Skandinavijos šalių bendradarbiavimas įstatymo leidybos srityje xix xx a
5 (100%) 1 vote

Skandinavijos šalių bendradarbiavimas įstatymo leidybos srityje xix xx a

11

I. Komentuojamas įvykis

217. Skandinavijos šalių bendradarbiavimas įstatymo leidybos srityje XIX – XX a.

II. Šaltiniai

1. Zweigert K., Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas.Vilnius.2001

2. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius.1998

3. Petrauskaitė A. Istorija. Vilnius. 1999

III. Bendras to meto istorinis kontekstas

XIX – XX a. įvyko keletas įvykių, kurie įtakojo ne tik Skandinavijos, bet ir visos Europos gyvenimą. Visų pirma Pramoninis perversmas jo metu pradėjo sparčiai vystytis pramonė ir prekyba taigi reikėjo naujų teisės normų reguliuoti visuomenės gyvenimą. Prancūzijos revoliucija bei politinių doktrinų susiformavimas ypač liberalizmo Skandinavijoje sulaukė labai didelio atgarsio: sustiprėjo tautų savimonė, pasididžiavimas sava kultūra, kalba, buvo bandoma panaikinti absoliutizmo liekanas, o sprendžiant valstybės reikalus, daugiau teisių suteikti piliečiams.

Napoleono epocha ir jo kodeksai padarė irgi labai didelę įtaka ir 1811m. Švedijos parlamentas sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta parengti naują kodeksą, tas pats vyko ir Danijoje. Rengiant Švedijos naująjį kodeksą Napoleono civilinis kodeksas ypač didelę reikšmę turėjo reguliuojant šeimos bei paveldėjimo teisinius santykius.(1, psl.240 ir 3, psl. 156, 158, 164)

IV. Komentuojamo istorinio fakto prielaidos, ištakos

Skandinavijos šalių(arba Šiaurės šalių) teisės derinimui sąlygos buvo ypač palankios. Istorinės raidos bendrumas, kultūrų, kalbų panašumas(išskyrus suomių), rimtų politinių prieštaravimų nebuvimas, panašus gyventojų skaičius – visos šios aplinkybės lėmė bendradarbiavimą kuriant įstatymus.(2, psl.462)

Skandinavijos šalys – tai Norvegija, Suomija, Švedija, Danija, Islandija. Nors pastarosios dvi geografiškai nepriklauso Skandinavijai, tačiau jos priklauso skandinavų teisės šeimai. Tarp šių šalių jau nuo seno egzistavo glaudūs politiniai bei kultūriniai ryšiai. Jos ilgą istorinį laikotarpį sudarė bendrus valstybinius junginius. Suomija XII – XIX a. pr. buvo Švedijos dalis taigi ir teisė buvo veikiama Švedijos teisės. Islandija XIII a. buvo kolonizuota Norvegijos. XIV – XVI a. Danija, Norvegija, Švedija buvo susijungusios į Danijos karalystę. XVI a. Šalys pasidalino į dvi konkuruojančias stovyklas: Danija ir Norvegija(su Islandija) ir Švedija (su Suomija). XIX a. pr. Švedija pralaimėjo karą Rusijai ir Suomija tapo Rusijos valdoma. Danija atidavė Norvegiją Švedijai, tačiau Islandija ir toliau buvo Danijos priklausomybėje. XX a. pr. visos šalys išsikovojo nepriklausomybę.(1, psl.238-241)

Bendras istorinis Skandinavijos šalių teisės pagrindas – senoji germanų papročių teisė, tačiau kiekvienoje šalyje turi tik jai būdingų ypatumų. Šie visi įstatymai atsirado atlikus kruopščius lyginamosios teisės tyrimus, ne tik kontinentinės(ypač Vokietijos), bet ir Anglijos teisės. Jų metu buvo tikrinama ar šios teisės turi Skandinaviškus santykius atitinkančių normų. Taigi savo struktūra, kalba, stiliumi šie įstatymai nelabai skiriasi nuo kontinentinės Europos atitinkamų įstatymų.(1, psl. 242)

V. Komentuojamo istorinio fakto aprašymas

1872m. Kopenhagoje įvyko Skandinavijos teisininkų susirinkimas, kurio tikslas – tolesnis Šiaurės šalių teisės unifikavimas. Šiame susirinkime buvo nutarta pirmiausia unifikuoti vekselių teisę ir jau 1880m. Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje įsigaliojo unifikuotas vekselių įstatymas. Nuo XIX a. pab. Skandinavijos šalių jūrinei teisei būdingas vieningas įstatyminis pagrindas. Iki XX a. pr. buvo unifikuoti prekių ženklų, prekybos registro, firmų vardų, prekybinių įgaliojimų bei čekių įstatymai. XIX-XX a. sandūroje danų profesorius pasiūlė kodifikuoti ne tik prekybos teisę, bet ir kitą privatinės teisės dalį ir parengti Skandinavijos civilinį kodeksą. Nors šiai minčiai buvo pritarta, tačiau ji taip ir liko neįgyvendinta.(1, psl. 240-241)

Buvo priimtas įstatymas dėl kilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo įsigaliojęs XX a.pr.(1905m. – Švedijoje, 1906m. – Danijoje, 1907m. – Norvegijoje, 1922m. – Islandijoje). Šio įstatymo rengėjai atsižvelgė į 1893 metų Anglijos pirkimo ir pardavimo įstatymą bei Vokietijos civilinį kodeksą, be to buvo labai atsižvelgta į komercinių sluoksnių nuomonę, dėl šios aplinkybės pirkimo ir pardavimo įstatymui yra būdingos paprastos bei aiškios sąvokos ir sutarties įvykdymas tapo greitas ir nesudėtingas. Pagal šį įstatymą pardavėjas prekę pristatyti yra pavėlavęs jau tuomet, kai jis reikiamu laiku neperdavė prekės pirkėjui ar transportuotojui. Jei pardavėjas vėluoja pristatyti prekes, pirkėjas, gali sutartį tiesiog nutraukti ir nepratęsti jos įvykdymo termino. Sutartis nutraukta tokiu būdu nebus pripažinta negaliojančia nuo pat pradžių (taip yra pagal Vokietijos Civilinio kodekso 326 straipsnį) todėl pirkėjas gali reikalauti nuostolių atlyginimo. Šiame įstatyme sėkmingiau nei Vokietijos CK suformuluotos normos susiję su žalos atlyginimu, nekokybiškų prekių pristatymu.(1, psl. 241)

Šiuo metu Jūs matote 60% šio straipsnio.
Matomi 713 žodžiai iš 1192 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.