiek repas iš tikrųjų artimas poezijai, tiek turinio prasme, tiek ir rimavimo meno atžvigiu. Iš repo pionierių kartais išgirstama tokių netikėtų minčių, kad bendrąja prasme masinis repas – tikrojo „em-singo“ išsigimimas. Vėliau, antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje, ši aistra kiek nuslėgo, kol devintajame kilo antroji susidomėjimo Hip-hopu ir ypač repu, banga.