Slovinimo malda
5 (100%) 1 vote

Slovinimo malda

TURINYS

ĮVADAS 2

1. „Šlovinkit Viešpatį amžiais, kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.“ (Ps 103, 31) 3

2. DIEVO ŠLOVINIMAS – GYVENIMAS MALDOJE DIEVUI 4

3. ŠVENTOSIOS DVASIOS VAIDMUO ŠLOVINIME 5

4. ŠLOVINIMAS SENAJAME TESTAMENTE. PSALMĖS 7

5. GIEDOJIMAS IR MUZIKA KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGIJOJE 9

IŠVADOS 12

ŠALTINIAI 13

LITERATŪRA 13ĮVADAS

Dievo šlovinimas, arba šlovinimo malda, tikinčio žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę. Visa tai, kas daroma dėl Dievo, galima įvardinti kaip šlovinimą. Gyvenimas, šlovinimas ir muzika – tai tie dalykai, kurie labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Visas žmogaus – Dievo kūrinio – gyvenimas gali būti suprantamas kaip Dievo šlovinimas, kai visa ko pagrindas jame yra Dievo nurodytas kelias. Tai plačioji Dievo šlovinimo samprata. Siaurąja prasme šlovinimas siejamas su konkrečia meno sritimi – muzika. Dažnai kasdienybėje paprastais žodžiais nesugebame išreikšti jausmų ir minčių, skirtų Dievui, todėl į pagalbą ateina viena gražiausių Dievo dovanų – muzikinio šlovinimo dovana. Šlovinimas, padedant muzikai, yra vienas svarbiausių būdų sužadinti žmoguje meilę Dievui, atstatyti sugriautą ryšį su Juo. Muzika tampa žmogaus ir Dievo tiltu: „Kiek kartų apsiverkdavau, klausydamasis tavo himnų ir giesmių, giliai sujaudintas maloniai skambančių garsų tavojoje Bažnyčioje! Tie garsai aidėdavo mano ausyse, o tiesa sunkėsi į širdį; maldingi jausmai užplūsdavo mane, ir ašaros vilgė skruostus, bet man buvo gera nuo jų.“ (Sv. Augustinas). Taigi siaurąja prasme šlovinimas yra malda, žodžius įpinant į melodiją ir palydint muzikos instrumentais.

Bažnyčia turtinga šventųjų gyvenimo pavyzdžių, sakralios muzikos ir giesmių, sudėtų Dievo garbei. Svarbiausia krikščioniškojo tikėjimo liudytoja Biblija Senajame Testamente pateikia tobulo šlovinimo pavyzdį – Jobo gyvenimo istoriją. Čia randame ir psalmyną -šlovinimo giesmių, vadinamų psalmėmis, rinkinį. Šlovinimo – ne tik muzikos ar žodžių, bet ir veiksmų – pilna Katalikų Bažnyčios liturgija. Net pati šlovinimo giesmė amžių bėgyje įgijo įvairias formas. Tarp tokių formų minėtinas dar vienas Katalikų Bažnyčios lobis – litanijos.

Visi šie šlovinimo būdai išreiškia pagrindinę šlovinimo sampratą – šlovinti Dievą visu savo gyvenimu. Šventajame Rašte daug vietų ragina garbinti Dievą savo širdimi: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu'“ (Rf 5,19-20).

Šiame darbe trumpai apžvelgsime šlovinimo maldos esmę bei turinį ir paskirtį Šv. Rašte, Katalikų Bažnyčios dokumentuose ir liturgijoje.1. „Šlovinkit Viešpatį amžiais, kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.“ (Ps 103, 31)

Dievo šlovinimas visų pirma yra malda, viena iš maldos formų. Kiekvieną tikintį žmogų gyvenime lydi malda – Dievo jungtis su žmogumi, Kūrėjo su kūriniu. Pirmiausia malda lydi Dievo kūrybą – Jis pirmas taria savo žodį, t.y. mus kuria, o mūsų atsakas yra atsidavimas Jo kuriančioms rankoms. „Dievas yra anapus visų žodžių, arčiau negu visi žodžiai, pirmesnis už pirmąjį blyksnį, iš kurio užgimsta bet koks žodis.“1 Malda yra žmogaus pašaukimas: Dievas žmogų pašaukė iš nebūties į būtį, apvainikavo „garbe ir didybe“ (Ps 8, 6), todėl malda kyla iš žmogaus, kaip iš kūrinio savo Sutvėrėjui ir Kūrėjui: „Koks nuostabus [Viešpaties] vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 2).

Šlovinimo malda yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Si malda šlovina Jį dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. Dievas yra ir to pakanka, sako Šv. Pranciškus. Kas šlovina Dievą, dalyvauja tyrų širdžių laimėje: pirma negu Jį išvys garbėje, jau Jį myli tikėdamas: „tikėjimas yra tyras šlovinimas“. O šlovinimas yra tikėjimo į Kristų vaisius. „Dievas yra savo kūrinių Viešpats, ir visa sukurta Jo garbei. Tas, kuris tiki, kad Dievas yra žmogui palankus, kad Jam rūpi viskas, kas vyksta žemėje, tas jaučia, jog yra gera priklausyti Dievui, gera Jam dėkoti ir šlovinti Jį.“4

Šlovinimas – tai visiškos ir amžinos Jo valdžios ir garbės pripažinimas. Tokia doksologija užbaigiama ir „Tėve mūsų“malda:

„Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius! Amen!“

Malda tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente siekia atsiliepti Viešpačiui taip kaip reikalauja Jo šventumas. Tai „dėkingumo kupinas atliepas gyvajam Dievui, vieninteliam žemės ir dangaus Kūrėjui, geriausiai žmonių išgelbėjimo vilčiai“.5

„Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas, didi Tavo galybė, ir Tavo išminčiai nėra ribų. Ir garbinti Tave nori žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė, žmogus, besinešiojąs savo mirtingumą, besinešiojąs savo nuodėmės liudijimą<…>; ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė.“6

1 Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001. – P. 47.

2 KBK 2642.

J Žr. Unitatis Redintegratio, 23. – Vatikano II susirinkimo nutarimai. – Aidai, 2001. – P. 97.

4 Tikiu. Trumpas Katalikų Bažnyčios Katekizmas. – Madrid, 1999. – P. 140.

5 Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001. – P. 47.

6 Š. Aurelijaus Augustino
IŠPAŽINIMAI. – K., 1933. – P 23.2. DIEVO ŠLOVINIMAS – GYVENIMAS MALDOJE DIEVUI

Malda apima visą tikinčio žmogaus būtį: tai laiminimo ir garbinimo, prašymo ir užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo malda. Pastarojoje telpa visos maldos formos, kai ją suprantame plačiąja prasme. Šlovinimo malda vainikuoja žmogaus gyvenimo žemišką būtį danguje, kuriame vyksta nepaliaujamas Dievo šlovinimas: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Raktas į dangų – Tėvo valios vykdymas, arba Dievo pašlovinimas savo gyvenimu. Pirmiausia Dievas turi pašlovinti mus, kad mes galėtume Jam tuo pačiu atsiliepti. Juk to paties meldė ir Jėzus, atiduodamas save patį kaip tobuliausią šlovinimo auką Tėvui: „Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave“ (Jn 17, 1). Daugelis šventųjų pašlovino Dievą savo gyvenimu, gyvendami Jėzaus, Dievo Sūnaus, vardu. Šiuo požiūriu suprantame šlovinimą kaip pasišventimą. Juk ir Jėzus pasišventė dėl mūsų: „Dėl jų aš pašventinau save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.“ (Jn 17, 19).

Dievas visada pirmas ieško žmogaus: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4, 9-10). Savo Kryžiaus auka Jėzus „prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę.“7 Taigi šlovinimo malda yra Jo dovana.

Regėdami tobuliausią Dievo meilės įrodymą – Jėzų, mes skubame atsiliepti į Jo meilę. Dievo kvietimas meilei ir mūsų atsiliepimas – tai malda. Tačiau Jo tobulos meilės akivaizdoje pažvelgę į savo netobulumą turime nusižeminti, todėl mūsų kreipimasis į Visagalį neįmanomas be nusižeminimo. Pats Dievas Kristuje Jėzuje nusižemino iki Kryžiaus mirties, todėl ir mes, sekdami Jo pavyzdžiu, atsiliepti Dievui galime tik nuolankia širdimi. Tik kas save žemina, bus išaukštintas, – kalba paradoksalusis Dievo Žodis. Tobulas šlovinimas kyla iš tobulo nusižeminimo.

O jei malda yra Dievo dovana, tai reikia mokėti ją priimti. Į žmogaus gyvenimą ji gali ateiti tik kartu su Juo. Tik priimdamas Dievą į savo širdį, žmogus yra pasirengęs priimti ir tinkamai naudoti Jo dovanas. Širdis yra žmogaus ir Dievo susitikimo vieta, maldos lopšys, sandoros tarp Dievo ir žmogaus skrynia ir Jo įsakymų plokštės. Šventas Raštas kviečia šlovinti ne lūpomis, o širdimi (Mk 7, 6 – Iz).

Vadinasi, šloviname Dievą, kai mylime Jį visa širdimi, ir, atsiliepdami į Jo meilę, vykdome Jo valią, visa tai darydami nusižeminę, lyg beturčiai, nes visa, ką turime, yra Jo dovana. Jis dovanoja žmogui ir šlovinimo maldą, kurią įlieja į mūsų širdis per Šventąją Dvasią.

7 Sacrosanctum consilium, 83. -Vatikano II susirinkimo nutarimai. -Aidai, 2001. – P. 113.3. ŠVENTOSIOS DVASIOS VAIDMUO ŠLOVINIME

Šlovinimas, kaip ir kitos maldos formos, yra Tėvo meilės ryšys su savo vaiku: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame „Aba, Tėve!“ “ (Rom 8, 14 -15). Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai (plg Rom 8, 16). Ji liudija Vienatiniam Sūnui, kuriame esame įsūnyti ir per kurį garbiname Tėvą. Nėra kito krikščioniškos maldos kelio, kaip tik Kristus. Šiuo keliu mus veda Šventoji Dvasia : „Nė vienas negali ištarti „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis ir šlovinti Dievą, į maldos kelią nukreipia ir jame lydi Šventoji Dvasia savo pranokstamąja malone. „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“ – sako Šventasis Raštas9. Vadinasi, tikrai šlovinti Dievą galime tik iš Šventosios Dvasios. Ji moko mus melstis, tik iš jos kylantis šlovinimas yra tobulas, todėl Bažnyčia ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ne tik kreipiant į Dievą savo mintis ar kalbant žodžius, bet ir pradedant ar baigiant kiekvieną darbą.10 Šlovinimas, apimdamas ir kitas maldos formas, jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai „vienas Dievas, Tėvas, iš kurio yra visa ir Jam esame mes“ (1 Kor 8, 6).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1558 žodžiai iš 4706 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.