Slaugos istatymai teisine baze ir slaugytoju licencijos
5 (100%) 1 vote

Slaugos istatymai teisine baze ir slaugytoju licencijos

Įvadas

Slauga – tai asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Šiandieninėje slaugoje Europos Sąjungos integracijos vykdomasis komitetas reikalauja, kad Lietuvos slaugytojų rengimas atitiktų Europos slaugytojų rengimo standartą ir pažangios slaugos praktikos slaugytojo charakteristiką. Lietuvoje slaugos mokslas daro pirmuosius žinginius. Pastarojo mokslo pagrindas – visapusiškas požiūris į sergantįjį. Šiandien bendrosios praktikos slaugytojos vis daugiau dėmesio kreipia paciento išgyvenimams. Visose pasaulio šalyse sparčiai plėtojantis slaugos mokslui, kuris daro didelę įtaką slaugos praktikai, o ji darosi vis platesnė ir sudėtingesnė. Norimų tyrimų atlikimas yra apsunkinamas vis dar egzistuojančia nuostata į slaugą kaip į mokslo sritį. Slaugos srityje stokojama slaugytojų – mokslininkų. Dėstytojai slaugytojai turi menkas žinias apie slaugos tyrimų metodus, o ne slaugytojai dėstytojai – neturi ir bendrosios sampratos apie slaugytos tyrimo metodų specifiką bei neretai juos tapatina su ,,kietaisiais“ biomedicinos mokslo tyrimais. Lietuvoje gyvuoja tyrimų ribotumas metodologiniu požiūriu. Tačiau, ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje slaugytojos susiduria su panašiomis problemomis. Mūsų kolegės švedės, suomės ir kt. akcentuoja, kad joms trūksta laiko, per didelis darbo krūvis ir pan. Tačiau toje pačioje Švedijoje slaugos problemos sprendžiamos Vyriausybės nacionaliniame lygmenyje. Todėl kiekvienoje šalyje turi būti priimti nacionaliniai slaugos įstatymai, griežtai reglamentuojantys slaugos turinį, slaugytojų funkcijas, pareigas, teises ir kompetencijas.

Slaugos teisinė bazė

Kuriant slaugos teisinę bazę buvo padaryta daug teigiamų žingsnių slaugytojų atžvilgiu. Visų pirma buvo išleistas slaugos praktikos įstatymas, 2001-06-28 Nr. IX-413, kuris buvo pataisytas 2006 metais. Taip pat slaugos praktikos licencijavimo ir sertifikavimo taisyklių patvirtinimas, 2001-10-01 Nr.515 ir Nr. 513, slaugytojų rengimo standartų patvirtinimas bei įsigalėjimas, specialybių įteisinimas ir kvalifikacijos kėlimo sistemos sunorminimas. Tačiau šiandien Lietuvoje realybė tokia – dėl teisinės bazės netinkamumo nėra galimybių studijose įgytų žinių taikyti slaugos praktikoje. Tad tarkim, slaugytojai, baigę aukštąsias universitetines ar neuniversitetines studijas, turi gebėti konsultuoti ir mokyti pacientą, informuoti, kaip vartoti vaistus, aptarti vaistų vartojimo taisyklingumą ir poveikį organizmui ir pan. Tačiau dokumentai informavimą apie vaistus priskiria ne slaugytojų kompetencijai. Taigi esami teisiniai dokumentai kertasi vienas su kitu, dėl to kenčia slaugytojo veiklos visavertiškumas. Todėl ypač daug dėmesio yra skiriama atnaujinti Lietuvos slaugytojų teisinę bazę.

Į šią teisinę bazę įeina ir slaugytojų etikos kodeksas. Tai yra sprendžiama iš susidariusios nuomonės, kad etikos ir teisiniai klausimai yra glaudžiai susipynę, todėl etikos kodeksas tampa geru pagrindu teisinėms įstaigoms teikti nepriklausomą nuomonę, kai nagrinėjamos slaugų baudžiamosios bylos. Panašiai egzistuoja Jungtinės Karalystės slaugų etikos kodeksas. Tiriant profesines nesėkmes, galutinis sprendimas remiasi tos pačios profesinės grupės ekspertų parodymais. Kitaip sakant, kaltinamajam bylą iškelia jo kolegos. Todėl yra manoma, kad tokie sunkumai gali būti sumažinti etikos kodekso dėka. Tačiau etikos kodeksų taikymas tokiems tikslams nesutampa su jų pradiniu tikslu ir funkcijomis. Kadangi skiriasi uždaviniai, nepageidautina, kad šiuos kodeksus naudotų kaip teisinius dokumentus, todėl abejotina, kad šie kodeksai naudingi teisine prasme.Etikos kodeksų kūrimas gali pakelti tik profesinę grupę į aukštesnį lygį. Jie gali atspindėti aiškią normų visumą, paaiškindami, kaip profesinė grupė vykdys savo uždavinius visuomenėje. Etikos kodeksas skirtas ne vien slaugams, bet ir pacientams, kitiems darbuotojams. Taigi esant etikos kodeksams, jie tarsi papildo Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymus.

Slaugytojų licencijos

Slaugytojo licencija (lot. licentia – leidimas) – tai dokumentas, suteikiantis slaugytojui teisę verstis atitinkama slaugos praktika. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus bendrosios praktikos slaugytojo praktika galima verstis tik turint galiojančią slaugos praktikos licenciją. Slaugos specializacijos rūšis nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvoje yra dvi specializacijos rūšys pagal kurias yra suteikiamos licencijos, tai bendrosios praktikos slaugytojo licencija ir specialiosios praktikos slaugytojo licencija. Pastaroji licencija išduodama vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu, 1999-02-05 Nr.61 “Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo”. Specialiosios praktikos slaugytojo licencija skirstoma į dar smulkesnes licencijas, tai slaugytojo-akušerio, anestezijos ir intensyvios terapijos, bendruomenės slaugytojo, psichikos sveikatos ir vaikų slaugytojo.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 697 žodžiai iš 2080 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.