Smurtas prieš vaikus3
5 (100%) 1 vote

Smurtas prieš vaikus3

1.PRIEVARTA KAIP EGZISTENCIJOS PROBLEMA.

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių – Biblijos, Egipto ar Babilono raštijos paminklų, Homero poemų – ligi šių dienų. Prievarta vaizduojama labai įvairiais pavidalais – nuo didvyriškumo iki nusikaltimo. Šį požiūrių nuoseklumą atspindi posakis: “Kai žūsta vienas žmogus – tai tragedija, kai žūva tūkstančiai – tai politika.” Tačiau toks universalus visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, ir tik XIX-XX a. atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios ir įprasminančios jį – tai marksizmas ir egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti jas eksploatuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris įrankis, galintis duoti pageidaujamą (teigiamą)rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti pėdsakų. Šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės moralės normų devalvavimasis, trumpalaikio efekto pervertinimas iš esmės krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar seksualinė prievarta prieš vaikus yra tik vienas laiko dvasios požymis, ir vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuluotą Homo sovieticus. Šiam fenomenui atsirasti buvo labai akivaizdžių istorinių ir psichologinių priežasčių, ir viena iš neabejotinų Homo sovieticus savybių buvo izoliavimasis savo artimiausioje socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė, kuomet svarbus tik išoriškai demonstruojamas veidas, bet ne kasdienis žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus, tebuvo menka buities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiai visuomenei” atrodė per menka. Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per kelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms, reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei įgūdžių gyventi visuomenėje.

Atskirai verta panagrinėti antrąją filosofinę sistemą, kuri lyg ir daugiau reikšmės teikia individui ir jo dvasiai bei egzistencijai. K. Jaspersas, vienas iš egzistencializmo filosofų, skyrusių daug dėmesio individui, suvokia egzistenciją ne kaip kažką žmogui duota ir galutinai užbaigta. Egzistencija tėra galimybė įgyti save arba netekti savęs . tai vyksta esant tam tikroms situacijoms, kurias jis vadina egzistencinėmis, arba ribinėmis. Iš esmės tai pasirinkimo situacijos, kai žmogus realizuoja savo laisvę ir bet kokį pasirinkimą lydi kaltės jausmas, nes tuomet atsisakoma kitų galimybių, t.y. nepadaroma, kas galėta padaryti. Taigi laisvė ir kaltė yra amžinieji žmogiškosios būties palydovai. Iš šių esminių žmogiškosios būties situacijų mums rūpi K. Jasperso minėta kančia, kurią jis irgi vadina ribine situacija, teikiančia individui galimybę realizuotis. Šios ir kitų ribinių situacijų mes negalime nei apeiti, nei įveikti, o tik išgyventi. Tokiose situacijose itin atsiskleidžia žmogaus būties trapumas, baigtinumas, gyvenimo beprasmybė. Minėtos situacijos, anot K. Jasperso, gali būti naudojamos pereiti iš kasdienybės į egzistencinį būvį. Jei pabandytume šias idėjas panaudoti prievartai prieš vaikus įsisąmoninti, pirmiausia reiktų prisiminti, kad šiame akte veikia bent du dalyviai, iš kurių vienas yra vaikas, o kitas – suaugusysis. Be abejo, pati situacija jiems atrodo visiškai skirtingai, jie ją kitaip išgyvena ir suvokia; jos pasekmės taip pat yra visiškai skirtingos.

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:

1) norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;

2) siekdamas pakeisti vaiko elgesį;

3) nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz.: agresija;

4) paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;

5) apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrajai pusei. Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi ir destruktyvus tokio elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtaką ir skatinti naujus prievartos protrūkius.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 697 žodžiai iš 2173 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.