Skerdžius lapinas senojo dzūkijos kaimo šviesuolis
5 (100%) 1 vote

Skerdžius lapinas senojo dzūkijos kaimo šviesuolis

1921 metais Vincas Krėvė parašė nuostabų apsakymą „Skerdžius“, kuris įėjo į rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“. Šiame rinkinyje surinktos paprastų „šiaudinėj pastogėj“ gyvenančių kaimo žmonių gyvenimo istorijos, aprašyti jų džiaugsmai ir vargai. Apsakyme „Skerdžius“ autorius pasakoja skaitytojams apie nepaprastą žmogų Lapiną, kuris skiriasi nuo kitų kaimo žmonių ne tik savo charakteriu ir įpročiais, bet ir savo požiūriu į senovę ir dabartį.

Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo gyventojas, seniausias žmogus kaime. Jis „stiprus, nors žemo“, „drūtas, kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas“. Pagirių kaime, anot rašytojo, yra dar vienas „gyventojas“, kuris labai panašus į senį. Tai – Grainio liepa: „žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia“. Jų gyvenimai persipynę ir vienas nuo kito neatsiejami. Šis nepaprastas žmogaus ir medžio ryšys, paralelė tarp žmogaus ir gamtos vedama per visą kūrinį.

Kaime Lapinas visiems reikalingas. Kadangi skerdžius – vyriausias piemuo, tad jo darbas su vaikais, piemenukais, ganyti karves po pievas, laukus, miškus. O savo darbą Lapinas stengiasi atlikti kaip gali geriau. Piemenukai ir kiti kaimo vaikai nė per žingsnį nuo jo nepasitraukia, mat skerdžius Lapinas visada jiems atneša iš miško aukšliukų, dūdelių ir kitokių lauktuvių. O skerdžius vaikams pripasakoja visokių istorijų apie laumes, miškinius ir monus, pripasakoja, primeluoja, kad po to vaikai net tamsoje sėdėti bijo, vieni į lauką patamsyje nenori išeiti.

Padeda skerdžius ir kaimo moterims: parneša joms trūkžolių, skujinių, kitų miško gėrybių. Visos moterys jam dėkingos ir kiekviena atsidėkoja, kaip gali, net savotiškai rungiasi tarpusavyje, kuri skaniau pavalgydins senuką. Vyrai mėgsta pašiepti skerdžių, jis kaimo žmonėms atrodo kitoks, nei visi Pagirių kaimo gyventojai, keistuolis ir tiek. Lapinas, sako V.Krėvė, irgi myli vienus ir kitus, bet savotiška, „skerdiška meile“: jam malonu, kai „vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai“, kai šunys riejasi, žodžiu, kai kaime „verda“ gyvenimas.

Bene gražiausia ir patraukliausia skaitytojui skerdžiaus savybė – meilė gamtai. Myli Lapinas senus miškus, nepaliestus žmonių rankų. Patinka jam stiprūs, išdidūs medžiai. Žino jisai, kad miškai – namai žvėrims ir paukščiukams. Visa tai „Dievulio duota“ ir niekas neturi teisės kirsti miškų, net ir Grainis negali nukirsti savo liepos, kurią taip myli Lapinas. Štai ką skerdžius sako vienam kaimo vaikui: „Ne sodinti girios reikia, bet mylėti… Sakai – žmonėms miškas reikalingas, o kerta žydai, kad juos visus iki vienam velniai išnešiotų!“ Lapinui nesuprantamas ir nepriimtinas materialinių turtų siekimas, noras uždirbti kuo daugiau pinigų.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 450 žodžiai iš 804 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.