Socialine psichologija1
5 (100%) 1 vote

Socialine psichologija1

1121314151617181

1. SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA. OBJEKTAS.

Socialinė psichologija – tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas (lot. socialis – visuomenės, visuomeninis). Socialinė psichologija kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Socialinė psichologija yra mokslinis, tyrimo duomenimis pagrįstas, sistemingas žmogaus ar žmonių grupės elgesio tyrinėjimas.

SP vieta kitų mokslų sistemoje. SP kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. SP daug kur remiasi klasikinėmis psichologijos teorijomis. Sociologija tiria: a) dideles socialines grupuotes, b) siaurą socialinio elgesio segmentą plačios bendrijos aspektu, fiksuodama visuomenės narių amžių, demografinę sudėtį, užimtumą (pvz., pasitenkinimas visuomenine santvarka, darbu, išsilavinimu). SP tiria: a) mažąsias socialines grupes (mikrogrupes), b) tokius atskiro grupės nario elgesio pasireiškimus, kurie priklauso nuo grupėje vykstančio bendravimo). SP ir sociologija gali tirti tuos pačius reiškinius, tik skirtingais aspektais. Pvz., kaip iš SP pozicijos galima nagrinėti šeimą: elgesio šeimoje normos, vertybės, tradicijos, lyderiai, pasekėjai, bendravimo ypatumai tarp skirtingų šeimos narių, šeimos, kaip grupės sutelktumas, vieningumas, atskirų narių individualumas ar priklausomybė nuo kitų šeimos narių, atliekami vaidmenys šeimoje (žmona, draugė ar mama – kas daugiau?). Šeima iš sociologinio požiūrio taško: šeimos narių amžius, sudėtis, profesija.

Socialinė psichologija – ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taikomas įvairiausiose srityse – nuo bendravimo treniruotės, mokymo dirbti grupėse ir bendro darbo atmosferoje pasiekti efektyviausių rezultatų, iki – rinkotyros, reklamos poveikio priemonių kūrimo ir nagrinėjimo. Tai, kaip mus veikia TV, spauda, kaimynai, bendradarbiai, kodėl mes su vienais žmonėmis elgiamės kitaip, nei su kitais žmonėm – visa tai yra socialinės psichologijos objektas. Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesį normoje – tai pagrindas organizacinei, pedagoginei psichologijai, vadybai.

Ką tiria socialinė psichologija? Socialinį žmogaus elgesį – žmonių ir jų grupių tarpusavio santykius. Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos ir vertybinės orientacijos. Ryšių, santykių rezultatas – grupės, grupelės, poros, triados, statusų hierarchija grupėse. Sakome: “ji turi ten ryšių”. Kas už to slypi? Ar tie ryšiai jai padės gauti gerą darbą, “pramušti” projektą ir gauti finansavimą? SP nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai. Situacijos, kuriose dalyvauja daugiau nei vienas žmogus, vadinamos socialinėmis. Jas galima suskirstyti į dvi grupes: 1) situacijos, kuriose žmogus dalyvauja betarpiškai (pvz., dviejų žmonių pokalbis); 2) kai dalyvavimas pasireiškia netiesiogiai, tarpiškai (pvz., pasivaikščiojimas parke ir apsimėtymas žvilgsniais). SP pagrindas – betarpišką žmonių bendravimą lydintys procesai.

Be kitų žmonių poveikio ir pagalbos mes netaptume tokiais, kokie esame. Bendraudami išmokstame kalbėti, reikšti savo jausmus, suprasti kitus žmones ir juos priimti, dirbti ir dar daug kitų dalykų. Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai – pradedant šeima, baigiant mūsų civilizacija. Grupė (visuomenė) kelia žmogui tam tikras taisykles, nustato tvarką, draudimus, kelia reikalavimus. Polinkis paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus prisitaikymą, konformizmą, polinkis priešintis – maištavimą, neigimą. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų paieška gali būti skausminga. Tada ir atsiskleidžia mūsų individualybė. Grupėje atskiri nariai yra nevienodai vertinami, nevienodai populiarūs. Žmogus grupėje užima tam tikrą statusą – jį išsikovoja arba gauna. Apie tai kalbėsime šio kurso metu.

Socialinis elgesys yra mažiausia dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, ką aš darau ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų, mane supančių žmonių. Ir atvirkščiai – kitų žmonių elgesys priklauso ir nuo mano elgesio. Ne tokie mes bejėgiai, kaip kartais įsivaizduojame esą. Dažnai mes įtakojame kitų elgesį daugiau nei patys pastebime. Gali būti, kad, kai kitiems liūdna, ir aš prie to būsiu nagus prikišusi. Mes galim ir prajuokinti kitus, iškrėtę kokį kvailą pokštą, pvz., pirmadienį su šlepetėm atvažiavę į darbą. Mes galime sudaryti kitiems atitinkamą nuomonę apie save ir savo elgesiu siekti, kad mus vertintų, gerbtų, laikytų profesionalais, arba, atvirkščiai, kad mums nekrautų darbų, neliptų ant galvos, kai mes apsimetame nesugebančiais kažko atlikti, nevykėliais ar nepatyrusiais. Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, be jokio reikalo, paprastai ji yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius. Stimulo – reakcijos principu ir vyksta mūsų bendravimas su kitais žmonėmis.

SP istorija. Ištakos. Du periodai – ikimokslinis (mintys nėra sistemingos, neparemtos
empirine medžiaga) ir mokslinis. Platonas: atskirą individą formuoja visuomenė, t.y. individas – priklausomas, o visuomenė – nepriklausoma. Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu: socialinis instinktas sudaro bet kokios visuomenės pagrindą. Helvecijus savo veikaluose “Apie protą”, “Apie žmogų” pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, taip pat akcentavo ir sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės vystymuisi. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1854 m. išleistoje knygoje “Pozityviosios politikos sistemos” jis bando socialinei psichologijai pritaikyti terminą “pozityviosios moralės sistema”. 1908 m. Londone išėjo W. McDougall’o knyga “Įvadas į socialinę psichologiją” – čia pirmą kartą pavartojama ir aptariama sąvoka “SP”.Tais pačiais metais NewYork’e išėjo E. Ross knyga “SP”. Tai buvo grynai teorinio pobūdžio veikalai. Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų: 1920 m. išleista W. Molde “Eksperimentinė masių psichologija” – eksperimentais tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei. SP užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis “Žemaičių psichologinių savybių klausimu” yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko SP konferencija.

2. SOCIALINIAI VAIDMENYS.

Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas – nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers); VU studento vaidmeniui – jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo – tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.

G. Allport išskiria 4 SV vystymosi stadijas:

1) su vaidmeniu susiję lūkesčiai;

2) vaidmens supratimas;

3) emocinis jo priėmimas / nepriėmimas;

4) vykdymas.

Lūkesčiai – vilčių, tikėjimo sistema: pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai kitam nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Lūkesčiai esti nevienodai tikroviški. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai (pvz., Seimo narys: man iš jo reikia “protingų” įstatymų, kitam – pašalpos, trečiam – laisvės prasivežti kontrabandines prekes, ketvirtam – protekcijos, kad ir jis galėtų tapti Seimo nariu).

Vaidmenis žmogus interpretuoja (suvokia). Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri jų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje). Juk taip dažnai mums aiškinama (ir mes patys aiškiname), kaip reikėtų / derėtų elgtis.

Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė – vaidmens atmetimas. Kas verčia imtis nemielo vaidmens? Kartais – žmonės, kartais – aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visada iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo kankyne, ar per daug nenuvargins (pvz., kad ir soc. darbuotojo vaidmuo; gydytojo, teisėjo, mamos, žmonos, globėjo vaidmenys – ne patys lengviausi). Dramatiškiausias vaidmens nepriėmimo atvejis – motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva, neplanuota motinystė, nemylimas partneris, kt.

Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai – vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas – savotišką meistriškumo orientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu. Jei vaidmuo nelaikomas svarbiu, yra atmetamas, nėra ko tikėtis, kad jį atliekantis žmogus turės didelių aspiracijų.

Vaidmens apibrėžtumas.

Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo – oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz., dėstytojo, studento, gydytojo, tesėjo vaidmuo), jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Pvz., koks yra draugo, mylimojo, svečio, kolegos vaidmuo? Trumpai SV turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Pvz., gydytojui būtina suteikti pirmąją pagalbą (Hipokrato priesaika), pageidautina kelti kvalifikaciją, susipažinti su naujausiais vaistais, moksliniais tos srities
draudžiama… (užbaikite sakinį). Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma – draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą. Pvz., moralės ir hedonistinio vaidmens apibrėžtumo kriterijai.

Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo

Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Pvz., taksistas pristato narkotikus jį iškvietusiam asmeniui. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas – atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti “slaptojo” vaidmens. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu – tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis (taksistas kartais vežioja keleivius “dėl šventos ramybės”, tačiau pagrindinę jo veiklos dalį užima prekyba narkotikais). Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.

Socialiniai vaidmenys ir bendravimas

Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra “patogių” vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Yra vaidmenų, už kurių patogu slėpti draudžiamą asmeninę simpatiją, arba agresyvumą (pagalvokite, kokie tai vaidmenys). Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai – kad ir tas pats draugo vaidmuo – nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo.

Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Kitų priežasčių pvz. – laiko stoka, nevienodi prioritetai, kuriuos žmogus priskiria vaidmenims pats ir kuriuos jam priskiria kiti.

Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas žmogui gali tapti vertybių, brandumo patikrinimu. Įsivaizduokite, ką išgyvena tėvas, egzaminuodamas sūnų – jis dirba mokytoju ir auklėja klasę, kurioje yra ir jo prastai besimokantis sūnus (sūnus tikisi, kad tėvas jam nebus toks griežtas, kaip kitiems), arba ką išgyvena advokatas, kurio jaunystės laikų draugas – jo ginamo įtariamojo auka. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių vertybių, o atmestojo vaidmens vertybės ignoruojamos. Įsivaizduokime motinos – garsios, talentingos šokėjos vaidmenų konfliktą. Suderinti šiuos vaidmenis sunku. Jei pasirenkamas “vidurys” – dalinis, kompromisinis šios problemos sprendimo būdas, kyla grėsmė, kad bus pažeidžiamos, išduodamos tiek vieno, tiek kito vaidmens vertybės. Bet ir prisiėmus tik vieną kurį nors vaidmenį, yra tikimybė, kad atsisakytojo vaidmens vertybės gali būti nesąmoningai perkeltos į pasirinktojo vaidmens sritį.

Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenimis.

Vaidmenų konflikto problema. Vaidmenų sąveika gali vesti į vaidmenų konfliktą: 1) atliekant daugybę vaidmenų, jie gali prieštarauti vienas kitam; 2) skirtingi prioritetai taip pat gali sukelti vaidmenų konfliktą; 3) biologinių vaidmenų konfliktas (visuomenė sukuria prioritetus).

Vaidmenų konfliktų sprendimo variantai:

1) vieno kurio nors vaidmens pasirinkimas (ne visuomet pavyksta atskirti vaidmenis);

2) kompromisas – bandymas suderinti kelis vaidmenis;

3) vengimas (nekonstruktyvu, atsisakoma visų vaidmenų).

3. AŠ – VAIZDAS

Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą,
vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Sugebėjimas analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas – Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės – jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Neįmanoma visapusiškai suprasti asmenybės santykio su aplinka, nežinant jos Aš-Vaizdo.

G. Murphy: “Aš-Vaizdas – tai tokia asmenybė, kokią ji mato pačią save.”

Aš-Vaizdas – tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio – kinta priklausomai nuo naujos informacijos. Aš-Vaizdo rigidiškumas – gynybiškumas, naujos informacijos nepriėmimas.

Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš – individualus, unikalus. Rytų Aš “pajungtas” bendruomenei, grupei, tautai.

Aš-Vaizdo adekvatumas.

Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų – sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai. Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais. Tai vyksta dėl to, kad:

1) žmogus nėra abejingas tam, kokias aplinkinių reakcijas jis sukelia;

2) žmogus gali pateikti save kaip kompetentingą, …, siekdamas paveikti kitų nuomonę sau palankia kryptimi;

3) žmogus tokiu būdu gali siekti paramos, pagalbos (pvz., vargšas, vienišas, neturtingas, nepatyręs, silpnas, nesugebantis apsiginti, nepelnytai nuskriaustas); tuo galima siekti įpareigoti kitus žmones, padidinti jų atsakomybės (pvz., pilietinės) jausmą;

4) žmogus gali pateikti save kitiems kaip tam tikrą sektiną pavyzdį – autoritetą, genijų.

Sudėtinės Aš-Vaizdo dalys. Aš-Vaizdo turinys

Aš-Vaizdo dalys: idealusis, pageidaujamasis Aš; faktiškasis Aš – atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui – informacijos neigimo tendencijoms. Veidrodinis Aš – toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių. Parodomasis Aš – ta Aš-Vaizdo dalis, kuri, žmogaus nuomone, geriausiai ją reprezentuoja (pagražinamas). Aš-Vaizdo turinį sudaro:

1) informacija apie atliekamus socialinius vaidmenis (amžius, lytis, profesija);

2) savo intelekto, sugebėjimų vertinimas;

3) savo išvaizdos vertinimas;

4) tarpasmeninių santykių sritis, emocionalumas, konfliktiškumas, moralinė sfera ir pan.

Vieną tokią apibrėžtą žinių apie save grupę vadiname Aš-Vaizdo faktoriumi. Jungdamiesi tarpusavyje, faktoriai sudaro t.t. hierarchinę sistemą.

Plačiąja prasme Aš-Vaizdas – tai žinios, informacija apie save, susijusi su socialiniais vaidmenimis, jų atlikimu. Šią informaciją priimame įvairiu lygiu. Žinias apie save hierarchizuojame. Dalį Aš-Vaizdo žmogus įsisąmonina aiškiai ir tiksliai, dalį – miglotai, o dalis lieka neįsisąmoninta. Todėl Aš-Vaizdą galima įsivaizduoti kaip sudėtingą sistemą, kurios “viršūnė” – aiškiai įsisąmoninta dalis, “vidurys” ir “pagrindas” – visiškai neįsisąmoninta dalis. Pagrinde galima išskirti du sluoksnius: 1) latentinė pagrindo dalis – žinios, kuriomis žmogus gali disponuoti, bet jos nėra nuolat įsisąmoninamos; jas galime prisiminti, įsisąmoninti; 2) žinios ir išgyvenimai, kuriuos žmogus neigia ir išstumia už sąmonės ribų.

Įsisąmoninta “viršūnė”

vidurys

Pagrindas: latentinė ir išstumtoji dalys

Visos Aš-Vaizdo dalys yra glaudžiai susijusios ir nuolat sąveikauja tarpusavyje – įvairiose situacijose jos gali keistis tiek apimties, tiek turinio prasme. Aš-Vaizdo turinys didžiausią įtaką elgesiui turės tada, kai mes nukreipiame dėmesį į save. Taip yra todėl, kad tada žmogus pradeda lyginti savo elgesį su vidiniais standartais ir ima daugiau ir dažniau jų laikytis. Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų Aš-Vaizdo dalių tarpusavio sąveika gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Kai kurių autorių manymu, nuo šių Aš-Vaizdo dalių darnos, t.y. potencialios galimybės pereiti iš vienos būsenos (įsisąmonintos) į kitą (neįsisąmonintą) priklauso visos asmenybės formavimosi harmonija.

Aš-Vaizdo vystymasis

Ankstyvojoje vaikystėje Aš-Vaizdas sutampa su kitų, reikšmingų žmonių, nuomone. Aš-Vaizdas – tai įvairių santykių su įvairiais mums reikšmingais žmonėmis rezultatas.

Freud: vaiko Aš-Vaizdas prilygsta jo idealiajam Aš. Aš-Vaizdas formuojasi ir yra įtvirtinamas bendravimo procese. Asmuo kuria savo paties vaizdą remdamasis kitų žmonių reakcijomis. H. Cooley (1902) šį reiškinį pavadino veidrodiniu Aš.

Visaapimantis Aš-Vaizdo vystymasis prasideda tik paauglystės metais. L. Božovič nustatė, kad būtent paauglystės periode asmuo labiau remiasi savo paties vertinimais, o ne aplinkinių reakcijomis į jį. Pagrindinė socialinė grupė, kurioje formuojasi Aš-Vaizdas – šeima. Didelę įtaką čia turi auklėjimo stilius. Jei auklėjimas – labai griežtas, vaikui keliami pernelyg dideli reikalavimai ir retai kada teparodomas pasitenkinimas jo elgesiu, vaiko asmenybėje gali kilti savęs
atmetimo tendencijos. Kita vertus, kai tėvai itin žavisi vaiku (mažose šeimose), giria jį be saiko už jo tikrus ir tariamus pasiekimus, vaiko asmenybėje gali išsivystyti narcisistinės tendencijos. Abiem atvejais apsunkinamas žmogaus santykis su aplinka: pirmu atveju žmogus tampa lengvai pažeidžiamu ir pradeda šalintis kitų žmonių; antru atveju kiti žmonės gali būti atmetami dėl to, kad asmuo bendravimą su jais laiko nevertingu, ignoruoja juos. Auklėjant vaiką adekvačiai, vystosi tolerancija kitų žmonių atžvilgiu. Kenksmingas globojantis, lepinantis auklėjimo stilius: vaikas, nesusidurdamas su jo amžiui sudėtingomis situacijomis, įsitikina, kad jis gali išspręsti bet kokias problemas, sugeba elgtis bet kokiomis aplinkybėmis. Susikuriamas nerealus Aš-Vaizdas (vaiko žinios apie save – klaidingos, liečiančios tik gerąją jo pusę).

Aš-Vaizdas, susiformavęs šeimoje, yra įvairiai modifikuojamas už jos ribų. Aš-Vaizdas priklauso nuo sąmoningos žmogaus veiklos. I. Konas: “Aš-Vaizdas vystosi, asmenybei priimant ir įsisąmoninant socialinius vaidmenis”.

Aš-Vaizdas ir asmenybės veikla

D. Krech ir R. Cruchfield (1962): teigiamas Aš-Vaizdas sąlygoja žmogaus iniciatyvumą, aktyvumą, o neigiamas – nedraugiškumą, agresyvumą. Išvada: neigiama nuostata į save sukelia nepalankias nuostatas į aplinkinius žmones (nevertinu savęs – nevertinu kitų).

Yra nuomonių, kad žmogui būdinga pervertinti save, manyti, kad teigiami dalykai daugiau ir dažniau atsitiks jam, o ne kitiems. Todėl ir savo nesėkmę priimame skaudžiau, nei kito nesėkmę. Kitam kažkas nutiko – užuojauta, bet jis susitvarkys. O va man atsitiko taip, kad tikriausiai jau galas pareis (pvz., tau buvo taip prastai? Bet tu greitai išsikapstei. Va man tai buvo…).

Žmogus linkęs didinti ar palaikyti, ginti savosios vertės lygį. Lygindami save su kitais, dažniausiai esame ne objektyvūs, bet tendencingi. Tai vadinama “dvigubo standarto problema”: save, savo veiklos rezultatus mes vertiname remdamiesi kiek kitokiais, palankesniais kriterijais, nei kitų žmonių. (Prastai kalbu angliškai, bet rašau be akcento). Sau esame nuolaidesni, žinome “švelninančias” aplinkybes. L. Festinger: vertindami kitų žmonių elgesį, daugiau matome rezultatus (padarė, atliko, įvykdė – ne), matome, kas kitas žmogus pasiekė tikslą, rezultatą, bet nežinome, kiek jam tai “kainavo”, todėl gali kilti iliuzija, kad kitiems žmonėms sekasi lengviau, labiau, nei mums. Žinojimas, kad ir kiti p[atiria sunkumų, šiek tiek ramina.

Bowen (1966) pasiūlė terminą “bazinis Aš” (basic self). Silpnas bazinis Aš – kai jo kitimas priklauso nuo kitų, atsitiktinių žmonių vertinimų (kai žmogus neturi tvirto atramos taško: ką kiti pasakys, ką jie pagalvos, ką pasakys kaimynai…). Silpną bazinį Aš turinčio žmogaus savijauta daugiau priklauso nuo kitų žmonių vertinimų, jam būdingas didelio socialinio pritarimo poreikis. Stipraus bazinio Aš žmogaus savijauta daugiau priklauso nuo vidinių jėgų, bet jis gali įsisąmoninti ir kitų žmonių nuostatas, vertybes. Silpną Aš turintis žmogus silpnai jaučia ribą tarp savo Aš ir ne Aš.

Asmenybės identiškumas (tapatybė)

Asmenybės identiškumą apibrėžti sunku. Lengviau klausti:kas tu esi? Kiek galima save sukurti? Ar tai, kas aš dabar esu, daugiau priklauso nuo manęs, ar nuo kitų? Vienos teorijos akcentuoja paties žmogaus prigimtį, pasirinkimo, apsisprendimo ir veiklos svarbą, kitos – išorinės aplinkos poveikį. Identiškumas – tai ankstesnių identifikacijų visuma.

Erikson: Identiškumas – tai Aš – vienybė. Identiškumo krizė yra pavojinga – ją sukelia vaidmenų pakitimas. Pvz., baigiant mokyklą, vaikinui kyla klausimas – iššūkis, skatinantis apsispręsti: “Kas aš dabar, jeigu ne…moksleivis, sūnus, draugas?”. Kiti pvz. – skyrybos, profesijos pakeitimas, darbo praradimas. Identiškumas užtikrina žmogaus pusiausvyrą, balansą. Buvimas kažkokios grupės nariu, priklausymas kam nors kelia grėsmę asmenybės identiškumui. Pvz., “Aš – alkoholikas, narkomanas, bedarbis”. Pvz., šeimos psichologas lyg ir neturėtų būti išsiskyręs du kartus, arba – neturėtų būti homoseksualus. Kyla klausimas, kuri identifikacija žmogui yra svarbiausia. Žmogaus identiškumui gali būti metamas iššūkis (kiti nepripažįsta manęs, kaip tokio vaidmens atlikėjo). Kiti gali kaltinti žmogų apsimetinėjimu: “O ką aš galiu žinoti? Gal čia – tik tavo kaukė?”. Norisi atsakyti: ”Taip, tai – irgi aš”. Tai – kelių vaidmenų susiejimas (integracija) į visumą, kuri reiškia ne susitaikymą, bet pripažinimą tų asmenybės pusių, kurios gali būti ir nemalonios mums ar kitiems. Svarbu, kiek žmogus sugeba priimti save tokiu, kokiu jis yra.

Tautinis identiškumas (tapatybė) – informacijos apie save visuma, leidžianti pajusti tautinę tapatybę. Mišrių tautų, rasių atstovų, emigrantų vaikams kyla klausimas: kas aš esu?

Su identiškumu susijusi egocentrizmo sąvoka – tendencija spręsti apie kitus žmones ar reiškinius, atskaitos tašku laikant save. Tada dažnai nepastebime svarbių dalykų, priežasčių, dėl kurių vieni žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, viską aiškiname ir vertiname savo akimis. Egocentrikas gali labai altruistiškai rūpintis kitu žmogumi, bet – pats nuspręsdamas, ko tam žmogui
VERTINIMAS

C. Rogers: “vertės sąlyga” – tai sąlyga, kurią reikia išpildyti, kad būtumei teigiamai įvertintas aplinkinių žmonių ir savo paties. Dar kūdikis orientuojasi į tai, kas jam yra geriausia, vertingiausia kaip organizmui. Augdamas vaikas pradeda nutuokti, kad, nors jam ir negerai, nors jis ir nenori, bet turi daryti kai kuriuos dalykus, nes tik tada “bus geras”. Poslinkis – orientacija į aplinkinių vertinimą. “Mes gyvename padiktuotų vertybių pasaulyje”. Adekvatus SV vystosi tada, kai su žmogumi nuo vaikystės elgiamasi kaip su vertybe.

Žmogus paprastai daug laiko praleidžia analizuodamas ir vertindamas save. Tam reikalingi tam tikri vertinimo, palyginimo standartai. Įvairūs autoriai išskiria tokius pagrindinius SV aspektus:

1) įsisąmoninti – neįsisąmoninti SV aspektai.

2) kognityviniai – afektyvūs aspektai. Kognityviniai suprantami kaip asmenybės žinios apie savo sugebėjimus, fizines ir moralines savybes, siektinus tikslus ir pan. Afektyvūs SV aspektai atspindi žmogaus požiūrį į save, pasitenkinimą arba ne savo veiksmais, savybėmis, pasiektais rezultatais ir t.t.

3) bendri- konkretūs SV aspektai (skiriasi apibendrinimu: vertinama asmenybė apskritai arba konkrečioje veiklos srityje pasiekti rezultatai). Sunku tiems, kurie nori aukštai save vertinti absoliučiai visose srityse, visiems įtikti.

4) realieji – parodomieji SV aspektai. Motyvas kurti ir kontroliuoti kitiems žmonėms sudaromą įspūdį kyla iš to paties motyvacinio šaltinio kaip ir bet kuris kitas žmogaus elgesys – iš noro padidinti tikimybę gauti laukiamą atpildą ir sumažinti bausmės tikimybę, iš noro kontroliuoti tarpasmeninio bendravimo pasekmes (Leary, Kowalski, 1990). Įspūdžio kūrimo motyvaciją sąlygoja tokie pagrindiniai veiksniai:

Neatitikimas tarp norimo ir esamo įvaizdžių.

Pageidaujamo įspūdžio sukūrimas bendraujant su kitais žmonėmis didina tikimybę gauti norimą atlygį ir išvengti nepageidaujamų padarinių, t.y. kontroliuoti tam tikrus socialinius ir materialinius rezultatus

Antra, įspūdžio kūrimas gali būti naudojamas asmens savigarbai stiprinti.

Trečia, įspūdžio kūrimas apima ir siekimą kurti įspūdį apie save pačiam sau, remiantis socialinės aplinkos suteikiamomis užuominomis apie savo suvokimą ir vertinimą.

Tyrimai: aukštos kompetencijos žmonių draugijoje savęs vertinimas (SV) mažėja, o, atsidūrus tarp žemesnės kompetencijos ir išsilavinimo žmonių, SV padidėja.savęs išaukštinimas, žavėjimasis savimi visuomenėje gali būti tabu (ypač Rytų kultūrose). Priimtinas dalykas – žavėtis grupe. Kalbėjau apie narcisizmą – išskirtinį aukštą SV, dažniausiai neadekvatų. Yra ir grupinio narcisizmo sąvoka (E. Fromm): jis atlieka kompensacinę funkciją – kai nerandi, kuo galėtum žavėtis savyje. Todėl žmogus gali manipuliuoti savo priklausymu t.t. grupei (tai atspindi ir patriotizmo sąvoka). Esant grupiniam narcisizmui, jautriai reaguojama į neigiamą savo grupės vertinimą.

Savęs įtvirtinimas. R. Adler pasiūlė metodiką, kaip galėtume padidinti savęs priėmimą (žmonės dažnai peikia save ir pergyvena, kad kažko nesugeba padaryti): surašykite teigiamas savo savybes (ir prisiminkite jas sunkiais atvejais), pvz., “Aš paprastai nesiskundžiu”, “Esu grąžinusi visas skolas”, “Turiu gerų idėjų”. Paprasti dalykai – informacija apie save, kuri guodžia esant sunkioms mintims. Tai nepašalins tų mūsų nepageidaujamųjų Aš-Vaizdo dalių, dėl kurių mes blogai jaučiamės, bet taip mes galime išmokti palankiau save vertinti.

Aš efektyvumas

Jei savęs vertinimo sąvoka akcentuoja vienos arba kitos savybės atitikimo vidinius vertinimo standartus laipsnį, tai suvoktas AEF yra siejamas su asmenybės sprendimu apie savo sugebėjimus atlikti t.t. veiklą (A. Bandura). Galima išskirti 4 pagrindinius informacijos šaltinius, kuriais remdamiesi žmonės sprendžia apie savo AEF:

1) realūs veiksmai arba pasiekti rezultatai; sėkminga veikla pakelia, o patirta nesėkmė – sumažina suvokto AEF lygį;

2) papildoma patirtis, įgyta stebint kitų žmonių veiksmus; tokia netiesioginė patirtis gali padidinti AEF dėl 2 priežasčių: 1) stebėdamas modelį, žmogus įgyja žinių apie tai, kaip reikia atlikti t.t. veiksmus; 2) matydamas,kad kitas panašaus amžiaus ir išsilavinimo žmogus sėkmingai atlieka kokią nors užduotį, stebėtojas t.p. ima tikėti, kad galės susidoroti su panašia problema;

3) kitų žmonių verbaliniai įtikinimai; kitų žmonių įtikinėjimai veikia labiau, jei įtikinėja arba vertina ekspertas, kuriuo pasitikima, ir kai jis remiasi realiomis (arba šiek tiek padidintomis) žmogaus galimybėmis (ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad galite tapti garsiais baleto šokėjais);

4) fiziologinė organizmo būklė. Pvz., žmogus paprastai aukščiau vertina AEF tada, kai prieš atlikdamas kokią nors veiklą yra ramus, o ne susijaudinęs. Jei žmogus didelę įtampą, drebulį, prakaitavimą laiko nerimo, nepasitikėjimo arba stresinės būsenos požymiu, jis gali padaryti išvadą, kad nepajėgs tinkamai susidoroti su iškelta užduotimi.

Suvoktas AEF ne tik lemia tai, kaip bus panaudotos turimos žinios ir įgūdžiai, bet dar ir skatina turimų įgūdžių tobulinimą, naujų įgijimą, t.p. – atsparumą nesėkmei. Žmonės, kuriems būdingas žemas suvoktas AEF, dažnai pervertina sunkumus ir
kylančias problemas, akcentuoja savo trūkumus, išgyvena nerimą ir mano, kad jis nepajėgs kontroliuoti situacijos. Nuo suvokto AEF priklauso žmogaus veiklos sėkmė ir psichologinis prisitaikymas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4689 žodžiai iš 9266 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.