ĮŽANGAŠio darbo tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas
lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbus natūralusis
nedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei
nedarbo rodikliai.
Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekenominių ir
makroekenominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes.
Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo
programas turi įgyvendinti vyriausybė, juo labiau, kad jas mokslininkai
vertina labai prieštaringai. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios
nors ekonomikos politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti
nedarbo problemų sprendimo alternatyviuosius variantus, o vyriausybei –
pasirinkti optimalius sprendimus.
Čia nagrinėjame socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo
priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, ar valstybės
parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir
uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.1. NEDARBAS
Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis
žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir
ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos
būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną
ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami
nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo
nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Tačiau reikia pripažinti, kad mokslininkų požiūris į nedarbą kaip
problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje.
1.1 NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS. NATŪRALUSIS NEDARBO LYGIS
1.1.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos
Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoką, pirmiausia
turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Viena jų yra
darbo jėga. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies
piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos
šaltinis yra šalies gyventojai.
Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų
pradžioje.
Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu
atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius.
Pateikiame pagal TDO metodologiją sudarytą gyventojų klasifikacijos
schemą:
dirbantys už atlyginimą Gyventojai:
a) moksleiviai ir studentai,
visą ar nevisą darbo laiką; a) neturintys darbo,
lankantys dieninio mokymo įstaigas;
laikinai nedirbantys dėl teikančio pajamų;
b) asmenys, gaunantys senatvės,
ligos, atostogų; dirbantys b) ieškantys darbo
lengvatines ar invalidumo pensijas;
pagal specialų grafiką; (besikreipiantys į
c) namų šeimininkės ir asmenys,
besimokantys, streikuojantys įdarbinimo įstaigas,
prižiūrintys vaikus;
ir kt.; tiesiog į darbdavius
d) netekę vilties rasti darbą ir jo
c) dirbantys savarankiškai. ir kt.);
nebeieškantys;
c) pasiruošę dirbti. e) kiti asmenys,
kurie nenori dirbti.1. pav. Gyventojų klasifikacija
Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti
darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.
Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būti
bedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,
įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę
tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie
neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose
ar apskaitomi kitais būdais.
Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet
aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka –
nedarbas (U). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam
tikros gyventojų dalies charakteristika.
Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo
jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.
Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką,
remdamiesi apibrėžimais ir schema.
Kadangi dažniausiai gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai,
tai darbo jėga:
LF = E + U; (1.1)
čia LF – darbo jėga;
E – užimtų (dirbančiųjų) gyventojų skaičius;
U – bedarbių skaičius.
Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų
užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.Vienas svarbiausių darbo rinkos
rodiklių yra faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir
šalies darbo jėgos procentinis santykis:
Ur
= [pic] (1.2)
čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis.
Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo
aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei
užimtumo lygis.
Aktyvumo lygis (Ar) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės
(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Jį galima užrašyti šia formule:
Ar = [pic][pic] (1.3)
čia Ar – gyventojų aktyvumo lygis;
LF – darbo jėga;
P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.
Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais
darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų
amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių
metodu.
Užimtumo lygis (Er) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės
(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Užimtumo lygį galima užrašyti tokia formule:
Er = [pic] (1.4)
čia Er – užimtumo lygis;
E – užimtų gyventojų skaičius;
P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.
Šie rodikliai gana dinamiški. 1.1 lentelėje pateikiama Lietuvos
gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodiklių dinamika.
1.1 lentelė. Lietuvos gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo
rodikliai (tūkst.)
[pic]
Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje pateikiama 1.2 paveiksle.
[pic]
1.2 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1991 – 2000 m., procentais
Iš pateiktų duomenų matome, kad, esant aukštesniam gyventojų
ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.
Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio
rodiklių tokios priklausomybės nėra.
Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo
matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis
priklausomai nuo:
1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;
2) darbo paieškų laiko trukmės;
3) darbo paieškų kriterijaus;
4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir
vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;
5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo)
skaičiaus nustatymo.
Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių
skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose
darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar
tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia
duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.
Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal
Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų
būdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus labai aiškiai rodo 1.2
lentelės duomenys.
1.2 lentelė. Nedarbo lygio skirtumai tarp Statistikos departamento
atrankinių tyrimų rezultatų ir darbo biržos duomenų.
[pic]Iš lentelės matome, kad duomenys apie nedarbą gerokai skiriasi. Darbo
biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį
sumažina.
Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respodentų
tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi
nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.
Nors ir sunku išmatuoti ir interpretuoti nedarbo lygį, šis rodiklis
yra tinkamiausias atskirų šalių darbo jėgos nepanaudojimo laipsniui
palyginti.
Nuodugnesni nedarbo problemų tyrinėjimai neturėtų apsiriboti tik
faktiško nedarbio lygio nagrinėjimu.
Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo
panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas (naujas
bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą, skaičių). Be
to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja
tampa. Tai atspindi toliau pateikiama schema:
Įtekėjimas:
• Atleisti iš darbo;
• Laikinai nedirbantys (atleisti);
• Darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;
• Naujai tapę darbo jėga.Nuotėkis:
• Naujai priimti į darbą;
• Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;
• Nebepriklausantys darbo jėgai.
2. pav. Nedarbo mastas
Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa
bedarbiai, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai
atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų
prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo
pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.
Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į
ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti –
sulaukia
pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai
nebepriklauso darbo jėgai. Šių srautų intensyvumas nevienodas.
Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“
intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į
bedarbių būrį įsikieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.
Pagrindiniai srautai darbo rinkoje pavaizduoti 1.3 paveiksle:PEN
PUE
PEU
PNE
PUNPNU
3. pav. Pagrindiniai darbo rinkos srautaiPaveiksle rodyklėmis parodytos gyventojų perėjimo iš vienos būsenos į
kitą tikimybės. Pavyzdžiui, PUE rodo tikimybę, kad dalis bedarbių per tam
tikrą laiką pereis į užimtųjų būseną (kategoriją).
Darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis, kai asmenų, palikusių bedarbių
gretas skaičius lygus asmenų, tapusių bedarbiais skaičiui, nedarbo lygis
yra gyventojų perėjimo iš vienos alternatyvinės būsenos į kitą (užimtumo,
nedarbo, ekonominio neaktyvumo) tikimybių funkcija:
+ – + –
+ –
Ur = f(PEN, PNE, PNU, PUN, PEU, PUE); (1.5)
čia PEN – perėjimo tikimybė iš užimtų į neaktyvių gyventojų
kategoriją;
PNE – perėjimo tikimybė iš ekonomiškai neaktyvių gyventojų
kategorijos į užimtų kategoriją;
PUN – perėjimo tikimybė iš bedarbių į neaktyvių gyventojų
kategoriją;
PNU – perėjimo tikimybė iš neaktyvių gyventojų kategorijos į
bedarbių kategoriją;
PEU – perėjimo tikimybė iš užimtų kategorijos į bedarbių
kategoriją;
PUE – perėjimo tikimybė iš bedarbių kategorijos į užimtų
kategoriją.
Ženklas + (plius) virš kintamojo reiškia nedarbio lygio padidėjimą, o
ženklas – (minus) reiškia, kad tas kintamasis mažina nedarbo lygį. Taigi,
nedarbo lygis bus tuo aukštesnis, kuo bus mažesnė perėjimo iš bedarbių į
užimtų kategoriją tikimybė (PUE) ir ekonominiu atžvilgiu neaktyvių
gyventojų perėjimo į užimtų kategoriją tikimybė (PNE), taip pat kuo didesnė
savanoriško ir priverstinio išėjimo iš darbo tikimybės (PEN ir PEU).
Darbo rinkoje tarp visų šių šešių srautų yra glaudi priklausomybė.
Todėl, reguliuojant nedarbo lygį, būtina atsižvelgti į visų šešių perėjimo
tikimybių pasikeitimus. Pavyzdžiui, dirbančių pensininkų pensijų sumažinimo
programa gali paskatinti pensininkų perėjimą iš užimtų kategorijos į
ekonomiškai neaktyvių gyventojų kategoriją (PEN), taip pat skatinti juos
ieškoti papildomo uždarbio, o kartu didinti pensininkų, kurie ieško darbo,
perėjimo į bedarbius tikimybę (PNU), arba į savarankiškai apsirūpinančių
darbu (PNE) kategoriją. Todėl valstybės užimtumo politika turi būti gerai
apgalvota ir nusikelti nepageidautinų pasekmių, pavyzdžiui, nedarbo
padidėjimo, ir pan.
Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą
sukeliančios priežastys.
1.1.2 Nedarbo priežastys
Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reiki
atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijas pozicijas: neoklasikinę ir
keinsistinę.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka
laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą,
t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos
išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį
pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo
užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali
nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo
užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti
valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone,
pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų
veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo
politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.
Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo
nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų
darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis
darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš
tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. 1.4 paveiksle parodyta,
kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo
užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir
paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.
Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai
darbo užmokesčio lygis w1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį
Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką