Skyrybos
5 (100%) 1 vote

Skyrybos

112131

ĮVADAS

Skyrybos – tai bandymas spręsti šeimos problemas. Skyrybas, kaip santuokos baigtį, lydi daugybė emocijų: širdgėlos, nusivylimo ar net depresijos, neįgyvendintų vilčių, pykčio, paguodos ir be abejo – vilties.

Išsiskyrusiųjų santykiai su savo vaikais – viena iš didžiausių šiuolaikinių problemų. Neveltui ji taip plačiai gvildenama grožinėjo ir mokslinėje literatūroje. Tėvų skyrybų įtaką vaikams bei jų socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis mokslininkų, suprasdami tą faktą, jog tai palieka didžiulį pėdsaką vaiko, kaip asmenybės vystymosi procese. Plintant skyryboms kaip socialiniui reiškiniui, ši tema tapo labai aktuali. Tad per 2 pastaruosius dešimtmečius ji susilaukė ne mažai dėmesio.

Taigi šiame darbe nagrinėsime tokias problemas: skyrybų išgyvenamos stadijos, vaikų reakcija į skyrybas pagal amžių ir lytį, dažniausiai pasitaikančios išsiskyrusių tėvų vaikų problemos, vaiko po skyrybų socialiniai ypatumai mokykloje bei pagalbos sistema vaikui.

SKYRYBŲ IŠGYVENIMO STADIJOS

Kadangi skyrybos – ilgalaikis procesas, tai nesutarimai į šeimą ateina pamažu. Vis gilėja konfliktai, blėsta jausmai. Nors neįmanoma tiksliai apibrėžti, kiek laiko trunka šis procesas, vis dėlto mokslininkai mano, jog čia galima išskirti tam tikras stadijas. Skyrybų etapus apibrėšime remiantis Auerbach’o krizės reakcijų teorija, pagal kurią išskiriami 4 etapai: nutolęs priešstresinis periodas; betarpiškas priešstresinis periodas; betarpiškas postresinis periodas; nutolęs postresinis periodas.

Tad dabar apie kiekvieną jų atskirai.

1. Nutolęs priešstresinis periodas. Skyrybos dar neįvyko, tačiau nesutarimai šeimoje gilėja, sutuoktiniai dažnai apie jas susimąsto kaip apie iškilusių šeimyninių problemų sprendimo būdą. Vaikai viliasi, jog tai tik laikini tėvų nesutarimai, jog po kiek laiko vėl viskas bus kaip buvę. Vaikai jaučiasi itin saugūs tuo atveju, jei tėvai stengiasi nuslėpti savo nesutarimus.

2. Betarpiškas priešstresinis periodas. Tai etapas, kai skyrybos dar neįvyko, tačiau turi įvykti artimiausiu metu. Sutuoktinių santykiai vis blogėja, juos lydi vis dažnesni konfliktai, kurie kartais jau nebėra slepiami nuo vaikų. Kadangi žodis „skyrybos“ ištariamos garsiai, tai vaikai apie tai susimąsto kaip apie realią grėsmę. Tai pati trumpiausia skyrybų stadija.

3. Betarpiško postresinio periodo skyrybų stadija. Skyrybos jau įvyko. Vaikas turi susitaikyti su tuo, kad vienas iš tėvų gyvens kitur, kad matys jį rečiau arba visai nematys. Ši stadija trunka keletą metų priklausomai nuo to, kaip greitai vaikas psichologiškai ir socialiai prisitaiko prie naujų sąlygų.

4. Nutolęs postresinis periodas. Skyrybų košmaras – jau praeitis. Buvę sutuoktiniai, o svarbiausia vaikas jau prisitaikė prie naujos situacijos, nusistovėjo jo santykiai tiek su drauge gyvenančiais šeimos nariais, tiek su atskirai gyvenančiu tėvu. Vaiko iliuzijos apie galimą tėvų susitaikymą dar egzistuoja, nors ir itin minimalios. (žmogus ir soc apl.)

Kol tėvai gyvena kartu, vaikai gali nejausti krizės dėl tėvų problemų. Kiti autoriai dar mini tokius skyrybų proceso etapus.

1. Tuoj po atsiskyrimo – skausmingas, sunkus skyrybų etapas. Jis trunka nuo to momento, kai šeima nutaria skirtis iki maždaug dviejų metų po skyrybų. Vaikai susiduria su tėvų elgesio problemomis, tėvų – vaikų santykiai sutrinka, kyla disciplinos problemų. Vaikam šiuo etapu sunkiausi du dalykai: (a) žinia apie skyrybas ir (b) vieno iš tėvų (dažniausiai tėvo) išvykimas.

2. Pasikeitimų laikotarpis – antroji skyrybų stadija. Pasikeitimai šiuo laikotarpiu labiau kontroliuojami, vaikai jaučiasi labiau įtraukti į sprendimų priėmimo procesą. Tačiau pasikeitimų laikotarpiu vaikai gali būti dar nestabilesni. Jie turi priprasti prie naujai besiklostančių tėvų santykių, prie naujų draugų, dažnai naujų tėvų partnerių. Vaikai rūpinasi išėjusiuoju tėvu ir santykių su juo palaikymu. Šeimose, kuriuose tebevyksta kivirčai, šis etapas susiklosto kitaip, situacija namuose negerėja, pozityvių pasikeitimų gali ir nebūti.

3. Paskutinysis etapas – po skyrybų, kai nusistovi sąlyginis stabilumas. Šeimai ima vadovauti vienas iš tėvų, gali atsirasti patėvis ar pamotė. (Dovydaitienė)

VAIKŲ REAKCIJA Į TĖVŲ SKYRYBAS

Kai kuriais aspektais vaiko patyrimas per skyrybas gali būti palygintas su tėvų netektimi, pvz., mirtis, nelaimingi atsitikimai. Abu šie patyrimai sužlugdo artimiausius šeimos santykius, susilpnėja iš šeimos gaunama apsauga, pažeidžiamesnė tampa šeimos struktūra, prasideda krizės ir pusiausvyros praradimo etapas, taip pat prasideda ilgai truksiančių pasikeitimų grandinė, liečianti įvairias gyvenimo sferas.

Anot Kubler-Ross, po skyrybų vaikas išgyvena gedėjimo stadijas. Tai aiškinama tuo, kad vieno iš tėvų išėjima vaikas suvokia kaip dalinį jo praradimą. Vaikas ilgisi ne tik kartu gyvenančio tėvo, bet ir viso to, ką jis turėjo. Skyrybos sužlugdė darną šeimoje, o su ja – ir artimus tarpusavio santykius šeimoje, stabilumą, saugumo jausmą, tėvų dėmesį, kuris paprastai orientuojamas į buvusių sutuoktinių problemų sprendimą.

Tad Kubler-Ross gedėjimo procesą skirsto į šias stadijas:

1. Neigimo. Tėvų skyrybas vaikui sunku suprasti kaip realią tikrovę. Žinia apie jas
vaikui būna paprastai netikėta ir sukelia šoką. Todėl vaikas pradeda neigti iškilusią problemą.

2. Pykčio. Tai vaiko kovos su iškilusia problema pradžia. Pyktis gali būti paslėptas arba atviras, dažniausiai nukreiptas į tėvus, brolius ar seseris, bendraamžius. Kartais pyktis nukreipiamas į save, kaltinant, kad kažką padarė ne taip, arba visiškai nieko nedarė, kad tėvų skyrybos neįvyktų.

3. Derėjimosi. Kai neigimas ir pyktis neproduktyvūs, vaikas gali pereiti į derybų stadiją, kurios metu ypatingai stengiamasi susigrąžinti darnią šeimą.

4. Depresijos. Ši problema gali iškiltai, kai vaikas supranta, kad nepriklausomai nuo jo įdėtų pastangų – neigimo ir pykčio – situacija nesikeičia: tėvai vis tiek skiriasi, o jis nieko negali pakeisti. Veikas pasijunta vienišas ir bejėgis stengiantis sulipdyti šeimą. Šioje stadijoje vaikui moralines problemas galėtų palengvinti tėvai, tačiau paprastai jie visą laiką ir dėmesį skiria skyryboms. Šeimos narių tarpusavio santykiai skyrybų metu – vaikui kokybiškai nauja situacija. Ankstesnėse stadijose vaikas jau suprato, kad tėvų santykiai niekada nebebus tokie, kaip anksčiau, tačiau tokio nedėmesingumo jis nesitikėjo. Todėl galima teigti, kad depresija ar jos atsiradimo tikimybė priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio santykių skyrybų metu.

5. Priėmimo. Visose ankstesnėse stadijose vaikas bandė pakeisti susidariusią situaciją. Priešingai, šiame etape vaikas susitaiko su mintimi, kad jis jau nieko nebegali pakeisti. Jis suvokė, jog skyrybos – realybė, taigi jo iliuzijos apie tėvų susijungimą dingsta.

6. Augimo. Vaikas prisitaiko prie naujos situacijos, stengdamasis suprasti ir pateisinti tėvus. Nori bendrauti su abiem tėvais, vienam iš tėvų siekiant apriboti bendravimą, vaikai gali reaguoti skirtingai: priešintis arba nusileisti.

Būtina paminėti, kad vaikas netekimo stadijas nebūtinai išgyvena paeiliui. Galimas grįžimas atgal bei anksčiau jau išgyventos stadijos pakartojimas. Bet tik praėjęs visas stadijas, vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo būdo nepilnoje šeimoje su vienu iš tėvų. Ir tik tada nusistovi jo santykiai su išėjusiuoju ir aplinkiniais.

Skyrybų situacija paprastai sukelia stiprų stresą, ir vaiko reakciją į skyrybas galima analizuoti kaip streso įveikimo procesą. Dauguma autorių, tyrinėjusių streso įveikimą, nurodo tokius svarbius skyrybų metu veikiančius faktorius:

1. vaiko lytis;

2. vaiko amžius;

3. vaiko branda;

4. tėvų finansinė padėtis;

5. vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis;

6. vaiko sugebėjimas prisitaikyti ir įveikti stresą;

7. galima pagalba vaikui;

8. tėvų santykiai po skyrybų.

VAIKO EMOCINĖS REAKCIJOS Į TĖVŲ SKYRYBAS

Ką jaučia vaikas, kai du jam artimi žmonės, kad jau nebegali gyventi kartu, ir kad jam teks gyventi tik su vienu iš jų? Nesvarbu, kaip tėvai nusprendė išsiskirti, vaikui atrodo, kad gyvenimas sugriuvo ir kad gyventi šiame pasaulyje beprasmiška. Jam sunku: jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, vienišas, nežinantis, ką daryti ir kaip elgtis. C.M.Parkers (1973) atliktų tyrimų duomenys rodo, kad dauguma vaikų patiria didelę traumą ypač per pirmus dvejus metus po skyrybų. Tai pasireiškia aibe elgesio problemų. Dažniausiai pasitaikančios vaikų problemos:

• Išsiskyrimo momentu vaikai jaučiasi nuvertinti ir lengviau pasiduoda depresijai;

• Jie greičiau suserga, būna neramūs, irzlūs, dažniau verkia;

• Mokykloje reaguoja agresyviau, dažniau mušasi;

• Vaikai iš išsiskyrusių šeimų patys tampa skyrybų iniciatoriais: jie beveik dvigubai skiriasi nei vaikai iš darnių šeimų;

• Darnios šeimos ilgesys, emocinis nutolimas nuo tėvų, pablogėjęs pažangumas.

Kaip labiausiai paplitusias vaikų emocijas į skyrybas mokslininkai – G.B.Blaine, R.A.Gardner ir J.Oppawsky – išskyrė: nerimą, praradimo baimę, liūdesį, depresiją, pyktį, kaltę, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi. Kai kurias iš jų – nerimą , praradimo baimę ir liūdesį bei depresiją – panagrinėsime plačiau.

Jei ikimokyklinio ar ankstyvaus mokyklinio amžiaus vaikai į tėvų skyrybas reaguoja regresu, tai paaugliai, be aukščiau minėtų problemų, dažnai patiria nerimą ir vienišumą. Paaugliai dažnai mano neturį su kuo pasikalbėti. Jie suvokia, kad tėvams šis procesas toks pat skaudus, tad nebenori jų dar daugiau skaudinti. Kadangi paauglys labai jautrus draugų požiūriui į jį, jo šeimą, tad labai retais atvejais savo nelaimę jis patikės geriausiam draugui. Keblesnė padėtis, jei geriausio draugo išvis nėra. Tokiu atveju paauglys stengsis užsidėti kaukę ir neparodyti savo tikrųjų išgyvenimų. Dažnai net pareiškia, jog šeimos problemos jo „nedomina“, slepia skausmą savyje, o naktimis verkia įsikniaubęs į pagalvę. Tai dar labiau paaštrina ir taip jau nelengvą situaciją. Mokslinėje literatūroje minimi atvejai, kai paaugliai, regis, visai lengvai pakėlę tėvų skyrybas, vėliau bėgdavo iš namų, susitikinėdavo su amoralaus elgesio bendraamžiais, sukeldavo skandalus, tapdavo isteriški.

Su tai glaudžiai siejasi praradimo baimė. Kuriam nors iš tėvų palikus šeimą, pažeidžiamas vienas iš bazinių A.Maslow minimų poreikių – saugumo poreikis. Tai ne tik baimė netekti tėvo, kuris išeina iš namų po skyrybų, bet netekti dar ir motinos. Šią reakciją, pasak E.A.Grollman (1979) ir J.Oppawsky
(1981), stipriau ar silpniau patiria visi vaikai.

Baimės netekti atsiradimo priežastys priklauso nuo vaikų amžiaus. Jaunesnio amžiaus vaikai mano, kad mama gali palikti ir išeiti, nes taip padarė tėtis. Jam per daug sunku suprasti, kad tėvas paliko motiną, o ne jį. Taip atsitinka dėl to, kad tėvai neaptaria tolesnio bendravimo tiek su liekančiu, tiek su išeinančiu.

Paauglys bijo fizinės to iš tėvų, su kuriuo gyvena, mirties ar sunkios ligos, nes tai pakeistų nusistovėjusią jo pusiausvyrą. Dažniausiai jis žino, kad atskirai gyvenantis tėvas juo pasirūpintų, tačiau nemano, jog jų gyvenimas drauge būtų tinkamas naujajai tėvo šeimai. Dar intensyvesnę praradimo baimę jaučia paauglys, kurio santykiai su atskirai gyvenančiu tėvu yra nutrūkę arba apsiriboja minimalios įstatymu nustatytos pagalbos teikimu.

Liūdesys, nusivylimas ir depresija, pasak J.Bolwby (1969), – vaiko išgyvenami pojūčiai, po kurių atsiranda apatija, depresija ir visiškas abejingumas tėvams. Nors skyrybos labai liūdina vaikus, jų reakcijų gilumas dažniausiai priklauso nuo netekties laipsnio ir staigumo. Vaikai, buvę konfliktų ir muštynių tarp tėvų liudininkai, iš pradžių gali justi palengvėjimą, o tik po tam tikro laiko išgyventi liūdesį. Kiti gi, esant toms pačioms aplinkybėms, išgyvena stiprų sukrėtimą, ypač jei jie buvo apsaugoti nuo nesutarimų tarp tėvų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1865 žodžiai iš 3645 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.