Kaip humanistas ir romantikas, Krėvė žmoguje labiausiai vertina taurius siekius, dorumą, dvasios gražį, paslaptingą natūrą, sugebėjimą pakiliai svajoti ir stipriai išgyventi. Į pirmą vietą jis kelia moralinius ir psichologinius elgesio motyvus.
Skirgaila būdamas Lietuvos valstyvės valdovas yra labai sunkioje padėtyje: jis kaip ir Lietuva atsidūrė dviejų pasaulių – pagonybės ir krikščionybės – kryžkelėje. Oficialiai Lietuva Jogailos pastangomis jau apkrikštyta, bet iš tikrųjų ji tebegyvena kaip ir anksčiau, likusi vieniša pagoniška sala krikščioniškos Europos valstybių jūroje. Skirgaila supranta, kad norint išsaugoti Lietuvos savarankiškumą ir užtikrinti jos ateitį, reikia skaitytis su krikščioniškuoju pasauliu. Stardo raginamus stoti į kovą prieš krikščionybės skleidėjus jis atmeta, nes Lietuva nepajėgs ilgai priešintis visam pasauliui.
Kunigaikštis su Stardu kalba rūsčiai ir griežtai, bet širdyje jis didžiuojasi juo ir kartu pats jaučiasi tvirtesnis. Tariamoji Stardo išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą.
Labiau aplinkinių nekęsti jis pradeda po pokalbio su senuoju Perkūno tarnu Skurduliu. Krivio žodžiai – dar vienas smūgis Skirgailai. Iki šiol jis tikėjo, kad kovos vyko ir kraujas liejosi dėl dievų, o kartu – ir dėl kitokio gyvenimo.