Socialinė gerovė programa
5 (100%) 1 vote

Socialinė gerovė programa

112131415161718191

ĮVADAS

Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.

Tie žmonės, kurie susidomi ar yra įtraukti į socialinės gerovės politiką, programas ir praktiką, mato, kad būtina suprasti, aprašyti ir apibrėžti socialinės rūpybos esmę, ribas ir dinamiką. Jeigu jie nėra pilnai funkcionieriai arba diletantai, jie privalo sugebėti numatyti ateities vystymąsi, pasirinkti pageidaujamus žingsnius ir veikti efektyviai.

Totalinės socialinės gerovės supratimas reikalauja tam tikrų organizacinių sąvokų, kurios informuoja apie atskiras institucijos dalis, vartojimo.

Politika sukuriama. įsisąmoninant pagrindinius socialinės gerovės kūrimo motyvus, kurie lydi individus, organizacijas ir vyriausybes, angažuojantis socialinės gerovės veiksmams ir suprantant giliai paslėptus visuomenės požiūrius, kurie paremia ir konstruoja šiuos motyvus. Remiantis motyvais galima suprasti ir programų silpnąsias bei stipriąsias puses, atotrūkį tarp įstatymų ir politikos. Konflikto rezultatas yra neatitikimas tarp to kas yra ir kas norima pasiekti.Visa tai paaiškina svyravimus nuo požiūrių į motyvus, pasirodžiusius pokyčių kryptyse, kurie gali būti laukiami ; ir tas sritis, kuriose pagerinimai gali būti sėkmingiausiai pasiekiami.

Šiuo metu vyksta labai revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą, keičiasi socialinių darbuotojų vaidmenys visame pasaulyje. Mūsų šalyje pokyčiai vyksta dar sparčiau ir apimtys yra dar didesnės. Plečiasi tiesioginių ir netiesioginių paslaugų sektorius. Išaugęs ne tik iki netiesioginių – bankų, transporto, didmeninės ir mažmeninės prekybos paslaugų, bet ir tiesioginės paslaugos profesionalių paslaugų tiekėjų, dantistų, kirpyklų, mokytojų ir socialinių darbuotojų ir t.t.

Socialinė rūpyba taip pat yra augantis paslaugų sektorius. Su bendru kainų

kilimu brangsta ir socialinės gerovės sektorius.

Profesionalių socialinių darbuotojų skaičiaus augimas yra lygiagretus socialinės rūpybos kaip institucijos augimui. Pavyzdžiui

JAV 1952 m. buvo 4000 magistratūros studentų.

1974 m. – 16000 magistratūros studentų + 3000 po studijinių + 14000 kursuose.Lietuvoje 1992m prasidėjęs socialinių darbuotojų ruošimas Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete ir Utenos medicinos mokykloje, šiuo metu išaugo iki kelių tūkstančių studentų šešiuose universitetuose ir penkiose aukštesniosiose mokyklose.

Naujų įstatymų pakeitimas, kartais per vieną naktį, pareikalauja naujų darbuotojų, kartais ir naujos agentūros, sukūrusios naujas programas, atliepiančias žmonių poreikius.

Mes galime nuspėti pasikeitimus ir poreikius naujoms paslaugoms;- naujas moterų, vyrų, vaikų grupes, abortų konsultavimą, paslaugas mirštantiesiems , sergantiems AIDS ir jų šeimų nariams.

Pokytis nuo produkcijos ekonomikos į paslaugų ekonomiką reikalauja naujų pokyčių, apmokymų, kitokio savęs įvaizdžio.

1.Pagrindinės sąvokos

Socialinės gerovės ( social welfare) sistema yra sąvoka , turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos.

Anglų klb. žodyne Social- visa tai , kas liečia , turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas. Welfare – gerovė. Social welfare–tai būtų viso gyvenimo gerovė.

Robert L., Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad “socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”. Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz. P. Nelson Reid, Titmus(1958), Murray(1984), Romanyshyn M. J.( 1974), nagrinėdami socialinių mokslų ir socialinės gerovės santykį, pateikia net keturis šio termino apibrėžimus.

Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija. Tada, socialinė gerovė,” gal būt geriausiai suprantama , KAIP IDĖJA, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili. Ši socialinės gerovės idėja yra pagrįsta prielaida, kad žmonių visuomenė gali būti suorganizuota ir valdoma taip, kad sukurtų ir aprūpintų visus šiais dalykais, ir kadangi yra įmanoma tai padaryti, visuomenė turi moralinę pareigą tai įgyvendinti” Tai yra dešiniųjų ideologijų socialinės gerovės supratimas.

Kairieji socialinę gerovę mato, kaip teisingą ir sąžiningą žmogiškųjų išteklių paskirstymą visiems. Tai apimtų žemės ir gamtos turtus, galią ir dalyvavimą, darbą ir poilsį ir t.t.

Antras apibrėžimas yra socialinės gerovės, kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Friedlander ,” socialinės gerovės institucija yra “ organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos
ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais” tai begalinė, įvairi ir kompleksiška institucija – metainstitucija. Ši sistema įkūnija daugiareikšmį požiūrį į visuomenės ir ekonomines problemas, atspindinčias visuomenės vertybes ir naudoja gretutinių mokslų, nukreiptų pasiekti bendrą gėrį ekspertizę. Pagal Herbert Bisno – “socialinė gerovė -socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”. Socialinės gerovės suformuoti santykių modeliai, kylantys iš jų veiklos, kartu su socialinių tarnybų organizuota sistema, skirta pasiekti tam tikriems specifiniams tikslams yra neatskiriama socialinės gerovės sistemos dalis.

Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi “Socialinės gerovės mokyklų” pavadinimus. Toks atitikmuo yra ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete esančio Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus pavadinimas. Čia lietuviškas žodis “rūpyba” yra “ “gerovės” atitikmuo, jei pritaikytume institucinę sampratą.

Ketvirtas socialinės gerovės sąvokos pritaikymas yra socialinės apsaugos ir rūpybos institucijose dirbančių asmenų, neturinčių socialinio darbo profesinio pasiruošimo, darbo vietos arba užimamų pareigų apibūdinimas. Daugelyje šalių šie darbuotojai vadinami socialinio aprūpinimo, socialinės gerovės ar socialinės rūpybos darbuotojais, nepainiojant jų su socialinio darbo profesionalais. Tokios taisyklės galioja Estijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

Penktas ir labai lietuviškas yra miestų ir rajonų savivaldybių skyrių pavadinimai, kurie vadinami “ socialinės rūpybos” skyriais. Kol kas šių skyrių veiklos apimtis nėra labai plati, bet jie atsakingi už bent minimalios kiekvieno žmogaus gerovės užtikrinimą vietiniame valdymo lygmenyje.

Galime teigti, kad vyksta neformali diskusija kas yra socialinė rūpyba, tačiau tai nėra niekur išaiškinta. Teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos sąvokas, tačiau nepaaiškina kuo jos skiriasi. Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad “rūpyba” suteikia daugiau laisvių ir atsakomybių pačiam asmeniui, negu globa. Į gerovės, rūpybos ir globos sąvokas įeina visuomeninė apsauga arba asmens ar institucijos , turinčios didesnę atsakomybę rūpinimasis kiekvieno asmens gerove. Todėl

šiame konspekte, apibendrindama įvairius socialinės gerovės ir rūpybos apibūdinimus , pasirenku socialinės gerovės institucinę sampratą, nes ji leidžia analizuoti jos manifestuojamas ir latentines funkcijas. Todėl rūpybos ir gerovės sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai. Tik “rūpyba”čia turi institucinę prasmę, o “gerovė” daugiau išreiškia šios institucijos skelbiamą (manifestuojamą) funkciją.

Tai būtų anglų kalba sutinkamuose tekstuose “social – welfare” ir “social welfare” atitikmenys.

Nuoroda į socialinės gerovės sritį dažnai neša tam tikrą antrinę reikšmę (į tai kas numanoma). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis apibrėžimas rodo socialinės institucijos manifestuojamą (išreikštą) funkciją. Frank Perice atkreipė dėmesį į funkcinės perspektyvos svarbą, tam, kad būtų galima apimti ir latentines (neišreikštas, paslėptas), dažnai disfunkcines socialinės rūpybos sistemos funkcijas. Naudojant socialinės rūpybos (gerovės) kaip institucijos sąvoką, galima analizuoti ar gerovės sistema kuria gerovę ar besinaudodama kitų institucijų, pvz. šeimų gerove, siekia kitokių tikslų. Naudodama socialinės gerovės institucinę sąvoką, aš ją tekste siūlau vadinti socialine rūpyba, tam kad aiškiau pabrėžti jos institucinę prasmę – tai yra. susieti su labai aiškiomis funkcijomis ir tikslais visuomenėje.

Lietuvių kalboje dažnai naudojama tiek kasdieninėje tiek ir oficialioje kalboje sąvoka “socialinė rūpyba” , iš tiesų, neturi jokio paaiškinimo ar platesnio sąvokos apibrėžimo. Kaip ir visi savaime suprantami dalykai dažnai yra patys neaiškiausi, taip ir socialinės rūpybos sąvoka šiuo metu yra neaiški. Todėl siūloma socialinės rūpybos terminu suteikti socialinei gerovei institucinę prasmę. Toliau tekste socialinės rūpybos sąvoka yra naudojama būtent tokia prasme.

Aiškiai matomas spartus socialinės rūpybos augimas, todėl jos supratimas ir paaiškinimas reikalauja naujų metodų. Čia jau nepakanka aprašomojo, istorinio ar kito vienašališko metodo.

2. Socialinės rūpybos skirstymas

Kad galima būtų aprašyti socialinės rūpybos sistemą imama ją sutvarkyti suskirstant į atskiras grupes, pvz.: pagal tam tikras sferas, pvz.:• Paslaugos šeimoms

• Paslaugos vaikams

• Mokyklų socialinis darbas

• Paslaugos sveikatos apsaugos sistemoje

• Paslaugos psichiatrinėse ligoninėse

• Pataisomosios – korekcinės paslaugos

 Paslaugos pagyvenusiems ir seniems žmonėms

Galima skirstyti pagal paslaugų tipus:

 Pagalbos socialinės tarnybos

 Advokatavimo, gynybos ir teisinės paslaugos


Laisvalaikio, reabilitacijos

 Pagalbos namuose paslaugos

 Bendruomenės, gyvenviečių centrai ir grupinės paslaugos

 Šeimos planavimas

 Įdarbinimo ir apmokymo

 Dalyvavimo paslaugos

Socialinė rūpybos sistemoje gali būti išskiriami labai platūs posistemiai:

• Teisingumo

• Ugdymo, mokymo

• Sveikatos

• Urbanizuotų šeimų

Kamerman ir Kahn socialinės rūpybos sistemą skirsto į 5 pagrindines programas:

• aprūpinimo pajamomis

• sveikatos,

• mokymo,

• butų – gyvenamojo ploto

• įdarbinimo.

Tai gali būti asmeninės arba bendrosios socialinės paslaugos.

Gali būti grupuojama pagal socialinio darbo metodus:

• individualus socialinis darbas,

• socialinis darbas su grupėmis,

• bendruomenės organizavimas,

• socialinė politika ir planavimas,

• socialinis administravimas

• tyrinėjimai.

Galiausiai tarp visų šių sistemų gali būti daug kombinacijų. Visi šie skirstymai tai vis yra bandymai aprašyti, apibrėžti socialinę rūpybą.

Kitoks yra istorinis požiūris, kuris apima visą socialinės rūpybos kompleksiškumą, kuris pats sau susikuria ribas kiekvienam socialinės rūpybos standartui, tokiems kaip insitucionalizmas ar bendruomenės vystymas ir plėtra, arba tik vienu kuriuo nors istoriniu laikotarpiu, amžiumi. Net istorija gali būti nukreipta tik į vieną socialinę problemą arba programą, tokią kaip “Karas su skurdu” arba “Šeimos pagalbos planas”.

Galiausiai kartais yra madinga atskirti socialinę gerovę, skiriant daugiausia dėmesio skurdui, politikai, planavimui ar ugdymui, specialioms socialinėms paslaugoms. Čia taip pat yra nacionalinės ir tarpnacionalinės perspektyvos, o taip pat atskirų sąvokų, (kaip religinius motyvus nusakančios), kurios sudaro arba įtakoja socialinę rūpybą, aiškinimo būdų pasikeitimas ir t.t..

Kiekvienas iš šių požiūrių į socialinę rūpybą ar gerovę sudaro dalį bendro požiūrio taško ir kiekvienas naudingai papildo kitus.

Taigi, būtų reikalingas konceptualus vienas, kuris leistų giliai suvokti socialinės rūpybos dinamiką.

Pvz.: Gilbert ir Specht naudoja paradigmą susidedančią iš išdėstymo, aprūpinimo, perdavimo (tiekimo) ir finansavimo, veikiančio pagal vertybes, teorijas ir alternatyvas.

Kahn analizuoja keletą pagrindinių politikos, programos ir praktinių sistemų klausimų.

Iš tiesų vyksta tokie pastovūs ir greiti pokyčiai socialinėje rūpyboje, kad ją adekvčiai neįmanoma suprasti per sąrašus, aprašymą, istoriją arba susidomėjimą tik viena dalimi, bet svarbu suprasti bazinius terminus ir išmokti kritiško mąstymo, kuris yra socialinio darbuotojo profesijos pagrindas.

Sunku pervertinti socialinės rūpybos institucijos dydį ir svarbą moderniame pasaulyje. Daugelyje JAV valstijų tai sudaro nuo 1/3 iki 1/2 visų metinių biudžeto išlaidų. Tai ne tiek dėl neturtingųjų skaičiaus, bet ir dėl paslaugų kainų, naujų programų. 1998m Lietuvos respublikos biudžete paskyrimai socialinėms reikmėms sudarė apie 30 procentų visų išlaidų..

Socialinės gerovės instituciją analizuoja ir ji pati naudojasi daugelio mokslų rezultatais. Artimiausi mokslai yra sociologija, psichologija, socialinio darbo teorija, politologija, edukologija, ekonomika, teisė, kultūrinė antropologija, medicina ir kt.

Socialinės gerovės sistemoje dalyvauja įvairių krypčių specialistai, skirtingai atsiliepdami į žmonių poreikius ir bendrai kurdami socialinę gerovę: tai psichiatrai, psichologai, medicinos seserys, advokatai, laisvalaikio specialistai, mokytojai, gydytojai ir socialiniai darbuotojai.

Daugumoje socialinių programų dirba socialiniai darbuotojai, tačiau jų apibūdinimas gali būti labai įvairus. Pvz. JAV ilgą laiką profesionaliems socialiniams darbuotojams buvo priskiriami tik socialinio darbo magistro laipsnį turintys specialistai, o kartais tik socialinio darbo magistrai, esantys Socialinių darbuotojų Asociacijos nariai. Pradėjus masiškai socialinio darbo bakalauro studijas, palaipsniui jie buvo pripažinti socialinio darbo specialistais. Kita vertus daugelis tarnybų šiai veiklai samdėsi kitų sričių specialistus, arba visai neturinčius jokio aukštojo išsilavinimo, tačiau juos vadino socialiniais darbuotojais. Tai labai atitinka mūsų dienų situaciją Lietuvoje. Kitose šalyse taip pat , socialinės rūpybos funkcijas gali atlikti žmonės , paruošti kitose profesijose, pvz. Vengrijoje- med. seserys, Vokietijoje – pedagogai. Taigi, platus paraprofesionalų dalyvavimas socialinės rūpybos veikloje sukelia didelę sumaištį apibūdinant patį terminą. Lietuvoje yra labai didelė sumaištis, todėl, kad visi namų pagalbininkai imti vadinti socialiniais darbuotojais, kiti socialiniais pedagogais, o dar kiti, turintys ir socialinio darbo magistro išsilavinimą, yra valdininkai.

3. Socialinės rūpybos vaidmenys

Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys.

Pirmasis, gal būt seniausias, – tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė( residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos. Laikantis šios nuomonės, socialinės
paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Tai apibrėžia, kad finansinė ir kitokia pagalba turi būti trumpalaikė, kol individas ar šeima vėl tampa sugebantis pasirūpinti savimi.

Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Su šiuo požiūriu asocijuojasi požiūris į tai, kad priežastys dėl individo ar šeimos nefunkcionalumo yra jo/jos asmeninis blogas funkcionavimas.

Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus. Šios stigmos paplitimą mes galime išsiaiškinti paklausiant “Ar jūs kada nors anksčiau jautėte nenorą kreiptis į konsultaciją dėl asmeninių ar emocinių situacijų?, Ar jūs patyrėte tai, nes jaudinotės, ką gali kiti pagalvoti apie jus?” Beveik kiekvienas jums atsakys “taip”. Ir atsisakymo kreiptis pagalbos arba priimti paslaugas priežastis dažnai yra ta “liekanos” stigmos ženklas.

Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija – visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą. Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas. Šiuo atveju priežasčių ieškoma visuomenėje, aplinkoje ir pastangos yra dedamos tobulinant visuomenines institucijas, kurios įtakoja individo funkcijas.

Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę. Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Jei palygintume tokias programas, kaip “ Socialiai remtinų vaikų nemokamą maitinimą mokyklose”, vaikų darželių arba dieninės priežiūros programas ir vaikų priežiūros grupes dideliuose prekybos centruose.

Visus šiuos vaidmenis socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis. Programos gali būti finansinės, materialių gėrybių paskirstymo ir socialinių paslaugų.

I. Finansinės programos

Tai yra tos programos , kurios vienaip ar kitaip paskirsto pinigus

A. Draudiminio tipo programos. Tai senatvės pensijų, motinų gimdymo atostogų, invalidumo pensijų, ir kt.

B. Pašalpų programos. Tai šeimos, socialinė ir kt.

C. Kompensacijos, pvz. mažas pajamas turinčioms šeimoms už komunalinius patarnavimus

II. Materialių gėrybių

A. Draudimo tipo programos. Tai asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, sveikatos draudime dalyvaujantiems žmonėms ir kt. programos.

B. Šelpimo programos. Medicininės pagalbos ir sveikatos priežiūros programos tiems , kurie nedalyvauja sveikatos draudimo programoje. Iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos, arba savivaldybių skiriamos lėšos sveikatos priežiūrai.

C. Valstybinių butų programos.

D. Aprūpinimo maistu programos. Tai gali būti priešpiečiai moksleiviams, maistas ant ratų seniems vienišiems žmonėms, talonai pietums valgyklose, maisto paketai ir t.t.

4. Socialinė politika, socialinės paslaugos ir socialinis darbas

Tai pagrindiniai socialinė gerovės kūrimo ir socialinės rūpybos, kaip institucijos funkcijos apibūdinimo terminai.

1. Socialinė politika. Socialinė politika yra ir sprendimų priėmimo procesas ir to proceso pasekmės rūpinantis socialine gerove, socialinėmis paslaugomis ir artimai susijusiomis sferomis.Irving Weissman pažymi, kad politika yra “socialinių sprendimų priėmimo praktika, kurios metu apibrėžiama, formuluojama ir įgyvendinama veiklos kryptis” ir to “proceso produktas”( įstatymai, nutarimai, programos ir kt.).

2. Socialinės paslaugos. Paprasčiausia yra galvoti apie socialinės rūpybos paslaugas. Kartais tokios paslaugos yra sukurtos institucijų, kurios nepripažįstamos, kaip socialinės rūpybos institucijos ir todėl geriau tiktų mąstyti apie paslaugų kūrimą, negu apie socialinės rūpybos institucijas. Galima būtų diskutuoti, jei institucija teikia socialines paslaugas, tai ji yra socialinės rūpybos institucija, tačiau išskyrimas yra naudingas, nes dažnai ne socialinės gerovės institucijos teikia socialines paslaugas, pvz. Krašto apsaugos departamentas, ar pramonės įmonė. Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos ( pajamų programos, būsto programos ir pan.). Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias paslaugos turėtų įgyvendinti. Tai yra:

1.Stiprinti ir atstatyti šeimos ir individų funkcionavimą.

2.Sukurti naujas socializacijos, vystymosi ir pagalbos institucines formas, atlikti vaidmenis, kurie anksčiau buvo šeimos
daugiau jau nėra branduolinės ar išplėstinės šeimos vaidmenys.

3.Sukurti naujų veiklų, esminiai svarbių individams, šeimoms ir grupėms kompleksiškoje urbanizuotoje visuomenėje, kurios buvo nežinomos agrarinėse visuomenėse, institucines formas.

Kitais žodžiais tariant, socialinės paslaugos nepakeičia ir nebando pataisyti šeimą ar ankstesnes socialines formas. Jos yra nauji atsakymai į naujus poreikius.

3. Socialinis darbas. Svarbu, kad socialinis darbas nebūtų sumaišomas su socialine rūpyba ar su socialinėmis paslaugomis. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė r8pyba – tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais. Socialiniai darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė socialinės gerovės kūrimo arenoje. Palyginimui galime galvoti apie gydytojus, kaip apie pagrindinę profesinę grupę, sveikatos paslaugų arenoje. Bet ne kiekvienas, teikiantis medicinines paslaugas yra gydytojas, taip ir ne kiekvienas, teikiantis socialines paslaugas yra socialinis darbuotojas. Šis skirtumas yra labai svarbus. Dažnai naudojamas “ socialinio darbuotojo” terminas yra visai ne socialinis darbuotojas, bet yra tokia tendencija, kad visus, kas tik dirba šioje srityje vadinti socialiniais darbuotojais.

Pirma dalis

I skyrius. ŽMONIŲ POREIKIAI

Visuose socialinės gerovės srityse yra viena bendra sritis, būtent – žmonių poreikiai.

Tam , kad apibūdinti žmonių poreikius yra sukuriamos kategorijos. Šios kategorijos dažnai yra išsakomos, kaip prevencinės, aprūpinimo arba reabilitacinės socialinės rūpybos funkcijos.

Pagalba gali būti suteikta toje agentūroje, į kurią kreipiamasi arba pasiūloma tinkamesni šaltiniai. Paslaugos gali būti tik informacijos ir patarimų. Kartais reikia bendrų kelių agentūrų pastangų, kad būtų galima išspręsti tam tikrą problemą. Be to, pagalba gali būti tiesioginė (finansinė), pusiau tiesioginė – pvz.:(apmokymo, naujų darbo įgūdžių), netiesioginė – socialinių veiksmų organizavimas, kad poreikiai būtų patenkinami, organizuojant naujas agentūras arba esančias keičiant, ar keičiant visuomenės požiūrius bendrai į tam tikrus socialinius reiškinius.

Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros. Tiek bendrieji, tiek ir specialieji žmonių poreikiai gali būti skirstomi į išreikštus ir neišreikštus

1. 1. Bendrieji žmogaus poreikiai

Bendrus žmogaus poreikius galima plačiai suskirstyti į šias grupes:

• fiziologiniai ar biologiniai

• psichologiniai ar emociniai

• socialiniai arba santykių.

• Artimas ryšys tarp įvairių rūšių poreikių tampa vis labiau ryškus su augančiu žinių kiekiu psichosomatinėje medicinoje, įskaitant biologinį atgalinį ryšį ir artimas tam sferas. Pvz.: ypatingai aukšta paauglė, ko gero, sunkiai susiranda sau šokių partnerį, ar simpatiją pasimatymams (socialinė problema), gal būt ji susikuria negatyvų savęs įvaizdį, arba galvoja apie save, kaip apie nenormalią (emocinė problema), ir, ko gero, jai skauda nugarą nuo vaikščiojimo susilenkus, kad sumažintų savo ūgį (fizinė problema). Tas pats stebėtina, kai motina, kuri nepakankamai maitinasi, kad jos vaikas būtų gražiai aprengtas, kareivis savanoris pavojingoje misijoje, dėl patriotizmo, ar lojalumo savo draugams, asmuo, kuris prisiima kaltę, kad sumažintų kito gėdą. Kiekvienas iš šių pavyzdžių parodo, kad vieno poreikio pažeidimas yra susietas su kito poreikio patenkinimo lygiu.

A.Maslow žmogaus poreikių patenkinimo, kaip motyvacijos teorija yra įdomi. Jis skelbia žmogaus poreikių hierarchiją. A.Maslow formulavime pagrindiniai yra fiziologiniai poreikiai, ir kol jie nėra pilnai patenkinti, kiti negali būti pajausti. Patenkinus fiziologinius poreikius; maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos. Aukščiausią vietą A.Maslow požiūriu sudaro saviraiškos, saviaktualizacijos – visos savo galios ir sugebėjimų panaudojimas. Bendri žmonių poreikiai, kuriais rūpinasi socialinė rūpyba, gali būti apžvelgti panaudojant A.Maslow paradigmą.

Specialūs žmonių poreikiai. Šalia bendrųjų žmogiškųjų poreikių, su kuriais turi susitvarkyti socialinė rūpyba, yra poreikiai, kurie turi pasekmes tik tam tikram individui, ar jų grupėms, arba šie poreikiai veikia visus žmones retkarčiais. Juos galima būtų suskirstyti į 5 kategorijas:

1. Neįgalūs yra žmonės, kurie negali apsiginti, ar gal ne visiškai turintys tam tikras charakteristikas, kurios juos stato į tam tikrą nesėkmę. Tai yra vaikai, seni žmonės, sergantys psichinėmis ligomis, protiškai ar fiziškai neįgalūs.

2. Nepasiruošę – yra galintys, bet nepasiruošę individai ir grupės, įskaitant neraštingus, nemokytus, tik su kai kuriais ir nenaudingais įgūdžiais, ir tie, kurie neišmoko socialių įgūdžių ir elgesio. Taip pat ir tie, kurie nėra pasiruošę normalioms gyvenimo situacijoms. Pvz.: nepasiruošę
vedybiniam gyvenimui – priešvestuvinės konsultacijos, būsimiesiems tėvams – būsimų tėvų grupės. Taip pat yra programos paruošti žmones išėjimui į pensiją, tie, kurie dirba, paruošiami tapti senais. Taip pat pasiruošimas mirčiai, našlystei ir t.t. Kadangi dauguma žmonių nedalyvauja šiose savo identiteto pasikeitimo pastangose, todėl socialinė rūpyba šias paslaugas turi teikti “post factum”, nes žmonės nėra tam pasiruošę.

3.Katastrofų aukos yra tie, kurie yra pasiruošę ir galintys normaliai gyventi, bet yra paliesti katastrofų ar krizių, kuriose jiems reikalinga laikina pagalba. Krizės yra klasifikuojamos priklausomai nuo priežasties:

1) gamtos katastrofos, potvyniai, žemės drebėjimai,

2) aplinkos situacijų – oro ir vandens užterštumo,

3) pilietinės riaušės.

4) ekonominės krizės (staigūs pokyčiai),

5) socialinės dislokacijos, masinės migracijos ir t.t.

Šalia to galima pridurti asmenines krizes, sąlygotas pavyzdžiui mylimo asmens, charizmatinio arba autoritarinio lyderio išvykimo ar mirties ir t.t.

Kiekviena iš jų gali būti dar suskirstyta iki individo lygmens – gaisras, areštas, bėgantis iš namų vaikas, darbo praradimas, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą ir t.t.

4.Neatitinkantys reikalavimų yra tie, kurie atrodo sugebantys, pasiruošę ir išvengę katastrofos, bet vis tiek pažeidžia visuomenės normas. Šią grupę sudaro jauni nusikaltėliai, kaliniai ir visi tie, kurie vienu ar kitu būdu neatitinka visuomenės normų.

Plečiantis supratimui apie aplinkos galią ir didėjant visuomenės susirūpinimui dėl fizinio elgesio, keičiasi požiūris į visuomenės normų laužytojus. Pagal visuomenės nuomonę skiriama tarp patologijos ir deviacijos, kaip nesugebėjimo kontroliuoti savo elgesį. Išvadoje, žmonės, atrodantys kaip nesveiki, priklauso skirtingiems kriterijams, negu žmonės, kurie atrodo kaip nukrypę nuo normos. Metodai šių žmonių grupių poreikių patenkinimui matomi kaip skirtingi.

5.Nemotyvuoti. Motyvacijos stoka gali būti matoma, kaip sąlyga, kuri gali pakeisti visas kitas keturias kategorijas, ir kaskart turi kitokią sampratą. Vienais atvejais motyvacijos stoka yra įvertinama geranoriškai ir paieškoma metodų, kaip sukurti metodus jos sustiprinimui – mokytis, susieti su kitais žmonėmis, susirūpinant kito žmogaus išvaizda ar elgesiu, ar prisijungti prie kieno nors pastangų. Kitais atvejais motyvacijos stoka vertinama negeranoriškai, kaip nenoras dirbti, nepakankamai gerai dirbti, nesirūpinti savo tėvais ar vaikais. Šiais atvejais dažniau taikomos negatyvios sankcijos.. Šis motyvacijos trūkumas kaip ryškus skurdo kultūros požiūris ir stiprus kontroliuojantis faktorius, nulemia tai, kaip dirbama su tais žmonėmis bei apibrėžiantis gerbūvio lygmenis ir atlygius.

I. 2. Visuomenės apibrėžti poreikiai

Šalia bendrų ir specialių žmonių poreikių, taip pat yra poreikiai, kurie paliečia visą visuomenę arba iškyla iš sunkumų arba spragų pačioje visuomenėje. Pvz.: staigus posūkis nuo prekinės gamybos į paslaugų sferą, arba iš žemės ūkio ekonomikos į industrinę ekonomiką yra paliečiamas to, kad trūksta tinkamai paruoštų žmonių, butų, apleidžiamos žemės. Visuomenėse, kur įteisinta oficialiai diskriminacija, iškyla poreikis būti. be oficialių barjerų. Šalys, kurios importuoja užsieniečius darbuotojus, sukuria ištisą eilę poreikių tose šalyse, kurios tai vartoja. Atsiranda poreikis naujoms paslaugoms, nes atvyksta didžiulė armija, kuriems reikalingos paslaugos.

Taip pat yra visuomenės apspręstos problemos, šalyse su chronišku nedarbu. JAV – 5, Vakarų Europoje -11 proc. Izraelyje – 5. Bet kokiu atveju nedarbas arba darbuotojų trūkumas visuomet yra valstybinių politikų ir socialinės ekonominės formacijos rezultatas, bet ne individų problema. Yra daug kitokių poreikių grupavimų. Pvz.: Rein kalba apie problemas, kylančias dėl išteklių trūkumo, individualių trūkumų ir institucijų trūkumo.

Kalbant apie žmonių poreikius, priklauso, kokios teorijos mes laikomės, ar tos, kad žmogus yra save-aktualizuojantis, kaip Maslow teorijos, ar žmonių veikla, yra kaip atsakas į sudirginimą, susierzinimą.

Erich Fromm, psichoanalitikas, aptardamas garantuotą pajamų lygį, atspindi tą požiūrį, kad žmonės yra netinginiai, bet kuriantys ir aktyvūs. Motyvacijos problemos tuo požiūriu yra ne individo prigimtyje, bet vartojimo tradicijose, žmonių požiūriuose ir politiniuose sprendimuose.

Net ir pagrindinių poreikių išskyrimas gali būti nebūtinas. Doroti Ley siūlo, kad poreikiai yra kylantys iš vertybių, bet ne iš būtinų poreikių pagrindo. Ji sako, kad:

“… Tai yra vertybės, bet ne poreikių serijos, kurios yra žmonių elgesio pagrindas. Esminis santykis yra tarp dviejų sluoksnių, kurie šioje koncepcijoje yra gėrio atskiriami. Prielaida, kad žmogus veikia taip, kad patenkintų poreikius, sukuria negatyvią prielaidą gėrio sąvokoje, kaip pagerinimą ar korekciją netrokštamo. Remiantis šiuo požiūriu, žmogus veikia, kad sumažintų įtampą; gėris yra blogio pašalinimas ir gerovė yra ligų pataisymas; pasitenkinimas yra poreikių patenkinimas; geras funkcionavimas ateina iš reguliavimo, išlikimas nuo prisitaikymo; taika yra konfliktų sprendimas; laimingas yra gerai prisitaikęs individas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4641 žodžiai iš 9268 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.