Socialinės pedagogikos įdėjų raida
5 (100%) 1 vote

Socialinės pedagogikos įdėjų raida

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………3

1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS ANTIKOJE ………………………………………………………… 4

2. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS VIDURAMŽIAIS ……………………………………………….. 6

3. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS RENESANSO LAIKOTARPIU …………………………… 8

4. ŠVIEČIAMOJO LAIKOTARPIO SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS ………………………… 9

5. SISTEMŲ TEORIJA SOCIALINĖJE PEDAGOGIKOJE…………………………………………………….12

6. FILOSOFINĖS SROVĖS ……………………………………………………………………………………………….. 14

6. 1. Egzistencializmas ………………………………………………………………………………………………… 14

6. 2. Humanizmas ……………………………………………………………………………………………………….. 19

6. 3. Idealizmas …………………………………………………………………………………………………………… 20

6. 4. Pozityvizmas ………………………………………………………………………………………………………. 24

6. 5. Neopozityvizmas …………………………………………………………………………………………………. 27

7.SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS LIETUVOS PEDAGOGŲ- KLASIKŲ DARBUOSE 28

7. 1. J. Vabalas- Gudaitis ……………………………………………………………………………………………… 28

7. 2. A. Maceina …………………………………………………………………………………………………………. 28

7. 3. St. Šalkauskis ……………………………………………………………………………………………………… 30

7. 4. J. Laužikas ………………………………………………………………………………………………………….. 33

7. 5. Vydūnas ……………………………………………………………………………………………………………… 35

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………….. 37

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………………………………… 39

ĮVADAS

Ugdymas-procesas, kurį nulemia gamta ir visuomenė. Tai ryškiai matyti pirmykštėje bendruomenėje, kurioje žmogus labai priklauso nuo gamtos, nežinojo jos dėsnių, naudojo netobulus darbo įrankius ir jo egzistavimas dažniausiai priklausė nuo aplinkos. Pirmykščiai žmonės turėjo burtis į grupes, veikti bendrai, nes būdami grupėje, jie galėjo lengviau užtikrinti savo egzistavimą. Ugdymą lėmė aplinka – bendruomenės gyvenimo būdas, gamta.

Ugdymo atotrūkis nuo aplinkos, įvyko tada, kai žmogus ėmė logiškai mąstyti ir kai susikūrė mokslas. Mokslas nėra natūralus žmogaus atributas. Jis atsirado, kai žmonija sukaupė didesnę pažinimo patirtį ( žinių ir veiklos būdų forma ), tiek patobulino darbo įrankius, jog žmogus ėmė mažiau priklausyti nuo gamtos, stichinių aplinkybių. Buvo pradėta gaminti daugiau produktų , negu reikia pačiam gamintojui. Tada pradėjo formuotis mokslo užuomazgos. Atsirado žmonių, užsiimančių primityvia moksline veikla, specialių įstaigų – mokyklų, rengiančių jaunąją kartą gyvenimui jau ne tiesiogiai gamtoje, praktinės veiklos ( žaidimo, darbo ) forma, o labiau nutolus nuo aplinkos, netiesiogiai suvokiant tikrovę. Mokslinis tikrovės pažinimas, jaunosios kartos ugdymas mokykloje leido žmogui žvelgti į tikrovę plačiau, matyti ne vien konkrečius daiktus, o rasti it nustatyti tikrovės daiktų ir reiškinių vidinius priežastinius ryšius bei santykius.

Socialinės pedagogikos idėjų jau aptinkama Antikoje. Tai atsiskleidžia filosofų darbuose.

Anot J.Vaitkevičiaus ( 1995 ), socialinė pedagogika – pedagogikos mokslo šaka – viena iš antropologijos mokslo šakų, tiria žmogų jai būdingu požiūriu socialinių – kultūrinių gyvenimo sąlygų fone. Ieško būdų, kaip pažinti žmogų grupėje, visuomenėje, istorijos raidoje ir rasti priemones, kaip padaryti jam įtaką, padėti asmeniui patekus į keblią padėtį. Padėti žmogui pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti jį kaip grupės narį, subjektą pažinti aplinką ir save. Pačiam socializuoti, netgi keisti aplinką atsižvelgiant į savo poreikius ir jų galimybes. Ji privalo padėti žmogui gerai pažinti save ir aplinką, padėti orientuotis aplinkoje ir pačiam reguliuoti savo santykius su grupe, visuomene.

Tikslas – socialinės pedagogikos idėjų raidos analizė.

Uždaviniai:

1. aptarti socialinės pedagogikos idėjas įvairiais laikotarpiais;

2. išanalizuoti literatūrą šia tema.

1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS ANTIKOJE

Pasak J. Vaitkevičiaus, Antikos žmogus pasaulį suvokė dvejopai: realiai( remdamasis empiriniu mąstymu) ir teoriškai( Visata, abstraktus pažinimas,
remiantis logika, teoriniu mąstymu). Ir dažnai Antikos mokslininkų mąstysenoje, pažinimo veikloje žmogaus problema jau ėmė prarasti pirmenybę. Antikos mąstytojai Demokratas, Platonas, Aristotelis mokslo problemas sprendė, siedami jas su žemiškuoju žmonijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimu. Graikų mitologija taip pat buvo žmogiška, Dievus vaizdavo kaip žmones su visomis žmogaus savybėmis. Taigi Antikos žmogaus mąstymo stilius jau teorinis, kosminio masto, rėmėsi logika, plačiais apibendrinimais, buvo ieškoma universalių dėsnių. Tačiau jis buvo ir realus, neatitrūkęs nuo tikrovės. Tiesas graikai grindė faktais, supratimu ir logika, o ne magija, tikėjimu. Ugdymo problemos irgi glaudžiai siejamos su realiu visuomenės gyvenimu ir gamta. Ugdymą graikai suvokė ir aiškino kaip visuomenės ir gamtos poveikio procesą. Jaunoji karta buvo rengiama gyvenimui, žemiškoms problemoms spręsti. Žemiškasis gyvenimas, materialiniai žmogaus poreikiai Demokrato tvirtinimu, yra žmonijos istorijos varomoji jėga. Ugdymo tikslas- skiepyti jaunajai kartai visuomenės, valstybės interesus, nes kiekvienas žmogus yra neatsiejama visuomenės dalelė, tad jis ir negali turėti kitų interesų, kaip tik visuomeninius. Asmeniniai interesai turi sutapti su visuomeniniais.

D. Karatajienės (2004) teigimu, ugdymo idealus pirmiausia reikia įžvelgti graikų epuose: dora, intelektas, meniniai įgūdžiai, herojiška narsa, kurios nuolat prireikdavo karuose, gebėjimas garbingai varžytis ir karo lauke, ir sporto arenoje, ir taikos metu. Nemenką auklėjimo dozę vaikai gaudavo namuose, kuriuose šeimininkavo moterys, o vaiku auklėjimu užsiimdavo vergai-pedagogai. Nors pirmieji auklėjimo ir mokymo impulsai buvo suteikiami namuose, Antikos šalyse taip pat egzistavo oficialios mokyklos, rengiančios vaikus savarankiškam gyvenimui, pilietiniai jų ateičiai. Poezijos didvyrių, mokėjusių valdyti visus ginklus, dainuoti, groti lyra, demonstruoti nuovoką ir moralumą, pavyzdžiu formavosi siektini Graikijos jaunuolių idealai. Pasimokyti tikrąja šio žodžio prasme šioje šalyje visų pirma buvo siekiama iš paties meno ir jame įkūnytų žmogaus vertės principų. O ir patys filosofai taip pat nebuvo abejingi deramiems jaunosios kartos švietimo, santykio su šeima ir bendruomene klausimams.

Romėnų gyvenimiškas ugdymas turėjo aiškų tikslą, ir žmogaus rengimas daugiau buvo ne jam pačiam, bet jo rengimas gyvenimui. Toks ugdymas reiškėsi ir ta prasme, kad jis buvo perimamas ir tobulinamas pačiame gyvenime. Taigi romėnų labiau vertintas toks ugdymas, kuris buvo įgytas pačiame gyvenime, o ne mokymo įstaigoje. Didelį vaidmenį romėnų ugdyme turėjo šeima. Šeima Romoje buvo tas centras, apie kurį sukosi žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimas. Šeimoje teises turėjo tėvas. Šeimą jis valdė teisiniu, pedagoginiu, ekonominiu bei religiniu požiūriu, tačiau nebuvo atstumta ir motina, ją gaubė etinė ir religinė pagarba.

J. Vaitkevičiaus teigimu, Platonas pirmasis siūlė vaikus nuo pat mažens ugdyti ne šeimoje, o valstybinėse įstaigose. Anot jo, žmogų valstybės gyvenimui reikia ruošti nuo pat mažumės. Kadangi tėvai dažniausiai paiso ne prigimtinių vaiko savybių, o stengiasi jiems užtikrinti pareigas pagal savo pareigų vertinimo sampratą, todėl visi vaikai turi būti auklėjami bendrai, kol ims ryškėti jų įgimtosios savybės. Tai turėtų daryti valstybės parinkti žmonės; jie geriau gebėtų parengti vaikus socialiniam gyvenimui. Vaikai Platono valstybėje kreipiami į vieną iš trijų galimų veiklų, kurias lemia žmogaus sielos prigimtiniai pradai. Anot Platono, siela turinti tris pradus: protingąjį, impulsyvųjį ir geidulingąjį. Teisingumo dorybė, kurios šaltinis yra valstybė, paverčianti juos dorybėmis- išmintimi, narsa ir saikingumu. Jeigu teisingumo principas pažeidžiamas, valstybė išsigimsta. Jo nuomone, teisingumas labiau pasireiškia ir lengviau suvokiamas valstybėje, o ne žmoguje. Platonui žmogus- sumažintos valstybės kopija. Žmogus ir valstybė susilieja per idėjų pasaulį, būtent- per teisingumo idėją. Platonui valstybė atsiranda tada, kai žmonės, atskirai negalėdami patenkinti poreikių, susiburia draugėn, kad bendrai gyventų ir vienas kitam padėtų. Valstybė, kurioje įgyvendinamas teisingumas, veikia idealiai: jos piliečiai yra dori ir laimingi, gyvena pagal savo prigimtį ir darosi geresni.

Pasak A. Plėkšnio ( 1996 ), Platonas kūrė savą valstybės teoriją, todėl ir savo pedagogines nuostatas išdėstė valstybei skirtuose raštuose. Jo valstybę sudaro trys gyventojų sluoksniai: gamintojai(žmonės, kuriuose stipriausiai pasireiškia geidžiantysis pradas ir kurie turi vyraujančią saikingumo dorybę), kariai( iš prigimties impulsyvūs ir turi narsumo dorybę) ir valdovai-filosofai( iš prigimties protingi ir turi vyraujančią išminties dorybę). Platoną labiausiai domino karių ir valdovų ugdymas. Karių ugdyme autorius pabrėžė mūzinį ir gimnastinį lavinimą. Valdovų ugdymui dėmesio skiriama daugiau. Jis privalo turėti gimnastinį ir mūzinį pasirengimą, o tik po to imtis tokių mokslų, kurie juos padarytų filosofais. Šie mokslai žmogui padeda atskleisti būties pasaulį, išvaduoti jį iš visuotinio keitimosi ir išauklėti jį valstybei kaip jos valdytoją arba filosofą. Jei kiekvienas iš trijų luomų
savo reikalais ir nesikiš į jam priderančius darbus, valstybėje vyraus harmonija, o valstybės valdymo pagrindas bus teisingumas. Jo valstybėje klesti cenzūra.

Sokratas savo pažiūromis akcentavo žmogų kaip asmenybę. Jis reikalavo tirti ir pažinti save, apsispręsti ir veikti pagal savo įsitikinimus, pagal savo vidinį nusistatymą, kuris yra ne kas kita, o dievų balsas žmogaus viduje. Savo didaktinėmis pažiūromis, Sokratas kreipė žmogaus norą giliau pažinti pasaulį, toks ieškojimas paremtas ir pagrindiniu instrumentu- bendromis jėgomis ieškoti tiesos, o ne vien jos mokyti.

Aristotelis savo pedagogines pažiūras siejo su patyrimu, pripažindamas, kad praktika rodo ir patirtis moko, kaip žmogui dera elgtis. Aristotelio modeliuojama pedagogika remiasi ugdymo proceso viešumu ir bendrumu. Viešasis ugdymo pradas- žmogaus parengimas tarnauti bendruomenės, o ne atskirų žmonių interesams. Pilietis, kaip teigia Aristotelis, yra valstybės dalis, jo ugdymas turi būti kreipiamas visuomenės linkme. Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenės jis būtų tik gyvūnas. Valstybė yra prigimtimi pirmesnė už žmogų, valstybė- tikroji žmogaus prigimtis. Aristotelis šeimą laiko maža valstybe. Valstybės tikslas- visų –žmonių laimės siekimas. Visuomenė yra moralinė- ji formuoja žmogų kaip visuomeninį individą ir yra jo veiklos vertinimo atskaitos taškas. Žmogus yra tik dalinis, iš valstybės kilęs objektas.

Seneka žmogaus ugdyme pirmenybę skyrė filosofijai. Filosofija Senekai yra ne vien mokslas, kiek pats gyvenimas ir žmogaus veikimas jame. Senekos filosofinės- pedagoginės pažiūros paremtos dorybių puoselėjimu, todėl žmogaus auklėjimas labiau vertinamas negu jo mokymas. .Pagrindine dorinio ugdymo priemone Seneka laikė pavyzdį, kuris jaunuomenę pratina kilniems veiksmams ir poelgiams.

Antikos mąstytojų teigimu, žmogus aukščiau už gamtą, bet yra jo dalis, tačiau tvarko visos valstybės reikalus, todėl turi gerai pažinti gamtą, visuomenę ir pats save, kontroliuoti savo aistras, lavinti įgimtus gebėjimus.

2. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS VIDURAMŽIAIS

V a. po Kr. prislėgta vidinių ir išorinių prieštaravimų žlugo Romos imperija, ir nuo to laiko Centrinėje, Vakarinėje ir Pietų Europoje prasidėjo naujas istorinis laikotarpis, sąlygiškai vadinamas Viduramžiais. Visas europietiškas švietimas ir kultūra atsidūrė religijos įtakoje. Viduramžių ugdymas buvo sutelktas apie dieviškąjį pradą, todėl ir pedagoginis darbas buvo teocentrinis. Amžinasis žmogaus likimas ir jo ryšiai su Dievu buvo pagrindiniai mokymo ir auklėjimo uždaviniai.

Viduramžiais susiformavo naujas mąstymo stilius. Vyravo gryna idėja, grynas teorinis mąstymas, ateities motyvai, bet tolimi nuo realios tikrovės. Religija sankcionavo visas visuomeninio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo sritis, ypač mokslą ir švietimą. Ji mokė pasaulį vertinti teocentriškai- dieviškosios pasaulėžiūros dvasia ir tuo pat metu jausti jam antropocentriškai- viskas, kas dievo sukurta, yra skirta žmogui. Toks filosofinis dvilypumas vertė teologiją primesti žmogaus protui, jo mąstymui nesuvokiamus ir materialius iracionalius dalykus. Teocentrizmas vyravo visose viduramžių gyvenimo srityse. To meto žmogus gyveno dėl Dievo. Dievas lydėjo jį visur ir visada, visa, taip pat ir žmogiškumas, buvo persmelktas sakralumu. Tikrovė buvo pajungta idėjai. Viduramžiais buvo labai išaukštinama žmogaus dvasia, jo vidinis pasaulis, valia, fanatiškas aukojimasis dėl idėjos, pamirštant, kad žmogus- tai kūno, proto bei dvasios vienovė. Viduramžių žmogaus mąstymo pobūdis- šiuolaikinio žmogaus mąstymo prototipas. Ši ideologija transformavo ir mokyklą, mokymo turinį bei organizavimą. Mokykla stiprino religijos padėtį visuomenėje ir mokymo turiniu, ir formuodama dogmatišką mąstymo stilių, kuris buvo teorini, rėmėsi griežtomis formaliosios logikos taisyklėmis, kad galėtų įrodyti pasaulį sukūrusios idealybės buvimą. Pasak J. Vaitkevičiaus, logika Viduramžiais glaudžiai siejosi su mistika. Žmogus, kaip asmenybė, buvo vertinamas ne už tai, kiek jis originalus, bet už gebėjimą įsilieti į tuometinę visuomenę, vaidinti jam skirta socialinį vaidmenį ir, svarbiausia, aukotis aukščiausiai bendrybei- Dievui. Bažnyčia puikiai suvokė, kad mokinius veikia ne tik mokykla, bet ir realus pasaulis, daiktai, todėl vaikus mėgino atkirti nuo aplinkos, steigiamos uždaros mokyklos prie bažnyčių, vienuolynų ir vaikai rengiami gyvenimui dirbtinėje aplinkoje, atskirti nuo visuomenės, netgi nuo šeimos kad išoriniai, socialiniai veiksniai nepadarytų nepageidaujamos įtakos besiformuojančiai asmenybei.

Žmogaus ugdymo procese dominavo auklėjimo, tikėjimo dvasia, nukreipta tobulinti vidinį žmogaus pasaulį. Buvo akcentuojama meilė antgamtiniam gyvenimui, tai yra pastoracinė meilė. Pedagoginė mintis akcentavo, o pedagoginė praktika rėmėsi gana šiurkščiais mokinio ir mokytojo tarpusavio santykiais. Fizinės bausmės viduramžiais buvo naudojamos kaip žmogaus dorinimo priemonė. Visas mokymo turinys taip pat buvo nukreiptas tobulinti mokinio dvasią, ugdyti jo dievobaimingumo jausmą.

Viduramžių švietėjai pedagogai ypač propagavo paties auklėtojo- mokytojo asmens pavyzdį. Mokytojas privalėjo mokiniui daryti didesnę įtaką
pavyzdžiu, o ne žodžiu. Rodydamas pavyzdį mokytojas turėjo mokyti mokinį paklusnumo, darbštumo, savęs išsižadėjimo, vesti mokinį į dorybę, išmintį.

Viduramžių kultūroje visos žmonių mintys buvo suvedamos į Dievą, kaip visagalę sankciją. Viduramžių žmogus į pasaulio santvarką, į žmonijos istoriją, į aplinką, kurioje gyveno, žiūrėjo taip kaip jam sakė bažnyčia, kurios mokymas jam buvo amžina ir nesugriaunama tiesa. Todėl jis nė nesistengė tirti reiškinių, įvykių ir keisti išvadų. Toms išvados buvo duotos visiems laikams, ir faktai, kurie toms išvadoms prieštaravo, buvo nutylimi arba sąmoningai atmetami.

3. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS RENESANSO LAIKOTARPIU

Renesansu (pranc. renaissance – atgimimas) vadinamas po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas, kurį įkvėpė Antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos; jis kilo XIV-XVI a. Vakarų Europoje. Šis ryškus posūkis prie gamtos, natūralumo, racionalaus žinojimo ir laisvų žmonių santykių apskritai reiškė naujųjų laikų pradžią. Renesansas žmogų suvokė kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš viduramžių Bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų varžtų. Renesanso laikais visai išryškėjo žmogaus individualybė, kurią aistringai pabrėžė meninė kūryba. Tam tikra prasme ir Viduramžiai buvo domimasi Antika, ir didžioji antikinės literatūros dalis, pasiekusi mūsų laikus, buvo perrašyta būtent Viduramžių vienuolių. Tačiau Viduramžiai dar nebuvo pasirengę priimti Antiką. Antika plačiai atsivėrė žmonijai tik prasidėjus Renesansui.

Renesanso idėjos pamažu keitė ir žmonių galvoseną: pomirtinio gyvenimo vaizdą keitė gyvenimo tikrovė, gamta ir jos turtai,- o Viduramžių kūno marinimas ir asketizmas neatsilaikė sąžinės ir laisvos minties nepriklausomybei. Anot J. Žilionio (2003), kritiška mintis laisvai skelbė naujas žmogaus pažiūras, gludino idealus, aštrino protą. Naujas žmogaus ugdymas skatino lavinti kūno bei dvasios pajėgas: auklėjimo srityje radosi žaidimas, gimnastika, kitos pramogos. Mokykla iš tamsių ir niūrių vienuolynų cėlių kėlėsi į gamtą, kur daugiau saulės, šviesos žalumos ir garsų. Ši mokykla vis drąsiau deklaravo mintį, kad žmogų geriau ugdyti pavyzdžiu, jo gerbimu negu rikte. Naujas mokymo turinys vaikų buvo perimamas ne lytėjimu, bet samprotavimais, savo minties reiškimu, dialogo pagalba.

Renesanso žmogaus išlaisvinimas neapsiribojo tik jo dvasios išlaisvinimu: iki tol nematytu mastu paplito pasaulietinis individualizmas ir pasipelnymo troškimas, nulėmę gilią moralės krizę (pavyzdžiui, vietinių Amerikos tautų pavergimas bei sunaikinimas). Katalikiškos inkvizicijos, taip pat protestantų Bažnyčios bandymai su šaknimis išrauti erezijas sukėlė tik naujų skriaudų.

Renesansas iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę, žmogus tapo pasaulio centru: mokslu, menais buvo grindžiamas jo kultas. Jo gyvenimo prasmė ir tikslas- gerai gyventi šiame pasaulyje. Todėl ir jaunosios kartos rengimo gyvenimui esmę sudarė harmoningos asmenybės ugdymas: buvo derinamas fizinis, protinis, estetinis bei dorovinis auklėjimas, taikomas protingo individualizmo principas, ugdymas mokykloje organiškai siejamas su visuomenės gyvenimu.

Renesansas keitė žmogaus padėtį, jo pažiūras į savo vietą ir vaidmenį, į patį save, kartu ir į švietimą, švietimo paskirtį, organizaciją, turinį. Žmogui reikėjo mokslo, žinių, protinių gebėjimų. Renesanso epochos visuomenės ekonominio, kultūrinio, politinio, mokslinio gyvenimo pokyčiai savaime vertė kisti ir švietimo sistemą, jos pobūdį, turinį, formas. Mokykloje, pedagogikoje, kaip ir visuomenės gyvenime, vis labiau pradėta atsigręžti į vaiką, daugiau dėmesio skirti jo rengimui realiam gyvenimui, t. y. rengimui fiziniam ir protiniam darbui bei kitų žemiškų žmonių poreikių tenkinimui. Atgimė pažangi Antikos mintis- atsižvelgti į vaiką, kaip į ugdymo subjektą ir objektą, aktyvinti jo paties veiklą mokymo procese. Draugiški mokytojo ir mokinių santykiai, atviri ir nuoširdūs pokalbiai davė ne tik mokymo, bet ir auklėjimo rezultatus. Mokyklas baigusieji mokiniai ne tik gerai žinojo išmoktus dalykus, bet ir savo, laikysena, elgesiu, eisena panašėjo į savo mokytojus. Jie ir mąstė taip, kaip ir jų mokytojai, jau nekalbant apie ideologiją, pasaulėžiūrą. Renesanso epocha padėjo pagrindus sukurti sistemingą didaktikos teoriją, kurią ir sukūrė vėlesnių amžių pedagogai.

4. ŠVIEČIAMOJO LAIKOTARPIO SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS IDĖJOS

Pasak J. Vaitkevičiaus(1995), pedagogiką kaip mokslą, remdamasis pirmtakų bei amžininkų teiginiais XVIIa., pirmasis susistemino J. A. Komenskis. Jo pedagogikos teorija labai humaniška: žmogus aiškinamas kaip gamtos dalis, visuomenės sudedamasis vienetas, kuriam galioja visi gamtos dėsniai, o gyventi jis turi visuomenėje, laikytis jos gyvenimo būdo. Todėl ir mokyti reikia visus ir visko vienodai, pagal gamtos dėsnius, bet ne gamtoje, ne šeimoje, o mokykloje. Mokykla sudaro valstybės pamatą. Tad visuomenė, valstybė turi ja rūpintis. Taigi J. A. Komenskio pedagogika buvo pagrįsta gamtiškumo principu ir organiškai susieta su to meto visuomenės gyvenimu. Rengdama mokinį galutiniam tikslui- amžinybei, mokykla pirmiausia turėjo parengti
jį gyventi žemėje, visuomenėje, tarp žmonių. Todėl ir ugdymas turėjo būti susietas su visuomenės gyvenimu. Tėvai privalo žinoti, ko vaikai mokosi ir kaip jiems sekasi. Mokydama vaikus ir bendraudama su tėvais, visuomenė, mokykla turėjo kelti bendražmogišką visos visuomenės kultūrą. Komenskis atskleidė visuminį žmogaus, glaudžiai susijusio su pasauliu( materialiniu ir dvasiniu), paveikslą. Galutinis gyvenimo tikslas- amžinybė. Tačiau, norint pasiekti amžiną laimę, reikia tinkamai gyventi šioje žemėje vadovaujantis protu ir dvasia. Dėl to reikia lavinti žmogaus protą nuo pat mažens. Svarbiausias vaidmuo čia tenka mokyklai, mokytojui.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2983 žodžiai iš 9211 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.