Slaitai ir Slaitiniai procesai
5 (100%) 1 vote

Slaitai ir Slaitiniai procesai

Visus Žemėje esančius paviršius galima skirti į dvi grupes: horiontalius ar jiems artimus ir pasvirusius. Šie pasvirę paviršiai – šlaitai. Šlaitu vadinamas pasviręs paviršius tarp dviejų lūžio linijų (briaunų), keičiantis savo padėtį horizonto plokštumos atžvilgiu.

Šlaitai pasižymi labai didele formų įvairove. Juos galima apibūdinti daugeliu rodiklių: polinkiu, forma, ilgiu ir panašiai. Vienas svarbiausių rodiklių – šlaito polinkis. Polinkiai klasifikuojami į: lėkštus (1 – 2°), vidutinio polinkio (3 – 5°), didelio polinkio (6 – 15°), stačius (16 – 35°), labai stačius (35 – 55°) ir skardžius (daugiau kaip 55°).

Šlaitų polinkis turi įtakos ne tik geomorfologijai. Jis lemia:

¨ geomorfologinių procesų vyksmą,

¨ rodo genetinę ir medžiaginę relijefo sandarą,

¨ ūkinių šlaitų panaudojimą.

Nustatytas gana aiškus ryšys: kuo atsparesnė dūlėjimui medžiaga sudaro šlaitą, tuo didesnis ir šlaito polinkis. Biriose medžiagose formuojasi šlaitai, kurių polinkis apie 6°, tuo tarpu rišlių medžiagų šlaitų polinkis viršija 25°.

Labai svarbi charakteristika – šlaitų forma. Nagrinėjant šlaitų formą stengiamasi susieti ją su šlaituose vykstančių geomorfologinių procesų intensyvumu ir jų eiga. Yra daug šlaitų formos klasifikacijų, tačiau visos turi dvi stambias grupes:

1. elementariosios formos šlaitai,

2. sudėtingos formos šlaitai.

Elementariosios formos šlaitai skirstomi į: įgaubtus, išgaubtus ir tiesius.

Šlaituose vyksta ne tik uolienų dūlėjimas, bet ir dūlėsių transportavimas dėl svorio jėgos (gravitacijos). Dūlėsių transportavimą lemia ir kiti veiksniai: vanduo, sniegas, ledas, gyvieji organizmai. Skirtini du transportavimo būdai., kurie priklauso nuo dalyvaujančių agentų:

1. gravitacija,

2. nuoplova.

Denudaciniai procesai lėkština šlaitus. Globalinių denudacinių procesų dėka yra sukurtos didžiosios planetos lygumos.

Gravitacija. Tai jėga, verčianti elementariaąsias įvairaus dydžio daleles judėti šlaitu žemyn. Kita jėga, stabdanti judėjimą, – sankabpos jėga. Sankabos jėga veikia vertikalia šlaitui kryptimi, o gravitacijos – žemės centro link. Gravitacijos procesų pobūdis ir greitis priklauso nuo:

¨ šlaito polinkio,

¨ šlaito uolienų,

¨ uolienų granulometrijos,

¨ klimato.

Didžiausią įtaką šlaitiniams procesams turi šlaito polinkis. Jis daugiausia lemia šlaite vykstančių procesų pobūdį ir intensivumą.

Jauni šlaitai – tai uolų sienos (polinkis daugiau kaip 65°), uolingi šlaitai (55 – 65°) ir naujai suformuoti nuobirynai (20 – 40°). Tokiuose šlaituose denudaciniai procesai lemia gana greitą dūlėsių nešimą šlaitu žemyn. Nuo stačių sienų dūlėsiai krenta ir byra, uolėtuose paviršiuose šlaituose – byra, rieda ir šliaužia. Pastariesiems procesams didelės įtakos turi vanduo, sniegas, ledas, vėjas. Dažniausiai jaunuose šlaituose vyksta nuolaužų kritimas ir byrėjimas.

Kritimas. Tai reiškinys, kai nuo stačių sienų žemyn krenta atskiri blokai ar jų segmentai. Kritimas – staigus. Svarbiausias veiksnys – šlaito polinkis,. Jis turi būti artimas 90°, o dažnai turi ir neigiamą kampą. Būtent tada yra geros sąlygos kilti griūtims. Griūtys dažniausios ten, kur skardžio papėdėje veikia kiti geomorfologiniai veiksniai: tejkanti upė, banguojanti jūra, šliaužiantis ledynas. Skardžių viršuje po griūties atsiranda įvairios nišos, išplėšos, įdubimai. Jų dydis priklauso nuo griūties masto. 1923 metais Japonijoje (Sagami Van) griūties apimtis buvo 70000 mln. m3.

Byrėjimas. Biriose uolienose statūs šlaitai išsilaiko tik trumpą laiką. Monolitinėse uolienose dėl išorinių veiksnių poveikio gali vykti uolienos pleišėjimas ir destabilizacija. Tai sukelia byrėjimą. Byranti medžiaga – tai fiinio dūlėjimo produktai. Kadangi byrėjimas ir griuvimas vyksta dideliais blokais, skirtini du nelygialaikiai byrėjimo etapai. Pirmas – tai uolienos paruošimas dūlant, kuris trunka gana ilgai, antras – pats kritimas ir byrėjimas, trunkantis tik kelias akimirkas. Antram etapui dažnai reikia impulso: žemės drebėjimo, staigaus oro sąlygų pasikeitimo, stipraus vėjo gūsio, žmogaus ar gyvūno kojos.

Denudacijos sąlygoms ilgai nesikeičiant, nuobiryno tūris gali labai padidėti ir laikui bėgant skardis virsti gana nuolaidžiu šlaitu. Nuobirynuose susikaupusi medžiaga turi labai įvairų skersmenį, tačiau nuolatiniai dūlėjimo procesai ją suskaido. Ji susmulkėja, dažniausiai iki skaldos dydžio, nors dažni luitai ir blokai. Tokie mišrūs aštriabriauniai neišrūšiuoti uolienų dūlėsiai vadinami koliuviu.

Subrendę šlaitai. Tokiais šlaitais pernešama biri, tačiau įvairaus dydžio medžiaga. Pagrindinis veiksnys, sulaikantis medžiagą, – trinties jėga. Tačiau ji nėra tokia stipri kaip monolitinių uolienų sankabos jėga. Be to, tokiuose šlaituose labai aktyvūs kiti geomorfologiniai veiksniai: vanduo, sniegas, ledas. Paprastai subrendusiuose šlaituose vyksta šliaužimas, slinkimas, bliaukimas. Šitie procesai modeliuoja didelius šlaitų paviršius, taip pat kuria palyginti nedideles formas šlaituose. Jie dar labiau lėkština šlaitus, t.y. šlaitai lyginami toliau.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 757 žodžiai iš 1505 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.