Socialinė politika užsienyja ir Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinė politika užsienyja ir Lietuvoje

11213141

TURINYS

Įvadas 3

1. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA 4

2. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJE 5

3. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE 6

3.1. Užimtumo politika 9

3.2. Valstybės parama šeimai 10

3.3. Senatvės politika 11

3.4. Migracijos problemos 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

Įvadas

Skurdas, staigūs asmens visuomeninio statuso pasikeitimai negatyvia linkme, nepalankūs ekonominiai veiksniai nuo senų laikų laikomi pavojais, kuriuos įveikti galima tik specialiai tam pasiruošus.

Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas. Industrializacija kartu su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pasikeitimais, augantys miestai, stiprėjančios individualistinės pažiūros sugriovė šias neformalias apsaugos priemones ir savo ruožtu sukūrė naujus pavojus žmonių saugumui.

Industrializacija atnešė ne tik naujų pavojų, bet ir suteikė naujų galimybių tiems pavojams pasirengti: pasirūpinant santaupomis, apsidraudžiant privalomuoju gyvybės draudimu individualiai ar įkuriant savišalpos draugijas, privačias įmones. Tai buvo nauji prekinio ūkio finansiniai ir teisiniai instrumentai, kurie labiau tiko industrializacijos sukurtam naujam gyvenimo būdui nei tradicinis neformalus solidarumas. Tačiau tai nebuvo problemų sprendimas, o veikiau tik ankstyvosios jo paieškos. Tie instrumentai rėmėsi beveik vien rinka. Rinkoje sunku užtikrinti pastovų saugumą, nes rinkai būdingas nepastovumas ir rizikinga veikla. Kita vertus, rinkose nusipirkti saugumą galima tik turint už ką. Mažiau uždirbantiems, dažnai prarandantiems darbą reikalingas solidarus stipresniųjų elgesys jų atžvilgiu.

Atsvara industrializacijos keliamiems pavojams tapo solidarumo persikėlimas iš šeimos, kaimo, parapijos bendruomenės lygmens į visos šalies lygmenį. Žinoma, tam reikėjo prielaidų, kurios atsirado kartu su struktūriniais visuomenės pokyčiais.

Pakitus socialiniams, ekonominiams faktoriams, transformavosi šeimos herarhija, pakito per amžius nusistovėję šeimos narių vaidmenys ir tarpusavio santykiai. Tai sudarė prielaidas atsirasti socialinei našlaitystei.

Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d Lietuvoje įsigaliojo Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įpareigojo valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis.

Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims atiteko didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Valstybė įsipareigojo imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir būstu.

1. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA

Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Ruzvelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”. Žmogus gali susidurti su šiais pavojais:

Prarasti darbo pajamas dėl senatvės, negalios, ligos, nedarbo, mokymosi (persikvalifikavimo), reabilitacijos, šeimos nario slaugos:

Prarasti išlaikymą dėl sutuoktinių skyrybų, dėl maitintojo mirties;

Atsiradus specialių poreikių: vaikų išlaikymas, sveikatos priežiūra ir reabilitacija, mokymosi kaštai, didelės išlaidos būstui, neįgalaus žmogaus išlaikymo kaštai, artimo žmogaus slaugos kaštai;

Nepajėgumas užsitikrinti bet minimalų socialinį-kultūrinį egzistavimą.

Šie pavojai vadinami socialiniais pavojais, arba socialinėmis rizikomis. Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti. Kitaip tariant, socialinę apsaugą galima suprasti kaip visapusišką žmogaus apsaugą.

Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių). Šiuo metu labai svarbiu yra tapęs solidarumas tarp skirtingų kartų: tarp darbingos ir jau nedarbingos, kai dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės žymios visuomenės dalies pensijas finansuoja darbingos kartos gyventojai.

Socialinės apsaugos struktūra. Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos peimonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu ir skirstomos į tokias šakas:

– senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijos;

– ligos ir gimdymo pašalpos
bei medicinimė pagalba;

– išmokos nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;

– nedarbo pašalpa;

– pašalpa šeimai.

Pastaruoju metu išskiriamos dar dvi šakos: globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.

Darbo užmokesčio praradimas nėra vienintelė finansinė rizika. Kita rizikos rūšis susijusi su tam tikrų papildomų išlaidų atsiradimu, pvz. susirgus arba padidėjus šeimai.

Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais:

– Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apasaugos sistemą.

– Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategirijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau susitaikoma su tuo, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.

– Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.

2. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJE

Žmogaus socialinė raida – tai procesas, praplečiantis žmogaus pasirinkimo galimybes. Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame visuomenės lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikiamais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.

Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu. Pvz. Labai išsivysčiusiose Skandinavijos gerovės valstybėse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių – ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos bei išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso tik privalomas (valstybinis) socialinis draudimas, ir socialinis aprūpinimas bei socialinė šalpa (parama). Mokslininkai taip pat neturi vienos nuomonės dėl to, kaą apima socialinės politikos bei socialinės apsaugos terminai. Literatūroje įvairūs autoriai taip pat nevienodai pasisako šiuo klausimu. Taigi socialinės politikos ir socialinės apsaugos apibrėžimus reikėtų laikyti susitarimo dalyku.

Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis – seni žmonės, invalidai, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galima pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė – lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančių mažas pajamas. Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Daugelyje pasaulio šalių, įpač Europoje, be socialinės paramos, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių), ligos, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. Socialinės apsaugos analizę sudaro ir struktūriniai, ir kultūriniai veiksniai. Struktūrinius veiksnius sudaro demografinė, ekonominė, ir organizacinė evoliucija. Kultūriniai veiksniai apima vertybines orientacijas, ideologijas, politinę argumentaciją, kurios lemia aspiracijų, poreikių ir reikalavimų kaitą.

Vienas iš veiksnių, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį įvedant, plėtojant ir skleidžiant socialinės apsaugos sistemas, buvo pramoninis perversmas. Jo metu įvyko keletas svarbių pokyčių žmonių gyvenimo sąlygų ir visuomeninio gyvenimo srityje. Taigi pramoninį perversmą galima laikyti pagrindiniu katalizatoriumi, lėmusiu pajamų apsaugos sistemų sukūrimą, kadangi jis sukėlė dvigubą poveikį: struktūrinius ir vertybinius pokyčius.

Pirmoji šalis, įstatymais įteisinusi socialinės apsaugos sistemas, buvo Vokietija, o ne Didžioji Britanija, kur pramoninis perversmas įvyko anksčiausiai. Tačiaus šioje šalyje nebuvo nebuvo tinkamų kultūrinių sąlygų, reikalingų socialinės apsaugos programai plėtoti. Vokietija pirmoji priėmė reikiamus teisinius aktus – pažymėtina, kad Vokietijoje iki 1880 m. buvo taikomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Tačiau tada jie buvo taikomi fragmentiškai ir apėmė labai nedidelę gyventojų dalį. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais įgivendintas Vokietijoje pramonės darbininkų draudimas ligos ir nelaimingo atsitikimo atveju skyrėsi nuo skandinaviškojo varianto.

Trys sistemos greitai plėtėsi. 1895 m. jau visi dirbantieji turėjo nelaimingo atsitikimo darbe
draudimą. Į jį buvo įtraukti ir savarankiškai dirbantys asmenys.

Kitose kontinentinės Europos šalyse socialinė politika turėjo panašų pobūdį, t.y. socialinės teisės buvo garantuojamos kaip politinių teisių pakaitalas. Vokietijoje socialinis draudimas skyrėsi nuo danų ir švedų “Liaudies namų” tipo socialinės teorijos ir praktikos, nes Vokietijoje socialinis saugumas visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Čia visada reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė.

Vokietijos patirtis netrukus paskatino aukštos industrializacijos šalis, tokias kaip Belgija, Olandija ir Didžioji Britanija, pasekti jos pavyzdžiu. Prieš pat Pirmajį pasaulinį karą ir tuoj po jo šalyse, turėjusiose intensyvius kontaktus su šiomis valstybėmis pionierėmis, tokiose kaip Sandraugos šalys, t.y. Australijoje, Pietų Afrikoje, kitose vakarų Europos šalyse ir daugelyje pietų Amerikos šalių, turėjusių ryšį su Ispanija, atsirado visos būtinos kultūrinės sąlygos, reikalingos socialinės apsaugos programoms sukurti. Nuo 1920 m. kitos šalys susikūrė bent po vieną socialinės apsaugos schemą.

Tose šalyse, kuriose valstybinė socialinės apsaugos sistema nėra universalaus pobūdžio, visaapimanti, į socialinės apsaugos sistemą įsiterpia arba ją papildo privatus sektorius. Privati atskirų asmenų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyva reiškiasi įvairiais būdais. Tokia sitema yra labiau būdinga angliškai kalbančioms šalims (įpač JAV ir Australijai), pietų Europai, Lotynų Amerikai, Afrikai, kai kurioms Azijos šalims.

3. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. I funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). II funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam n.ū. nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto. Šiuo metu tai yra 135 lt.

Reikia pastebėti, kad abi šios sistemos nėra nuosekliai įgyvendintos. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys – mažai. Prie socialinio draudimo šliejasi visiškai nelogiška valstybinių pensijų, mokamų iš biudžeto, sistema. Valstybinės pensijos skiriamos žmonėms už nuopelnus (taigi, atrodytų neturi nieko bendra su socialine rūpyba) ir tam tikrų profesijų atstovams: VR sistemos, prokuratūros, krašto apsaugos, saugumo darbuotojams, mokslininkams (argumentacija taip pat tik istorinė)

Socialinė parama, kurios pagrindinis tikslas yra skurdo prevencija, taip pat nenuosekli, kadangi ne visiems piliečiams numato teisę pretenduoti į paramą, o tik išvardintoms kategorijoms. Tarsi ne kiekvienas gali tapti skurdžiumi. Be to socialinė parama teikiama ir paslaugomis, įveliant į šį reikalą ūkio subjektus ir paprastai gerokai jiems pakenkiant (pvz., autobusų parkai, šilumos tiekimo įmonės, vaistinės). Būtent, šioms įmonėms nustatoma prievolė teikti paslaugas socialiai remtiniems asmenims nemokamai arba už mažesnę kainą, o skirtumą pažadama kompensuoti iš biudžeto. O po to tomis kompensacijomis įvairiai atsitinka: nesutariama dėl jų dydžio, jos vėluoja arba visai nesumokamos.

Taigi, Lietuvoje turime tokią socialinės apsaugos sistemą: nuolat alkaną gigantą -valstybinį socialinį draudimą; sovietinių laikų reliktą – privilegines valstybines pensijas, bei pakankamai komplikuotą, nors absoliučiomis sumomis menką, socialinę paramą pinigais ir paslaugomis.

Kaip yra kitose šalyse. Socialinė rūpyba skirtingose šalyse skiriasi labai smarkiai. Natūralu. Juk tai priklauso ne tik nuo gana apčiuopiamų ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individo atsakomybių pasidalinimą. Netgi Vakarų išsivysčiusiose šalyse socialinė rūpyba organizuota skirtingai. Pati stambiausia socialinės rūpybos sritis – pensinis aprūpinimas – dažniausiai būna mišrus.

Jį įvairiomis kombinacijomis sudaro:

1) valstybinio socialinio draudimo pensija (einamosiomis įmokomis arba bendraisiais mokesčiais finansuojama valstybinė pensija),

2) pensija darbdavio pensijų fonde, arba atvirame PF, kuris gali būti kaupiamasis, o gali ir nekaupiamasis ( „Book reserve“- kai pensijų lėšos neatskirtos nuo įmonės lėšų),

3) savanoriško kaupimo pensija, draudimas, investicijos į nekilnojamą turtą, akcijas, obligacijas ir pan.

Pastaroji pensinio apsirūpinimo forma socialinės politikos požiūri yra mažiausiai problematiška, nes svarbiausius sprendimus čia priima pats žmogus, politikams lieka tiktai susitarti dėl tokio taupymo skatinimo būdų bei priimti palankius įstatymus finansiniams tarpininkams veikti (beje, Lietuvoje ši problema dar nėra išspręsta- PF įstatymas). Pagrindinis politikų galvos skausmas yra einamosiomis įmokomis finansuojamas valstybinis socialinis draudimas, ir ką su juo daryti. Viena iš „ko nors darymo išdavų“ yra
kaupimo įvedimas.

Jeigu sistemoje yra visi minėti 3 elementai, tai vadinama 3 ramsčių sistema, kurioje derinami privalomumo ir savanoriškumo, perskirstymo ir kaupimo principai. Skirtingose šalyse šios proporcijos skiriasi, juo labiau skiriasi šių principų reglamentavimas, įgyvendinimas, gaunama nauda ir atsirandančios problemos. Pvz., UK I ramstis – valstybinės pensijos -yra labai mažas, todėl britai sprendžia problemą, kaip padidinti išmokas pensininkams o Vokietijoje – I ramstis p-a-y-g [angl. Pay-as-you-go – einamosiomis įmokomis finansuojama] sistema labai didelė ir dosni, todėl vokiečiai mąsto kaip sumažinti kaštus įmokų bei mokesčių mokėtojams ir taip sumažinti spaudimą darbo rinkai.

Pensijų tematikoje, skirtingai nuo tradiciškai ekonomikoje dominuojančių JAV, Japonijos bei Vakarų Europos ir netgi Azijos tigrų, žymiausios šalys yra Lotynų Amerikoje: Čilė, Argentina, Peru ir kitos. Jų specifika ta, kad jų pensijų sistemos buvo privatizuotos (nuo 1981) ir PF veikla įgavo didelį mastą. Privatizacija vyko pakeičiant (skirtingose šalyse skirtingais laipsniais) esamas valstybines p-a-y-g sistemas kaupiamaisiais privačiais pensijų fondais, veikiančiais apibrėžtų įmokų principu. Žmonės pensijas kaupia privačiuose pensijų fonduose (atviruose arba atskirų įmonių), kurie lėšas investuoja kapitalo rinkoje. (Tai yra antra pakopa.) Vadovaujantis šiuo pavyzdžiu vyko ir pensijų reformos Rytų bei centrinėje Europoje (žinoma čia pasirinktas, gerokai nuosaikesnis, Europietiškas variantas) – Vengrijoje (1997), Lenkijoje. Šiais principais vadovaujantis rengiama ir reforma Lietuvoje.

Latvijoje ir Estijoje pensijų fondų įstatymai savanoriškam kaupimui priimti kiek anksčiau ir jau yra keli pensijų fondai, o Lietuvoje dar nė vieno. (atskiras klausimas – kodėl?). Tiek latviai, tiek lietuviai planuoja įvesti privalomą kaupimą ir suformuoti 3 pakopų PS, o estai liko prie dviejų – socialinio draudimo ir savanoriško kaupimo ar draudimo.

Sunku būtų rasti dvi šalis, kuriose pensinis aprūpinimo sistemos būtų vienodos. Tačiau rimčiausios problemos yra bendros. Štai keletas jų:

Kiek valstybė gali versti žmogų atidėti savo vartojimą iki senatvės (asmeninės atsakomybės problema) – pakeitimo koeficientai, kas yra pakankama pensija, o kas tada yra pakankamas vartojimas?

Kiek perskirstymo gali būti sistemoje (socialinio teisingumo problema)

Ką daryti su vengiančiais dalyvauti sistemoje (asmeninio pasirinkimo problema)

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2581 žodžiai iš 5147 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.