Smurtas prieš moteris šeimoje
5 (100%) 1 vote

Smurtas prieš moteris šeimoje

112131415161

Problemos aktualumas

Žinia apie smurtą prieš 10-15 metų sukrėsdavo kiekvieną. Šiandien, kai kas valandą ar dažniau įvykdomi įvairiausi smurto, ypač buitinio, aktai , kuriuos dažniausiai patiria moterys, su šiais siaubingais faktais visuomenė lyg ir apsiprato. Ir pačios moterys tarsi susitaiko su tokiu faktu, nekalba apie šį baisų patirtį, nes žino, kad vargu ar sulauks pagalbos iš visuomenės. Šiandien moteris neturi ir materialinių galimybių nutraukti ryšių su smurtaujančiu vyru, siautėjančiu namuose. Nėra bendrabučių, kuriuose tokia moteris su vaikais galėtų gauti laikiną prieglobstį, o po kelerių metų galėtų įsigyti butą. Šiuolaikinė tikrovė yra tokia, kad galima laikyti prievarta ir tai , jog moteris su vaikais yra priverta gyventi šalia siautėjančio žmogaus. Į policiją bei gydymo įstaigą moterys dažnai kreipiasi tik tada, kai sužalojimai yra sunkūs. Kita vertus, visuomenėja vyrauja nuomonė, kad jeigu vyras skriaudžia moterį, tai gal ji pati dėl to kalta. Daug moterų bijo būti visuomenės pasmerktos už tai, kad palieka vyrą, ir todėl apskritai nesiryžta keisti gyvenimo.

Smurto samprata

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į šalį plūstelėjo ne tik gaivus laisvės vėjas, bet ir grėsminga nusikaltimų, seksualinės prievartos, smurto banga.nuo to ypač kenčia vaikai ir moterys. Vis daugiau apiplėštų, sumuštų ir išprievartautų moterų kreipiasi į policiją, tačiau kitos tyli. Tad kas slypi po tais ausį rėžiančiais žodžiais SMURTAS, PRIEVARTAŲ

Smurtas, prievarta lydi visą žmonijos istoriją. Įvairūs šio reiškinio aspektai (motyvai, būdai, pasekmės)aprašyti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, literatūroje. Smurtas ir prievarta vaizduojami įvairiai- kaip didvyriškumas ar kaip nusikaltimai. Šios sąvokos nepaaiškina nei ,,mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija”, nei ,,lietuviškoji tarybinė”

enciklopedija“ (1983 m.)- „Lietuvių kalbos žodyne“ smurtas įvardijamas kaip „šiurkšti prievarta, priespauda, pavojus“ , „Lietuvių enciklopedijoje“ smurtas įvardijamas kaip „prievarta; po kūno sužalojimo antras kūno neliečiamybės pažeidimo pavidalas, kuris nuo sužalojimo skiriasi tuo, kad smurto veiksmu nesuardoma kūno sveikata“. Jungtinių Tautų vaikų fondo (JTVF) Lietuvos nacionalinio komiteto ir Jungtinių Tautų vystymo programos 1995 metais išleistame leidinyje „Šeimos ir vaikai Lietuvoje“ smurtu ir prievarta „laikoma visa, kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, taip pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę“.

Prievartos kaip reiškinio struktūroje galima išskirti keletą sudedamųjų dalių. Viena iš jų – psichologinė – emocinė prievarta. Tai pažeminimai žodžiu, pasiekimų nuvertinimai, pastangų išjuokimas, objektyvaus įvertinimo, emocinio parėmimo ir kitų psichologinių asmens poreikių nepaisymas. Socialinė asmens prievarta – tai reikalavimas atsisakyti profesinės karjeros, bendravimo ir draugystės su kitos lyties asmenimis apribojimai, kartais vyrams būdingas draudimas žmonai bendrauti su jos tėvų šeima, giminėmis. Finansinės prievartos moteriai turinį sudaro vyro bandymai turimus išteklius vienvaldiškai naudoti visų pirmiausia savo poreikiams tenkinti. Tokiu atveju moteriai tenka prašyti pinigų bendram ūkiui, sveikatos priežiūrai, poilsiui. Tai yra vienas iš moters (žmonos) pavergimo būdų.

Manytume, kad smurtą reikėtų apibrėžti kaip šiurkščią prievartą, fizinės jėgos (sukeliančios fizinį skausmą ar ribojančios nukentėjusios laisvę) prieš nukentėjusią panaudojimą. Tokiais atvejais labai svarbu, kad bet koks žiaurus elgesys neliktų nenubaustas. Smurto prieš moteris sąvoką galima nusakyti trimis pagrindinėmis prievartos rūšimis: psichologine (emocine), fizine, seksualine. Taip prievartą yra klasifikavę daugelis autorių, rašiusių apie smurtą prieš moteris ir vaikus. Psichologinė (emocinė) prievarta yra dažniausiai kasdieniniame gyvenime pasitaikanti prievartos rūšis, kuri patiriama jau vaikystėje iš tėvo, brolio, draugo. Ši prievarta pasireiškia jausmų ignoravimu, draudimu bendrauti su draugėmis (draugais), įžeidinėjimu, Fizinio smurto sąvoka apima platų veiksmų diapazoną nuo apstumdymo iki nužudymo. Kai kuriose šeimose dar paplitę fizinės bausmės vaikams, nors lengvą vaiko kūno sužalojimą vargiai galėtume pavadinti auklėjimu. Ir mokyklose daug iškylančių problemų taip pat dažnai sprendžiama kumščiais.

Smurtas, moterų patirtas iš nepažįstamo vyro, glaudžiai susijęs su seksualine prievarta. Seksualinę prievartą prieš moterį ir vaikus apibūdinti yra sudėtingiausia; seksualinis smurtas tai veiksmai nuo lytinių organų demonstravimo iki išprievartavimo. Smurtas dažnai nebūna tik vienos rūšies – emocinis, fizinis ar seksualinis, o eina kartu išvien. Kaip teigia Moterų informacijos centras, seksualinis priekabiavimas – tai: nepageidaujami seksualiniai pasiūlymai (žodžiais ar veiksmais); pastabos arba gestai (suprantami kaip flirtas ar užuomina į lytinius santykius); keiksmažodžiai arba užgaulūs posakiai (įžeidžiantys moterį dėl lyties); tyčinis žeminimas, perdėta globa, pastabos ir elgesys, menkinantis moterų sugebėjimus; dažnos ir nepageidaujamos pastabos apie moters išvaizdą; veikla, nukreipta prieš moterį apskritai, pvz., piešiniai ant sienų,
žeminantys jas, priverčiantys jas jaustis nejaukiai ir bauginantys. Daugelyje Vakarų šalių tokie veiksmai darbo vietose ar mokymo įstaigose yra įstatymo uždrausti, o pažeidėjai baudžiami. Lietuvoje šis reiškinys jau pastebėtas, jis atsispindi LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina visuotinai pripažintą žmogaus teisę į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis . Smurtas prieš moterį yra jos teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Moteris smurtą patiria šeimoje ir visuomenėje. Dažnai šeimoje patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, prasti auklėjimo papročiai. Didelę įtaką turi visuomenėje sklandantys stereotipai, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė, kad ji -galima auka. Neretai moterys užpuolamos viešoje vietoje, nes neapšviestose gatvėse yra puikios sąlygos smurtui. Didelę reikšmę turi ir nebaustinumo nuotaikos, nes daug nusikaltimų lieka neišaiškinti. Teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, kad smurto, prievartavimo aktų kaltininkai yra ne vien vyrai, moterys nukenčia ir nuo moterų. Kartais situacija tampa kritinė, nes prie skriaudžiamos moters dažnai glaudžiasi ir vaikai.

Demokratinė visuomenė ir smurtas

Nagrinėjant smurto reiškinį, svarbu išryškinti įvairius jo aspektus, pvz., lyčių vaidmenį sampratą, visuomenės požiūrį į moterį ir smurtą jos atžvilgiu ir pan. Dorovės lygis, ir ypač jos nuosmukis labai veikia moralinį visuomenės klimatą, vyrų ir moterų santykius; nuo to ypač kenčia fiziškai silpniausieji – moterys ir vaikai. Visuomenėje dar gaji nuomonė, kad smurtas prieš moteris lietuviams nėra būdingas. Dažnai smurtą šeimoje visuomenė priskiria šeimos vidaus reikalams, todėl nei policija, nei visuomenė nenori kištis. Visuomenė, teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnai kartais kaltina auką, jog ji pati išprovokavo smurto aktą. Pavyzdžiu galėtų būti prievartinė prostitucija, kurią Europos Sąjunga aiškina kaip šiurkštų žmogaus teisių pažeidimą, o šias nelaimingas moteris laiko ne nusikaltėlėmis, o aukomis. Deja, Lietuvos visuomenės požiūris į jas -negailestingas, smerkiantis. Nuo tokių moterų neretai nusigręžia šeima, artimiausi žmonės, joms nepadedama grįžti į normalų gyvenimą. Daugelis aukų net nesikreipia į policiją.

Demokratinėje visuomenėje moterys turi teist; būti ginamos nuo smurto ir prievartos, o valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti moteris nuo smurto ir prievartos, mažinti skaudžias prievartos pasekmes. Sprendžiant šią problemą Lietuvoje, turėtume įvertinti pasaulinę patirtį, tarptautinių dokumentų (pvz., Konvencijos dėl visų diskriminacijos formų panaikinimo) rekomendacijas ir analizuoti realią šalies situaciją.

Paveldėjome tokią tarnybų sistemą, kurios teisinėse, sveikatos įstaigose trūko socialinės pagalbos infrastruktūros. Pradėję aptarinėti smurto moters atžvilgiu reiškinius, suvokėme neturį socialinę pagalbą teikiančių tarnybų tinklo, specialistų – socialinių darbuotojų, kurie dirbtų su prievartos aukomis ir prievartautojais. Su panašiomis problemomis susiduriama ir kitose pasaulio šalyse, o posocialistinėse šalyse ypač trūksta valstybinių programų smurtui prieš moteris panaikinti. Išsivysčiusių šalių pagalba nukentėjusioms nuo smurto labai plati: prieglaudos, nemokamos psichologų bei teisininkų konsultacijos, pagalbos telefonai. Ten pamažu nyksta visuomenės požiūris į auką kaip į kaltininkę, išprovokavusią prievartą, į namų smurtą – kaip į šeimos vidaus reikalą, įveikiamas ir neigiamas teisėsaugos pareigūnų požiūris į aukas.

Lietuvoje moterų prievartavimo, smurto aukų statistika, socialinė, psichologinė smurto prieš moteris analizė tik pradedama. Lig šiol nėra patikimos nusikaltimų prieš moteris statistikos, smurto aukos lytis nurodoma tik nuo 1994 metų. Svarbu įgyvendinti kompleksišką smurto bei nusikaltimo tyrimą bei jų išgyvendinimo politiką; į šią veiklą turėtų įsitraukti įvairios švietimo, teisingumo, medicinos, socialinės rūpybos institucijos.Patyrusių smurtą moterų apklausos rezultatai

Tyrimų apie įvairius nusikalstamumo, žmonių fizinio bei psichologinio saugumo aspektus Lietuvoje rastume nedaug. Po 1991 metais Statistikos departamento atliktos apklausos buvo išleista tyrimo medžiaga „Nusikalstamumas ir gyventojų nuomonė apie jų teisinį saugumą“. Čia pabrėžiama, jog kas penktas apklaustasis per 2-3 metus buvo nusikaltimo auka, tačiau apie nusikaltimą pranešė tik 48% nukentėjusiųjų. Matome, jog sunku nustatyti tikrąjį nusikaltimų skaičių visuomenėje, ypač nusikaltimų susijusių su smurtu prieš moteris.

Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedroje, dalyvaujant autorei buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti socialiai remtinų asmenų požiūrį į teikiamą socialinę paramą, be to, pateiktas klausimynas smurtą patiriančioms moterims ir jų vaikams. Nesiekėme nustatyti smurto paplitimo masto o norėjome tik išsiaiškinti patiriamo smurto pobūdį ir dažnumą, jo priežastis ir viešumą, smurtautojo ryšį su auka, pagalbos ir aplinkinių reakcijos formas. Buvo aiškinamasi, ar respondentės mėgino paveikti
smurtautojus, ar kreipėsi į kokias nors tarnybas. Buvo apklaustos 98 moterys, kurių amžius – nuo 16 iki 71 metų; atviriausios buvo 22-30 metų (21%) ir 31-50 metų (58%) moterys. Iš apklaustųjų viengungių buvo 16,3%, ištekėjusių – 39%, išsituokusių – 24,5%, našlių – 8,2% ir 12,2% gyveno neregistruotoje santuokoje. Tai liudija, kad smurtą patiria įvairios šeimyninės padėties moterys. 22 apklaustųjų moterų buvo baigusios aukštąsias mokyklas, 11 turėjo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, 3 mokėsi aukštosiose mokyklose. Kitų 62 išsilavinimas – nuo kelių pradinių klasių iki specialiojo vidurinio (22 moterys) mokslo. Duomenys rodo, kad tarp smurtą patyrusių moterų vyrauja mažesnį išsilavinimą turinčios moterys (jų ir yra daugiau). Be to, socialinės paramos daugiausiai kreipiasi moterys, neturinčios aukštojo išsimokslinimo. Tyrimo medžiaga liudija, kad aukštesnio išsimokslinimo moterys yra oresnės, reiklesnės vyrų elgesiui, taigi jos jautresnės smurtui; joms išsipasakoti apie patirtą ar patiriamą smurtą yra sunkiau.

Mūsų linkėtoje smurto sąvoka apėmė veiksmus nuo apstumdymo iki seksualinės prievartos (pasiskirstymą pagal prievartos pobūdį matome l lentelėje).

Atsakymai rodo, kad dažniausiai moterys patiria emocinę, psichologinę prievartą („žemina, tyčiojasi“): dažnai – 39%, labai dažnai – 13,3%, dažnokai – 25,5%. Tai dažniausiai kasdieniniame gyvenime pasitaikanti prievartos rūšis (kurią“dažnokai, dažnai ir labai dažnai“ yra patyrę apie tris

ketvirtadalius moterų), nors visuomenė šio pobūdžio smurtui net nelinkusi suteikti prievartos statuso. Dažnokai ir dažnai moterys yra vyrų apstumdomos ir „užkertamos“ (31%), stipriai mušamos (14, 3%), kankinamos (8,4%), seksualiai prievartaujamos (8,5%). Apklausoje dalyvaujančios moterys buvo klausiamos apie smurto vykdytojus. Duomenys rodo, kad dažniausiai smurtą moterys patiria namuose iš vyrų ar sugyventinių. Net 79% vedusių moterų smurtą priskiria vyrui. Antroje vieloje pagal smurtavimą yra darbo viršininkai. Nors užsienyje priekabiavimas darbe yra įvertintas kaip smurtus ir draudžiamas įstatymu, Lietuvoje šią problemą dar tik pradedama įvardinti. Iš duomenų matyti, kad daugiausia (net 43,8%) apklaustų netekėjusių moterų patyrė prievartą iš savo viršininkų, po jų eina našlės (37,5%), išsiskyrusios (33,3%), vedusios (10,5%). Visuomenės nuomonė tokiais atvejais dažnai kaltina ne vyrą, o moterį, ypač vienišą. Manoma, jog pačios moterys išprovokuoja smurtą; ši paplitusi nuomonė lemia tai, jog daugelis aukų nesitiki ir visai nesikreipia pagalbos.

Moterys, paklaustos, kada smurtą sukeliantis asmuo dažniausiai smurtauja, atsakė, jog išgėręs – 38,5%, vos tik menkiausiai susinervinęs -27%, negavęs išgerti – 22%, paūmėjus psichinei ar nervinei ligai – 16,7%, kitais atvejais – 13,5%. Moterų nuomone, svarbiausios smurto priežastys yra šios: alkoholis – 38,8%, smurtaujančio žmogaus charakterio savybės -33,7%, sunkios gyvenimo sąlygos – 21,4%, tokia jau mūsų žmonių kultūra – 17,3%, kitos – 14,3%, pati jaučiuosi kalta – 8,2%.

1 lentelė

Smurto prieš moteris formos ir dažnumas (%)

dažnai, labui dažnai retai

Apstumdo „užkerta“ 31,0 30,0

Stipriai muša 14,0 21,4

Primuša iki sąmonės netekimo – 4,2

Kankina 8,4 12,4

Žemina, tyčiojasi 77,6 10,0

Seksualiai prievartauja 8,5 18.0

Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti, kas padeda smurtą patyrusiai moteriai. Duomenys 2-oje lentelėje rodo, kad visada suteikia pagalbą giminės (15,6 %), kaimynai (14,4 %), draugai (13,4 %). Pagalbos nesitikima (matyt moterys neįpratę, neinformuotos) iš nevyriausybinių

organizacijų (94,8%), iš socialinių darbuotojų (83,3 %), policijos, specialistų (medikų ir psichologų). Tai rodo, kad nėra reikiamai įvardinti smurto mechanizmai, nėra aiškios ir lanksčios pagalbos sistemos. Todėl moterys dažniausiai ir „glaudžiasi“ su savo vaikais pas gimines ir kaimynus.

93 iš 98 apklaustųjų moterų įvardijo opiausią dabartiniu metu problemą, trukdančią ištrūkti iš smurto aukos padėties ir atitolti nuo prievartautojo. 19,4% iš j IĮ opiausiu savo rūpesčiu įvardijo būsto – gyvenamosios vietos -radimą. Jei turėtų savo butelį ar kambarėlį, jei galėtų kur nors bent laikinai prisiglausti, jos galėtų iš esmės keisti savo ir savo vaikų gyvenimą. 18,3 % moterų savo svarbiausiomis problemomis laiko darbo nebuvimą, bedarbystę ir psichologines problemas (mat dalis moterų yra ekonomiškai priklausomos nuo prievartautojo, joms reikia ir psichologų pagalbos). Materialines problemas nurodė 14% moterų, sveikatos ir medicinines problemas 13%, kitas (gyvena kartu su tėvais, turi rūpesčių dėl vaikų elgesio, mokslo ir 1.1.) – 12%, šeimoje yra alkoholikų – 11%.

2 lentelė

Pagalba smurtą patyrusioms moterims

pagelbsti visada keletą kartų bandė padėti

Giminės 15,6 38,5

Draugai 13,4 36,0

Kaimynai 14,4 21,6

Policija 3,2 26,3

Specialistai (medikai, psichologai) 9,3 31,0

Socialiniai darbuotojai 1,0 16,7

Nevyriausybinės organizacijos 1,0 4,2

Kad tai vyktų, būtina kurti teisinę gynimo sistemą, institucijas, kurios galėtų padėti išspręsti smurtą patyrusioms moterims iškylančias problemas.

Taip pat labai svarbu formuoti visuomenės nuomonę šiuo klausimu, keisti pasenusias visuomenės pažiūras, ypač į tai, kokius veiksmus laikyti
sunkiai ekonominei situacijai Lietuvoje, išplitus bedarbystei, nuo kurios nukenčia daugybė šeimų (dažniausiai – moterys ir vaikai), sunku įveikti šias problemas vien instituciškai. Todėl labai svarbus yra pačių moterų, jų iniciatyvinių grupių pasirengimas pakeisti situaciją, skatinti švietėjišką veiklą visuomenėje, būti nepakančioms šiam reiškiniui.

Vykdant apklausą, kreipėmės į daug daugiau smurtą patyrusių moterų, o atsakyti į visus klausimus sutiko tik 98. Tai rodo, kad ne visos moterys pačios išdrįso įvardinti esamą situaciją kaip smurtinę, o save laikyti smurto aukomis. Tai stabdo pasipriešinimą ir pasiekimus kovojant prieš vyrų kaip stipresniųjų brutalumą ir smurtą.

Paramos moterims bruožai

Lietuvių kalbos žodyne parama apibūdinama kaip atrama, ramstis, pagalba, parėmimas . Sinonimų žodyne parama – tai pagalba (pagelbėjimas, padėjimas, pasvyra, pagalba, paslauga) . Parama galima žodžiu, veiksmu, materialiai. Tai priklauso nuo sprendžiamos problemos. Kaip matome iš daugelio Vyriausybės normatyvinių dokumentų, valstybės garantuotą paramą moterims sudaro parama pinigais, įvairios pašalpos ir išmokos. Išmokamos didžiulės lėšos, tačiau tokia parama dažnai nėra efektyviausia priemonė. Socialinių paslaugų centrų steigimas savivaldybėse tampa nauja socialinės paramos forma. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas (kai žmogus pats to nepajėgia padaryti). Socialinių paslaugų sritis turi tapti ta socialinės apsaugos grandimi, kuri gelbsti žmogų ekstremalioje situacijoje: praradus būstą, patyrus smurtą, tapus invalidu ir pan. Nepiniginė pagalba, kurią suteiks socialinių paslaugų centrai, skiriama ne tam tikrų žmonių kategorijoms, o esant kriziniams atvejams, kraštutinei situacijai, kurioje gali atsidurti kiekvienas žmogus. Tai naujas socialinės apsaugos sistemą reguliuojantis principas (pagalba nėra ilgalaikė, ji susijusi su ekstremalios situacijos buvimu). Pagrindinis paramos smurtą patyrusiai moteriai ir jos vaikui būdas yra psichosocialinis konsultavimas, kurio pagrindas – į klientą orientuota asmenybės vertingumo ir orumo, žmonių tarpusavio bendravimo samprata. Jos normos yra tokios: 1) kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir labai gerbtinas bei vertintinas toks, koks yra; 2) kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes ir tikslus bei priimti savarankiškus sprendimus; 3) kiekvienas asmuo gali atsakyti už save.

Lietuvoje moterų nevyriausybinės organizacijos pirmosios pradėjo teikti pagalbą smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams, nes pirmos pastebėjo jų sunkumus. NO susikūrė, moterims ryžtingai pasinaudojus LR Konstitucijos suteikta teise (35 str.) laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar organizacijas. Moterys aktyviai dalyvauja nevyriausybinių

organizacijų veikloje, kuri padeda spręsti silpnesnėms jų draugėms ar joms pačioms iškilusias problemas.

Moterų judėjimas, pasireiškiantis nevyriausybinių organizacijų veikla, sprendžia įvairius moteriai aktualius klausimus: ekonominės moterų padėties gerinimo, moterų diskriminacijos darbo rinkoje panaikinimo, darbo, socialines, šeimos (kartu ir smurto) problemas. Ar pajėgus moterų judėjimas keisti moterų padėtį? Tai diskusinis klausimas, tačiau negalima nesulikti, kad tai galinga, dar neišnaudota jėga, mobilizuojanti moteris spręsti socialinius klausimus

Paramą būtina organizuoti priklausomai nuo smurto formos (fizinės, psichologinės, seksualinės). Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato duomenimis 1996m. buvo užregistruoti 5700 iškvietimų į šeimyninius ginčus, kurie daugiausiai susiję su smurtu prieš moteris ir vaikus. Tačiau kokia pagalba tokiais atvejais gali būti jiems suteikta? Praktiškai -jokia. Net jeigu prievartautojas išvežamas, tai netrukus grįžta į namus ir dar žiauriau puola savo namiškius. Iš esmės sprendžiant šį užburto rato klausimą, reikėtų kurti paslaugų tinklą — namus, skirtus mušamoms moterims su vaikais, prieglaudas, kuriose laikinai gavusi pastogę moteris galėtų susitvarkyti savo reikalus, netraumuojant vaikų nuolatiniais šeimyniniais kivirčais. Nedaug bylų, susijusių su smurtu, pasiekia teismą. Moterys dar drovisi „nešti šiukšles iš trobos“, įstatymai arba negina, arba net esant jiems palankiems dėl paplitusios praktikos negali apginti smurto aukų – moterų ir vaikų – nuo smurtautojų vyrų, su kuriais jų gyvenimas yra glaudžiai susijęs ir nuo kurių jie dažniausiai yra visiškai priklausomi. Reikėtų ilgai ir kantriai dirbti su smurtautoju, kuris yra bendruomenės narys, gal būt turintis problemų ir priežasčių tokiam savo elgesiui. Lietuvoje galioja įstatymas „Dėl asmenų, kurie sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, būdami apsvaigę nuo alkoholio, narkotikų ir toksinių priemonių, socialinės ir psichologinės reabilitacijos“, kurį galima taikyti smurtautojui. Tai viena buitinių nusikaltimų prevencinio darbo formų. Socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigos poveikis smurtaujančiam asmeniui neišsprendžia šio asmens problemos iš esmės. Būtina kruopščiai dirbu su smurtautoju.

Psichologinė prievarta yra dažniausiai kasdieniniame gyvenime pasitaikanti prievartos rūšis. Įprasta reakcija į emocinę prievartą yra
užsidarymas savyje arba paguodos ieškojimas tarp draugų, šeimos narių ar giminių, skriaudėjo ignoravimas arba konfliktai su juo. Todėl pagalbą šios prievartos aukoms turėtų suteikti psichologinės pagalbos centrai, pagalba telefonu. Moterys turi turėti kur kreiptis, kad galėtų išsipasakoti, pasitarti, gauti kvalifikuotą konsultaciją. Būtina aiškinti moterims jų teises. Išgyvenančios psichologines krizes, turinčios psichologinių problemų jos galėtų kreiptis anoniminiais psichologinės pagalbos telefonais (veikia“.jaunimo linija“). Moterims reikia daugiau centrų, kuriuose jos pagal poreikius ir pomėgius galėtų susirinkti, bendrauti, išsikalbėti, pasidalinti gyvenimo patirtimi. Juk nėra baisu, kai žinai, jog tavo problemos nėra vienintelės ir didžiausios, kai aplink gyvena moterys, turinčios panašių sunkumų, kuriuos jos analizuoja ir bando spręsti. Smurto išnaikinimą apsunkina lai, kad viešame gyvenime brutalūs vyrai neretai yra gerbiami, atrodo „padorūs“ piliečiai. Policija taip pat nenoriai kišasi į „šeimų reikalus“, neliki moterų skundais. Policijos reagavimo į šeimos konfliktus praktika rodo, kad šie pareigūnai neturi pakankamo profesinio pasirengimo spręsti konfliktines šeimų situacijas (ypač „karštomis pėdomis“, numatant ir siūlant pagalbos būdus teisės pažeidimų aukoms). Čia būtinas glaudus policijos, valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bendradarbiavimas bei pasikeitimas informacija.

Sudėtingiausias smurto prieš moterį būdas yra seksualinė prievarta (kuri apima veiksmus nuo lytimų organų demonstravimo iki išprievartavimo). Moterys ir paaugliai nėra vienintelės išžaginimo aukos. Vyrai rečiau kreipiasi dėl išžaginimų, bet lai nereiškia, kad tokie įvykiai praeina be emocinių ir fizinių pasekmių.

1970 m. Anglijoje buvo įsteigta pirmoji prieglauda moterims ir jų vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą. Vaikai čia buvo nemokamai maitinami, moterims suteikiama psichologų ir medicininė pagalba, jos galėjo ramiai pagalvoti apie susidariusią situaciją. JAV 1971 metais buvo įsteigta telefoninė krizės linija (dabar tokių yra daugiau kaip 500). Pirmieji globos namai šioje šalyje įsteigti 1973 m., o iki 1980 m. jų buvo sukūrę virš 2000. JAV minėtos tarnybos suteikia moralinę pagalbą, informuoja apie medicininę ir juridinę paramą. Kita funkcija – darbas su visuomene -pakeisti visuomenės nuostatas seksualinę prievartą patyrusių atžvilgiu. Atrodo keista, tačiau net medicinos darbuotojams reikėjo (ypač priėmimo skyriuose) įdiegti jautrumą, pagaliau pakantumą šioms aukoms, stengiantis sumažinti jų išgyvenimus. Buvo keičiamas ir teisėsaugos pareigūnų požiūris į seksualinį smurtą patyrusias moteris. Čia dalyvauja socialiniai darbuotojai drauge su kitais specialistais (psichologais, teisininkais).

Parama seksualinį smurtą patyrusioms moterims pradėta teikti ir Lietuvoje: įkurtas Psichoterapijos centras, Psichologinės paramos centras, Moterų krizių centras, Arkivyskupijos „Caritas“ Motinos ir vaikų globos namai, psichologinės pagalbos telefonu linija. Smurtą patyrusi moteris jau turi kur kreiptis, išsakyti savo skausmą, būti suprasta; čia jai patars, padės, suteiks laikiną pastogę jai ir jos vaikams. Panevėžyje eksperimento tvarka veikia Konsultacinis psichologinis centras moterims (daugiausia jų kenčia nuo agresyvių alkoholikų vyrų), Paramos moterims centras įkurtas Šiauliuose (paramą ir laikiną prieglobstį čia gali rasti iš karto 10 moterų). Kauno savivaldybė 1995 m. įkūrė Kartų namus. Juose laikinai gali gyventi vienišos nėščios ar kūdikį pagimdžiusios moterys, neturinčios nuolatinės gyvenamosios vietos; čia užtikrinamos medicinos paslaugos, materialinė parama bei pagalba buityje, lenkinami psichologiniai, socialiniai kultūriniai ir dvasiniai moterų poreikiai, jos pamažu integruojamos į visuomenę. Vilniuje jau veikia Motinos ir vaiko pensionas, skirtas smurtą patyrusiai moteriai ir jos vaikams.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3590 žodžiai iš 7114 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.