Socialinis darbas
5 (100%) 1 vote

Socialinis darbas

11213141

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

Socializacija

Kaip visuomenės poveikis individui

REFERATAS

Šiauliai, 2000

TURINYS

1. Įvadas ………………………………………………………………………………………………..3

2. Formalių visuomeninių institucijų poveikis vaiko ir paauglio socializacijai ……………………………………………………………4 – 8

Šeima kaip vaiko socializavimo institucija ……………………………………………..4

Darželių poveikis ikimokyklinukui…………………………………………………………5

Mokykla ir moksleivio socializacija ……………………………………………………….6

2.3. Kitų socialinių institucijų įtaka besivystančiai asmenybei………………………….8



3. Neformalaus ugdymo sistemos įtaka vaiko ir paauglio socializacijai ………………………………………………………………………………………9 – 12

3.1. Neformalių grupių (mikroaplinkos) įtaka moksleiviui………………………………….9

3.2. Visuomenės informavimo priemonių įtaka vaikui ir paaugliui ……………………..9

3.3. Kultūra kaip vertybių sistemos formavimo terpė ………………………………………11

3.4. Vaikų ir paauglių religinė socializacija …………………………………………………..12

4. Išvados ……………………………………………………………………………………………………13

5. LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………….14

6. PRIEDAS …………………………………………………………………………………………………….15

-3-

Įvadas

“ < … > Žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Šiam veikimui, savęs reiškimui reikalinga bendruo menė, kurioje jis įgytų prasmės .”

(Juozas Girnius)

Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos. Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai. Prisitaikydamas prie aplinkos, žmogus kartu pritaiko aplinką prie savo poreikių. Šios vystymosi aplinkybės verčia individą tapti asmenybe – individo savitumu, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakančia jo vietą kurioje nors bendrijoje (9, 24).

Toks aplinkos sąlygojamas socialinis asmenybės vystimasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija (10, 8). Lemiamą vaidmenį tame procese atlieka mikro ir makro aplinka, tarp kurių ribos yra santykinės. Mikroaplinką mes suprantame kaip artimiausią žmonių bendriją, pavyzdžiui, šeima, mokykla, draugai. Makroaplinka – tai tolimesni socialiniai dariniai, pavyzdžiui, miestas, regionas, valstybė. Veikiant mikro – makro aplinkai (per žmogaus sąveikos su aplinka procesą) individas įgyja socialinį pažinimą, normų, vaidmenų supratimą ir vertinimą, praktinės veiklos įgūdžių, įpročių bei vertybinių orientacijų sistemą.

Šis procesas sudėtingas ir problematiškas dėl keletą priežasčių.

Pirma, ne visos socialinės institucijos veikia besivystančią asmenybę vienodai. Ją labiausiai įtakoja referentinės grupės*, kurios yra besivystančios asmenybės elgesio normų ir vertybinių orientacijų šaltinis. Gerai, jei referentinės grupės interesai, idealai ir tikslai yra visuomeniškai reikšmingi. Bet būna ir kitaip. Jei veikia keletas skirtingos ar net priešingos orientacijos referentinių grupių ( pavyzdžiui, mokykla, ir šeima, mokykla ir kiemo draugai), paprastai tai sukelia individui sunkius psichinius išgyvenimus, konfliktus.

Antra, nors asmenybės formavimą nulemia tos visuomeninės sąlygos, kuriomis jis gyvena, ir tas auklėjimas bei mokymas, kurį jis gauna šitomis visuomeninėmis sąlygomis, tačiau gyvenimo sąlygos asmenybės formavimąsi nulemia ne betarpiškai, o priklausomai nuo to, kokie jo santykiai su jomis. Todėl iš pažiūros tapačiomis sąlygomis skirtingi individai (vaikai, paaugliai, vaikinai, merginos ir pan.) gali įgyti skirtingus asmenybės bruožus.

Trečia, socializacija amžių sandūroje tampa dar sudėtingesnė dėl globalinių pasaulio pokyčių. Kuriasi kokybiškai nauja visuomenė, kurioje laužomos senos gyvenimo normos ir tradicijos, atsisakoma stereotipų, kurioje kinta politinė – ideologinė sankloda, sąmonė, socialinės dorovės normos, mąstymas. Besikeičianti visuomenė

vis daugiau pareikalauja ir iš atskiro individo, teigiamai arba neigiamai veikdama jo

socialinio išsivystymo lygį.

*Referentinė grupė – reali ar įsivaizduojama socialinė bendrija, į kurios normas, vertybes ir nuomones orientuojasi individas ( Psichologijos žodynas. V., 1993, 251)

-4-

Nors socializacija vyksta visą gyvenimą, tačiau ji ypač svarbi neintegruotai į visuomenės gyvenimą, t. y. ankstyvos

vaikystės, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus bei paauglystės tarpsnių, individo asmenybei ( 2, 183, 185 ).

Todėl šiame darbe daugiau aptarsiu kai kurių formalių ir neformalių visuomeninių ugdymo sistemų, makro ir mikro aplinkos poveikį vaikui ir paaugliui aspektus.

Šeima kaip vaiko socializavimo institucija

“Šeima yra ankstesnė ir būtinesnė negu valstybė”

Aristotelis

Ypač pabrėžiamas šeimos vaidmuo veikiant vaiko socialinį išsivystymą. Šeima – svarbiausias visuomeninis vienetas, ”atvira socialinė institucija, jautri įvairiems išoriniams poveikiams” (J. Vaitkevičius) ( 11, 194). Čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos normos bei vertybės, kurios savo ruožtu atspindi gimtos vietos, šalies ar gyventojų grupės kultūrą.

Yra du pagrindiniai socializavimo šeimoje būdai: iškeliant prieštaravimus, kaip vystymosi, pažangos sąlyga ir bendravimo keliu, pabrėžiant kaip vaikas turi elgtis, kad jo veiksmai būtų panašūs į suaugusiojo veiksmus, elgesį ir pan. (11, 196). Tačiau šeima, kurioje būtų taikomas vienas kuris nors socializavimo modelis, pasak J. Vaitkevičiaus, vargu ar yra.

Vaiko auklėjimas šeimoje yra tik maža dalis aktyvaus proceso. Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybės savybės, kurios savo ruožtu lemia labiau ar mažiau išreikštą auklėjimo stilių. Nuo auklėjimo stiliaus didele dalimi priklauso, ar besivystanti asmenybė sėkmingai įsitrauks į visuomenę, ar jos veikla bus asociali. Kaip teigia Vilniaus pedagoginio universiteto Psichologijos katedros vedėjas Arvydas Liepuonis “Švietimo naujovėse” (1999’ 5), 1970 metais Vokietijoje bovo tirti nusikaltėliai – domėtasi auklėjimo stiliaus įtaka delinkventiniam elgesiui. “Tyrimų duomenimis, dviem trečdaliais atvejų šeimos atmosfera buvo sutrikusi. Paminėtina motinos ir tėvo asmenybės nesubalansuotumas, tėvo šaltumas. Motinos auklėjimo stilius, formuojantis asocialumo pradus, buvo nenuoseklus, o tėvo – autoritarinis” ( 1 priedas).

Galima teigti, kad vaikas mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje ir išsiugdyti pusiausvyrą tarp egoizmo ir altruizmo. Ką vaikas įsisavina šeimoje, kaip tai veikia jo jausmus, kokius jis mato santykius tarp suaugusiųjų, kaip jie pasiekia savo arba nusileidžia, pirmiausia atsižvelgdami į savo interesus arba atsisakydami jų kitų labui; ar jie tik kalba, ar taip pat ir elgiasi, – visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti.

Gali atsitikti ir taip, kad jis, mėgdžiodamas tėvų pavyzdį, dėsis, kad elgiasi taip,

kaip tinka visuomenėje, bet iš tiesų vaikysis savo interesų. Pastarasis elgesys

-5-

sutinkamas vis dažniau, kadangi žmogaus vertės masteliu tampa profesinė sėkmė bei socialinis prestižas.

Ikimokyklinio amžiaus vaiko išorinis pasaulis paprastai neperžengia šeimos ribų. Todėl tėvai yra svarbiausi vaiko socializavimo veiksniai.

Mokykliniame amžiuje, plečiantis vaikų santykiams, pirmiausia su bendraamžiais, didėjant jų savarankiškumui, didėja jų įtaka tėvams. Ir atvirkščiai, tėvų įtaka vaikams mažėja, tuo pačiu mažėja juos skyrusi atkarpa.

Antra vertus, vaikų vystymasis priklauso ne vien nuo tėvų pastangų. Vaikas gimsta kaip iš anksto užprogramuota savarankiška būtybė. Jis tik tam tikru mastu gali būti aktyvus ir sugerti į save aplinkos įspūdžius bei informacijas. Į visus dirginimus jis reaguoja individualiai, ir nuo pat pradžių valdo savo veiksmus, priklausančius nuo jo asmenybės. Bet tie polinkiai dar būna nesubrendę: jie vystosi vaikystėje ir jaunystėje kartu su augančiu kūnu. Vyksta abipusė įtaka, todėl galima kalbėti apie nuolatinį atgalinio ryšio procesą tarp vaiko ir tėvų.

Kad būtų užtikrintas nuoseklus jaunosios kartos socializavimo proceso perimamumas, vienas iš svarbiausių kelių yra tėvų ir visos visuomenės kultūros plėtra. Todėl šeimai į pagalbą ateina ikimokyklinės įstaigos, mokykla, užmokyklinės ugdymo įstaigos ir kitos formalios visuomeninės institucijos, kurios papildo, praplečia jaunosios kartos ugdymą ( 11, 199).

Darželių poveikis ikimokyklinukui

“Neapribok savo vaikų tik tuo, ko pats esi išmokęs, nes jie gimė kitu laiku.”

Hebrajų patarlė

Pedagogų, medikų, psichologų šiandien tvirtinama, jog ankstyvoji vaikystė – ypač svarbus žmogaus vystymosi etapas. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdyti skiriamas didelis dėmesys: plečiamas ikimokyklinio ugdymo institucijų tinklas, reformuojamos ugdymo programos. Darželiuose siekiama ne tik lavinti vaikų sensomotoriką, kalbą, bet ir integruoti juos į visuomenę plačiąja to žodžio prasme.Pamaž keičiasi ir požiūris į vaiką. Jis – ne auklėjimo objektas, o bręstanti asmenybė.

Tačiau dar pasitaiko ir tokių dalykų: darželinukų grupės perpildytos, autokratiškais metodais vaikas muštruojamas kaip kareivėlis, neatsižvelgiama į jo besivystančią asmenybę.

Vaikų darželio lankymas trejų – šešerių metų vaikui reiškia savarankišką gyvenimo
periodą. Vaiko vystymasis šeimoje lieka pagrindu, kur tėvai negali ir neturi būti pakeičiami. Tuo pačiu metu vaiko dvasiniam bei protiniam vystymuisi reikia ir kitų palyginimo ir mokymosi galimybių, galimybės pažinti didesnės bendruomenės taisykles. Šito jis stokoja šiuolaikinėje šeimoje, dažnai auginančioje tik vieną vaiką.

-6-

Šeimos ir vaikų darželio sąveika*

Šeimos mikrosistema Vaikų darželio mikrosistema

Suaugusieji bendrauja ir bendradarbiauja Suaugusieji

Aplinka papildo viena kitą Aplinka

Vaikas jaučiasi saugus Vaikas

Ši schema iliustruoja naują, poreforminį metodologinį požiūrį į šeimą ir vaikų darželio sąveiką. Šeima ir vaikų darželis neturėtų būti viena virš kitos dominuojančios sistemos – jų sąveika būtina visapusiškam vaiko ugdymui.

Mokykla ir moksleivio socializacija

“… mokykla iš esmės turi būti ugdymo atžvilgiu ne kas kita, kaip šeimyninio židinio padėjėja bei tęsėja”

S. Šalkauskis

Paaugus vaikui , pradėjus jam eiti į mokyklą, keičiasi jo socialinė padėtis, keičiasi ir santykiai su tėvais: didžiausiu autoritetu tampa mokytojas ir svarbiausias informacijos šaltinis – mokykla.

Socializacija ugdymo procese reiškia visą auklėjimą ( siaurąja prasme): pasaulėžiūros formavimąsi, patriotinį, dorovinį, drausminį, estetinį auklėjimą, mokinių organizacijų veiklą. Plačiąja prasme socializacija – visas bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo, asmenybės formavimo procesas, rengiant individą savarankiškai gyventi visuomenėje. Vadinasi, ugdymo – tiek mokymo proceso (mokomieji dalykai), tiek ir papildomo ugdymo –paskirtis yra “kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui”( 6, 19).

Siekiant įgyvendinti šį tikslą mokymo procesas kinta: integruojamos programos, į ugdymo procesą pradėta žiūrėti kaip į kompleksinį mokymą, adaptuojamos programos mokiniams su specialiaisiais poreikiais, keičiasi vertinimo sistema ir kt. Tačiau tokiems pokyčiams, mano manymu, dar nėra pakankamai pasirengę pedagogai, dalykų programos per sunkios, ne visada atsižvelgiama į mokinių gebėjimus.

Mokykla nepajėgi įgyvendinti šią paskirtį tenkindamasi vien mokymo procesu. Jai šį tikslą padeda įgyvendinti papildomo ugdymo sistema., apimanti būrelių, studijų veiklą, bei mokyklos renginius. Ši sistema ypač reikšmingą vaidmenį gali suvaidinti jaunesniame mokykliniame amžiuje, kai sparčiai vystosi visos asmenybės sferos: formuojasi individualus charakteris, pasaulėžiūros pagrindai (vertybės, idealai,

* Artyn vaiko. / Egmonto projektas vaikų darželiams. V., 1997

-7-

įsitikinimai), vystosi gebėjimai, pažintiniai ir vertinamieji įgūdžiai; kai formuojasi socialinio elgesio pagrindai; kai vaikas siekia saviraiškos; kai laisvai reiškiasi kūrybiškumas.

Rengiant papildomo ugdymo modelį pradinei mokyklai bei formuluojant šio modelio tikslus, uždavinius, principus, derėtų atkreipti dėmesį į tokius jaunesniojo mokyklinio amžiaus tarpsnio ypatumus:

1.Remiantis E. Eriksono psichosocialinės raidos teorija, vaikas šiame amžiaus tarpsnyje pergyvena sugebėjimo atlikti ir menkavertiškumo krizę (2, 107). Norėdama sėkmingai įveikti šią krizę mokykla privalo sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti sėkmę. Čia didelį vaidmenį gali suvaidinti papildomas ugdymas.

Jeigu pradinėje mokykloje mokymo procesas ir papildomas ugdymas bus suprantami ir vertinami kaip du lygiaverčiai, vienas kitą papildantys ugdymo elementai, kiekvienas vaikas galės pasireikšti ir bus įvertintas ne tik dalykinėje-pamokinėje veikloje, bet ir kitose mokyklos gyvenimo srityse, kurios gali būti įvardijamos kaip papildomas ugdymas. Tai sudarys galimybę visiems vaikams, ne tik gabiems mokslui, mokykloje patirti sėkmę.

Todėl papildomas ugdymas pradinėje mokykloje turėtų būti organizuojamas taip, kad kiekvienas vaikas mokykloje atrastų tokią sritį, kurioje jis galėtų kažką atlikti gerai ar net tobulai.

2. Pagal L. Kolhberg teoriją, šiam amžiaus tarpsniui būdinga stereotipinė pritarimo siekianti orientacija, bei stereotipiniai gero ir blogo asmens įvaizdžiai (pagal E. Eisenberg) (2, 204, 218).

Šiandieninėje mokykloje, mano manymu, dar labai gaji nuomonė: “geras vaikas – tas, kuris gerai mokosi”. Nors mokyklos dokumentuose ir deklaruojamos asmenybės ugdymo aspektas, tačiau dažniausiai yra absoliutinama žinių reikšmė. Esant tokiai situacijai, mažiau gabūs moksleiviai yra pasmerkti būti “blogais vaikais”.

Todėl reikėtų sukurti tokią papildomo ugdymo sistemą, kuri įgalintų vienodai vertinti vaiką ir už jo pažangumą, ir už pastangas bei laimėjimus bet kurioje mokyklos gyvenimo srityje.

3. Remiantis R. Šteinerio teorija, esminė vaiko dvasios varomoji jėga –jausmai. Vaikas geriausiai save išreiškia menine kūryba (13).

Todėl papildomo ugdymo turinio pagrindu pradinėje mokykloje turėtų būti estetinė bei meninė kultūra. Papildomo ugdymo
sudaryti sąlygas vaikų meninei raiškai ir kūrybai; lavinti vaiko jausmus, suteikiant įvairių estetinių išgyvenimų.

Paauglystės amžiuje, iš esmės keičiantis mokinio visuomeninei pozicijai, atsiranda prieštaravimas tarp senųjų mokymosi formų ir naujų poreikių bei uždavinių,svarbiausiu bruožu tampa pasąmoninis savęs įtvirtinimo siekimas, savirealizacija ( A. Maslow),

Mokykloje, kur vertinami tik prigimtiniai gabumai ir nesudaromos sąlygos save realizuoti kitos veiklos sriotyse (meno, raiškos, sporto būreliuose), paauglys jausis svetimas ir nereikalingas.

Paaugliai, negalėdami patenkinti socializacijos poreikio, dažnai tampa užsispyrę,

-8-

ekspresyvūs, net šiurkštūs, arba labai jautrūs ir pažeidžiami. Jie arba stengiasi įtvirtinti savo socialinį statusą tarp asocialių bendraamžių, arba užsisklendžia, pasidaro abejingi mokyklos gyvenimui. Buvimas mokykloje jiems tampa sunkia našta.

Kad garantuotum kuo sėkmingesnę moksleivio socializaciją, reikia sudaryti jam sąlygas gyventi aktyvų socialinį gyvenimą: išbandyti savo jėgas keliose saviraiškos srityse. Reikia padėti kiekvienam moksleiviui susirasti savo vietą mokykloje, kad jis jaustųsi reikalingas ir saugus. Tuo tikslu pradėtos rengti įv. moksleivių socializacijos ir prevencijos programos, finansuojami šios krypties projektai.

Moksleivio teigiamai socializacijai labai svarbi mokytojo pagalba. Mokytojo požiūris į savo mokinius. Jis turi būti grindžiamas pagarba vaikui ir abipusiu pasitikėjimu. Mokytojas turi visapusiškai padėti mokiniui, žinoti jo pomėgius ir elgesį šeimoje, klasėje, draugų aplinkoje. Tiesiogiai bendraujant ir stebint galima išvengti mokinių tarpusavio priešiškumo ir nesveiko rungtyniavimo apraiškų, ieškoti tarpusavio pagarba grindžiamų bendravimo būdų.

Būtina tėvų pagalba, mokytojų ir tėvų glaudus bendradarbiavimas. Ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai auklėja, o mokytojai moko, ne visai teisinga. Tėvus ir mokytojus jungia vienas ir tas pats vaikas – auganti ir bręstanti asmenybė. Tėvai turi žinoti, kuo gyvena jų vaikas, su kokiais mokymosi sunkumais susiduria jų sūnus ar

duktė. Šeimose, kuriose tėvai domisi vaiko gyvenimu mokykloje, tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys yra tvirtesnis, o vaikai aktyvesni, stropesni ir atsakingesni.

Tačiau galima teigti, kad dažniausiai tėvų ir pedagogų bendravimas ir bendradarbiavimas apsiriboja vien tradiciniais moksleivių tėvų susirinkimais, kuriuose kalbama apie moksleivių pažangumą, netinkamą elgesį; tėvų abejingumą, kad per mažai domisi savo vaikų interesais. Moksleivių tėvai tokių susirinkimų metu dažniausiai girdi kaltinimus, ir nieko – apie vaikų asmenybę, jų poreikius. Todėl nenuostabu, kad tėvai į susirinkimus nebeina. Pedagogai užuot kartu su tėvais ieškoję negatyvaus mokinio elgesio priežasčių, kaltę suverčia šeimai. Knygoje “ Efektyvus mokyklos valdymas” (B. Everard, G. Morris, 1996) rašoma: “Tėvams ir mokytojams daug lengviau kartu negu atskirai išspręsti problemas. Tėvų nuostatos daro didelę įtaką jų vaikų pažangai : taigi, mokyklos, kurios imasi šviesti (ne auklėti, kaip dažnai atsitinka) tėvus, gali praturtinti savo patirtį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2513 žodžiai iš 4979 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.