Skurdas ir nedarbas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Skurdas ir nedarbas Lietuvoje

11213141

ĮVADAS

Pereinamuoju laikotarpiu visuomenėje atsiranda nauji požiūriai į žmonių darbinę veiklą, jie kitaip pradeda vertinti savo padėtį, savo socialines ir ekonomines pozicijas visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygos įneša neišvengiamas pataisas socialiniams sluoksniams.

Šio darbo tikslas – panagrinėti socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, viešuosius ir remiamus darbus, ar valstybės parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.

Darbe šie klausimai nagrinėjami daugiausia remiantis Lietuvos Laisvosios rinkos instituto Lietuvos socialinės politikos, kokybės, struktūros ir dinamikos įvertinimo analitine ataskaita.

1. SOCIALINĖS GRUPĖS

Visuomenės socialinėje struktūroje pagal grupavimo kriterijus ir tikslus galima išskirti gana daug socialinių grupių. Yra natūralūs grupavimo kriterijai, kaip lytis, amžius, išsimokslinimas, tautybė ir panašiai. Tačiau darbo rinkoje galima išskirti tokias funkcionuojančias grupes: darbdaviai, savarankiškai dirbantys, samdomieji darbuotojai ir bedarbiai. Pirmosios trys grupės yra santykinai stabilios sudėties, nors ir joms būdingas tam tikras socialinis mobilumas. Trečioji grupė – bedarbiai – yra specifinė mobilumo prasme. Ji nuolat pasipildo dažniausiai iš darbuotojų bei savarankiškai dirbančių ir taip pat nuolatos jas papildo.

Rinkos ekonomikoje didesnis ar mažesnis nedarbas yra natūralus reiškinys, todėl bedarbių socialinė grupė nuolat egzistuoja. Socialiniu požiūriu ji yra gana nevienalytė. Tapus bedarbiu iš esmės keičiasi žmogaus socialinis statusas. Jis išstumiamas iš pagrindinės gyvenimo raiškos sferos ir netenka natūralaus pragyvenimo šaltinio. Tai yra pakankamas pagrindas išskirti bedarbius į atskirą socialinę grupę. Tačiau tai ypatinga socialinė grupė, pasižyminti dideliu mobilumu ir socialiniu nevienalytiškumu. Pastaroji aplinkybė lemia tai, kad atskirų bedarbių konkurencingumas darbo rinkoje yra labai skirtingas .

Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą.

2. SKURDAS, JO PRIEŽASTYS

Vertinant skurdo lygį Lietuvoje dažnai pabrėžiama, kad „po nepriklausomybės atgavimo turtinė diferenciacija smarkiai išaugo“. Ši frazė naudojama su neigiama potekste, teigiant, kad sovietiniais metais diferenciacija buvo mažesnė ir kad auganti diferenciacija didina skurdo lygį.

Pirmiausia kyla klausimas, ar korektiška lyginti šiandieną su sovietiniu laikotarpiu? Juk sovietinės santvarkos metais diferenciacija tarp privilegijuotų ir paprastų žmonių buvo ypatingai didelė. Ji ne visuomet turėjo turtinę išraišką, kurios juo labiau neatspindėjo oficiali statistika. Kitaip ir negalėjo būti, nes planinėje ekonomikoje žmogaus turtas yra statusas, o rinkos ekonomikoje – kapitalas. Tačiau žmogaus gyvenimo kokybės prasme, kuria čia ir žvelgiama į skurdą, galimybių diferenciacija buvo akivaizdi. Kartais linkstama manyti, kad žmonių gradacija pagal statusą Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje buvo atsitiktinis reiškinys, iš esmės nebūdingas socialistinei sistemai, kuri pagal apibrėžimą buvo skirta žmonių lygybei sukurti. Tačiau ir teorija, ir praktika byloja, kad planinė ekonomika egzistuoti be piliečių statuso diferenciacijos negali, nes, nesant privačios nuosavybės ir laisvų kainų, nėra kitų kriterijų kaip padalinti gėrybes, kurios visuomet yra ribotos.

Esant rinkos santykiams turtinė diferenciacija yra neišvengiama, nes žmonės dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nevienodai pasinaudoja šios santvarkos sukuriamomis galimybėmis. Diferenciacija buvo ir yra, tačiau keičiantis santvarkai pasikeitė kriterijai, pagal kuriuos ji nustatoma, ir išsiplėtė jos skalė dėl išaugusių galimybių turtėti.

Rinkos ekonomikos doktrina teigia, jog nelygybė veiklos laisvės prasme yra nepriimtina iš esmės, o antroji – materialinė nelygybė – egzistuoja neišvengiamai, kad ir kaip mums tai nepatiktų.

Taigi formuojant skurdo prevencijos ir socialinės apsaugos politiką, į diferenciaciją tenka atsižvelgti kaip į faktą, nulemtą žmonių kaip gyvų būtybių ir jų gyvenimo aplinkos įvairovės. Todėl tikslas sumažinti diferenciaciją skiriasi nuo tikslo sumažinti skurdą, kurio sprendimas aktualus visiems žmonėms ir visoms demokratinėms valdžioms.

Išnykus geležinei uždangai, skyrusiai mus nuo pasaulio, to pasaulio gyvenimo standartai pasklido labai greitai. Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdas vertinamas subjektyviai.

Kodėl žmonės nenori ir kodėl negali įgyti tiek lėšų, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius ir nesijaustų skurdžiais?

Pirmas klausimas skamba beveik naiviai. Tačiau nenorinčiųjų yra. Ši problema ypač matyti gerovės valstybėse, nes skaičius žmonių, kurių poreikiams patenkinti užtenka
pašalpos, auga kartu su pašalpų dydžiu. O pašalpų dydžiai auga kylant gyvenimo standartams (greta žmogaus teisės į gyvybės ir nuosavybės saugumą bei žodžio laisvę atsiranda teisės į darbą, poilsį, internetą ir pan.). Standartai kyla augant gerovei. Kažkada pasiekiama riba, kai gerovė nebegali augti, nes iš jos gyvenantieji, bet nekuriantieji pasidaro per didelė našta. Tuomet ateina metas reformoms.

Lietuvoje socialinės pašalpos (išskyrus pašalpas daugiavaikėms šeimoms) nėra didelės, tačiau, atsižvelgiant į vidutines gyventojų pajamas, ypač miesteliuose ir kaime, pajamos iš socialinės paramos yra vertingos, juolab kad gaunamos pinigais, ne natūra. Taigi jos yra paskata formuotis sluoksniui gyventojų, kurių veiksmai nukreipti ne į darbo ar savo verslo paieškas, ne į paieškas darbo toliau esančiame mieste ar užsienyje, o į gyvenimą iš pašalpų. Tuomet į valstybės paramos sistemą žvelgiama tarsi į darbdavį, kuris, duodamas užmokestį-pašalpą, kelia tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, neturėti daugiau nei x pajamų, y kvadratinių metrų būsto, turėti daugiau nei z vaikų, būti registruotam tokioje institucijoje, bet neregistruotam kitokioje institucijoje ir pan. Šių reikalavimų vykdymu žmogus ir yra užsiėmęs, tarsi būtų įsidarbinęs. Tokios paskatos veikia žmonių elgesio motyvus ir labiausiai atsiliepia šeimai ir vaikams, kuriuos socialinė politika taip mėgsta remti žodžiais.

Lietuvoje, kur tik dešimt metų mokomės būti atsakingi už savo darbą ir pajamas, sunku išskirti būtent paramos priemonių nulemtus iškreiptos motyvacijos vaisius, nes visos vadinamosios mentaliteto problemos, kurios išryškėja pereinant visuomenei iš socializmo į kapitalizmą, yra tokios iškreiptos motyvacijos padariniai. Kapitalistinėse gerovės valstybėse su socialinių programų tradicijomis, pastarųjų vaisiai itin gerai pastebimi. Antai Švedijoje visuomenė susirūpinusi tuo, jog gausiai remiamas ir be išlygų finansuojamas jaunimas labai vėlai suvokia, kad ateina laikas pasirūpinti savimi patiems. Todėl Švedija jau apribojo studijų paskolų teikimo sąlygas. JAV jau seniai vyksta plati diskusija dėl pašalpų vienišoms mamoms įtakos šeimos statusui ir vaikų galimybėms turėti abu tėvus.

Suprantama, visada bus žmonių, kurie nenorės įdėti pastangų, kad įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai – tiek galintys, tiek negalintys dirbti – gyveno iš privačiai skiriamos paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė, savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad gyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai nunyko privati parama ir kontrolė, ir pasidarė rimta problema atskirti negalinčius nuo nenorinčių savimi pasirūpinti žmonių.

Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jie – mokesčių lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės .

3. NEDARBASVadovaujantis “Baltijos tyrimų” apklausos duomenimis, tiek Lietuvos žmonės, tiek ekspertai mano, kad viena didžiausių žmonių problemų yra nedarbas. Paklausti, ar ši problema gresia jiems asmeniškai, 37 procentai respondentų atsakė, kad ateityje gali netekti darbo (1992 metais taip manė net 51 procentas), o 41 procentas teigė, kad nedarbas jiems negresia. 39 procentams pačių apklaustųjų ir 31.4 procentų respondentų šeimos nariams yra tekę ieškoti darbo. Tik 1.8 procentai respondentų galvoja, kad jiems netekus darbo valstybė suteiks savalaikę ir kvalifikuotą pagalbą, tuo tarpu net 38.6 procentai teigia, jog valstybės jiems jokios pagalbos nesuteiks. Socialinių išmokų gavėjų tarpe pasitikėjimas savalaike ir kvalifikuota valstybės pagalba dar mažesnis – tik 1 procentas. Kaip, beje, ir visiškas nepasitikėjimas – 29.6 procentai socialinių išmokų gavėjų mano, kad valstybė nesuteiks jiems jokios pagalbos. 22.7 procentai patirties socialiniuose reikaluose turinčių socialinių išmokų gavėjų apie valstybės pagalbą nedarbo atveju mano, kad pagalba bus suteikta, tačiau bus nepakankama .

“Baltijos tyrimų” atlikta ekspertų apklausa patvirtina, kad į Darbo biržą kreipiamasi būtent dėl pašalpos mokėjimo, o ne dėl darbo suradimo. “Baltijos tyrimų” atlikta žmonių apklausa rodo, kad ieškodami darbo (o jo teko ieškoti net 39 procentams respondentų), žmonės linkę pasikliauti savo jėgomis. Net 40.8 procentai visų respondentų ieškojo darbo patys, 26.8 procentams padėjo draugai ir pažįstami ir tik 7.7 –
darbo birža. Netekę darbo Lietuvos žmonės visų pirma kreiptųsi į draugus, pažįstamus bei pasikliautų savo jėgomis .

Tinkamų sąlygų darbo santykiams sudarymas arba nesudarymas labai įtakoja socialinius reiškinius. Be to, paprastai deklaruojama, jog darbo santykių reglamentavimu siekiama spręsti socialines problemas, šį tikslą dažnai iškeliant net prieš kitus privatinei teisei būdingus tikslus – sąlygų laisviems susitarimams sudarymą. Lietuvos gyventojai nedarbo ir mažo darbo užmokesčio (bei pensijų ir pragyvenimo lygio bendrai) problemas įvardina kaip pagrindines socialines problemas. 1 lentelė. Nedarbo lygis

Nedarbo lygis, proc. 2002-01-01 2003-01-01 2004-01-01

Šalyje 12,9 10,9 9,8

Moterų 12,2 10,8 10,5

Vyrų 13,5 11,0 9,0

Jaunimo 18,7 13,4 11,8

Svarbiomis nedarbo priežastimis pripažįstama tikroji karo tarnyba, mokymasis mokymo įstaigose (tik valstybinėse ar savivaldybių), pensinis amžius, invalidumas, gydymasis stacionarinėje gydymo įstaigoje (ne trumpiau kaip mėnesį), šeimos nario ar giminaičio slauga (slaugomasis turi būti I ar II grupės invalidas, vaikas invalidas, neveiksnus asmuo), moterų nėštumas.

3.1. Bedarbiai

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsniu bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šis bedarbio apibrėžimas pakeitė anksčiau galiojusį apibrėžimą, kuomet bedarbiais buvo laikomi darbingi piliečiai neturintys uždarbio dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių ir užsiregistravę darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą arba pasirengę mokytis bei persikvalifikuoti. Remiantis šiuo apibrėžimu, bedarbiais yra laikomi ir oficialiai nedirbantys bei niekur nesimokantys asmenys, tačiau turintys pragyvenimo šaltinį, taip pat asmenys, užsiimantys verslu. Bedarbiu laikomas ne asmuo, kuris neturi darbo plačiąja prasme (neturi pajamų), o asmuo, kuris neturi darbo siaurąja prasme – nėra įforminęs darbo santykių, neturi personalinės įmonės ar nėra išsipirkęs veiklos patento (t.y. nedirba savarankiškai). Tokiu būdu apibrėžtas bedarbio statusas apima ne tik valstybės remtinus asmenis- asmenis, neturinčius pragyvenimo šaltinio bei turto.

Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Ši nuostata nėra tiesiogiai įtvirtinta, ji išaiškėja tik teisės aktų tekste ar taikomose programose. Siekiant pagrįsti valstybės poziciją, būtina tiksliai įvardinti tuos asmenis, kurie gali pretenduoti į valstybės paramą, o taip pat nurodyti, kokia parama teikiama bedarbiams, kuri – potencialiems ar neformaliems bedarbiams, kuri – visiems asmenims. Tuomet būtų aišku, jog valstybės parama yra taikoma tikslingai ir planuotai, o ne atsitiktinai. Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Bedarbiai gali pretenduoti į socialinę pašalpą tuomet, kai jie yra registruoti darbo biržoje ir gauna išmokas (bedarbio pašalpą, užmokestį už viešuosius darbus), arba kai šių išmokų laikas jau pasibaigęs. Taigi, tie bedarbiai, kurie neturi teisės į nedarbo išmokas arba atsisako dirbti viešuosius darbus ar mokytis, socialinės pašalpos gauti negali.

3.2. Bedarbio pašalpa

Vadovaujantis bedarbių rėmimo įstatymu, bedarbio pašalpą gali gauti asmenys, kurie per pastaruosius 3 metus turi ne mažesnį kaip 2 metų socialinio draudimo stažą. Tokio draudimo stažo neturintys dėl svarbių priežasčių (atleistiems darbdavio iniciatyva ir valia ir kitiems, įvardintiems įstatymo 16-1 straipsnyje) taip pat įgyja teisę į bedarbio pašalpą. Atrodytų, jog bedarbio pašalpa yra draudiminio pobūdžio išmoka. Tačiau nagrinėjant pašalpos dydžio nustatymą, paaiškėja, kad draudiminio principo nesilaikoma: pašalpos dydis priklauso ne nuo sumokėtų draudimo įmokų sumos, o nuo bedarbio draudimo stažo ir darbo netekimo priežasties, be to, nustatytos minimali ir maksimali pašalpos ribos. Jei asmuo neturi reikalaujamo draudimo stažo, jam skiriama bedarbio pašalpa lygi valstybės remiamų pajamų dydžiui, t.y. draudiminis principas apskritai netaikomas. Iki 1996 metų vasario 1 dienos bedarbio pašalpa priklausė nuo darbuotojo gauto vidutinio atlyginimo ir sudarė 70, 60 ir 50 vidutinio atlyginimo procentų per pirmuosius du, antruosius du ir tolimesnius nedarbo mėnesius atitinkamai. Nors pagal seniau galiojančią tvarką draudiminė išmoka (bedarbio pašalpa) nebuvo skaičiuojama aktuariškai, tačiau ji netiesiogiai siejosi su sumokėtų įmokų dydžiu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2318 žodžiai iš 4436 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.