Socialinė pedagoginė diagnostika
5 (100%) 1 vote

Socialinė pedagoginė diagnostika

TURINYS:

Socialinė psichologinė ir pedagoginė diagnostika ……………………………..3

a) Pedagoginė diagnostika…………………………………………………………..……….3

b) Socialinė diagnostika……………………………………………………………….…….3

c) Socialinė psichologinė diagnostika………………………………………………………3

1. Socialinės pedagogikos diagnostikos struktūra ……………………………5

2. Socialinės pedagoginės diagnostikos tyrimų metodai ……………………..5

I.1. Socialiai pedagogiškai apleistų vaikų diagnostika …………………………5

2.Pedagogiškai apleisti vaikai ………………………………………………..63.Apleistų ir paliktų vaikų socialiniai sunkumai ir jų sprendimo

galimybės ……………………………………………………………………….6

II.1. Paauglių socialinio tinklo tyrimo metodika………………………………..7

2.Kokybinė sąveikos analizė…………………………………………………8

3. Išvados……………………………………………………………………..9

4. Priedai ……………………………………………………………………..9

Literatūros sąrašas …………………………………………………………….11

SOCIALINĖ PSICHOLOGINĖ IR PEDAGOGINĖ DIAGNOSTIKA.

Kiekviena veikla gali būti sėkminga tik tada, kai suprantamas jos tikslas, žinomas objektas, jo turinys, pasirenkami tinkami metodai, priemonės tikslui pasiekti ir galiausiai kai realiai įtvirtinamos sąlygos, kuriomis siekiama tikslo ir galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti. Čia į pagalbą ateina diagnostika.

Diagnostika visada, o ypač dabartiniu metu, plačiai taikoma visose žmogaus veiklos srityse: medicinoje, technikoje,buityje, netgi būtyje. Diagnozuojama naudojant įvairiausius būdus, priemones, pradedant stebėjimais,eksperimentais ir baigiant aiškiaregyste, pranašavimais, horoskopais ir t.t. Be diagnostikos neapsieina ir šiuolaikinis socialinis pedagogas.Vargu ar yra kita žmogaus veiklos sritis, kurioje iki šiol taip mažai ir taip nesistemingai, nenuosekliai naudojama diagnostika, kaip pedagoginėje veikloje, ugdant žmogų. Tai lemia ir specifinės pedagoginio proceso sąlygos: ugdytinio ir ugdytojo sudėtingumas bei jų dinamiškumas; socialinė aplinka, situacija; ugdymo rezultatai, kuriuos užsako visuomenė, paties ugdytinio ugdymosi galimybės (siekiai, norai, nuostatos,pajėgumai),ugdytojo gebėjimas veikti ugdytinį, derinti išorinį poveikį ir ugdytinio vidinį pajėgumą. Todėl pedagoginis procesas iki šiol beveik nevaldomas. Ugdymo rezultatai prognozuojami intuityviai, remiantis išoriniais veiksniais, sąlygomis, visuomenės reikalavimais savo nariui. Taip ir guldomas ugdytinis į Prokrusto lovą ir lipdoma jo asmenybė pagal visuomenės, valstybės užsakytą modelį – gaminamas standartinis epochos žmogus. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad šiandien, nepastoviomis, neapibrėžtomis visuomenės ekonominio, kultūrinio, dvasinio bei politinio gyvenimo sąlygomis,moksleiviai, ypač paaugliai, praranda norą mokytis, nelanko mokyklos, bėga iš jos.

a)Pedagoginė diagnostika – tai vieno mokinio asmenybės ar mokinių kolektyvo tyrimas, siekiant realizuoti individualų ir diferencijuotą mokymą, kuris jų pagrindines funkcijas padaro efektyvesnėmis. Pedagogai ugdymo procese tiria vaiko asmenybę, naudodami pedagogines priemones.

b)Socialinė diagnostika – tai kompleksinis tyrimo procesas, kurio metu vyksta priežastinių pasekminių ryšių ir tarpusavio santykių visuomenėje nustatymas ir studijavimas; šie ryšiai ir santykiai apibūdina visuomenės socialinę, ekonominę, kultūrinę, teisinę, dorovinę, psichologinę, medicininę, biologinę, sanitarinę ir ekologinę būseną. Šios diagnostikos tikslas – socialinė diagnozė, t.y., moksliškai pagrįstas “sprendimas” apie socialinę sveikatos būseną.

c)Socialinė pedagoginė diagnostika – tai specialiai organizuotas pažinimo procesas, kurio metu vyksta rinkimas informacijos apie socialinių psichologinių, pedagoginių, ekologinių ir socialinių veiksnių įtaką asmenybei ir sociumui, siekiant padidinti ekonominių veiksnių efektyvumą. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995) socialinė, psichologinė, pedagoginė diagnostika padeda pažinti ugdytinį ir nustatyti, kokie išoriniai veiksniai jį veikia, koks visuomenės gyvenimo pobūdis ir kuomet prognozuoti jo raidą. Galiausiai diagnostika ir patį ugdytoją verčia save reguliuoti, stebėti, normalizuoti santykius su ugdomuoju.

Socialinė, psichologinė,pedagoginė diagnostika atlieka šias funkcijas:

1.Nustato ir atskleidžia ugdytinio asmens, asmenybės fizines, intelektualias, dvasios savybes, jo galimybes;

2.Atskleidžia ugdytojo ir viso pedagogų kolektyvo ugdomąjį potencialą, galimybes daryti ugdytiniui įtaką, veikiant jo fizines, intelekto, dvasios galias;

3.Nustato ugdytinio mikroaplinkos teigiamą ar neigiamą poveikį ugdytiniui ir įgalina numatyti būdus ir priemones neigiamoms įtakoms pašalinti, teigiamoms
skatinti;

4.Nustato grupės, klasės, mokyklos kolektyvo poveikio konkrečiam mokiniui pobūdį, kolektyvų formavimo būdus, priemones skiepijant humaniškumo bei pilietiškumo jausmus;

5.Padeda sėkmingai konstruoti vienodus pedagoginių reikalavimų normatyvus, užtikrinančius sėkmingą ugdytinio fizinių, proto, dvasios galių plėtrą mokykloje;

6.Sutelkia viso mokyklos kolektyvo, šeimos, socialinės, kultūrinės aplinkos jėgas ugdytinio harmoningai asmenybei, atitinkančiai laiko reikalavimus, sugebančiai pritapti prie visuomenės, ugdyti.

Diagnostika vyksta tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje bei pedagoginių santykių sistemoje, todėl ji yra tiesioginis ugdytinio ir jo aplinkos, visų jį veikiančių veiksnių pažinimo procesas, neatsiejamas nuo bendrosios pažinimo teorijos. Šios diagnostikos pobūdį, kryptis lemia atitinkama metodologija (filosofija, bendra nuostata į pažinimą ir veiklą).Žinoma, pažinti žmogų (šiuo atveju ugdytinį) yra sudėtinga problema, kadangi pats žmogus be galo sudėtingas objektas-subjektas. Be to, pats žmogus yra labai jautrus vidaus ir išorės veiksnių poveikiams. Todėl žinios apie žmogų niekad ir negali būti išsamios. O norint “nedrausmingą” informaciją apie žmogų “sudrausminti”, tenka ją sisteminti, schematizuoti, grupuoti pagal integracines žmogaus asmenybės savybes.

Sociologinėje, psichologinėje ir pedagoginėje literatūroje išskiriamos šios integracinės žmogaus savybės (struktūrinės dalys):

fizinių savybių grupė,

intelektualinių savybių grupė,

emocinių savybių grupė,

valia ir jos savybių grupė,

dorovinių-dvasinių žmogaus savybių grupė,

epochos, nacijos, etnogrupės savybės, kurios daugiau ar mažiau atsispindi ir kiekvieno žmogaus asmenybėje.

Todėl, kad žmogus – sudėtinga, besivystanti ir labai jautri išoriniams ir vidiniams veiksniams sistema.

Čia nėra smulkmenų. Būtina atsižvelgti į visus veiksnius, veikusius ir veikiančius žmogų. Dar graikai tikėjo, jog praeitis, prisiminimai daro didelę įtaką žmogaus būklei. Jie pavartojo terminą – anamnezė, t. y., prisiminimas idėjų, glūdinčių dieviškoje žmogaus prigimtyje. Tiriant žmogų, svarbu žinoti, kokia jo praeitis, kokioje aplinkoje, kokiomis sąlygomis prabėgo žmogaus vaikystė (pradedant nuo embriono, gimdymo, kūdikystės iki pastarųjų dienų). Praeitis palieka gilius pėdsakus (fizinius, dvasinius) visam žmogaus gyvenimui. Pedagogui nesvarbu, kuriame amžiaus tarpsnyje tiriamas ugdytinis (darželinukas, pradinukas, gimnazistas ar studentas), būtina, kiek įmanoma, giliau susipažinti su jo visa praeitimi: iš kokios šeimos kilęs (socialinė, ekonominė šeimos struktūra), kurią mokyklą lankė, kaip mokėsi, elgėsi, kokiomis ligomis sirgo, kokioje aplinkoje (socialinėje, kultūrinėje) gyveno, kuo domėjosi, kas jo draugai ir pan. Surinkus žinias apie ugdytinį, kuo jis buvo, reikia kaupti duomenis, kas jis yra dabar ir ko galima iš jo tikėtis, kaip ir kuo jis gali ir turėtų būti veikiamas dabarties. Ypač svarbu išryškinti nūdienos socialinį gyvenimą, kai “banguojant” visuomenei, dažnai iškyla nepirmarūšiai žmonės.

Pedagogas privalo žinoti visas pagrindines integralines ugdytinio savybes.

Kompleksiniam ugdytinio tyrimui reikia:

1. Žinoti normatyvinius mokyklos dokumentus;

2. Pažinti mokyklos mikroaplinką;

3. Mokėti nustatyti ugdymo galimybes ir sąlygas, kurias mokykla privalo panaudoti praktiškai;

4. Žinoti mokyklos, klasės kolektyvą, jo nuostatas;

5. Sugebėti sutelkti visą pedagogų kolektyvą harmoningai asmenybei ugdyti;

6. Ugdymu ruošti ugdytinį saviugdai, pasitelkiant grupės, kolektyvo, organizacijų įtaką;

7. Nustatyti mokyklos, šeimos, visuomenės ryšius;

8. Pastoviai diagnozuoti ugdymo mokykloje poreikį ir jo rezultatus formuojant asmenybę;

9. Tobulinti ugdymo planus, programas, pritaikant turinį, formas besikeičiančiai ugdytinio asmenybei ir socialinėms sąlygoms.

Diagnozuojant ugdytinį, siekiant jį pažinti, svarbu parinkti teisingą išeities tašką. O tokių parinkimo kriterijų ne vienas. Štai kai kurie iš jų:

1) Pirmiausia reikia ieškoti bendrų savybių, t.y. kas jungia žmones. Tai epochos charakteristika, tautos istorija, etnosąlygos;

2) Nustatyti atskirų grupių ypatumus: amžiaus, lyties, mikrogrupių, kolektyvų charakteristikas;

3) Sužinoti individualius savitumus: fizinius, intelektualinius, charakterio ir kt., t.y., bendrame visuomeniniame, grupiniame kontekste atrasti ir nustatyti asmens unikalumą neizoliuojant jo iš socialinės, kultūrinės aplinkos, bet ir nesuplakant su grupe, visuomene.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1201 žodžiai iš 3966 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.