Socialinė ir moralinė atsakomybė versle
5 (100%) 1 vote

Socialinė ir moralinė atsakomybė versle

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

STRATEGINIO VALDYMO IR POLITIKOS FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

VERSLO SOCIALINĖ IR MORALINĖ ATSAKOMYBĖ

Verslo etikos referatas

2007-05-02

VILNIUS

2007

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..3

1. MORALINĖ ATSAKOMYBĖ VERSLE………………………………………………………………….4

2. SOCIALINĖ VERSLO ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ…………………………………..6

2. 1. Socialinės atsakomybės samprata…………………………………………………………………….6

2. 2.Socialinės atsakomybės koncepcijos raida………………………………………………………….7

2. 3. Socialinės atsakomybės dimensijos………………………………………………………………….10

2. 4. Socialinės atsakomybės prieštaravimai…………………………………………………………….12

2. 5. Pagrindiniai požiūriai (nuostatos) į socialinę atsakomybę…………………………………13

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………….19

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………….20

ĮVADAS

Darbo tyrimo aktualumas. „Socialinės atsakomybės“ sąvoka dažnai suvokiama kaip ir moralinė organizacijos atsakomybė.Šiandieniniame pasaulyje verslo etika stengiasi savaip susieti moralės koncepciją, atsakomybės suvokimą ir sprendimų priėmimą organizacijos viduje, formuoja įvairaus pobūdžio santykius tarp organizacijos ir visuomenės, pasirengia ir prisiima pareigas atsakyti už savo poelgių padarinius. Visa tai ir yra apibūdinama kaip socialinė ir moralinė atsakomybė. Šios koncepcijos iš tiesų panašios, taigi iškyla poreikis atskirti ir išsiaiškinti konkrešios koncepcijos reikšmę.

Tyrimo problema: Kaip versle pasireiškia socialinė ir moralinė atsakomybė?

Tyrimo objektas: Verslo socialinė ir moralinė atsakomybė.

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti socialinės ir moralinės atsakomybių ypatybes ir svarbą versle.

Tyrimo uždaviniai:

1. Pateikti moralinės atsakomybės koncepciją;

2. Pateikti socialinės atsakomybės koncepciją;

3. Išanalizuoti socialinės atsakomybės dimensijas;

4. Pateikti pagrindinius požiūrius į socialinę atsakomybę.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Statistinių duomenų analizė.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, bendroji dalis, išvados ir literatūros sąrašas. Bendroji dalis sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmame skyriuje analizuojama ir pateikiama moralinės atsakomybės konsepcija, antrame apžvelgiama socialinė atsakomybė, jos lygmenys ir požiūriai į socialinę atsakomybę. Pabaigoje pateikiamos išvados ir naudotos literatūros sąrašas.

1. MORALINĖ ATSAKOMYBĖ VERSLE.

Atsakomybės kategorija nusako kiek individas sugeba ir gali būti savo veiksmų subjektas:

sąmoningai, apgalvotai ir savo noru vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius; teisingai pasirinkti ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję teisumo ir kaltumo galimybės pritarti jo poelgiams ar juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nuobaudos klausimai. Visose etinėse ir teisinėse doktrinose atsakomybės problema neatsiejama nuo filosofinės laisvės problemos.

Anot žinomo etiko A. Anzenbacherio „atsakomybė“ implikuoja „atsakymą“. Laikyti žmogų

atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis iš jo gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip. Žmogaus poelgiams pritariame tuomet, kai matome, kad juos galime pateisinti protu, t.y. kai veikiančiojo asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas.

Taigi moralinės atsakomybės subjektas – kiekvienas asmuo, kurio veiksmai gali įgauti moralinę kvalifikaciją, objektas – elgesys, jo būdai.

Moralinė atsakomybė- viena iš pagrindinių moralės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais moraliniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu. Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pat senas kaip ir visuomenės moralė. Moralinis prieštaravimas – tai situacija kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros moralinės vertybės graiuna kitą svarbią asmenybei vertybę. Kilus konfliktui, asmenybė turi pasirinkti vieną iš vertybių ir kartu atsisakyti kitos.

Moralinio pasirinkimo konfliktiškumą būtina skirti nuo principų susidūrimo ir normų

prieštaringumo, kuris yra besąlygiško formulavimo ir taikymo ne jų veikimo srityje pasėkmė. Todėl tikslinga skirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumo ir į moralinio sprendimo kultūros klausimą žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu. Moralinė atsakomybė verslo oragnizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie verslo organizacijos vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė
atsakomybė.

Nėra tokios organizacijos kuri pati būtų morali ar amorali, etiška ar neetiška, – organizacijoje yra individai, kurie elgiasi jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne.

Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą.

Taigi moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti dviem aspektais:

• Kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę;

• Organizacijos kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.

Kiekviena organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Verslo organizacija – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis ir tam tikru atsakomybės laipsniu ateina į organizaciją, o organizacijų visuma sudaro visuomenę. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individo, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui. Organizacijos nariai – tai ir prezidentas (vadoavas, direktorius), ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Todėl tenka gilintis į atskirų kategorijų moralinę atsakomybę: vadovo atsakomybę padaliniams, darbuotojų atsakomybę vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybę, vadovo atsakomybę akcininkams ir pan. Kiekvienu atveju tenka susidurti su kasdieniniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas.

Organizaciją sudarančių grupių moralinė atsakomybė

Kiekviena organizacija per savo vidinių struktūrų veiklą turi skatinti moralų darbuotojų elgesį ir visų jos grandžių atsakomybę:

• bendrovės direktorių taryba turi aktyviai ir sąžiningai valdyti bendrovę;

• daugiau kaip pusė stebėtojų tarybos narių, taip pat ir jos pirmininkas, negali būti iš

valdybos;

• atsakomybė už bendrovės politiką turi būti paskirstyta, remiantis 5 metų laikotarpio

patirtimi. Atsakingi žmonės turi priimti sprendimus, atsižvelgdamiį organizacijos sukauptą

patirtį;

• atsakomybė reikalauja papildomos informacijos apie tai, kaip buvo priimami sprendimai.

Informacija yra labai svarbi, tačiau versle yra tokių sričių, kur paslaptis reikia saugoti.

Todėl:

• kiekviename lygyje turi būti nustatyta, kiek informacijos apie priimtą sprendimą reikia

suteikti ir kam;

• nustatyti reikia ne vienašališkai, bet argumentuotame pokalbyje tarp to, kuris ieško

informacijos, ir to, kuriam pirmasis asnuo yra pavaldus;

• turi būti aiški atsiskaitomybės struktūra tiek vertikaliu, tiek horizontaliu lygiu;

• organizacijos turėtų nustatyti būdus, kaip darbuotojai, vartotojai, akcininkai ir visuomenė

galėtų informuoti apie savo interesus bei poreikius;

• organizacijos turėtų suformuoti mechanizmą (galbūt skyrių) įvairių grupių poreikiams

numatyti, jiems rimtai apsvarstyti, įvertinti bei atitinkamiems veiksmams pasiūlyti;

• organizacijos turėtų sukurti informacijos skleidimo techniką tiems, kurie domisi, kuo

remiantis buvo priimtas sprendimas;

• atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis. Neatsakingas bei

nemoralus valdytojų elgesys turėtų būti baudžiamas taip pat griežtai kaip žemesnio lygio

darbuotojų;

• organizacija, siekianti išvengti demaskavimų bei skundų, turi sukurti mechanizmus ir

procedūras, kurios leistų bet kuriam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius

svarstymus prieštaravimus, nepakenkiant sau;

• organizacija turėtų skirti didelius įgaliojimus turintį pareigūną, atsakingą už saugaus, geros

kokybės produkto gaminimą ir panašius klausimus.

2. SOCIALINĖ VERSLO ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ

2. 1. Socialinės atsakomybės samprata

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonomonių, politinių, teisinių, dorovinių

santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veikmus.

Visuomenė iš verslo tikisi socialinės atsakomybės, ir daug organizacijų, atsižvelgdamos į tai, savo, veikloje numato ir socialinius tikslus.

Socialinė atsakomybė reiškia, kad organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama. Jei organizacijos socialinis poveikis kai kuriems jos suinteresuotiesiems yra žalingas, arba jei ji nori panaudoti dalį savo fondų saugaus produkto gamybai, organizacija gali prarasti dalį savo pelno. Socialinės organizacijos atsakomynė išsamiai nagrinėjama daugumoje užsienio autorių leidinių. Tačiau beveik visais atvejais „socialinės atsakomybės“ sąvoka suprantama ir kaip moralinė organizacijos atsakomybė. Tai, ką dauguma užsienio autorių vadina socialiai atsakinga organizacijos veikla, visų pirma yra
organizacijos paklusimas visuotinai pripažįstamoms moralės maksimoms. Socialinė organizacijos atsakomybė kyla kaip moralinės organizacijos narių (ypač vadovų) atsakomybės rezultatas, tiksliau sakant, kaip etiškų ir neetiškų sprendimų priėmimo, sprendžiant moralines problemas, pasekmė.

Moralinė organizacijos motyvacija lemia organizacijos socialinės atsakomybės lygį.

Socialinė organizacijos atsakomybė glaudžiai susisjusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė,

ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakimybės stoka. Vis dėlto socialinė atsakomybė nereiškia, kad organizacija privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų. Taip pat nereiškia, kad socialiai atsakingos firmos negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos.

Socialinė atsakomybė reikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus. Archie Carroll (1993) išskiria keturias glaudžiai tarpusavyje susijusias socialinės atsakomybės rūšis:

1. ekonominę (Gauti pelną,- tai visų kitų atsakomybių pagrindas);

2. juridinę (Laikyts įstatymų);

3. etinę (Įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžiningair dora, vengti žalos);

4. filantropinę (Įnešti didelį indelį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę).

1. Socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai: labdaros ir valdymo.

Labdaros principas Valdymo principas

Apibrėžimas Verslas turėtų suteikti savanorišką,

sąmoningą pagalbą visuomenės

skurstantiems asmenims ir jų grupėms Verslas, kaip visuomenės globėjas turėtų

nagrinėti interesus visų tš, kurie yra veikiami jo

sprendimų ir politikos

Moderni išraiška Korporacijų filantropija.

Savanoriški veiksmai visuomenės

gerovei Pripažįstant verslo ir visuomenės tarpusavio

priklausomumą; Apmąstant įvairių visuomenės

grupių interesus ir poreikiu

Pavyzdžiai Korporacijų filantropinė veikla;

Privati iniciatyva sprendžiant socialines

problemas;

Socialinis bendradarbivimas su

skurstančiaisias. Akcininkų dalyvavimas korporacijų strateginiame

planavime;

Ilgo laikotarpio optimalus pelnas yra svarbiau už

trumpo laikotarpio maksimalų pelną

Savų interesų išreiškimas

2. 2.Socialinės atsakomybės koncepcijos raida

Verslo socialinės atsakomybės koncepcija gimė 19 – 20 amžių sandūroje. Pirmiausiai jos idėjos

paplito tarp amerikiečių inžinierių, kurie „didelio socialinės atsakomybės jausmo“ demonstravime matė būdą savo profesijos socialiniam prestižui kelti. Netrukus šią koncepciją pradėta sieti su verslu. 20 a. pradžioje amerikiečių verslo sluoksniuose plačiai paplito „tarnavimo“ koncepcija, pagal kurią be „pinigų darymo“ firmos privalo turėti ir kitus tikslus. Veikla šiems tikslams, neturintiems nieko bendro su pelnu, pasiekti buvo įvardinda viena sąvoka – „tarnavimas“

Tačiau „Tarnavimo“ koncepcija pasirodė neilgalaikė. Jos likimą nulėmė dvi priežastys: viena

vertus, pati koncepcija buvo nepakankamai aiški, griežčiau neapibrėžtas ir pats „tarnavimo“ sąvokos turinys“. Kita vertus, lėmė ir 20 a. trečiajame dešimtmetyje susiklosčiusi nepalanki ekonominė situacija, sukėlusi pasaulinę ekonominę krizę (1929 – 1933), kai verslui tapo svarbu ne tiek tarnauti, kiek išlikti.

Nenuostabu, kad ši koncepcija pamažu prarado populiarumą tarp verslininkų.

Vėliau beveik du dešimtmečius įsigali „socialinės atsakomybės“ koncepcija. Iš pračių ji turėjo

daugiau teorinį pobūdį (t.y. jos idėjas skelbė daugiausia akademinių sluoksnių atstovai), tačiau po Antrojo pasaulinio karo paplito ir tarp verslininkų.

Šiuolaikiniam požiūriui į korporacijų ( verslo organizacijų) socialinę atsakomybę susiformuoti didelės įtakos turėjo amerikiečių ekonomisto G Boywen`o 1953 m. išleista knyga „Socialinė verslininko atsakomybė“. Joje autorius suformulavo socialinės atsakomybės doktriną kaip įpareigojimą verslininkams vykdyti tokią politiką, priimti tokius sprendimus ir veikti tomis kryptimis, kurios yra visuomenės tikslų ir vertybių požiūriu pageidautinos.

2. Šiuolaikiniai autoriai išskiria 4 socialinės atsakomybės raidos evoliucijos etapus:

ERA LAIKOTARPIS ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖS IŠRAIŠKA

Filantropinė Iki 1950 Aukojimas labdarai.

Problemos suvokimo 1953- 1967 Atsakomybės suvokimas.

Įsitraukimas į visuomenės reikalus.

Problemos sprendimo 1968- 1973 Susirūpinimas aplinkos apsauga.

Rasinės diskriminacijos problemų sprendimas.

Socialinio jautrumo Nuo 1974 iki šiol Organizacijos etikos ir elgesio supratimas.

Socialiai atsakinga veikla.

Kiti autoriai akcentuoja organizacijų vadovų požiūrio į socialinės atsakomybės kaitą. Tai svarbu, nes socialiai atsakingas elgesys daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš svarbių vadovų keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.

3. Istorinė organizacijų vadovų požiūrio į atsakomybę kaitą:

Laikotarpis 1800 – 1920

Vadyba, nukreipta į pelno

maksimizavimą 1920- 1930

Globėjiška vadyba 1960-

„Gyvenimo kokybės“

vadybaOrientacija Grynas egoizmas • Egoizmas;

• Organizacija – filantropinė • Švelnus egoizmas;

• Organizacija – filantropinė;


interesai.

Ekonominės vertybės • Kas gerai man, gerai

ir visuomenei;

• Pelno

maksimizavimas;

• Svarbiausia – pinigai

ir turtas;

• Darbo jėga – prekė,

kurią galima pirkti ir

parduoti;

• Atsakomybės

savininkui. • Kas gerai organizacijai,

gerai ir visuomenei;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2009 žodžiai iš 6689 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.