Socialine atskirtis
5 (100%) 1 vote

Socialine atskirtis

11

KLAIPĖDOS KOLEGIJA

SVEIKATOS FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Specialybė: socialinio darbuotojo

SOCIALINĖS ATSKIRTIES PROBLEMA LIETUVOJE

Kursinis darbas

Kursinio darbo autorė:

Laima Kuturienė( 2 k. 1 gr. N)__________________________

parašas

Kursinio darbo vadovė:

Lektorė A. Šumskienė

_________________________

parašas

Klaipėda, 2005

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..3

TEORINĖ DALIS………………………………………………………………………………………………………………4

1. MARGINALIZACIJA IR SOCIALINĖ IZOLIACIJA…………………………………………………….5 2. SOCIALINĖS PROBLEMOS LIETUVOJE……………………………………………………………………6

3. SKURDAS LIETUVOJE…………………………………………………………………………………………………7

3.1 Skurdo mažinimas……………………………………………………………………………………………………….9

3.2 Užimtumo politika Europos Sąjungoje……………………………………………………………………..11

4. SOCIALINĖ POLITIKA IR SOCIALINĖ APSAUGA LIETUVOJE………………………………..12

5. SOCIALINĖS ATSKIRTIES GRUPĖS………………………………………………………………………….15

5.1. Neįgaliųjų socialinė atskirtis…………………………………………………………………………………………….15

5.2. Pagyvenę žmonės kaip socialinė atskirtis………………………………………………………………………….17

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………………..19

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………………..21

ĮVADAS

Socialinė atskirtis – visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis.( Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).

Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. ( Kuitniauskas M., 2005).

Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir sugrįžo į pasaulio bendriją kaip nepriklausoma valstybė 1990metais. Nors mūsų šalis turi senas valstybingumo tradicijas ir nepriklausomos demokratinės raidos patirtį, išsaugoti per penkiasdešimt okupacijos metų nebuvo lengva.

Atkūrusi politinę nepriklausomybę, Lietuva siekia liberalizuoti visuomenę iš esmės pertvarkyti ūkį rinkos ekonomikos kryptimi, vykdydama radikalias socialines ir ekonomines reformas. Šių reformų tikslas – sukurti tokią visuomenę, kurioje galėtų maksimaliai atsiskleisti Lietuvos žmonių galimybės, jiems būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, sudarytos sąlygos vaisingai dirbti, šviestis, saugiai jaustis ištikus ligai, negaliai ar sulaukus senatvės. Kitaip tariant, visų reformų tikslas turi būti žmogus.

Deja pirmieji, laisvos Lietuvos, reformos metai nebuvo lengvi. Šalia viltingų dalykų, matome ir skaudžias netektis – gyvenimo trukmės ir realių gyventojų pajamų mažėjimą, didėjantį nedarbą, nepriteklius švietimo, sveikatos ir kitose svarbiose sferose.( Socialinis pranešimas 1995).

Socialinės atskirties raidos tendencija – nuo politinės diferenciacijos į socialinę. Dešimtmetė socialinės atskirties raida yra dvejopa: a) revoliuciniu laikotarpiu ji sunkiai sumenko – dėl pagrindinių ekonominių bei politinių
pilietinių teisių įgyvendinimo; b) evoliuciniu antrosios Lietuvos Respublikos raidos tarpsniu ji laipsniškai auga, o jos struktūra sparčiai diferencijuojasi. Kuo toliau tuo labiau atskirties kaitą lemia pasauliniai globalizacijos procesai bei nacionalinė integracijos politika.

Pokomunistiniu socialinio kismo analizės požiūriu ypatingą reikšmę įgyja pilietinės visuomenės sąranga ir mastas, nes ji, pirma, yra pagrindinė revoliucinio pokomunistinio kismo vykdytoja; antra,- bent jau liberalios demokratijos sąlygomis – ji esti ir svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas. Todėl, turėdami galvoje revoliucinį socialinės kaitos pobūdį, klausiame: kaip visa apimančios radikalios permainos, galinčios sukelti nesulaikomą, nepageidaujamą socialinių reiškinių ir vertybių krizės protrūkį, atliepė kasdienei jų blaškomo žmogaus būčiai ir jo pilietinei laikysenai, t.y. kokia yra ir kaip klostėsi pilietinės visuomenės ir socialinės kaitos požiūriu.( Socialiniai pokyčiai: Lietuva,1990/1999., 2000, p.36;37).

Šiame darbe bandysiu analizuoti literatūros šaltinius, išsiaiškinti kas ta socialinė atskirtis, kokios grupės priklauso socialiniai atskirčiai, pagrindinės priežastys dėl kurių atsiranda socialinė atskirtis. Taip pat smulkiau paanalizuosiu dvi socialinės atskirties grupes: pirmoji jų – neįgaliųjų socialinė atskirtis; antroji grupė – pagyvenusių žmonių socialinė atskirtis.

Tikslas: Mokslinės literatūros analizė- kodėl Lietuvoje egzistuoja socialinė atskirtis.

Uždaviniai:1. Kokios svarbiausios socialinės problemos.

2. Pagrindinės socialinės atskirties priežastys.

3.Kas priklauso socialinės atskirties grupėms.

TEORINĖ DALIS

1.MARGINALIZACIJA IR SOCIALINĖ IZOLIACIJA

Kaip teigė Ladislavas Rabusicas, „ Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas. (Kuitniauskas M., 2005).

Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Pasak marginaliosios asmenybės sampratos klasiko Stoneguisto, socialinis nepritapimas tampa būdingu šiuolaikinio žmogaus bruožu.(Kasatkina N.;Leončikas T., 2003, p.147;148).

Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės – tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu. Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas.( Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002, p. 134;135).

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 890 žodžiai iš 1546 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.