Skorina
5 (100%) 1 vote

Skorina

11213141

Medicinos fak.

3 Grupė

Referatas

Pranciškus Skorina

Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės

spaustuvininkas

2003

Pranciškus Skorina žmonijos atmintyje

Kaip ir garsaus “Juodojo meno” išradėjo Johano Gutenbergo taip ir jo darbų tęsėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Pranciškaus Skorinos biografijoje yra nemaža spragų. Tyrinėjant P.Skorinos gyvenimą ir veiklą, daug prisidėjo įvairių šalių, ypač Baltarusijos mokslininkai.

P. Skorina, tais laikais buvęs enciklopedinio išsilavinimo eruditas, vertėsi įvairiomis profesijomis – gydytojo, sekretoriaus, botaniko ir net buvo įsivėlęs į savo šeimos prekybinius reikalus, vis dėl to knygų leidybą laikė savo gyvenimo pašaukimu. Jau pirmajame leidinyje Prahos “Psalmyne” jis pabrėžė, kad toje knygoje vaikai ras visokio gero mokslo pradžią, paaugliai – mokslo padauginimą, o suaugusieji – stiprų atsigaivinimą. Savo idealu Skorina laikė ne kokį nors Biblijos pranašą arba šventąjį, bet Egipto karalių Ptolemėją Filadelfą, kuris “buvo mokslo ir išminties mėgėjas ir sukrovė įvairių knygų biblioteką, nes panorėjo palikti amžiną šlovę ir atmintį apie save moksluose ir knygose, o ne trūnijančiuose karalių lobiuose”.

Didžiausias P.Skorinos palikimas ateities kartoms yra jo išspausdintos knygos, kiek jų išliko iki mūsų laikų. Kaip žinia, P.Skorina išleido keturias knygas. “Psalmyną” (1517), “Rusų bibliją” (1517-1519) Prahoje, “Mažąją kelionių knygutę” (1922) ir “Apaštalą” (1525) Vilniuje. Tačiau “Rusų Bibliją” ir “Mažąją kelionių knygutę” jis išleido ne iškarto, o atskirais sąsiuviniais kiekvienam Biblijos skyriui. Šiuo metu vis dažniau bandoma atskirais leidinėliais išspausdintas Skorinos Biblijos ir “Mažosios kelionių knygutės” dalis laikyti atskirais leidiniais. Tokiu būdu Prahoje buvo išleistos ne dvi knygos “Psalmynas” ir “Rusų Biblija”, o “Psalmynas” ir 22 “Rusų Biblijos” knygos, o Vilniuje išspausdintos “Mažosios kelionių knygutės” buvo 21 leidinys. Taigi, iš viso Skorina Prahoje ir Vilniuje, įskaitant ir Vilniuje 1525 m. išspausdintą “Apaštalą”, išleido ne 4, o 45 bibliografijai žinomus leidinius. Turint galvoje, kad kiekvienas šių leidiniu buvo išspausdintas 300 egzempliorių tiražu, tai visas P.Skorinos leidinių tiražas galėtų viršyti 13 tūkst. 500 egzempliorių. Iš jų išliko tik apie 250 Prahos leidinių, Vilniaus leidiniai laikomi dar retesniais. Iš viso jų, skaičiuojant “Mažąją kelionių knygą” atskirais sąsiuviniais išliko tik 141 egzempliorių, o 1525 m. “Apaštalo” išliko tik 10 egz. septyniose pasaulio bibliotekose. Vienas egzempliorius prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo saugomas Vilniaus viešojoje bibliotekoje, dabartiniame senojo universiteto pastate. 1915 m. vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, bibliotekoje saugomi rečiausi bibliografiniai eksponatai, tarp jų ir P.Skorinos “Apaštalas”, buvo išvežti į Maskvą. Ir tik 1956 m. grįžo į senas saugyklas.

Pranciškaus Skorinos gimtinė

Apie P.Skorinos neramų gyvenimą turime labai mažai žinių. Nežinome net tikslios Vilniaus spaudos pradininko gimimo datos. P.Skorinos gimimo data daugumos jo gyvenimo biografų laikomi 1490 metai. Už tai tiksliai yra žinoma, kur yra gimęs P.Skorina. Beveik kiekviename Prahos ir Vilniaus leidinių Skorina primygtinai pabrėžia, kad tas ar kitas jo leidinys yra išspausdintas Pranciškaus Skorinos iš šlovingojo miesto Polocko arba, trumpiau, iš Polocko.

Polocke plito renesanso bei humanizmo idėjos. Visa tai nuo jaunų dienų veikė Skoriną, formavo jo pažiūras ir dvasinius interesus. Kai kurie istorikai mano, kad Pranciškaus tėvas Luka Skorina priklausė turtingai pirklių šeimai, tačiau tam prieštarauja kai kurie dokumentai. Viename jų Pranciškus Skorina tiesiog vadinamas neturtingu (pauper). Be finansinės turtingų Vilniaus miestiečių paramos Skorina niekada nebūtų sugebėjęs įgyvendinti savo sumanymų knygų leidybos srityje. Matyt, pirkliai Skorinos nepriklausė plutokratiniams savo luomo atstovams.

Mus pasiekę negausūs, o kartais tiesiog prieštaringi Skorinos biografijos duomenys nekelia jokių abejonių dėl Skorinos tautybės. Jis buvo baltarusis, o savo gimtąja kalba laikė rusų kalbą. Savo knygų įžanginiuose žodžiuose jis dažnai pabrėždavo, kad ”kreipiasi į savo brolius rusus” ir kad “Dievas jį tąja kalba į pasaulį paleido”. Jo rusiškoji, o tiksliau baltarusiškoji kilmė patvirtinama įvairių oficialių dokumentų, kuriuose jis dažnai vadinamas “ruthenus”, apie tai liudija ir baltarusiška pravardė ar pavardė “Skorina”. V. Dalio “Didžiarusiškos gyvosios kalbos žodyne” jo pavardė aiškinama įvairiai. Pirmiausia, nuo žodžio ”CKOPNHA” greitis, mitrumas su kirčiu trečiajame skiemenyje. Sąvokos “Skorina” kilmę galima aiškinti ir kita prasme. Juk visiškai aiškus jos ryšys su “skora” oda, kailis, kuri giminingiausia lietuviškam “skara”, bulgariškam “skura” ir šiuolaikiniam rusiškam “Шkypa”. Dabartinėje rusų kalboje šis žodis senuoju skambėjimu išliko sąvokose “CKOPHЯK” kailius, “CKOPHЯЖUTЬ” apdirbti kailius, beje Skorinos šeima kaip tik ir vertėsi kailininko ir odininko amatu bei
prekyba.

Daug ginčų buvo ir dėl P.Skorinos tikybos, tačiau pat Skorina niekur nepasisakė, kokią tikybą išpažino. Jis niekad nesikišdavo į polemiką tarp atskirų krikščionybės atšakų. Bet galų gale ne tai svarbu. P.Skorinos veikla ir jo pasaulėžiūra netelpa į siaurus konfesionalizmo rėmus. Būdamas tipiškas humanistinės gadynės atstovas, jis savo veikla pakilo aukščiau už oficialias bažnytine dogmas, svarbiausias jo tikslas buvo šviesti liaudį, auklėti ją aukštos moralės dvasia.

Pranciškaus Skorinos universitetai

P.Skorinos tėvai pastebėjo jaunojo sūnaus gabumus, jo meilę knygai, žingeidumą. Ir buvo nutarta leisti jį į aukštesnius mokslus. Tuo metu vienintelis universitetas Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo Krokuvoje. Norint ten patekti Skorina turėjo išmokti lotynų kalbos. Tai jam pavyko padaryti Polocke esančiame Bernardinų vienuolyne. Taigi, Pranciškus Skorina pradėjo savo studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, laisvųjų menų fakultete. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės studentų ten buvo labai mažai, per 50 metų nuo 1470 iki 1520 ten studijavo tik 243 studentai iš Lietuvos. Sėkmingai baigusiems mokslus studentams buvo suteikiamas bakalauro laipsnis, pirmasis akademinis laipsnis, kuris suteikdavo teisę studijuoti specialiuosius mokslus: mediciną, teologiją arba net mokytojauti. Skorina baigė šiuos mokslus per trumpiausia dviejų metų laikotarpį. Tai liudija apie jo gerą pasiruošimą prieš stojant į universitetą, darbštumą ir sugebėjimus. 1506 metais jam Fran(ciškui) iš Polocko, lietuviui, buvo pripažintas bakalauro laipsnis. Tačiau, P.Skorina nesitenkino nei bakalauro laipsniu, nei tomis žiniomis, kurias įgijo per porą metų, studijuodamas Krokuvos universitete. Jau 1512 m. jis viename Paduvos universiteto dokumentų vadinamas “didžiai mokytu žmogumi ir laisvųjų menų daktaru”. Kuri aukštoji mokykla suteikė jam laisvųjų menų magistro ir daktaro laipsnius, kol kas nežinoma. Kai kuriu nuomone, tai galėjo įvykti Krokuvos, Prahos universitete, arba kuriame nors vokiečių universitete, tačiau visa tai tik nepatvirtinti spėliojimai. Vienintelė tikrai žinoma ir įžymi data Pranciškaus Skorinos akademinėje biografijoje yra 1512 metų lapkričio 5, 6, 9 dienos, kai garsiajam Paduvos universitete jis laikė medicinos mokslų daktaro egzaminą. Ši data įrodo, kad šešerius mums nežinomus jo biografijos metus jis nepraleido veltui, apgynė laisvųjų menų daktaro laipsnį, tapo medicinos licenciantu ir gerai pasirengė egzaminui medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti.

Pranciškus Skorina Prahoje

Ne akademinė karjera, ne medicina, ir ne laisvieji menai tapo baltarusio humanisto gyvenimo tikslu. Jo vardas išliko visiems laikams dėl jo nuopelnų švietimo, spaudos ir knygų platinimo srityse.

Tai kodėl gi P.Skorina (pirklys pagal kilmę, gydytojas pagal profesiją, pasiekęs aukščiausiu mokslinių laipsnių) pasirinko visiškai kitą veiklos sferą, tapo vertėju, leidėju, spaustuvininku? Tai buvo didžiulės visuomeninės reikšmės reikalas, kuriam reikėjo pasitelkti galingą ginklą – spaudą. Leisdamas knygas, Pranciškus Skorina turėjo vieną tikslą: tenkinti savo tautos dvasinius poreikius.

P.Skorina savo knygoms leisti pasirinko Prahą, o ne kitą artimesnę, slavų kultūros sostinę Krokuvą, kur veikė keletas gerų spaustuvių, tikriausiai nuo Krokuvos jį atbaidė tas faktas, kad ten buvo žiauriai susidorota su stačiatikių knygų leidėju Švaipoltu Feoliu. Šiuo atžvilgiu Praha jam atrodė palankesnė. Taip pat kaip vieną iš argumentų, kodėl Skorina pasirinko savo leidybiniai veiklai Prahą, galime paminėti ir tai, kad Čekijoje dar nuo Jano Huso įsitvirtino tradicija pamaldas vesti gimtąja kalba ir buvo padaryta keletas bandymu net Šventąjį raštą išversti iš lotynų į čekų kalbą. Toks vertimas buvo paruoštas ir išspausdintas 1506 m. Prahoje. P.Vladimirovas pastebėjo, kad, versdamas Bibliją į baltarusiu kalbą, Skorina rėmėsi ir 1506 m. čekų Biblija, kaip vienu iš svarbesnių šaltinių. Be to Praha buvo patogus atsparos taškas P.Skorinai pradėti leidybinį darbą dar ir todėl, kad čia jau veikė geros spaustuvės, kuriose dirbo įgudę meistrai. Praha Skorinai buvo patogi ir dėl to, kad palyginti arti buvo tokie stambūs tipografiniai meno centrai, kaip Niurbergas ir Augsburgas, taip pat ir Venecija, susieta su Praha gerais keliais ir komerciniais ryšiais. Šiuose miestuose P.Skorina galėjo palyginti pigiai nusipirkti savo spaustuvei reikalingus įrengimus, šriftus, graviūrų klišes ir popierių. Vis dėlto spaustuvės įrengimas ir leidybinių sumanymų vykdymas reikalavo nemaža išlaidų, o P.Skorina disponavo labai ribotais pinigų ištekliais. Pagalbos jis kreipėsi į įtakingus ir turtingus Vilniaus miestiečius, kurie, supratę didelę jo sumanymų reikšmę, pažadėjo jį paremti materialiai. Bagdono Onkovo ir kitų Vilniaus turtingų miestiečių pagalba P.Skorina 1517 m. įrengė “šlovingame ir sename Prahos mieste” spaustuvę ir per trejus metus išleido “Psalmyną” ir “Rusų Bibliją”, Šventojo rašto senojo įstatymo 22 knygas.

Svarbų novatorišką žingsnį pirmyn slaviškos spausdintos knygos raidoje P.Skorina padarė iliustruodamas knygas. Ypač didelę vertę turi paties Skorinos portretas “Rusų Biblijos” Jėzaus Siro (1517 m.) ir Karalių 4-oje (1518 m.)
Skorina šiame portrete atvaizduotas darbo kambaryje. Jis sėdi prie pulto su atskleistu sąsiuviniu, jo rankoje žasies plunksna. Prie jo lentyna prikimšta knygų. Be knygų, graviūroje atvaizduoti ir kiti jo mokslinės veiklos atributai: dangaus sferos maketas, žvakidė su reflektoriumi, smėlio laikrodis ir kt.. Iš kairės ant stovo atskleista knyga, kurią Skorina verčia. Pats Skorina daktariška mantija, ant galvos beretė. Pultas papuoštas Skorinos herbu signetu (šviečianti saulė ir nusisukęs nuo jos mėnulis). Šis signetas randamas visuose jo leidiniuose.

Pranciškaus Skorinos tikslas – Bibliją vartoti ne kaip konfesinės ir socialinės polemikos įrankį, bet kaip priemonę šviesti paprastus žmones, auklėti juos kilniais, vadovaujantis Biblijos dorovės principais. “Įžangoje…į visą Rusų kalbos Bibliją” P.Skorina pabrėžia, kad “…toje knygoje visos išminties pradžia ir pabaiga, čia galima pažinti Dievą. Šioje knygoje surašyti visi įstatymai ir teisės, pagal kuria turi elgtis visi žmonės žemėje. Toje knygoje surasite visus vaistus, ir dvasiškus, ir kūniškus…Joje yra pakankamai išdėstyti visi laisvieji mokslai.”

Taigi į Bibliją Skorina žiūrėjo kaip į universalų pasaulietiškų žinių šaltinį, kaip priemonę susipažinti su “septyniais laisvais mokslais: gramatika, logika, retorika, muzika, aritmetika, geometrija, astronomija.”

Skorinos įžanginiuose žodžiuose minima daug antikos istorinių asmenybių: Aristotelis ir Aleksandras Makedonietis, Romulas ir Numa Popilijus, Darijus ir Ptolemėjas Filadelfas, Titas ir Vespasijanas.

Skorinos išleista “Rusų Biblija” yra milžiniško, kruopštaus, kvalifikuoto vertimo, redagavimo ir apipavidalinimo rezultatas. Bibliją, kaip minėjom, Skorina leido atskirais skyriais arba knygomis. Ne visos knygos buvo laiku parengtos spaudai, ir Skorina, kad neužtęstų Biblijos knygų leidimo, nutarė nesilaikyti jų tradicinės sekos. Užbaigus visų Biblijos knygų spausdinimą, Skorina planavo sudėti jas reikiama tvarka. Tam jis paruošė titulinį puslapį visai ”Rusų Biblijai” ir bendrą įžanginį žodį.

Vadinasi, per tuos du su puse savo leidybinės veiklos Prahoje metų, Skorina sugebėjo išleisti kartu su Psalmynu mažiausiai 23 Biblijos knygas.

Taigi Prahoje Skorina išvertė, suredagavo ir išspausdino per 2400 puslapių teksto, papuošto 49 ksilograviūromis ir šimtais vinječių, inicialų bei kitų knygos puošmenų. Visa tai pareikalavo nepaprastai daug ir kruopštaus darbo iš vertėjo ir komentatoriaus, redaktoriaus ir spaustuvininko bei apipavidalintojo, o reikia turėti galvoje, kad Rytų Europoje nebuvo jokio patyrimo ir Skorina visus darbus turėjo organizuoti “ab ovo”. Nepatvirtintais duomenimis Skorina Prahoje išleido visas Biblijos knygas, tik jos dėl įvairių priežasčių nepasiekė mūsų laikų.

Pranciškaus Skorinos veikla Vilniuje

Kitas svarbus P.Skorinos gyvenimo ir jo leidybinės veiklos etapas praėjo Vilniuje. Iki šiol neaišku, kodėl nutrūko jo darbai Prahoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai įvyko dėl Čekijoje sustiprėjusios katalikų reakcijos, be to, kaip tik tais metais Prahoje prasidėjo maro epidemija. Galimos, žinoma, ir kitos priežastys. Gal būt trūko lėšų tęsti leidybinį darbą Prahoje. O gal Vilniaus globėjai ir pats Skorina norėjo priartinti leidybinį darbą prie skaitytojų. Perkelti spaustuvę į Vilnių jis buvo techniškai pasirengęs.

Kaip žinia, paskutinis Prahoje išspausdintas leidinys buvo “Rusų Biblijos” Teisėjų knyga, datuota 1519 m. gruodžio 15 d. Taigi Skorina galėjo palikti Prahą arba 1519 m. pabaigoje arba 1520 m. pradžioje.

Pranciškui Skorinai pasirodžius Vilniuje, intelektualinis gyvenimas čia buvo gerokai pagyvėjęs. Tai buvo humanizmo ir reformacijos idėjų plitimo metai. Didžiojo kunigaikščio rūmuose jau nuo Aleksandro laikų telkėsi didelės erudicijos žmonės, net garsūs mokslininkai. Naujas pažangias idėjas ir knygas į Lietuvą atgabendavo iš Vakarų Europos universitetų (Bolonijos, Paduvos, Leipcigo, Paryžiaus ir kt. Ten studijavę Lietuvos didikai ir miestiečiai, vienas kurių buvo ir P.Skorina.

Vadindami Pranciškų Skorina Vilniaus spaudos pradininku ir nė kiek nemenkindami jo žygdarbio, neturime užmiršti ir to, kad vienas žmogus, turėdamas ribotas materialines galimybes, vargu ar galėjo tais laikais išspręsti sudėtingą valstybės aprūpinimo spausdinta knyga problemą ir patenkinti įvairių gyventojų sluoksnių kultūrinius poreikius. Skorinos leidybinės veiklos rėmėjais, tiek Prahoje, tiek ir Vilniuje, buvo turtingi ir įtakingi Vilniaus miestiečiai, pirkliai ir amatininkai stačiatikiai, kurių dvasinių poreikių tenkinimas lėmė Skorinos leidybinę programą.

Vilniuje P.Skorinos Spaustuvė įsikūrė erdviuose vyriausio miesto burmistro Jokūbo Babičiaus namuose. Kada P.Skorinos spaustuvė buvo įrengta, tikslių duomenų nėra. Kai kurie istorikai tvirtina, kad tai įvyko apie 1522 metus.

Iki pat 1957 m. “Apaštalą” (1525 m.) istorikai laikė Vilniaus spaudos pirmagimiu. Tačiau dar J.Lelevelis “Dviejuose bibliografijos knygose”, remdamasis nežinoma informacija, teigė, kad galėjo būti du “Apaštalo” leidimai, ir pirmas jų buvęs išleistas ankščiau nei 1525 m. Apie “Mažąją kelionių knygutę” jis tada iš viso nežinojo.

1957 m. iš danų bibliografės publikacijos buvo
sužinota, kad Kopenhagos Karališkoje bibliotekoje surastas apypilnis P.Skorinos “Mažosios kelionių knygutės” egzempliorius su “Paskalija”. Deja, “Paskalija” neturėjo kolofono – leidimo duomenų. Bet apie knygos išleidimo metus galima buvo spręsti iš to, kad “Paskalija” – savotiškas bažnytinių švenčių kalendorius – buvo sudaryta 1523 – 1543 metams, taigi galima teigti, kad “Mažoji kelionių knygutė” buvo išspausdinta ar pradėta spausdinti 1522 metais, trim metais ankščiau už “Apaštalą”.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2451 žodžiai iš 4822 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.