Skurdo nedarbo ir nusikalstamumo Lietuvoje ryšio įvertinimas
3 (60%) 2 votes

Skurdo nedarbo ir nusikalstamumo Lietuvoje ryšio įvertinimas

ĮŽANGAŠio darbo tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas

lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbus natūralusis

nedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei

nedarbo rodikliai.

Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekenominių ir

makroekenominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes.

Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo

programas turi įgyvendinti vyriausybė, juo labiau, kad jas mokslininkai

vertina labai prieštaringai. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios

nors ekonomikos politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti

nedarbo problemų sprendimo alternatyviuosius variantus, o vyriausybei –

pasirinkti optimalius sprendimus.

Čia nagrinėjame socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo

priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, ar valstybės

parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir

uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.1. NEDARBAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis

žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio

smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir

ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos

būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną

ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami

nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo

nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Tačiau reikia pripažinti, kad mokslininkų požiūris į nedarbą kaip

problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje.

1.1 NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS. NATŪRALUSIS NEDARBO LYGIS

1.1.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos

Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoką, pirmiausia

turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Viena jų yra

darbo jėga. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies

piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos

šaltinis yra šalies gyventojai.

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų

pradžioje.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu

atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius.

Pateikiame pagal TDO metodologiją sudarytą gyventojų klasifikacijos

schemą:

dirbantys už atlyginimą Gyventojai:

a) moksleiviai ir studentai,

visą ar nevisą darbo laiką; a) neturintys darbo,

lankantys dieninio mokymo įstaigas;

laikinai nedirbantys dėl teikančio pajamų;

b) asmenys, gaunantys senatvės,

ligos, atostogų; dirbantys b) ieškantys darbo

lengvatines ar invalidumo pensijas;

pagal specialų grafiką; (besikreipiantys į

c) namų šeimininkės ir asmenys,

besimokantys, streikuojantys įdarbinimo įstaigas,

prižiūrintys vaikus;

ir kt.; tiesiog į darbdavius

d) netekę vilties rasti darbą ir jo

c) dirbantys savarankiškai. ir kt.);

nebeieškantys;

c) pasiruošę dirbti. e) kiti asmenys,

kurie nenori dirbti.1. pav. Gyventojų klasifikacija

Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti

darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būti

bedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,

įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę

tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie

neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose

ar apskaitomi kitais būdais.

Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet

aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka –

nedarbas (U). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam

tikros gyventojų dalies charakteristika.

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo

jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką,

remdamiesi apibrėžimais ir schema.

Kadangi dažniausiai gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai,

tai darbo jėga:

LF = E + U; (1.1)

čia LF – darbo jėga;

E – užimtų (dirbančiųjų) gyventojų skaičius;

U – bedarbių skaičius.

Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų

užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.Vienas svarbiausių darbo rinkos

rodiklių yra faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir

šalies darbo jėgos procentinis santykis:

Ur
= [pic] (1.2)

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo

aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei

užimtumo lygis.

Aktyvumo lygis (Ar) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės

(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Jį galima užrašyti šia formule:

Ar = [pic][pic] (1.3)

čia Ar – gyventojų aktyvumo lygis;

LF – darbo jėga;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.

Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais

darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų

amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių

metodu.

Užimtumo lygis (Er) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės

(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Užimtumo lygį galima užrašyti tokia formule:

Er = [pic] (1.4)

čia Er – užimtumo lygis;

E – užimtų gyventojų skaičius;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.

Šie rodikliai gana dinamiški. 1.1 lentelėje pateikiama Lietuvos

gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodiklių dinamika.

1.1 lentelė. Lietuvos gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo

rodikliai (tūkst.)

[pic]

Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje pateikiama 1.2 paveiksle.

[pic]

1.2 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1991 – 2000 m., procentais

Iš pateiktų duomenų matome, kad, esant aukštesniam gyventojų

ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.

Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio

rodiklių tokios priklausomybės nėra.

Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo

matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis

priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir

vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo)

skaičiaus nustatymo.

Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių

skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose

darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar

tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia

duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.

Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal

Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų

būdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus labai aiškiai rodo 1.2

lentelės duomenys.

1.2 lentelė. Nedarbo lygio skirtumai tarp Statistikos departamento

atrankinių tyrimų rezultatų ir darbo biržos duomenų.

[pic]Iš lentelės matome, kad duomenys apie nedarbą gerokai skiriasi. Darbo

biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį

sumažina.

Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respodentų

tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi

nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

Nors ir sunku išmatuoti ir interpretuoti nedarbo lygį, šis rodiklis

yra tinkamiausias atskirų šalių darbo jėgos nepanaudojimo laipsniui

palyginti.

Nuodugnesni nedarbo problemų tyrinėjimai neturėtų apsiriboti tik

faktiško nedarbio lygio nagrinėjimu.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo

panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas (naujas

bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą, skaičių). Be

to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja

tampa. Tai atspindi toliau pateikiama schema:

Įtekėjimas:

• Atleisti iš darbo;

• Laikinai nedirbantys (atleisti);

• Darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;

• Naujai tapę darbo jėga.Nuotėkis:

• Naujai priimti į darbą;

• Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;

• Nebepriklausantys darbo jėgai.

2. pav. Nedarbo mastas

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa

bedarbiai, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai

atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų

prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo

pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į

ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti –
sulaukia

pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai

nebepriklauso darbo jėgai. Šių srautų intensyvumas nevienodas.

Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“

intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į

bedarbių būrį įsikieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

Pagrindiniai srautai darbo rinkoje pavaizduoti 1.3 paveiksle:PEN

PUE

PEU

PNE

PUNPNU

3. pav. Pagrindiniai darbo rinkos srautaiPaveiksle rodyklėmis parodytos gyventojų perėjimo iš vienos būsenos į

kitą tikimybės. Pavyzdžiui, PUE rodo tikimybę, kad dalis bedarbių per tam

tikrą laiką pereis į užimtųjų būseną (kategoriją).

Darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis, kai asmenų, palikusių bedarbių

gretas skaičius lygus asmenų, tapusių bedarbiais skaičiui, nedarbo lygis

yra gyventojų perėjimo iš vienos alternatyvinės būsenos į kitą (užimtumo,

nedarbo, ekonominio neaktyvumo) tikimybių funkcija:

+ – + –

+ –

Ur = f(PEN, PNE, PNU, PUN, PEU, PUE); (1.5)

čia PEN – perėjimo tikimybė iš užimtų į neaktyvių gyventojų

kategoriją;

PNE – perėjimo tikimybė iš ekonomiškai neaktyvių gyventojų

kategorijos į užimtų kategoriją;

PUN – perėjimo tikimybė iš bedarbių į neaktyvių gyventojų

kategoriją;

PNU – perėjimo tikimybė iš neaktyvių gyventojų kategorijos į

bedarbių kategoriją;

PEU – perėjimo tikimybė iš užimtų kategorijos į bedarbių

kategoriją;

PUE – perėjimo tikimybė iš bedarbių kategorijos į užimtų

kategoriją.

Ženklas + (plius) virš kintamojo reiškia nedarbio lygio padidėjimą, o

ženklas – (minus) reiškia, kad tas kintamasis mažina nedarbo lygį. Taigi,

nedarbo lygis bus tuo aukštesnis, kuo bus mažesnė perėjimo iš bedarbių į

užimtų kategoriją tikimybė (PUE) ir ekonominiu atžvilgiu neaktyvių

gyventojų perėjimo į užimtų kategoriją tikimybė (PNE), taip pat kuo didesnė

savanoriško ir priverstinio išėjimo iš darbo tikimybės (PEN ir PEU).

Darbo rinkoje tarp visų šių šešių srautų yra glaudi priklausomybė.

Todėl, reguliuojant nedarbo lygį, būtina atsižvelgti į visų šešių perėjimo

tikimybių pasikeitimus. Pavyzdžiui, dirbančių pensininkų pensijų sumažinimo

programa gali paskatinti pensininkų perėjimą iš užimtų kategorijos į

ekonomiškai neaktyvių gyventojų kategoriją (PEN), taip pat skatinti juos

ieškoti papildomo uždarbio, o kartu didinti pensininkų, kurie ieško darbo,

perėjimo į bedarbius tikimybę (PNU), arba į savarankiškai apsirūpinančių

darbu (PNE) kategoriją. Todėl valstybės užimtumo politika turi būti gerai

apgalvota ir nusikelti nepageidautinų pasekmių, pavyzdžiui, nedarbo

padidėjimo, ir pan.

Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą

sukeliančios priežastys.

1.1.2 Nedarbo priežastys

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reiki

atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijas pozicijas: neoklasikinę ir

keinsistinę.

Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka

laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą,

t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos

išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį

pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo

užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali

nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo

užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti

valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone,

pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų

veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo

politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.

Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo

nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų

darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis

darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš

tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. 1.4 paveiksle parodyta,

kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo

užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir

paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.

Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai

darbo užmokesčio lygis w1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį
Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2032 žodžiai iš 6764 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.