Siuolaikinio jaunimo bendravimas su tėvais bendraamžiais ir mokytojais
5 (100%) 1 vote

Siuolaikinio jaunimo bendravimas su tėvais bendraamžiais ir mokytojais

11213141

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….2

1. Tėvų ir vaikų bendravimas………………………………………………………………………………………………..3

2. Paauglio bendravimas su bendraamžiais………………………………………………………………………………5

3. Mokytojo ir mokinio bendravimo ir bendradarbiavimo reikšmė……………………………………………9

3.1. Netinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimas………………………………….9

3.2. Tinkamas mokytojo ir mokinio bendravimas ir bendradarbiavimas…………………………………….11

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………13

Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………………….15

Įvadas

Daugelis sako, kad būti jaunu yra pats nuostabiausias jausmas ir potyris. Jaunas žmogus veiklus, energingas, kupinas naujų idėjų ir iššūkių, turintis daug tikslų ir norų savo gyvenime. Dažnai tenka girdėti, kaip suaugę žmonės su nostalgija prisimena savo vaikystę, paauglystę ir jaunystę, nori dar kartą patirti tuos neišdildomus įspūdžius. Tačiau jauni žmonės, o ypač paaugliai, mano kiek kitaip.

Šiuolaikinis jaunas žmogus – ankščiau subrendęs, žinantis, ko nori ir manantis, kad viską gali padaryti pats. Jis nori kuo greičiau suaugti, būti nekontroliuojamas ir nuo nieko nepriklausomas. Tai yra didžiausia priežastis, kuri skatina nesutarimus, pyktį, maištą ir konfliktines situacijas, bendravimo problemas.

Bendravimas – tai vieno asmens komunikavimas su kitu, sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių, tai kasdienė kiekvienam žmogui įprasta veikla, kurios metu dalinamasi informacija, emocijomis, mintimis. Bendraujant yra kaupiama patirtis, kuri po to yra plečiama, tobulinama.

Šiuolaikinis paauglys pasaulį mato per tris pagrindines prizmes: bendraudamas su šeima, bendraamžiais ir mokytojais. Su kiekviena iš šių grupių paauglys bendrauja skirtingai, todėl mes nusprendėme plačiau panagrinėti jauno žmogaus bendravimo su aplinkiniais ypatumus.

Mūsų darbo tikslai išsiaiškinti:

• paauglio ryšius su bendraamžiais, priklausymą bendraamžių grupėms ir tų grupių charakteristikas;

• nesėkmingų santykių su bendraamžiais sukeltas problemas;

• netinkamus mokinių – paauglių elgesio tipus;

• koks yra tinkamas ir netinkamas mokytojo elgesys su mokiniais;

• kodėl kyla konfliktų tarp tėvų ir vaikų;

• koks yra tinkamas tėvų ir vaikų elgesys vienų ir kitų atžvilgiu.

1. Tėvų ir vaikų bendravimas

Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeimoje daug vietos doriniam tapsmui, motinos, tėvo ir vaikų meilei, gerumui, tarpusavio pagarbai ir dorinei elgsenai. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą, visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė. Mes gyvename didelio tempo laikais. Motinoms ne visada užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu, o dabartinės senelės dažniausiai gyvena atskirai ir nemoka pasakų.

Tėvų ir vaikų konfliktai bei tarpusavio supratimo ir bendravimo problemos atsirado nuo pat žmonijos ir civilizacijos pradžios. Galima sakyti, kad tėvų ir vaikų konfliktai bei tarpusavio bendro supratimo stoka atsirado ir rutuliojosi kartu su civilizacija, kartu su besiplėtojančiomis žmogaus pažiūromis ir kintančiu elgesiu. Santaika šeimą daro laimingą ir darnią, o konfliktai ardo šeimą, šeimos nariai tampa nelaimingi.

Auklėjant vaikus labai svarbūs subtilūs tarpusavio ryšiai. Šis tėvų ir vaikų ryšys išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai pasensta, tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, perima tėvų būdą. Vaikui persiduoda visi tėvų poelgiai. Labai svarbu, kad šeimoje nebūtų charakterių priešpriešos, kad šeimoje vyrautų tarpusavio supratimas ir meilė. Jeigu mama myli tėtį, tai sūnus irgi jį mylės, jeigu vyras gerbia ir vertina savo žmoną, vaikai jaus tą patį.

Šeimos konfliktai – tai prieštaravimai, kilę tarp jos narių dėl psichinio, fiziologinio ar socialinio, buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų, pažiūrų skirtingumo. Jie paprastai būna susiję su tam tikrų vertybių perkainojimu, būtinumu atsinaujinti. Ne visi prieštaravimai virsta konfliktais. Prieštaravimai sukelia konfliktus tada, kai paliečia kurio šeimos nario interesus, konkrečią asmenybę. Kadangi konfliktai sukelia stiprias emocijas (nuoskaudą, pyktį, panieką, pasipiktinimą, neapykantą, pagiežą), o jos jaudina žmogų, skatina
energingai ginti savo interesus, tai konfliktuojant nesutarimų priežastis dažniausiai užleidžia vietą vien psichologinėms nuostatoms („Kaip jis drįso?!“, „Kodėl pasakė?!“, „Kodėl priminė?!“, „Jis manęs, matyt, nemyli“ ir kt.). Tada nepaprastai sparčiai didėja asmeninis priešiškumas, nes nesutariantys šeimos nariai jau nesistengia suvokti konflikto priežasčių, o bet kokia kaina nori įveikti vienas kitą. Tokie konfliktai, nors ir paprastai išsprendžiami, yra nuostolingi abiem šalims. Vis dėl to smulkių konfliktų situacijų išvengti sunku. Jos yra toks pat natūralus dalykas, kaip kiti bendravimo aspektai, ir gali būti netgi naudingos, kaip tam tikras šeimos ir vieno jos nario prisitaikymo mechanizmas. Teisingai išspręsti konfliktai sukelia permainų, atnaujina žmonių santykius, yra tam tikra paskata asmenybei tobulėti. Konfliktuojant suartėja nuomonės, patikslinama tiesa, o įveikę tam tikrą nesutarimą, šeimynykščiai dar labiau susitelkia. Taigi šeimos konfliktas yra tarsi būtinas gyvenimo elementas, padedantis rasti bendrą kalbą. Patirtis, sukaupta iš konflikto, padidina šeimos narių gyvenimiškąją išmintį. Psichologų nuomone, reikia mažiau svarstyti, reikalingi ar nereikalingi konfliktai, o dažniau pagalvoti, kaip kivirčytis nežeminant, neįžeidžiant ir neįskaudinant kitų. Iš gyvenimo praktikos žinome, kad išvengti konfliktų faktiškai neįmanoma, todėl kur kas svarbiau juos slopinant ieškoti sutarimo. Išskiriami keli žingsniai, kaip to siekti:

• Reikia išsakyti savo norus kitai pusei

• Išklausyti kitos pusės norus

• Ieškoti galimų sprendimų

• Įvertinti galimus sprendimus ir išsirinkti geriausią

• Įgyvendinti pasirinkta sprendimą

Antra vertus, reikia žinoti, jog visų smulkių konfliktėlių (ne ten padėjo, ne taip pasakė, ne taip suprato…) neįmanoma išspręsti ir nereikia veltis į juos. Aiškinimasis šeimos gyvenimą gali paversti chaosu, nuolatine nervų įtampa. O šeimoje reikia kuo mažiau nervinti ir varginti kitus šeimos narius, juolab neieškoti pretekstų konfliktuoti.

Konfliktų tarp tėvų ir vaikų (paauglių) kyla dėl įvairių priežasčių. Šiais laikais labai svarbia priežastimi tampa tėvų konservatizmas. Tėvų auklėjimo metodai dažnai būna konservatyvesni negu vaikų atsakomoji reakcija. Įvairių konfliktų kyla dėl per didelio griežtumo, bausmių gausumo, nesidomėjimo vaiko poreikiais, nenuoseklių reikalavimų bei pažiūrų ir kt. žinoma, kad gana dažnai konfliktuoja mamos su dukromis. Pagrindinė priežastis – motinos reakcija į dukros elgesį. Nuoširdžiai bendrauti su dukromis mamoms dažniausiai trukdo tai, kad jos neįstengia suvokti tam tikro mergaičių elgesio motyvų. Mama būna įsitikinusi, kad tiesa yra viena ir būtinai mama yra tiesos skleidėja. Noras daryti įtaką dukrai paprastai pereina į smulkmenišką globą, tramdymą, moralizavimą. Motina daro klaidą, mergaitės auklėjimą paversdama įkyriais trumpais pamokymais.

Dar viena labai svarbi konfliktų priežastis – priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus. Tėvai linkę netinkamus vaikų poelgius teisinti bloga draugų įtaka, dėl to gana priešiškai žiūri į kai kuriuos draugus. Tai išreiškia priekaištais: “Kad daugiau su juo nematyčiau!”, “Tau šis berniukas brangesnis už mane?” ir pan. Vargu ar toks nusiteikimas gali pakeisti padėtį, nes, norėdami susitikti, vaikai ras vietą, ir laiką, o slapta draugystė gali būti žalingesnė.

Tėvai dažnai pervertina savo autoritetą. Kartkarčiais tėvai į paaugusius vaikus žiūri vos ne kaip į nuosavybę, kurią gali tvarkyti kaip nori. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas yra silpnas, bejėgis ir visiškai priklauso nuo tėvų. Tačiau paauglys ar jaunuolis – jau ne toks, o tėvų požiūris iš esmės nesikeičia. Jie nepaiso vaiko nuomonės, primeta savo valią ir kartu skurdina jo dorovinį gyvenimą. Vaikai, ypač paaugliai, trokšta atkeršyti už patirtas nuoskaudas, asmenybės slopinimą ir tai išreiškia savo neklusnumu.

Vaikams ir paaugliams šeimoje iškyla labai įvairių problemų, pradedant nuo vieno konkretaus įvykio, baigiant ilgai trunkančiu šeimyniniu konfliktu, kuris gali tęstis mėnesius ar metus. Vieni vaikai prastai jaučiasi dėl tos dienos įvykių – tai gali būti kažkoks tądien iškilęs nesutarimas su tėvais, vaiką užgavusi tėvų pastaba ar veiksmas, šeimoje kilęs barnis, kiti nesutaria su tėvais jau ilgą laiką, jaučiasi tėvų nesuprasti, neišklausomi, nemylimi. Yra daugybė situacijų, kylančių šeimose, kurios vaikus vienaip ar kitaip paveikia.

Tarpusavio supratimas ir meilė labai svarbūs akcentai vaiko gyvenime. Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau negalima leisti jiems kerotis. Reikia stengtis suprasti kito požiūrį ir jį gerbti, spręsti nesutarimus protu, o ne emocijomis, nekerštauti. Vienintelis būdas šeimoje laimėti konfliktą – pasiekti, kad abiem šalim pavyktų susitarti ir sutvarkyti viską taip, kad būtų kiek įmanoma patenkinti abiejų pusių poreikiai. Pergalė, pasiekta prievarta, jėga, gąsdinimais, – nėra pergalė. Kiekvienas nori būti suprastas, teisingai įvertintas, kad juo būtų pasitikima.

2. Paauglio bendravimas su bendraamžiais

Amerikiečių psichologas Jeimsas Youniss 1980 metais atliktų stebėjimų metu nustatė, kad paaugliai (ypač jaunesnieji)
normų požiūriu atsiduria tarsi tarp dviejų pasaulių. Jie vis labiau jaučia kontrastą tarp kooperacinių santykių su bendraamžiais ir gana vienpusiškų santykių su tėvais, kurie laukia, kad vaikas prisitaikytų prie jų normų ir standartų. Taigi paaugliui tenka gana sudėtingas uždavinys- integruoti savyje šiuos du pasaulius ir išmokti elgtis kaip suaugusieji tiek šeimoje, tiek kitoje aplinkoje.

Kovojant šiems dviem pasauliams, dvikovą laimi bendraamžiai, nes jaunam žmogui ypač patraukli ta erdvė, kurioje egzistuoja dar nepažinta subkultūra, raida, struktūra, pripažįstamos specifinės vertybės ir elgesio normos, tradicijos. Didėjant jaunų žmonių autonomiškumui, paaugliai kiek nutolsta nuo tėvų, tuo tarpu santykiai su draugais tampa artimesni.

Taigi saitus su šeima keičia stipresni ryšiai su bendraamžiais. Čia galima būti nepriklausomam ir tikrinti savo idėjas, sutikti į save panašių, tų pačių bėdų „graužiamų“. Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ar lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir pan. Jaunuoliai dažnai pradeda karštligiškai kovoti dėl nepriklausomybės nuo tėvų, o jų bendraamžiai juos paremia. Toks draugų palaikymas reiškia, kad šie tave priima į savo grupę.

Priklausyti bendraamžių grupei paauglystės metais yra svarbiau nei bet kuriuo kitu amžiaus tarpsniu. Bendraamžių grupė paaugliui tampa referentine grupe, padedančia įvertinti savo paties veiksmus, lavinti socialinius įgūdžius. Būdamas kokios nors aiškiai identifikuotos grupės narys, paauglys gali atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“. Ilgainiui su klasės draugais vis dažniau susitinkama ne mokykloje ir ne mokymosi reikalais, atsiranda naujų interesų, veiklos. Bendravimas su draugais tampa savarankiška ir labai svarbia paauglio gyvenimo sritimi, didele vertybe. Ji kartais būna tokia patraukli ir reikšminga, kad mokymosi reikalai nustumiami į antrą vietą, o bendravimas su tėvais nebėra labai svarbus. Paauglys nutolsta nuo tėvų, gyvena savo gyvenimą, nenoriai pasakoja apie save, veržiasi iš namų pas draugus. Psichologai yra netgi nustatę, kad su bendraamžiais paauglys praleidžia dvigubai daugiau laiko negu su tėvais.

Siūlau paanalizuoti šias paauglių bendravimo grupes bei jų bendravimo ypatumus.

Bendraamžių grupių struktūra paauglystės laikotarpiu gana smarkiai kinta. Pavyzdžiui, trylikamečių grupės susideda iš keleto tos pačios lyties paauglių. Vėliau jos jungiasi su priešingos lyties grupelėmis. Taip susidaro didelė grupė, tačiau artėjant vėlyvosios paauglystės laikotarpiui pastebimas toks faktas, kad grupių vienybė silpnėja, jos pradeda irti. Taip formuojasi mažos grupelės, susidedančios iš gana stabilių porų.

Svarbiausios paauglių „draugystes kodekso“ normos- pagarba draugui, žmogiškajam orumui, lygybė, ištikimybė. Paaugliai visad pastebi draugo elgesį, jį vertina, smerkia neištikimybę draugui ar grupei, susitarimo neišlaikymą, troškimą pirmauti, išpuikimą, orumo įžeidimą, egoizmą.

Vienas iš šių grupių skiriamųjų bruožų- hierarchija. Paauglystės laikotarpio pradžioje dominuojančią padėtį dažniausiai užima sportiškesni, labiau lytiškai subrendę, socialinius įgūdžius geriau įvaldę individai. Vėlyvosios paauglystės metais fizinių veiksnių reikšmė mažėja. Lyderiais tampa sumanūs, kūrybiški, patrauklūs jaunuoliai.

Pasak Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros vedėjos Ritos Žukauskienės, kalbant apie santykius su vienmečiais, vaikystėje dažniausiai apsiribojama bendravimu su kaimynų vaikais ir bendraklasiais, o paauglystėje pažinčių ratas padidėja. Galima išskirti tris paauglių bendravimo grupes (arba lygius):

• Didelė bendruomenė- dažniausiai suburiama bendrų interesų ar bendrų socialinių renginių (pvz., diskotekų);

• Nedidelė grupė- tam tikra „bandymų aikštelė“ paauglio socialinėms pažiūroms ir asmeniniams vertinimams plėtoti;

• Maža grupė- ją sudaro artimiausi draugai; tai itin svarbi, terapinį poveikį turinti grupė, joje paauglys išsivaduoja iš pykčio ir nerimo, jaučiasi saugus, įgauna pasitikėjimo savimi. Psichologai atlikinėdami įvairius testus ilgą laiką bandė nustatyti, pagal kokius kriterijus mes pasirenkame draugus. Prieita prie išvados, kad draugais dažniausiai pasirenkami to paties amžiaus ir brandumo asmenys. Suaugusiųjų moralės normas paauglys perpranta bendraudamas būtent su bendraamžiais, draugais. Susidraugauti pirmiausia padeda panašūs interesai ir veikla. Paauglys greitai „užsikrečia“ jam patrauklaus vienmečio interesais, artimi draugai stengiasi viską daryti kartu, daug ir dažnai šnekasi, paprastai apie asmeninius reikalus. Apskritai paaugliai brangina pasitikėjimą, nuoširdumą, gebėjimą neišplepėti svarbių dalykų „pašaliniams“. Jų draugystė labai emocionali, kupina išgyvenimų, o santykių nutraukimas jiems itin skaudus įvykis. Kuo sudėtingesnė paauglio asmenybė, tuo jam sunkiau rasti draugų, tam įtakos turi ir tai, kad ankstyvojoje paauglystėje vaikai turi sukaupę nevienodą bendravimo su draugais patirtį.

Šeimoje ar mokykloje įgytą patirtį paaugliai panaudoja kurdami santykius su bendraamžiais. Priklausydami nedidelėms neformalioms grupėms, jie papildo, pagilina savo
žinias arba atvirkščiai – visa tai naikina.

Šias nedideles paauglių grupes psichologai pagal susiformavimo laipsnį skirstyto į:

• susiformavusias – būdingi tokie požymiai: ilgas gyvavimo laikas (24 mėnesiai), dažni narių susitikimai (bent du kartus per savaitę), nuolatinis narių skaičius, lyderis, pasirinktas grupės pavadinimas, nustatytos elgesio taisyklės, tam tikra veiklos kryptis. Paaugliai buriasi norėdami patenkinti savo interesus, realizuoti savo sugebėjimus, ypač jei to negali padaryti namie ar mokykloje.

• besiformuojančias – požymiai: neilgas egzistavimo laikotarpis(5 mėnesiai), retesni narių susitikimai (kartą per savaitę), dažniausiai buriasi kiemo ar gatvės draugai, dirbantys ir nedirbantis jaunimas, būdingas įvairesnis veiklos, interesų ir polinkių spektras, įvairiapusiškesnis bendravimas.

• grupių užuomazgas – būdingi reti ir trumpi narių susitikimai, aiškių bendrų interesų, tikslų bei veiklos kryptingumo stoka.

Paaugliui būdingas noras veikti kartu su vienmečiais, bendruomeniškai gyventi, būti draugų mėgstamam, pripažįstamam ir gerbiamam, todėl jei santykiai su vienmečiais klostosi ne itin palankiai, visaip stengiamasi užsitarnauti draugų simpatiją ir pagalbą, užimti reikšmingą vietą. To siekdami, kai kurie vaikai demonstruoja savo teigiamas savybes „drąsą“. Dažnai jei nesilaiko suaugusiųjų reikalavimų, elgesio taisyklių, drausmės.

Kiti, norėdami įgyti draugų simpatiją ir neeilinę vietą grupėje, kaip įmanydami stengiasi juos linksminti: kvailioja, maivosi, krečia įvairius pokštus, tikėdamiesi dėmesio. Paprastai „klounai“ nėra draugų gerbiami ir geidžiamos padėties nepasiekia. Jie tik kartkarčiais, kai visi nori atsipalaiduoti ar pasilinksminti, pakenčiami. Jaunesnieji tokį elgesį laiko žeminančiu, o vyresnieji – vaikiškumu, kvailumu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2560 žodžiai iš 5111 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.