Socialinė problema-savižudybės
5 (100%) 1 vote

Socialinė problema-savižudybės

ĮVADAS

Savižudybė – yra mirtimi pasibaigęs veiksmas, apgalvotai pradėtas ir atliktas mirusiojo, žinant arba tikintis mirtinos baigties ir siekiant realizuoti trokštamus pokyčiu (EURO Reports and Studies, 1986).

Savižudybė – labai sudėtingas, daugelio priežasčių įtakojamas reiškinys. Šios srities tyrinėtojai ieško savižudybės priežasčių biologinėje, genetinėje, psichologinėje ir socialinėje žmogaus gyvenimo plotmėje.

Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtame tyrime Lietuva jau devintus metus iš eilės įvardijama kaip pasaulio šalių lyderė pagal savižudžių skaičių. Oficialiais duomenimis Lietuvoje per metus nusižudo 44 iš šimto tūkstančių gyventojų. Tai didžiausias rodiklis pasaulyje. Savižudybių paplitimas visuomenėje yra jautrus tos visuomenės dvasinės sveikatos indikatorius. Jis parodo visuomenės , valstybės, žmonių gyvenimo kokybę, jų nuotaikas ir jų viltis susijusias su ateitimi. Skaudu pripažinti, tačiau Lietuvoje didžiausias savižudžių skaičius tarp jaunų žmonių t. y. 15-34 metų amžiaus grupėje. Tai reiškia, kad didelė savižudžių dalis paaugliai, moksleiviai, vaikai. Pastaruoju metu mūsų šalyje kasmet nusižudo 30-40 jaunuolių ir merginų nuo 15 iki 19 metų . Be to, kasmet nusižudo ir 5-7 10-14 metų vaikai. Vaikinų nusižudo 2-3 kartus daugiau negu merginų (1993 metais –net penkis kartus daugiau). Įvairūs tyrimai rodo , kad 10-17 proc. Paauglių jau yra bandę žudytis. Per pastaruosius metus Lietuvoje 10-14 metų amžiaus vaikų savižudybių padaugėjo 43 proc., o 15-19 metų jaunuolių –25 proc. Svarbu suprasti, kad visi šie statistiniai duomenys negali duoti šimtaprocentinio patikimumo, nes dalis savižudybių tiesiog nepatenka į šiuos skaičius. Realus jų skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Tai atsitinka todėl, kad daugelis savižudžių patenka į „nelaimingų atsitikimų”, „automobilių avarijų” ar „nenustatytų mirties aplinkybių” kategorijas. Kalbant apie jaunimo savižudybes statistiniai duomenys dar netikslesni, nes prie visų netikslumo priežasčių dar prisideda ir tai, kad artimieji, ir gydytojai dažnai linkę oficialiai neskelbti tikrųjų mirties priežasčių, bijodami aplinkinių reakcijos ir pasmerkimo.

Kiekvienas žmogus turėtų susirūpinti žinodamas šiuos statistinius rodiklius, nes jie parodo, kad jaunimas Lietuvoje begalo nusivylęs dabartimi ir nieko nesitiki iš ateities. Tai tarsi priekaištas kiekvienam visuomenės nariui, kad mes nesugebame užtikrinti savo vaikams saugaus gyvenimo, suteikti laimės ir drąsos žvelgiant į ateitį, kad jie nepakeldami nūdienos problemų pasirenka patį baisiausią kelią – savižudybę.

Jauni žmonės, paaugliai – tai šalies ateitis, nuo jų priklauso visų mūsų rytojus. Mes turime žinoti kas juos neramina, ir ieškoti būdų kaip jiems padėti. Aukštas jaunų žmonių savižudybių rodiklis turėtų skatinti mus aiškintis to priežastis ir atrasti vis naujus būdus šio rodiklio mažinimui t.y. savižudybių prevencijai.

Šiame darbe aš stengiausi apžvelgti pagrindines priežastis , kurios skatina jaunus žmones ryžtis savižudybei, taip pat pateikti tarsi patarimus draugams, tėvams, artimiesiems ir mokytojams kaip atpažinti savižudiškas intencijas ir joms sutrukdyti , kol dar nėra per vėlu.

Savižudybė kaip sociologinis faktas

Prancūzų sociologas Emilis Durkheimas (1858-1917) analizavo savižudybių statistiką ir nustatė: kad ir kokie įvairūs ir nepakartojami būtų savižudžių motyvai , bet savižudybių skaičiaus, jų augimo ar mažėjimo bendros tendencijos kiekvienoje šalyje kartojasi ir kinta veikiamos socialinių veiksnių. Durkheimas suklasifikavo savižudybes- skyrė jų keturis tipus: egoistinę, altruistinę, anominę ir fatalistinę.

Altruistinės savižudybės nėra atskirų individų apsisprendimas. Jos susiklosto kaip kultūros paradigma. Bendruomenė reikalauja pasiaukoti, individui belieka paklusti.

Skirtingai nuo altruistinių, egoistinės savižudybės yra individo meilės sau išraiška.Tačiau šis individualumas glaudžiai susijęs su religija , šeima ir politika bendruomenėje. Kuo labiau žmonės jaučiasi kam nors reikalingi, priklausą tam tikroms socialinėms grupėms, bendruomenėms, tuo mažesnė jų savižudybės rizika. Ir atvirkščiai, visuomenės transformacijų, perversmų, krizių, moralinių normų keitimosi laikais visuomenėje padaugėja savižudybių.

Šiuolaikiniai tyrinėjimai patvirtina Durkheimo teiginius, kad religinės bendruomenės (ypač katalikų ir judėjų) suteikia žmogui didesnį saugumo ir socialinės integracijos jausmą , taip apsaugodamos nuo egoistinių savižudybių.

Pastaruoju metu mokslininkai pradėjo tirti asmeninį tikėjimą, o neformalius religingumo požymius. Jei žmogus tiki kuria nors aukštesne būtybe ar pomirtinio gyvenimo forma , tai laikoma saugančiu nuo savižudybės veiksniu. Ateistų ir tikinčiųjų savižudybių rodikliai patikimai skiriasi visame pasaulyje.

Anominės panašios į egoistines. Jų priežastis – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms.

Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis,
kai žmogaus gyvenimas perdaug reglamentuotas normų, represijų, kai žmogus nebeturi jokios pasirinkimų laisvės.

Savižudybių priežastys

Savižudybių priežastys gali būti labai įvairios: dauguma sociologų nurodo pavasario ir rudens sezonų savižudybių pikus. Kai kurie mokslininkai mano , kad savižudybių padažnėja dėl saulės aktyvumo. Prieš įvykdydami suicidinį veiksmą daug žmonių buvo alkoholinės intoksikacijos būsenos, kai kurie alkoholį naudojo pirmą kart, „kad būtų lengviau”.Dalį žmonių paskatina žudytis sunkios materialinės sąlygos, darbo netekimas, nepalankūs tarpusavio santykiai : fizinis smurtas, seksualinė prievarta, psichologinis spaudimas. Kita savižudybių priežastis yra psichologiniai asmens ypatumai: asmenybės akcentuacija, dekompensacija, dezadaptacija, neurotiškumas, dėl kurių ir kasdieninė problema atrodo „katastrofa”. Tai konfliktai darbe, buityje, šeimoje, tėvų ir vaikų, vaikų ir pedagogų konfliktai, kai jaunuoliai mano esą nesuprasti, nemylimi atstumti. Savižudybės priežastis taip pat gali būti: psichikos liga ir psichozė.

Pasaulinės sveikatos organizacijos remiamame Europos parasuicidų tyrimo projekte buvo tiriami mėginę nusižudyti, bet likę gyvi žmonės. Pasirodė, kad vienas svarbiausių požymių buvo socialinė dezintegracija. Jie dažniau buvo vieniši, niekada nesukūrę šeimos arba išsiskyrę. Prieš mėginimą nusižudyti daugelio jų gyvenimo situacija buvo pablogėjusi – iš socialiai stabilios jie buvo patekę į nestabilią situaciją (pradėjo gyventi vieni, turėjo pereiti arba buvo perkelti į įvairias institucijas ir pan.).Besižudantys pakartotinai itin dažnai buvo vieniši ir išsiskyrę.

Neviltį išgyvenantiem žmonėm visada labai svarbi aplinkinių parama. Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamo socialinio palaikymo reikšmę. Deja kartais savižudiškiem žmonėms tokią paramą būna sunku priimti, nes savižudiški jausmai yra pernelyg stiprūs, net nuoširdžiausią paramą savižudiški individai kartais ignoruoja, nes dėl apėmusios nevilties jie pesimistiškai žiūri ir į tai, kad jiem kas nors galėtų padėti.

Praktiniu požiūriu E.S.Shneidman savižudybes sieja su šiomis penkiomis psichologinių poreikių galimybėmis, atspindinčiomis skirtingą psichologinio požiūrio skausmą:

 Nelaiminga meilė, prarasti ryšiai, prarasta galimybė būti globojamam ir kartu

kažkam priklausyti ar palaikyti ryšius;

 Prarasta galimybė kontroliuoti, planuoti, susitarti, susiderinti, susijusi su nega-

lėjimu patenkinti poreikį laimėti, būti autonomiškam suprastam;

 Pažeistas savojo „aš” suvokimas ir negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo,

susijęs su negalėjimu palaikyti ryšius su kitais, gintis ir vengti gėdos;

 Nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutraukimą lydintis sielvartas, susijęs su ne-

galėjimu tenkinti ryšių palaikymo su kitais individais poreikį bei poreikiu globoti;

 Pyktis, įtūžis, priešiškumas, susijęs su negalėjimu patenkinti dominavimo, ag-

resijos poreikius;

Kiekviena savižudybė paženklinta asmenybės antspaudu, yra ją padariusio asmens temperamento išraiška, priklauso nuo aplinkybių, kuriomis įvyksta.

Edwin S.Shneidman savo knygoje „Savižudžio sąmonė” aptarė 10 savo tyrimuose išryškėjusių savižudybei būdingų psichologinių ypatumų:

• Savižudybės prasmė yra rasti sprendimą;

Savižudybė nėra atsitiktinumas. Ji padaroma neturint ketinimo. Tai būdas išsisukti

nuo problemos, dilemos, keblios padėties, bėdos, krizės, nepakeliamos situacijos.

• Savižudybės tikslas yra nutraukti sąmonę;

Tai pastangos visiškai užblokuoti sąmonę ir nepakeliamą skausmą, ypač kai sąmonės netekimas kenčiančio asmens yra suvokiamas kaip išeitis – skausmingų ir slegiančių gyvenimo problemų sprendimų būdas.

• Savižudybei būdinas postūmis yra psichologinis skausmas;

Psichologinis skausmas, tai ko žmogus stengiasi išvengti, nuo ko siekia pabėgti.

• Savižudybei būdingą stresą suteikiantis veiksnys yra negalėjimas patenkinti

psichologinių poreikių;

• Savižudybėm bendra ir būdinga emocija yra neviltis ir bejėgiškumas;

• Savižudybei būdingas jausmų ambivalentiškumas;

Dvilypumas, prieštaringų jausmų išgyvenimas yra būdinga savižudybei būsena: manyti, kad reikia taip pasielgti ir tuo pat metu, trokšti, kad kas nors įsikištų ir sutrukdytų.

• Savižudybei būdingas suvokimo susiaurėjimas;

Savižudis nutraukia visus saitus su praeitimi, skelbia savotišką dvasinį bankrotą, jo nebesulaiko jokie prisiminimai. Jie negali jo išgelbėti, nes nebegali jo pasiekti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1493 žodžiai iš 4900 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.