Socialinės politikos pagrindų referatyvinė esė pilietinė visuomenė ir nevyriausybinio sektoriaus plėtra
5 (100%) 1 vote

Socialinės politikos pagrindų referatyvinė esė pilietinė visuomenė ir nevyriausybinio sektoriaus plėtra



Socialinės politikos pagrindų referatyvinė esė

PILIETINĖ VISUOMENĖ IR NEVYRIAUSYBINIO SEKTORIAUS PLĖTRA

TREČIASIS SEKTORIUS

“NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ STATUSAS IR FUNKCIONAVIMAS“

Viešai vykstančiuose debatuose dažnai galima girdėti posakį “pilietinė visuomenė”. Tai gana tikslus angliškojo termino „civil society“ atitikmuo. Abiem atvejais, omenyje turima ta visuomenės veiklos dalis, kuri skiriasi struktūriškai nuo valstybės ir verslo įmonių, sukuriančių pagrindinę pasiūlos ekonomikoje dalį. Iš to ir kiti pavadinimai: „trečiasis sektorius”, „nevyriausybinis sektorius” ar sektorius organizacijų, siekiančių ne pelno. Šie terminai ne vienareikšmiai, bet artimi. Visų pirma, jie nurodo į draugijos ar fondo formos organizacijas.

Daugelis autorių pasitelkia pavadinimą: “sektorius, dirbantis ne dėl pelno” ir apibrėžia jį kaip būrį organizacijų, turinčių penkis bendrus bruožus: 1) yra formalios, tai reiškia, įregistruotos kaip draugijos ar fondai; 2) organizaciniu požiūriu skiriasi nuo valstybės; 3) nesiekia pelno (formaliosios teisės požiūriu); 4) savarankiškos; 5) ženkliai savanoriškos.

Nevyriausybinis sektorius aprėpia politines taip pat ir religines institucijas. Nevyriausybinės organizacijos yra didelė ekonomikos jėga, įdarbinusi 11,8 milijono darbuotojų. Vidutiniškai joms tenka 5 procentai visų darbo vietų ir per 12 procentų darbo vietų paslaugų sferoje. Be etatinių darbuotojų nevyriausybinis sektorius aprėpia savanorius, kurių veikla yra ekvivalentiška 4,7 milijonų darbuotojų. Akivaizdu, jog nevyriausybinis sektorius sparčiai auga. Trijų valstybių, iš kurių pavyko surinkti duomenis (JAV, Prancūzijos ir Vokietijos), nevyriausybiniame sektoriuje matyti 13 proc. vidutinis naujų darbo vietų neto augimas laikotarpiu tarp 1980 ir 1990 (www.knopc.lt)

Tyrinėtuose kraštuose kone 75 procentai nevyriausybinių organizacijų išlaidų teko keturioms sritims: švietimui ir tyrimams, sveikatos apsaugos paslaugoms, socialinėms paslaugoms, kultūrai ir rekreacijai, nors atskirose valstybėse proporcijos buvo skirtingos. Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje daugiausia lėšų tenka švietimui, Vokietijoje ir JAV — sveikatai, Prancūzijoje ir Italijoje — socialinėms paslaugoms.

Klasikinis nevyriausybinės organizacijos modelis numatė, kad ji daugiausiai finansuojama iš narių ir prijaučiančiųjų savanoriškų įnašų, bet ne biudžeto lėšų (arba mokesčių mokėtojų pinigų) ar paslaugų pardavimo rinkoje. Tačiau tikrovė nuo šio modelio yra toli. Kitaip sakant, šiuolaikinės nevyriausybinės organizacijos didelę savo pajamų dalį gauna varžydamosi su privačiomis įmonėmis ir valdžios institucijomis dėl vartotojų ir mokesčių mokėtojų pinigų. Skirtingų finansavimo šaltinių vaidmuo valstybėse skiriasi. Santykinai arčiausiai klasikinio modelio yra Jungtinės Valstijos, kur savanoriški ne rinkos įnašai sudaro 19 nevyriausybinių organizacijų pajamų, o biudžetinės lėšos — 30 procentų, o labiausiai nutolusi Vokietija (www.knopc.lt).

Apžvelgiant Lietuvą, reiktų pažymėti, kad Trečiasis sektorius, dar kitaip vadinamas Nevyriausybiniu ar Pelno nesiekiančiu, Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse susidūrė su žymiai rimtesnėmis kliūtimis nei keletoje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, su kuriomis dažnai lyginamos. Baltijos valstybių socialistinio valdymo palikimas panašus į kitų šalių, neteisingai vadintų socialistiniu bloku, tačiau jos taip pat patyrė socialinį, ekonominį, politinį ir institucinį įtraukimą į Tarybų Sąjungą. Atsigręžus dar toliau, Baltijos valstybės žymiai ilgiau kentė Rusijos viešpatavimą. Kitose šalyse pilietiška visuomenė buvo prispausta, tačiau Lietuvoje ji praktiškai buvo eliminuota, jei ne dėl tarybinės politikos, tai dėl emigracijos ir deportacijų. Nors regionine prasme pilietiška visuomenė ėmė rastis viešumo laikotarpyje, tiktai po 1991 m. rugpjūčio mėn. nepavykusio pučo Lietuva, Latvija ir Estija atgavo nepriklausomybę ir galėjo vykdyti rimtus pertvarkymus numatančią politiką. Nors Lietuva buvo viso proceso Tarybų Sąjungoje pradininke, kaip pirmoji tarybinė respublika paskelbusi nepriklausomybę, kliūtys buvo bauginančios. Lietuva turėjo visiškai atkurti vyriausybinį aparatą, nuo pamatų pastatyti institucijas, radikaliai transformuoti ekonomiką ir pasistengti paversti vergus piliečiais. Daugelyje vietų šį procesą stabdė finansinių resursų bei tinkamų žmonių stoka. Pavyzdžiui, visi tarptautiniai santykiai buvo tvarkomi iš Maskvos. Be to, skirtingai nuo Estijos, nei geografinė padėtis, nei kalba nesuteikė natūralaus sąjungininko šiam procesui. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė tarpukario laikotarpiu iš tiesų buvo vertingas pavyzdys. Ir visiškai aišku, kad nepaisant šių rimtų kliūčių, Lietuva pasiekė neįtikimos ir sparčios pažangos.

Sunku kalbėti apie Trečiojo sektoriaus klestėjimą, kai Pirmasis ir Antrasis sektoriai nefunkcionuoja. Lietuvai pavyko stabilizuoti ir privatizuoti didžiąją dalį savo ekonomikos, nepaisant rimtos krizės, kai Bendras vidaus produktas sumažėjo perpus po nepriklausomybės atkūrimo. Lietuva taip pat sukūrė stabilią valiutą, nepaisant ypač aukštos infliacijos laikotarpio, kurio metu daugelis gyventojų prarado santaupas.
Politinėje sferoje, Lietuva turi demokratinę parlamentinę sistemą su žmonių renkamu prezidentu. Liberali Konstitucija, kuriai buvo masiškai pritarta 1992 lapkričio 25 d. referendume, įkuria įstatymų valdomą ir valdžių atskyrimo pagrindais steigiamą valstybę. Konstitucijos preambulėje kviečiama kurti „atvirą, teisingą ir harmoningą pilietinę visuomenę“. Piliečių teisės į žodį ir susibūrimus, kurios yra būtinos Trečiajam sektoriui gyvuoti, yra aiškiai garantuojamos ir praktiškai pripažįstamos. Šią tvarką saugo nepriklausomas Konstitucinis teismas, kuris turi teisę (jau pritaikytą keletą kartų) pripažinti įstatymus negaliojančiais. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir prigimtinių laisvių konvenciją prisijungdama prie Europos Tarybos. Yra netgi valstybės kontrolieriaus institucija, sukurta pasiremiant skandinavišku modeliu, kuri turi teisę nagrinėti piliečių skundus dėl pareigūnų netinkamo elgesio. Atsižvelgiant į tokius teigiamus poslinkius, būtų laikas atidžiau pažvelgti į Trečiojo sektoriaus institucinį ir struktūrinį vystimąsi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 886 žodžiai iš 2892 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.