Slovinimo malda
5 (100%) 1 vote

Slovinimo malda

11213141

TURINYS

ĮVADAS 2

1. „Šlovinkit Viešpatį amžiais, kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.“ (Ps 103, 31) 3

2. DIEVO ŠLOVINIMAS – GYVENIMAS MALDOJE DIEVUI 4

3. ŠVENTOSIOS DVASIOS VAIDMUO ŠLOVINIME 5

4. ŠLOVINIMAS SENAJAME TESTAMENTE. PSALMĖS 7

5. GIEDOJIMAS IR MUZIKA KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGIJOJE 9

IŠVADOS 12

ŠALTINIAI 13

LITERATŪRA 13ĮVADAS

Dievo šlovinimas, arba šlovinimo malda, tikinčio žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę. Visa tai, kas daroma dėl Dievo, galima įvardinti kaip šlovinimą. Gyvenimas, šlovinimas ir muzika – tai tie dalykai, kurie labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Visas žmogaus – Dievo kūrinio – gyvenimas gali būti suprantamas kaip Dievo šlovinimas, kai visa ko pagrindas jame yra Dievo nurodytas kelias. Tai plačioji Dievo šlovinimo samprata. Siaurąja prasme šlovinimas siejamas su konkrečia meno sritimi – muzika. Dažnai kasdienybėje paprastais žodžiais nesugebame išreikšti jausmų ir minčių, skirtų Dievui, todėl į pagalbą ateina viena gražiausių Dievo dovanų – muzikinio šlovinimo dovana. Šlovinimas, padedant muzikai, yra vienas svarbiausių būdų sužadinti žmoguje meilę Dievui, atstatyti sugriautą ryšį su Juo. Muzika tampa žmogaus ir Dievo tiltu: „Kiek kartų apsiverkdavau, klausydamasis tavo himnų ir giesmių, giliai sujaudintas maloniai skambančių garsų tavojoje Bažnyčioje! Tie garsai aidėdavo mano ausyse, o tiesa sunkėsi į širdį; maldingi jausmai užplūsdavo mane, ir ašaros vilgė skruostus, bet man buvo gera nuo jų.“ (Sv. Augustinas). Taigi siaurąja prasme šlovinimas yra malda, žodžius įpinant į melodiją ir palydint muzikos instrumentais.

Bažnyčia turtinga šventųjų gyvenimo pavyzdžių, sakralios muzikos ir giesmių, sudėtų Dievo garbei. Svarbiausia krikščioniškojo tikėjimo liudytoja Biblija Senajame Testamente pateikia tobulo šlovinimo pavyzdį – Jobo gyvenimo istoriją. Čia randame ir psalmyną -šlovinimo giesmių, vadinamų psalmėmis, rinkinį. Šlovinimo – ne tik muzikos ar žodžių, bet ir veiksmų – pilna Katalikų Bažnyčios liturgija. Net pati šlovinimo giesmė amžių bėgyje įgijo įvairias formas. Tarp tokių formų minėtinas dar vienas Katalikų Bažnyčios lobis – litanijos.

Visi šie šlovinimo būdai išreiškia pagrindinę šlovinimo sampratą – šlovinti Dievą visu savo gyvenimu. Šventajame Rašte daug vietų ragina garbinti Dievą savo širdimi: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu'“ (Rf 5,19-20).

Šiame darbe trumpai apžvelgsime šlovinimo maldos esmę bei turinį ir paskirtį Šv. Rašte, Katalikų Bažnyčios dokumentuose ir liturgijoje.1. „Šlovinkit Viešpatį amžiais, kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.“ (Ps 103, 31)

Dievo šlovinimas visų pirma yra malda, viena iš maldos formų. Kiekvieną tikintį žmogų gyvenime lydi malda – Dievo jungtis su žmogumi, Kūrėjo su kūriniu. Pirmiausia malda lydi Dievo kūrybą – Jis pirmas taria savo žodį, t.y. mus kuria, o mūsų atsakas yra atsidavimas Jo kuriančioms rankoms. „Dievas yra anapus visų žodžių, arčiau negu visi žodžiai, pirmesnis už pirmąjį blyksnį, iš kurio užgimsta bet koks žodis.“1 Malda yra žmogaus pašaukimas: Dievas žmogų pašaukė iš nebūties į būtį, apvainikavo „garbe ir didybe“ (Ps 8, 6), todėl malda kyla iš žmogaus, kaip iš kūrinio savo Sutvėrėjui ir Kūrėjui: „Koks nuostabus [Viešpaties] vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 2).

Šlovinimo malda yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Si malda šlovina Jį dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. Dievas yra ir to pakanka, sako Šv. Pranciškus. Kas šlovina Dievą, dalyvauja tyrų širdžių laimėje: pirma negu Jį išvys garbėje, jau Jį myli tikėdamas: „tikėjimas yra tyras šlovinimas“. O šlovinimas yra tikėjimo į Kristų vaisius. „Dievas yra savo kūrinių Viešpats, ir visa sukurta Jo garbei. Tas, kuris tiki, kad Dievas yra žmogui palankus, kad Jam rūpi viskas, kas vyksta žemėje, tas jaučia, jog yra gera priklausyti Dievui, gera Jam dėkoti ir šlovinti Jį.“4

Šlovinimas – tai visiškos ir amžinos Jo valdžios ir garbės pripažinimas. Tokia doksologija užbaigiama ir „Tėve mūsų“malda:

„Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius! Amen!“

Malda tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente siekia atsiliepti Viešpačiui taip kaip reikalauja Jo šventumas. Tai „dėkingumo kupinas atliepas gyvajam Dievui, vieninteliam žemės ir dangaus Kūrėjui, geriausiai žmonių išgelbėjimo vilčiai“.5

„Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas, didi Tavo galybė, ir Tavo išminčiai nėra ribų. Ir garbinti Tave nori žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė, žmogus, besinešiojąs savo mirtingumą, besinešiojąs savo nuodėmės liudijimą<…>; ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė.“6

1 Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001. – P. 47.

2 KBK 2642.

J Žr. Unitatis Redintegratio, 23. – Vatikano II susirinkimo nutarimai. – Aidai, 2001. – P. 97.

4 Tikiu. Trumpas Katalikų Bažnyčios Katekizmas. – Madrid, 1999. – P. 140.

5 Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001. – P. 47.

6 Š. Aurelijaus Augustino
IŠPAŽINIMAI. – K., 1933. – P 23.2. DIEVO ŠLOVINIMAS – GYVENIMAS MALDOJE DIEVUI

Malda apima visą tikinčio žmogaus būtį: tai laiminimo ir garbinimo, prašymo ir užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo malda. Pastarojoje telpa visos maldos formos, kai ją suprantame plačiąja prasme. Šlovinimo malda vainikuoja žmogaus gyvenimo žemišką būtį danguje, kuriame vyksta nepaliaujamas Dievo šlovinimas: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Raktas į dangų – Tėvo valios vykdymas, arba Dievo pašlovinimas savo gyvenimu. Pirmiausia Dievas turi pašlovinti mus, kad mes galėtume Jam tuo pačiu atsiliepti. Juk to paties meldė ir Jėzus, atiduodamas save patį kaip tobuliausią šlovinimo auką Tėvui: „Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave“ (Jn 17, 1). Daugelis šventųjų pašlovino Dievą savo gyvenimu, gyvendami Jėzaus, Dievo Sūnaus, vardu. Šiuo požiūriu suprantame šlovinimą kaip pasišventimą. Juk ir Jėzus pasišventė dėl mūsų: „Dėl jų aš pašventinau save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.“ (Jn 17, 19).

Dievas visada pirmas ieško žmogaus: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4, 9-10). Savo Kryžiaus auka Jėzus „prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę.“7 Taigi šlovinimo malda yra Jo dovana.

Regėdami tobuliausią Dievo meilės įrodymą – Jėzų, mes skubame atsiliepti į Jo meilę. Dievo kvietimas meilei ir mūsų atsiliepimas – tai malda. Tačiau Jo tobulos meilės akivaizdoje pažvelgę į savo netobulumą turime nusižeminti, todėl mūsų kreipimasis į Visagalį neįmanomas be nusižeminimo. Pats Dievas Kristuje Jėzuje nusižemino iki Kryžiaus mirties, todėl ir mes, sekdami Jo pavyzdžiu, atsiliepti Dievui galime tik nuolankia širdimi. Tik kas save žemina, bus išaukštintas, – kalba paradoksalusis Dievo Žodis. Tobulas šlovinimas kyla iš tobulo nusižeminimo.

O jei malda yra Dievo dovana, tai reikia mokėti ją priimti. Į žmogaus gyvenimą ji gali ateiti tik kartu su Juo. Tik priimdamas Dievą į savo širdį, žmogus yra pasirengęs priimti ir tinkamai naudoti Jo dovanas. Širdis yra žmogaus ir Dievo susitikimo vieta, maldos lopšys, sandoros tarp Dievo ir žmogaus skrynia ir Jo įsakymų plokštės. Šventas Raštas kviečia šlovinti ne lūpomis, o širdimi (Mk 7, 6 – Iz).

Vadinasi, šloviname Dievą, kai mylime Jį visa širdimi, ir, atsiliepdami į Jo meilę, vykdome Jo valią, visa tai darydami nusižeminę, lyg beturčiai, nes visa, ką turime, yra Jo dovana. Jis dovanoja žmogui ir šlovinimo maldą, kurią įlieja į mūsų širdis per Šventąją Dvasią.

7 Sacrosanctum consilium, 83. -Vatikano II susirinkimo nutarimai. -Aidai, 2001. – P. 113.3. ŠVENTOSIOS DVASIOS VAIDMUO ŠLOVINIME

Šlovinimas, kaip ir kitos maldos formos, yra Tėvo meilės ryšys su savo vaiku: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame „Aba, Tėve!“ “ (Rom 8, 14 -15). Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai (plg Rom 8, 16). Ji liudija Vienatiniam Sūnui, kuriame esame įsūnyti ir per kurį garbiname Tėvą. Nėra kito krikščioniškos maldos kelio, kaip tik Kristus. Šiuo keliu mus veda Šventoji Dvasia : „Nė vienas negali ištarti „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis ir šlovinti Dievą, į maldos kelią nukreipia ir jame lydi Šventoji Dvasia savo pranokstamąja malone. „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“ – sako Šventasis Raštas9. Vadinasi, tikrai šlovinti Dievą galime tik iš Šventosios Dvasios. Ji moko mus melstis, tik iš jos kylantis šlovinimas yra tobulas, todėl Bažnyčia ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ne tik kreipiant į Dievą savo mintis ar kalbant žodžius, bet ir pradedant ar baigiant kiekvieną darbą.10 Šlovinimas, apimdamas ir kitas maldos formas, jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai „vienas Dievas, Tėvas, iš kurio yra visa ir Jam esame mes“ (1 Kor 8, 6).

Senojo Testamento Ezechielio knygoje užsimenama apie Šventąją Dvasią, kurią Viešpats įlies į pačią žmogaus širdį ją pakeisdamas : „Aš duosiu jums naują širdį ir įvesiu į jūsų vidų naują dvasią; aš atimsiu iš jūsų kūno akmeninę širdį ir duosiu jums kūnišką širdį. Aš duosiu į jūsų vidų mano dvasią ir padarysiu, kad jūs vaikščiotumėte mano įsakymais, sergėtumėte mano teises ir jas vykdytumėte. Jūs gyvensite šalyje, kurią aš esu davęs jūsų tėvams; jūs būsite man tauta, ir aš būsiu jums Dievas“ (Ez 36, 23. 25 – 28). Šventosios Dvasios gyvenimu savo tautoje Dievas parodo savo galybę ir savo vardo šventumą.

Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia mūsų būtį, padeda pasiekti vienybę su Švč. Trejybe ir su visa Bažnyčia. Ta vienybė yra Dievo meilėje. „Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę“ . O meilės šaltinis yra Dievas, liejantis ją per Šventąją Dvasią: „Dievo
išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Šventoji Dvasia yra gyvasis šaltinis, „trykštantis į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Ji atsiunčiama Jėzaus mokiniams tam, kad juos mokytų ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Taigi Šventoji Dvasia yra ir tiesos šaltinis, tiesos, kuria turime šlovinti Dievą. Ir pats šlovinimas,

8 Žr. KBK 2664 9Jn4, 23. 10 Žr. KBK 2670 “ KBK, 2658 12 plg. Jn 14, 26vedamas Šventosios Dvasios, stiprina ir maitina tikinčiųjų sielas tiesa apie Jėzaus viešpatavimą. Eiti Tiesos keliu, būti Jėzaus mokiniu – tai klausyti Jo Žodžio ir jį vykdyti: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 8). Tik priimdamas Dievo Dvasią, t.y. atgimdamas iš aukštybių, žmogus gali tapti Jėzaus mokiniu ir tikru Dievo šlovintoju, nes Dvasia yra Globėja, suteikianti žmogui visas reikalingas dovanas – meilę, viltį, tikėjimą, išmintį, tiesos pažinimą, supratimą ir tvirtumą bei kitas dovanas, išlaikančias mus tikėjimo kelyje. Todėl žmogus turi melsti Šventosios Dvasios Krikšto, o jis juk pažadėtas kiekvienam prašančiam tikinčiajam: „juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13). Mes esame paženklinami „pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta Jo nuosavybė Jo didybės šlovei“ (Ef 1, 13 – 14). Todėl jau šiame gyvenime ir po jo „mes dalysimės Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios garbe ir džiaugsmu.“13

Tikrajam garbintojui keliamas tiesos reikalavimas susijęs su savęs atsižadėjimu. Pastebime Tėvo ir Sūnaus atsidavimą vienas kitam: „Tėvas norėjo, kad Jo Sūnus būtų išaukštintas; Sūnus norėjo, kad Tėvas būtų garbinamas.“ Tikrasis garbintojas, į Jėzų žvelgdamas kaip į tobuliausią šlovintoją, supranta, kad tik vienintelį Dievą turi šlovinti ir tik toks žmogus šlovina Jį tiesa: „O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesakalbis, ir nėra jame neteisybės.“ (Jn 7, 18). Tikrasis šlovinimas yra suprantamas ne tik kaip šlovinimas dvasia, bet ir sąmoningas protu suvokiamas buvimas Dievui. Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams rašo: „Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu“ (1 Kor 14, 15). Tai reiškia, kad maldoje, nesvarbu, ar tai būtų dėkojimo ar šlovinimo malda, žmogus privalo augti visomis savo esybės galiomis ir visomis savo esybės galiomis – visa siela, visu protu, visa širdimi – šlovinti Aukščiausiąjį. „Garbinimas mus pakelia prie Dievo sosto, kur Jo akivaizdoje mūsų protą gali apšviesti Jo tiesa. Lūpomis išpažinta tiesa padeda mums įsišaknyti ir įsitvirtinti meilėje, kuri yra pats Dievas.“14

‘“‘ Fr. Francis Martin, Fr. Theo Rush OFM. Kai meldžiatės. – Katalikų pasaulis, 1993. – P. 21. 14 Fr. Francis Martin, Fr. Theo Rush OFM. Kai meldžiatės. – Katalikų pasaulis, 1993. – P. 80.4. ŠLOVINIMAS SENAJAME TESTAMENTE. PSALMĖS

Išėjimo Knygoje penkioliktame skyriuje randame pirmą šlovinimą. Tai Pergalės giesmė,

kuri giedama izraelitų, pabėgusių iš faraono nelaisvės ir perėjusiems per jūrą:

Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę:

„Aš giedosiu Viešpačiui,

nes Jis šlovingai nugalėjo… “ (Iš 15, 1)

Didžiausias Senojo Testamento šlovinimo lobynas yra Psalmės knyga, dažnai vadinama „Piemens giesmėmis“, sudaryta iš apytikriai šimto penkiasdešimties Šlovės giesmių. Hebrajų kalba psalmės vadinamos „Tehilim“ – „Šlovės giesmėmis“. Tai poezijos kūriniai: poemos, himnai ir giesmės Dievui pagarbinti, Jam padėkoti, prašyti ir išpažinti kaltes. Taigi matome jog šios šlovinimo giesmės apima visokią maldą. Jau 1000 m. pr. Kr. Daugelis psalmių buvo giedamos Izraelio Dievo garbinimo apeigose. Biblijos antroje Samuelio knygoje minima, kaip Dovydas ir visi Izraelio namai lydėjo šokdami ir giedodami Sandoros Skrynią į Jeruzalę.

Psalmių įvairumas atspindi visą išganymo istoriją. Dievas dalyvauja istoriškai išrinktosios tautos gyvenime. Dievas yra žmonijos istorijos Viešpats, kviečiantis Jį atrasti istoriniuose ir kasdieniniuose įvykiuose. „Hebrajai pirmieji išgyveno istorijos prasmę kaip Dievo apreiškimą ir mokėsi ne tik žvelgti istorijai į akis, bet ir drauge ją savyje justi“.13 Dažnai vaizdingai teigiama, jog psalmės – tai Senasis Testamentas, išgiedotas giesme . Daugelyje psalmių apdainuojama išrinktosios tautos išgyvenimo prasmė kaip Dievo planas. Jos byloja apie žydų tautos nuotykį su Dievu nuo pat Dovydo laikų iki Senojo Testamento užsklandos ir pranašauja apie Mesiją (Ps 110). Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Tai knyga, Kurioje Dievo Žodis tampa žmogaus malda. Tai Dievo Žodžiai žmogui ir žmogaus Dievui. Psalmių turinys dar kartą parodo, jog Dievo šlovinimas apima visa žmogiškąją būtį, visus žmogaus ir Dievo gyvenimo kartu aspektus. Psalmės taip pat parodo Tą, kurį šloviname, ir moko, kaip reikia Jį šlovinti.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2516 žodžiai iš 4706 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.