Socialinės psichologijos referas komunikacija pranešimas ir jo analizė
5 (100%) 1 vote

Socialinės psichologijos referas komunikacija pranešimas ir jo analizė

1121

Įvadas 3

Komunikacijos esmė 3

Komunikacijos procesas ir jos dalyviai. Pranešimo sąvoka 3

Pranešimo struktūra 4

Pranešimų tipai. Informacijos sluoksniavimas 5

Veiksniai, įtakojantys komunikaciją 5

Neverbaliniai pranešimai 6

Komunikacijos struktūros 7

Pranešimo priėmimo ypatumai 9

Apibendrinimas 10

Naudota literatūra 12

Komunikacijos schema, priedas Nr.1 13

Pranešimo schema, priedas Nr.2 14

Įvadas

Žmonių gyvenime ir tarpusavio sąveikoje būtinas veiksnys yra komunikacija. Komunikaciją galima apibūdinti vienu žodžiu – bendravimas. Turbūt niekas negalėtų paneigti komunikavimo reikšmės, tačiau retai kada pasigilinam, kaip mes bendraujam? Kodėl bendravimas kartais tampa nemaloniu procesu, ar neduoda norimų rezultatų? Kas lemia komunikacijos kokybę?

Pradžioje aš pateikiau bendrą komunikacijos sampratą, schematiškai pavaizdavau, kaip vyksta komunikacija, kas yra jos dalyviai. Šiame darbe surinkau teoriją iš kelių literatūros šaltinių ir pateikiau ją taip, kad būtų matomas ryšys tarp komunikacijos ir pranešimo: kaip komunikacijos pobūdis įtakoja pranešimo struktūrą ir požymius.

Tarpusavyje žmonės bendrauja ne tik žodžiais, bet ir gestais, pozomis, mimika, ypač svarbi yra intonacija. Kas yra ir ką parodo implicitiniai ir nekongruentūs pranešimai, apie tai skyriuose „Veiksniai, įtakojantys komunikaciją“ ir „Neverbaliniai pranešimai“.

Pranešimą išnagrinėjau iš abiejų komunikacijos dalyvių pozicijų. Kokia yra pranešimo „kelionė“ nuo siuntėjo iki gavėjo? Ir galiausiai, apie klausymasi, pranešimo gavimą ir dekodavimą.

Komunikacijos esmė

Komunikacija yra individų tarpusavio santykių sudarymas ir daroma įtaka.

Tobuliausias ir reikšmingiausias žmonių bendravimo būdas yra kalbėjimas (turima omeny natūralių kalbų garsinė forma). Toliau seka raštas, kuris nedaug atsilieka nuo kalbos, tačiau vis dėl to negali atskleisti, pavyzdžiui, intonacijos. Dagiaprasmiai žodžiai rašte, reikalauja tokio paties rašytinio paaiškinimo arba konteksto. Avaizdas – pranešimas gali būti užkoduotas nuotraukoje, piešinyje, taip pat išreikštas ženklu. Mimika gali tarnauti kaip pranešimo dalis arba pati savaime būti užkoduota informacija. Veiksmas – niuksas taip pat gali būti „žinia“, nors ir nemaloni.

Komunikacijos procesas ir jos dalyviai. Pranešimo sąvoka

Komunikacijos procese visada dalyvauja dvi pusės: informacijos siuntėjas arba komunikatorius ir informacijos gavėjas arba percipientas. Kad šios dvi pusės susikalbėtų, jos turi mokėti tą pačią kalbą. Komunikacijos kokybės esmė – siekti, kad komunikatoriaus siunčiama ir percipiento priimama bei suprantama informacijos kuo mažiau skirtųsi. Vyksta kodavimo ir dekodavimo procesas: komunikatorius užkoduoja siunčiamą informaciją ir paverčia ją tam tikra ženklų sistema, o percipientas tą informaciją suvokia – atkoduoja. Tam nepakanka atmintyje turėti tam tikrą kiekį žodžių, reikia ir mokėti iššifruoti intonacijas, gestus, mimiką, suprasti pauzių, kirčių ir kt. reikšmes. Pavyzdžiui žodis geras užrašytas kabutėse arba ištartas su ironija turės visai priešingą reikšmę. Kad žmogus pradėtų kalbėti, reikalingas tam tikras jausminis impulsas, motyvas. Prieš ką nors sakydamas informacijos siuntėjas mintyse sukuria kalbamo dalyko vaizdinį, kurį įtakoja žmogaus išgyvenami jausmai, emocijos, pažiūris į kalbamą dalyką. To pasekoje parenkami tam tikri žodžiai, intonacija, atsispindima gestuose ir mimikoje. Taip suformuojamas tarsi „informacijos paketas“, apibrėžiamas specialiu terminu – pranešimas, kuris perduodamas informacijos gavėjui. Tuo tarpu pasiekęs gavėją, pranešimas veikiamas atvirkštine eiga – dekoduojamas ir mintyse paverčiamas vaizdiniu ar schema. Komunikacijos schema, priedas Nr.1

Pagal šį paveikslėlį galima išanalizuoti tokį pavyzdį: Susitikę du žmonės kalbasi, vienas prisimena kokį nors įvykį ir nori jį papasakoti draugui (gauna motyvą kalbėti), savo atmintyje jis iššaukia įvykio scenarijų, tarsi vėl išgyvena patirtas emocijas. Jei įvykis linksmas, žmogus šypsosi, parenka džiugią intonaciją, bičiuliams būdingus žodžius – koduoja informaciją ir įgarsindamas perduoda ją pašnekovui. Gautą informaciją draugas dekoduoja, suprasdamas, kokius pojūčius įvykis sukėlė pasakotojui, mintyse jis pats sukuria įvykio eigos variantą.

Pranešimo struktūra

Žmonių bendravime išskiriamos 3 glaudžiai tarpusavyje susijusios struktūrinės dalys: 1) apsikeitimo informacija; 2) interaktinė, kurio esmė – apsikeitimas judesiais ir veiksmais bendravimo procese; 3) percepcinė, reiškia bendravimo partnerių tarpusavio suvokimą ir pažinimą.

Pranešimą sudaro 4 dalys:

1.Pranešimo turinys – grynoji informacija, ką žmogus nori pasakyti.

2.Savęs atskleidimas. Šioje dalyje komunikatorius atskleidžia savo asmenybės turinio detales, kurios svarbios bendravime. Tai gali būti daroma tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai.

3.Tarpusavio santykiai. Žiūrint šiuo aspektu išryškėja požiūris į percipientą bei kokiuose santykiuose esti bendraujantys asmenys.

4.Kreipimasis. Beveik visų pranešimų tikslas yra vienaip ar kitaip įtakoti pašnekovą, pakreipti jo mintis reikiama linkme, paveikti jį,
kad, pvz., žavėtųsi mumis, gailėtų, atliktų veiksmus dėl mūsų poreikių ir pan.

Pranešimo schema, priedas Nr.2

Schematiškai pavaizduotas konkretus pavyzdys. Sakinyje „Aš pritrūkau detalių“ užkoduota konkreti informacija, kad trūksta detalių. Tačiau tai nėra vien tik pranešimas „šeip sau“. Gavėjas į tai turėtų reaguoti kaip į priekaištą arba prašymą, priklausomai nuo intonacijos – išryškėja kreipimosi momentas. Tai siejasi ir su „Aš – pranešimu“ arba, ką informacijos siuntėjas apie save informuoja priėmėjui? Galbūt jis nepatenkintas, kaip pastarasis atlieka savo pareigas („Aš negaliu dirbti“) arba nori, kad percipientas pasijustų jo vietoje (empatija)? Ir galiausiai, galime suprasti, jog tai bendradarbių pašnekesys, kuriame jie netiesiogiai aiškinasi savo santykius („Tavo darbas – tiekti detales“).

Pranešimų tipai. Informacijos sluoksniavimas

Komunikacija skirstoma į formalią (oficialią), kuri apima darbuotojų oficialias ataskaitas, susirašinėjimus su įv. instancijom, straipsniai ir t.t. Neformalią arba neoficialią komunikaciją sudaro įvairūs žmonių asmeniniai pokalbiai, laiškai, dienoraščiai. Šie komunikacijos pažymiai tiesiogiai įtakoja pranešimo turinį, emocinius atspalvius. Formalioje komunikacijoje pranešimo dalys esti konkrečiau apibrėžtos ir atviros, o paslėptieji niuansai nėra svarbūs. Aiškiai suformuluoti ir vienprasmiški pranešimai vadinami eksplicitiniais. Implicitiniai – tai daugiaprasmiai pranešimai, jų mintis yra paslėpta ir gali būti tik numanoma. Neformali komunikacija pasižymi tam tikru jausminiu šriftu, kodavimas laisvesnis, lakoniškesnis, atsiranda daugiau užslėptų implicitinių niuansų, kurie paliekami gavėjo interpretacijai.

Informacijos paketas gavėjo atžvilgiu būna dvisluoksnis: sąmoningas ir nesąmoningas. Įžvalgus klausytojas tarp sąmoningai suformuoto ir pateikto informacijos sluoksnio gali pastebėti ir nesąmoningai atskleidžiamų žinių apie siuntėją.

Veiksniai, įtakojantys komunikaciją

Komunikacijoje nuolat vyksta grįžtamasis ryšys, jis pasireiškia labai įvairiai: akių kontaktu, galvos linksėjimu, įvairiais žodeliais „taip“, „suprantama“, jaustukais „ak“, „veje“, „oho“. Tai tarsi ženklas komunikatoriui tęsti, arba gilintis į informacijos detales. Sunkiau nustatyti grįžtamąjį ryšį, kai informacija pateikiama auditorijai arba masinės informacijos priemonėmis.

Komunikacijos dalyvius veikia išankstinės nuostatos. Jos gali būti nustatomos keliais atžvilgiais: komunikatoriaus arba percipiento asmens atžvilgiu, ir gaunamos informacijos atžvilgiu. Komunikatorius vienaip elgsis, vartos atitinkamus žodžius, jei percipientas bus, pavyzdžiui, mažas vaikas ir kitaip, jei bendraamžis, vienaip, jei pavaldinys, kitaip, jei viršininkas ir t.t. Informacijos gavėjai, taip pat skirtingai priima informaciją iš siuntėjų, pavyzdžiui, jei informacijos siuntėjas yra meno žinovas, aptarinėjantis paveikslą, ir skirtingai, jei jis eilinis parodos lankytojas.

Empatija daro ypač didelę įtaką neoficialiai komunikacijai. Ryšys, kurį dar vadiname gebėjimu suprasti „iš pusės žodžio“, atsiranda per mokėjimą įsijausti į kito žmogaus emocijas. Empatija dažniausiai pasireiškia bičiulių, partnerių, komandos narių komunikacijoje, nes be jos neįmanomas gilesnis žmogaus pažinimas.

Kalbinę komunikaciją palengvina kontekstas – tai kalbamo dalyko esmė, kuri padeda mums geriau suprasti atskirus žodžius ir pritaikyti jiems teisingą reikšmę.

Neverbaliniai pranešimai

Šalia įprastų žodinių pranešimų, tarsi lygiagrečiai, eina ir nežodiniai (neverbaliniai) pranešimai. Neverbaliniai pranešimai yra priskiriami nekalbinei komunikacijai. Ji vyksta gestais, mimika, pantomimika. Neverbaliniu pranešimu gali būti juokas, verkimas, įvairios reikšminės pauzės, krenkštelėjimas ir, galiausiai, net pats tylėjimas. Tokie pranešimai turi didelę reikšmę neoficialioje komunikacijoje. Dažnai nežodiniu būdu mes išreiškiame tai, ko negalime pasakyti žodžiais. Tai tiesioginis ryšys su mūsų emocijomis ir jausmais, per kurį nesunkiai galime pasiekti informacijos priėmėjo empatiją mūsų atžvilgiu. Neverbalinis pranešimas gali papildyti kalbinę komunikaciją, atkartoti žodinį pranešimą, tačiau gali ir prieštarauti išsakomai informacijai arba suteikti jai priešingą prasmę. Pavyzdžiui, vakarų šalyse dažnai naudojamas gestas, kai dviejų pirštų lenkimo judesiai simbolizuoja kabutes ir duoda žodžiui ar žodžių junginiui priešingą reikšmę.

Trumpas humoristinis pavyzdys apie tylėjimo informatyvumą (paimta iš www.nlp.lt):

Tyla gera byla

Žodžiai – simboliai apskritai nereikalingi. Viską pasakyti galima ir tylint.

Pakeliu telefono ragelį – aname gale tyli moteriškas balsas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1440 žodžiai iš 2842 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.