Smurtas prieš vaikus šeimoje ir visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Smurtas prieš vaikus šeimoje ir visuomenėje

112131

Skaitant laikraščius, klausantis kriminalinių įvykių suvestinių radijo ir televizijos laidose, žiūrint filmus, atrodo, kad visuomenę užvaldė smurtas, prievarta. Žmonės slepiasi už grotų, plieninių durų, įmantrių užraktų ir sudėtingų signalizacijos sistemų, jie vengia vaikščioti gatvėse sutemus ir vis mažiau pasitiki nepažįstamais žmonėmis.

Nuo keliančių grėsmę svetimųjų žmonių žmonės slepiasi savo namuose, šeimoje. Tačiau statistika rodo, kad ne visada namai teikia meilę ir apsaugo nuo smurto. Nemaža skriaudų, kūno sužalojimų ir net mirčių ištinka, kilus konfliktui šeimoje ar tarp žmonių, laikančių save draugais. Vis dažniau nuo šeimyninio smurto kenčia vaikai.

Augdami ir bręsdami dauguma vaikų ir jaunuolių sulaukia daug meilės ir rūpesčio, kurie jiems būtini, tampant suaugusiu žmogumi. Todėl vaikams naudinga augti šeimoje. Palyginti net su geriausiomis įstaigomis, šeimos aplinka ir jos siūlomos galimybės paprastai suteikia vaiko raidai be galo svarbių ryšių ir patirties. Deja, kai kurie vaikai yra žeminami, mušami, apleisti, prievartaujami ar išnaudojami ir net žudomi suaugusiųjų ar kitų vaikų. Tai yra smurtas, prievarta prieš vaikus.

Apie išskirtinę vaikų padėtį tarptautinė bendruomenė prakalbo šio amžiaus pradžioje. Šviesūs protai jau tada suvokė, kad vaikas, būdamas fiziškai ir protiškai nesubrendęs, pats savo teisių ginti negali, todėl jam reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros.

Mūsų krašte nėra išsamių statistinio, sociologinio, psichologinio tyrimo duomenų, rodančių, kiek vaikų liko moraliai, dvasiškai suluošinti, kiek jų pasmerkti baimei, nepasitikėjimui savimi ir visuomene. Nėra duomenų, kiek Lietuvos vaikų, patyrusių įvairų smurtą, ištikti depresijos, nesugeba savęs kontroliuoti, užmegzti gerų santykių su bendraamžiais, kiek jų tampa sekso preke, patiria isteriją, mąsto apie savižudybę, nusižudo.

Smurtas yra socialinė problema, kurią kursto per televiziją transliuojami jėgos ir žudynių vaizdai, perdėtai reklamuojamas seksualumas, mūsų visuomenės pakantumas tam, kas vyksta šeimose, policijos nenoras ir nesugebėjimas dirbti prevencinį darbą. Neretai policija teigia, kad Lietuvoje nėra tokios problemos kaip šeimos smurtas. Policija neturi teisės įeiti į butą, kuriame yra mušami šeimos nariai, nes tai privati teritorija. Net skyrybos moteriai ir vaikui negarantuoja saugumo.

Kiekviena valstybė kovoja su nusikalstamumu. Tarptautinis moterų judėjimas atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienos šalies politika turi apsaugoti moterį, vaiką, šeimą nuo prievartos ir smurto. Šeimos nereikėtų traktuoti kaip paslapties. Šeima turi būti atvira ir apie tai, kas vyksta šeimoje, turime diskutuoti.

Šio darbo tikslas – aptarti smurto prieš vaikus šeimoje ir visuomenėje problemą.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti smurto prieš vaikus padėtį.

2. Aptarti smurto priežastis, smurto pasireiškimo formas, visuomenės informavimo priemonių vaidmenį smurto paplitimui šeimoje ir visuomenėje.

3. Aptarti smurto prevencijos būdus.

I. SMURTO PRIEŠ VAIKUS PADĖTIS

Prasidėjus Lietuvos moterų judėjimui, pavienių žurnalistinių tyrimų dėka pamažu imame suvokti smurto prieš moteris ir vaikus išplitimo mastą ir padarinius, pradedame mąstyti apie patriarchalinių tradicijų ir smurto ryšį. Tačiau smurtas prieš moteris ir vaikus mūsų Respublikoje iki šiol nėra visapusiškai ištirtas ir įvertintas.

Smurtas prieš vaiką dažniausiai eina lygiagrečiai su jo motina, vyro žmona, moterimi. Šeimyninis smurtas plinta. Statistikos duomenimis, tylus karas vyksta kas trečioje šeimoje, tik visuomenėje įsigalėjusios nuostatos “nenešti šiukšlių iš namų” slepia tikrąją padėtį. Sukasi uždaras ratas: berniukai, kurie mato mušant ir terorizuojant savo motiną, patys išauga smurtininkais, nes jiems jėgos demonstravimas tampa gyvenimo norma, o mergaitėms įdiegiamas iškreiptas meilės supratimas: “muša todėl, kad myli”. Neretai ir pačios mergaitės tampa savo tėvo prievartos ar smurto aukomis.

Remiantis Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 1996 m. 224 vaikai nukentėjo nuo įvairaus lytinio smurto, 11 vaikų patyrė sunkius kūno sužalojimus, 17 vaikų buvo nužudyti (tyčinė žmogžudystė), 30 vaikų mirties atvejų nėra išaiškinta. Nuo 1995 m. 3,3 proc. išaugo valkataujančių vaikų skaičius. 1996 m. užregistruota 720 valkataujančių vaikų.

Smurtas auga ne tik silpnos ekonomikos šalyse, kaip Lietuva, jis aktualus ir Norvegijoje, kurioje jau 35 metai nevyriausybinės organizacijos stengiasi padėti kenčiančioms moterims ir jų vaikams, Olandijoje, Anglijoje ir t.t.

Kanadoje, Olandijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose viena iš trijų moterų vaikystėje arba jaunystėje susiduria su lytine prievarta. Azijoje ir kituose kraštuose užsiimti prostitucija kasmet priverčiama maždaug milijonas vaikų, daugiausia mergaičių.

Indijoje iki šiol kai kuriose šeimose tik ką gimusi mergaitė nužudoma.

Sunkiausia smurto rūšis – tiesioginė seksualinė prievarta prieš vaiką. JAV statistiniai duomenys teigia, kad 90 proc. mergaičių, patyrusių lytinį smurtą iki 10-ies metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Didžioji dalis smurto atvejų šeimoje policijai
yra nepranešami. Lietuvoje tokių nusikaltimų išaiškinama gal tik kokie 2 proc. Retai kuri moteris ryžtasi pradėti bylą prieš jos vaiko tvirkintoją.

Smurtas prieš vaiką šeimoje ir visuomenėje yra vaiko įbauginimo bei kontrolės mechanizmas, vienas iš vyriškos visuomenės ir kultūros išsaugojimo būdų. Nacionalinės tradicijos padeda išsaugoti smurtą šeimoje: patikėjęs neribota vyro, tėvo valdžia, vyras žemina ne tik moterį, žmoną, motiną, riboja jos laisvę, bet ir paverčia ją bei vaiką paklusniais vyro valios vykdytojais, instinktų tenkintojais.

Vaikams yra įdiegta slėpti nuo pašalinių smurtą šeimoje, kaltinti save, užuot kaltinus smurtininką. Dabar pamažu, Vaikų teisių apsaugos tarnybų dėka, neigiami vaikų kaltės mitai ir nurodomi veiksniai bei nuostatos, lemiančios smurto šeimoje ir visuomenėje kilmė.

Šiuolaikinės Vakarų ir Rytų pasaulio feministės smurtą prieš vaikus ir moteris pradeda analizuoti kaip pasaulinę visuomeninę problemą, teigdamos, kad smurtas šeimose nėra privatus šeimos reikalas, kad kiekvienas smurtininkas turi būti įvardintas, visuomenės pasmerktas ir patrauktas baudžiamojo atsakomybėn. Jos teigia, kad namai yra ta uždara erdvė, kurioje siautėja smurtininkas.

Kas Lietuvoje gina vaikų teises? Lietuvos Respublikos Įstatymai draudžia smurtą: “Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis.” ( LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996 ). Vaiką nuo smurto gina Vaiko teisių deklaracija (1959 m.), Vaiko teisių konvencija (1995 m.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis pripažįsta žmogaus teisę į asmens neliečiamybę. Tačiau teisinė teorija ir praktika skiriasi. Pagal mūsų įstatymus, kad apgintum vaiką, reikia prieš jį dar daug kartų pavartoti prievartą.

II. SMURTAS ŠEIMOJE IR VISUOMENĖJE

II.1. SMURTO PRIEŽASTYS

Patys smurtininkai dažnai nesuvokia, iš kur atsiranda juose tūnantis juos užvaldęs įtūžis, noras kankinti ir žeminti kitą žmogų. Tyrimai rodo, kad dažniausiai smurtą pagimdo smurtas. Smurto galima išmokti, ir jis gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. Jis gali būti ir spontaniška pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos. Pavyzdžiui, savo vaikus dažniausiai muša, iš jų tyčiojasi ir juos žemina tie tėvai, kurie patys vaikystėje yra patyrę tokį elgesį. Taigi patirto smurto pasekmės gali būti jaučiamos visą žmogaus gyvenimą ir net perduodamos iš kartos į kartą. Tačiau galima nukentėti ir dėl to, kad skriaudėjas pats ką tik buvo nuskriaustas kažkieno kito ir nesugebėjo savo nuoskaudos išreikšti kitu būdu.

Smurtinį savo elgesio pobūdį smurtininkas gali būti įsisąmoninęs, pats sau pateisinęs, “įteisinęs”. Toks “pagrįstas” smurtas yra tada, kai auka laikoma nuosavybe (“Su savo nuosavybe ką noriu, tą ir darau”), kai teigiama, kad smurtas yra aukos labui (“Aš padarysiu iš tavęs žmogų”), kai tokiu būdu keršijama (“Mane taip augino, kodėl mano vaikai turėtų kitaip augti?”). tačiau prievartos gali griebtis ir sugniuždyti, netekę savigarbos, nesugebantys tvarkyti savo gyvenimo asmenys, kurie, kankindami kitus, pasijunta esą galingi, turintys įtakos, reikšmingi. Šie prievartavimo paskata gali būti neįsisąmoninta.

Smurtas yra susijęs su pykčiu – ilgai kauptu ir neišreikštu arba spontanišku, staiga kilusiu, o paskui išblėsusiu. Ir vienas, ir kitas pyktis gali būti pavojingas, bet tai nereiškia, kad pyktis yra blogio rūšis.

Destruktyvus, griaunantis pyktis – įsiūtis yra viena iš pykčio atmainų. Įsiutęs žmogus sunkiai tvardosi, todėl įsiūtis dažnai yra įžeidinėjimų ar fizinės prievartos priežastis. Kita pykčio atmaina – apmaudas yra “nurytas”, nuo pašalinių akių slepiamas pyktis. Jis gali išblėsti, jei vėliau nėra kurstomas, bet jei jo kaupiasi vis daugiau, jis perauga į pagiežą ir gali pasidaryti pavojingesnis net už įsiūtį. Ir tik pasipiktinimas yra kūrybingas pyktis, kuris gali būti panaudotas geriems tikslams. Piktindamiesi mes parodome, kad skiriame gėrį ir teisingumą nuo blogio ir neteisybės, taip pat tai, kad nesame abejingi. Pasipiktinimas dažnai tampa prasmingos veiklos paskata.

Pyktis, agresyvumas gali išsilieti į išorę (kitų kankinimas) arba būti nukreiptas į save (savigriova).

Žema kultūra, vertybių perkainojimas atveda daugybę stipriosios lyties atstovų į tokią rūšį prievartos, kuri kasdienybėje jų supratimu net ir nelaikoma prievarta.

II.2. SMURTO FORMOS

Smurtas prieš asmenį būna įvairių formų: fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis, netgi antgamtinis. Tačiau yra ir bendrų bruožų, būdingų visoms smurto rūšims. Asmens daromo prieš asmenį smurto kaltininkas paprastai būna žmogus, kuris imasi prievartos, kad priverstų savo auką kentėti ir taip įgytų jos atžvilgiu ypatingos galios. Lengviausiai tai padaroma tada, kai smurtininkas jaučiasi esąs savo aukos savininkas. Auka tampa objektu, daiktu, vartojamąja preke, su kuria galima elgtis kaip nori. Tokio elgesio aukos seniau buvo baudžiauninkai ir vergai afrikiečiai – parduodami, perkami, į arklius mainomi, plakami iki užmušant. Visais laikais aukomis galėjo ir gali tapti silpnesnieji šeimos nariai – vaikai, moterys, nusenę tėvai, negalintys pabėgti nuo savo kankintojų.

Yra skiriamos
kelios smurto rūšys:

• Fizinė prievarta – kai vaikas yra mušamas, skriaudžiamas tėvų ar kitų asmenų. Tai tyčinis, o ne atsitiktinis, jėgos panaudojimas prieš vaiką, su juo bendraujant, tikslu pažeminti, sužaloti ar sunaikinti. Smūgiavimas, spardymas, mušimas įvairiais daiktais, stumdymas ir purtymas – visa tai yra fizinė prievarta, kuri gali sukelti skausmą, mėlynes, sulaužytus kaulus, o kartais net mirtį.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1709 žodžiai iš 3314 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.