Socialinis darbuotojas
5 (100%) 1 vote

Socialinis darbuotojas

11213141516171

Socialinis darbuotojas yra savotiškas tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų bei organizacijų, bendruomenės veiklos įvairiose socialinėse srityse organizatorius. Jam būtina gerai žinoti žmogaus elgesį, valstybės socialinę politiką, poveikio ir pagalbos žmogui būdus, išmanyti teisę ir ekonomiką. Todėl jų studijų programos numato dalykus iš psichologijos, pedagogikos, ekonomikos, teisės, medicinos ir kitų studijų krypčių. Socialinis darbas palyginti su kitomis specialybėmis turi daugiausia tarpdalykinių kursų. Su socializacijos ir resocializacijos problemomis ir uždaviniais praktiškai susiję visi socialinio darbo absolventai, nes jie dirba savivaldybių socialiniuose skyriuose, pensionuose, internatuose, reabilitacijos centruose ir pan. Dalis socialinių darbuotojų yra specialiai rengiami darbui penitencinėse įstaigose.

Interviu su pedagogu, socialiniu darbuotoju ir NVO atstovu analizė

Siekiant ištirti resocializacijos srityje dirbančių specialistų poreikius, kaip dalis bendro tyrimo buvo atlikti trys giluminiai interviu su šiais specialistais. Resocializacija pirmiausia susijusi su vaikais ir pagalba jiems, todėl pasirinkti žmonės, dirbantys su nepilnamečiais. Tai pedagogė, socialinė darbuotoja ir NVO atstovas. Kalbantis su šiais specialistais, išryškėjo, jog viena iš svarbiausių sričių, kur resocializacijos ir individo pakeitimo idėja turėtų būti įgyvendinama – tai darbas su vaikais, kad jie nesijaustų izoliuoti ir sulauktų reikiamo dėmesio. Visi trys giluminiai interviu atlikti su gana skirtingą darbą dirbančiais žmonėmis. Jų darbus galima laikyti skirtingais resocializacijos aspektais. Todėl kiekvieną interviu vertėtų analizuoti kaip atskirą atvejį, o vėliau apibendrinti ir pateikti bendras tendencijas bei pasiūlymus.

DARBAS SU VAIKAIS MOKYKLOJE

Kadangi resocializacija susijusi su pagalba žmogui integruojantis į visuomenę ir izoliacijos panaikinimu, mokykla yra būtent ta vieta, kur ši idėja galėtų būti įgyvendinta. Viena iš šios idėjos įgyvendinimo priemonių galima būtų laikyti prailgintos dienos grupes sunkiau auklėjamiems vaikams, o taip pat tiems, kuriems tėvai skiria mažai dėmesio. Prailgintos dienos grupės – viena iš priemonių atitraukti vaikus nuo gatvės, sudominant kokia nors veikla ar paprasčiausiai atkreipiant į juos dėmesį. Nepakankamas dėmesys sunkiau auklėjamiems vaikams – viena iš gana svarbių šiandieninės mokyklos problemų, į ką labai svarbu atsižvelgti, kuriant mokymo programas pedagogams ir kitiems resocializacijos specialistams.

Dirbant su vaikais prailgintos dienos grupėse, esminė problema – kvalifikuotų specialistų, t.y., pedagogų ir psichologų, trūkumas. Kaip teigė pašnekovė, vaikai nemoka bendrauti tarpusavyje, todėl reikia dirbti mažesnėmis grupėmis arba su kiekvienu vaiku individualiai. Tam reikalingi specialistai, tačiau dabartinėse mokymo programose daugiau orientuojamasi į darbą su vidutiniu mokiniu.

Kita svarbi problema – negatyvi visuomenės nuostata sunkiau auklėjamų vaikų atžvilgiu. Mokytojai turėtų būti žmonės, kurių tikslas – siekti pakeisti šią nuostatą. Į tai taip pat svarbu atsižvelgti, kuriant mokymo programas resocializacijos srityje. Dabartinėse studijų programose per mažai dėmesio skiriama ryšiams su visuomene. Tuo tarpu resocializacijos idėjos tol nebus veiksmingos, kol jos nesulauks atsako ir pritarimo visuomenėje.

Trečia problema – atotrūkis tarp politikų retorikos ir realaus gyvenimo. Politiniuose sluoksniuose pagalba vaikams garsiai deklaruojama, tačiau realiai pedagogai palikti vieni.

Dar viena problema – patys pedagogai nemoka dirbti su sunkiau auklėjamais vaikais, palieka juos nuošalyje, kol galiausia tokie vaikai atsiduria gatvėje. Pastarosios problemos priežastimi galima laikyti tam tikrų praktinių žinių trūkumą. Mokymo įstaigose pateikiama tikrai labai daug teorinių žinių, tačiau jų nepakanka darbe su vaikais, nes būtinas individualus požiūris į kiekvieną vaiką. Būtinos vaiko psichologijos, bendravimo psichologijos, iš dalies teisinės žinios, kurių mokymosi metu būsimieji pedagogai kol kas gauna nepakankamai. Be to, svarbu tas teorines žinias nuolat derinti su praktika – studijuojant užsiimti praktine veikla. Galima teigti, jog į mokymo programą svarbu įtraukti ne tik konkrečias dalykines žinias, bet taip pat išmokyti dirbti su vaikais ne pamokų metu. Kita vertus, pedagogams reikalingi ir bendravimo su tėvais įgūdžiai, ypač su sunkiau auklėjamų vaikų bei vaikų iš asocialių šeimų. Pagrindinė problema – įtikinti tėvus, jog jų vaikams reikalingas dėmesys ir pagalba, kol jie dar neatsidūrė gatvėje.

Tačiau pedagogui neužtenka žinių, įgytų mokymo įstaigoje. Pedagogui būtina pastoviai kelti savo kvalifikaciją, neapsiribojant tuo, kas dėstyta 10 metų, kadangi vaiko požiūris į pasaulį nuolatos keičiasi. Kvalifikacijos kėlimo kursuose turėtų dėstyti patyrę pedagogai, praktikai ir psichologai.

Požiūris į užsienio programų taikymą Lietuvai dvejopas. Viena vertus, naudinga susipažinti su kitų šalių praktika. Kita vertus, būtina atsižvelgti į Lietuvos specifiką bei tradicijas. Kvalifikacijos kėlimas turėtų būti susijęs ir su pedagogų bendradarbiavimu su kitomis socialinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Pedagogai turėtų įgyti žinių,
kaip padėti jau atsidūrusiam gatvėje vaikui, jam patekus į nepilnamečių koloniją ir išėjus iš jos. Šiuo atveju svarbus bendras pedagogų ir socialinių darbuotojų darbas, nes pagalba turi būti kryptinga ir nenutrūkti nei vienoje fazėje. Galbūt būtų naudingi bendri seminarai ir praktiniai užsiėmimai visiems, dirbantiems su sunkiais vaikais. Be to, vaikų resocializacijos sistemai svarbu nesustabarėti – tai reiškia, jog nuolatos reikalingi jauni kvalifikuoti specialistai.

NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija – dalis nepilnamečių kriminalinės justicijos teisinės reformos. Resocializacija pirmiausia susijusi su šeima ir mokykla. Viena iš nusikalstamumo prevencijos priemonių – atitraukti vaiką nuo gatvės ir suteikti jam galimybes integruotis į visuomenę, grįžus iš nepilnamečių kolonijos. Tokiu būdu darbe su nepilnamečiais neturėtų figūruoti represinės bei teisinės struktūros.

Darbe su nepilnamečiais iškyla kelios esminės problemos. Pirma, visuomenė nėra pasirengusi nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos idėjoms, priešiškai nusiteikusi nusikaltusiųjų atžvilgiu. Todėl labai svarbu bent jau suteikti tikslią ir patikimą informaciją apie prevencijos priemones. Antra, kai kuriose prevencijos įgyvendinimo stadijose iškyla finansinių problemų, tačiau jos nėra esminės. Trečia, tarp įvairių su nepilnamečiais dirbančių institucijų atsiranda nesusikalbėjimas, nes kiekviena turi savo darbo stilių ir konkuruoja tarpusavyje. Ketvirta, Lietuvoje nepilnamečių nusikalstamumo prevencija yra aukščiausiame, valstybiniame lygyje, tuo tarpu realiai prevencijos programos vykdomos neefektyviai. Egzistuoja atotrūkis tarp deklaruojamų idėjų ir konkretaus jų įgyvendinimo. Penkta, prevencijos programos kol kas apsiriboja Vilniumi ir kitais didžiaisiais miestais, dėmesio neskiriant regioninei politikai.

Visos šios problemos rodo, jog nusikalstamumo prevencijos srityje dirbantiems specialistams reikalingos žinios. Mokymo įstaigose paprastai įgyjama pakankamai teorinių žinių, tačiau jos ne visuomet siejasi su praktine veikla. Kiekvienam teoretikui reikalingos bent minimalios praktinės žinios, kaip kiekvienas praktikas turėtų laikytis tam tikrų teorinių koncepcijų. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos srityje dirba teisininkai, todėl teisinių, kriminologinių ar valstybės valdymo žinių jiems pakanka. Tačiau dirbant su nepilnamečiais to nepakanka. Kaip jau buvo minėta, nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turėtų būti kuo mažiau susijusi su represinių struktūrų veikla. Dėl šios priežasties šiems specialistams reikalingos pedagoginės ir psichologinės žinios. Be to, jie turėtų mokėti bendrauti su žiniasklaida, pedagogais, akademine visuomene – tomis institucijomis, kurios formuoja nepilnamečių pasaulėžiūrą ir gali juos apstūmėti nusižengti.

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija susijusi su pagalba tobulinant kvalifikaciją įvairių sričių specialistams – savivaldybių darbuotojams, NVO, policijai, švietimo sferos darbuotojams.

PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIOMS MOTERIMS IR VAIKAMS

Vienas iš svarbių resocializacijos aspektų – pagalba moterims, nutarusioms pakeisti gyvenimo būdą, ištrūkti iš izoliacijos ir nebesitaikyti su nuolat patiriamu smurtu, tiek fiziniu, tiek psichologiniu. Be to, labai svarbu iš tos aplinkos, kuriame vyrauja smurtas, ištraukti vaikus, nes polinkis smurtauti gana dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Socialiniai darbuotojai, teikiantys paramą smurtą patyrusioms moterims bei vaikams, susiduria su įvairiomis problemomis. Pirma, visuomenėje nusistovėjusi nuostata, jog visuomet kalta pati moteris, todėl labai sunku tokioms moterims padėti adaptuotis visuomenėje. Antra, nesutvarkytas baudžiamasis kodeksas, todėl vyrai lieka nenubausti ir dažnai keršija. Trečia, gana įtempti santykiai su teisėsaugos įstaigomis. Jeigu tarpžinybiniame lygmenyje problemų nėra, tai sutarti su eiliniais policininkais ar teisėjais gana sunku. Ketvirta, nėra galimybių suteikti paramą moterims ir vaikams ir mažesnių miestelių ar kaimų, nes trūksta tiek darbuotojų, tiek lėšų, tiek valdžios dėmesio.

Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su smurtą patyrusiomis moterimis ir vaikais, nepakanka mokymosi įstaigoje gautų žinių, nes kiekvienos moters istorija skirtinga, su kiekviena reikia bendrauti individualiai, o tam nėra jokių nusistovėjusių dėsningumų. Svarbiausios – psichologinės žinios. Kadangi siekiama padėti adaptuotis tiek moterims, tiek vaikams, reikalingi skirtingi psichologiniai įgūdžiai. Be to, bendraujama su visa moters socialine aplinka, todėl svarbu iš anksto žinoti, su kokiomis situacijomis susidursi, kaip gali reaguoti žmonės ir kokios kliūtys gali iškilti. Socialiniai darbuotojai turėtų atsiminti, jog moters interesai yra pirmoje vietoje, todėl jų psichologinės žinios turėtų apimti ir mokėjimą įsijausti į tos moters padėtį ir nuolatinį savų problemų nustūmimą į antrą planą. Pagalba moterims apima daug aspektų: paramą teisme, surandant darbą ar gyvenamąją vietą. Tam reikalingos teisinės žinios, įstatymų žinojimas. Be to, būtinas bendradarbiavimas su kitomis socialinėmis institucijomis – tam reikalingos ne tik psichologinės, bet ir vadybos žinios.

Dirbant su smurtą patyrusiomis moterimis, svarbus nuolatinis

kvalifikacijos tobulinimas. Kvalifikacijos tobulinimo kursuose turėtų dėstyti praktikai, nes jie geriau suvokia situaciją bei problemas. Tuo tarpu teoretikai jas mato daugiau per atstumą, iš šalies. Gana palankiai vertinami Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, nes jie pateikia daugiau medžiagos nei užsieniečiai, jų paskaitos ne tokios paviršutiniškos. Nors iš dalies užsienio programos naudingos – moko išjudinti moteris, kad jos pačios kovotų už savo gyvenimą, tačiau užsienio patirtis Lietuvai tinka tik iš dalies. Tam galima būtų nurodyti kelias priežastis. Pirma, skiriasi ekonominės sąlygos. Antra, visuomenė skirtingai vertina smurtą patyrusias moteris. Trečia, visiškai kitaip traktuojama šeima.

Apibendrinant galima pateikti kelis pasiūlymus, ką turėtų apimti resocializacijos mokymo programa specialistams, dirbantiems su nepilnamečiais ir smurtą patyrusiomis moterimis. Pirma, atsižvelgti į didelį kvalifikuotų specialistų poreikį ir stengtis jį patenkinti. Antra, mokyti dirbti su visuomene, įtraukiant ją į resocializacijos idėjų įgyvendinimą. Trečia, orientuotis į žemesnį – praktinį – lygį. Ketvirta, siekti efektyvaus bendradarbiavimo tarp įvairių socialinių institucijų. Penkta, formuoti resocializacijos regioninę politiką. Šešta, kurti savitą, Lietuvos poreikiams pritaikytą resocializacijos sistemą, netaikant užsienio programų arba taikant tik atskirus jų aspektus.

Interviu su socialiniu darbuotoju, kolonijos psichologu ir NVO atstovu

Giluminiai interviu atlikti siekiant išsiaiškinti specialistų, dirbančių resocializacijos ir socialinės rūpybos srityse studijų ir kvalifikacijos poreikius.

Interviu atlikti su:

1. Socialiniu darbuotoju (socialinės rūpybos skyriaus inspektore);

2. Kolonijos psichologu;

3. NVO atstovu.

Interviu metu svarbu buvo išsiaiškinti:

– specialisto darbo pobūdį;

– problemas, su kuriomis jis susiduria savo darbe;

– žinių poreikį: kokios žinios reikalingos; teorijos ir praktikos santykis;

– kvalifikacijos kėlimo klausimus.

DARBO POBŪDIS

Socialinis darbuotojas

· Teikia informaciją ir konsultuoja;

· Paskirsto materialinę paramą;

· Teikia socialines paslaugas ir rūpybą namuose vyresnio amžiaus žmonėms, invalidams (47 žmonėms 8 darbuotojai);

· Organizuoja užimtumą – vaikų vasaros stovyklas, vienišų žmonių užimtumą;

· Socialinės rūpybos skyrius įtrauktas į viešųjų darbų programą – pusei metų įdarbinami žmonės, kuriuos siunčia darbo birža.

Kolonijos psichologas

Pagrindinės darbo kryptys:

· Konfliktinių situacijų sprendimas – tarp nuteistųjų, tarp nuteistųjų ir administracijos ir kitų konfliktų;

· Diagnostika – darbas su naujai atvykusiais, kurio tikslas – sužinoti kiek galima daugiau, atlikti tam tikrus tyrimus, testus; gauti kuo daugiau informacijos apie nuteistojo asmenybę, jo praeitį, charakterio bruožus ir tą informaciją perduoti viršininkams (15 būrių viršininkų, būry yra 60 žmonių);

· Profilaktika ir terapija – į psichologą kreipiasi tarnybos (pvz. auklėjamasis skyrius), pastebėjęs, kad artėja konfliktas;

· Pokalbiai prieš išeinant į laisvę, siekiant ištirti nuteistųjų lūkesčius.

Be to, psichologas suteikia informaciją apie pagalbą teikiančias organizacijas: Kalinių globos draugiją, Socialinės globos asociaciją, Parolio projektą, Konsultacinį centrą “Kryžkelė” ir kitus.

NVO atstovas

Jo darbas apima labai platų spektrą. Vienas tikslų yra resocializacija ir pagalba buvusiems kaliniams išėjus į laisvę. Pageidautina darbą pradėti nuteistajam dar neišėjus į laisvę t.y. surinkti apie jį informaciją ir jos pagrindu ieškoti jam darbo, stengtis pašalpos, ieškoti artimųjų, spręsti gyvenamosios vietos problemą ir pan.

PROBLEMOS, SU KURIOMIS SUSIDURIAMA DARBE

Socialinis darbuotojas

· Didelis socialinių pašalpų poreikis, piniginių pašalpų ir įvairių patarnavimų poreikis;

· Nedidelis darbuotojų skaičius.

Kolonijos psichologas

· Didelis nuteistųjų skaičius vienam psichologui – vienam tenka apie 1000 nuteistųjų (pagal instrukcijas – priklauso 500, tačiau psichologas turėtų būti kiekviename būryje). Todėl neįmanoma išnagrinėti kiekvieną žmogų kaip asmenybę ir išsiaiškinti jo poreikius, kad galima būtų padėti jam išėjus į laisvę;

· Įkalinimo įstaigų sistemoje psichologinės tarnybos neišvystytos ir psichologų balsas dar ne visada yra sprendžiamasis. Didesnis dėmesys kreipiamas į įstaigos režimą;

· Psichologas dirba prieštaringoj aplinkoj: psichologo darbas organizuojamas viena kryptim – gerinti santykius, vengti bereikalingų konfliktų, o sistemos darbo kryptis – kita: pataisos darbų sistema represinė, prievartinė, paremta įsakymu ir nukreipta į nuobaudas (Patys nuteistieji sako: “Mūsų nepakeis, mes visą laiką jaučiam prievartą, psichologinę įtampą”).

· Problemos sprendimo būdas:

– keisti visuomenės nuostatas ir įstaigų darbuotojų santykį į nuteistąjį (sukurti santykius gydytojas – pacientas arba pareigūnas – klientas);

– humanizuoti santykius: mažinti prievartą ir psichologinį spaudimą;

– nuostata pirmiausiai turi būti keičiama aukščiausiose įstaigose.

· Nėra psichologų darbo programos ar metodinių rekomendacijų pvz. nusikaltėlių
klausimais.

– Paruoštos bendros programos turi būti adaptuotos šiai sistemai.

– Programos kūrime turi dalyvauti tų įstaigų psichologai, turintys darbo patirtį ir žinantys pataisos darbų sistemos specifiką.

NVO atstovas

· Visuomeninė organizacija negali spręsti daugelio resocializacijos klausimų, nes nėra valstybinės politikos buvusių kalinių atžvilgiu ir programos, kurioje atsispindėtų įvertinti tų žmonių poreikiai;

· Nėra sukurtos resocializacijos sistemos: nebendradarbiaujama su įkalinimo įstaiga. Tiek kolonijos psichologo, tiek visuomeninės organizacijos darbas su nuteistuoju yra fragmentiškas (“lauko ravėjimas iš vidurio”). Nesprendžiama nedarbo ir žemo išsilavinimo lygio problema;

· Nepalanki valstybės politika resocializacija užsiimančių organizacijų atžvilgiu – nėra tinkamo, adekvataus jų vertinimo; joms sunku išsilaikyti; dirba savanoriai;

· Nepalankus visuomenės požiūris į visuomenines organizacijas – jų veikla nepopuliari (“visuomenė kaip nemėgsta nuteistųjų, nemėgsta ir mūsų, prie tų pačių esam priskirti”).

Būtina keisti:

pirma, požiūrį tiek į esančius kalėjimuose, tiek į atlikusius bausmę;

antra, sutvarkyti paslaugų sistemą – specialistams bendradarbiaujant su kolonija ir surinkus informaciją apie nuteistąjį, efektyviau galima panaudoti biudžeto lėšas. Turi būti bendradarbiavimo tinklas su valstybinėmis organizacijomis ir specialistais (psichologais, socialiniais darbuotojais) prie savivaldybių ar seniūnijų.

ŽINIŲ POREIKIS

Socialinis darbuotojas

· Socialinių darbuotojų rengimo privalumas – teorijos ir praktikos derinimas;

· Akcentuojama praktikos reikšmė.

Problema: socialinės rūpybos skyriai mažai bendradarbiauja su aukštosiomis mokyklomis – jų ryšiai daugiau atsitiktiniai. Kita problema – praktikos vadovo darbas su studentais: studentai turėtų žinoti savo tikslus.

· Reikalingi bendravimo įgūdžiai, slaugos, medicinos žinios, daugiau dėmesio šeimai ir vaikams.

Kolonijos psichologas

· Psichologai darbui su nuteistaisiais ir resocializacijos sistemai nėra ruošiam;. Daugumoje yra savišvieta: įvairiuose psichologams skirtuose renginiuose dalyvauja savo iniciatyva;

· Trūksta psichologinių žinių – bendravimo psichologijos, pokalbių vedimo ir valdymo rekomendacijų. Taip pat reikalingos: šeimos psichologijos, amžiaus tarpsnių psichologijos žinios, konfliktų sprendimo metodikos ir derybų meno žinios. Psichologui, atėjusiam dirbti iš kitos įstaigos ir nedirbusiam kolonijoje būtina turėti juridinių žinių;

· Reikalinga adaptuota programa ir galimybė pasitobulinti.

NVO atstovas

· Turi būti keičiamas visuomenės požiūris – visuomenė turi būti kryptingai auklėjama. Taigi pokyčiai turi vykti iš apačios ir iš viršaus;

· Reikalinga kolonijų darbuotojų atranka ir specializacija. Jie turi turėti humanitarinį (psichologinį, juridinį, pedagoginį) išsilavinimą;

· Socialinių darbuotojų, prižiūrėtojų ruošimas neturėtų būti visiškai akademinis – akademinis mokymas turėtų būti persipynęs su praktiniu: įgijus teorinių žinių turėtų būti atliekama pvz. metų praktika, kuri padėtų priimti sprendimą toliau mokytis ir dirbti šį darbą ar ne (“specialistų nebus, jei jie nesusipažins ir neįsigilins į praktinį darbą”);

· Reikalingos psichologinės žinios (darbas su nuteistųjų šeimom), juridinės (konvencijos, tarptautinės taisyklės, potvarkiai), visuomeninių organizacijų darbo išmanymas, pirmosios pagalbos, alkoholizmo, narkomanijos problematikos žinojimas.

KVALIFIKACIJOS KĖLIMO KLAUSIMAI

Socialinis darbuotojas

· Yra kvalifikacijos tobulinimo poreikis;.

· Pageidaujama kursų, kuriuose būtų jungiama teorija ir praktika arba daugiau praktikos;

· Kvalifikacijos kėlimo kursai būtų reikalingi kas du metai;

· Kursus ir seminarus turėtų vesti kuo daugiau praktikų, tarp kurių gali būti užsieniečiai;

· Kriminologinių, sociologinių, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso žinių poreikis nėra didelis, kadangi jas suteikia tam tikros tarnybos, teikiančios nemokamas konsultacijas.

Kolonijos psichologas

· Galimybės pasitobulinti kol kas nėra;

· Dalyvauja psichologų konferencijose, seminaruose, projektuose. Seminarų, konferencijų organizavimo iniciatyva kyla iš pačių specialistų: departamento auklėjamojo skyriaus inspektoriaus, psichologų. Tikslas – pasidalinti savo problemomis, įtvirtinti psichologo statusą kolonijose. Konferencijų temos tiesiogiai susijusios su darbu – nuteistųjų adaptacija kolonijoje ir jos sunkumai, atsižvelgiant į kiekvienos kolonijos specifiką (adaptacijos sunkumai patekus į koloniją pirmą kartą ir pakartotinai); savižudybių prevencija, depresijos, jų diagnostikos, profilaktikos tema, darbo su anoniminiais alkoholikais darbo metodikos seminarai (organizuoti lenkų).

· Kvalifikacijos tobulinimo kursai gali būti organizuoti mišrioms grupėms (viršininkams, darbuotojams) – tada reikalingos universalios programos, pvz. bendravimo psichologijos. Tačiau psichologams reikėtų atskirų, papildomų kursų, seminarų ir pan.

· Kursus turi organizuoti Teisės akademija, taip pat kartu su ja Universitetas. Pageidaujama, kad juos vestų pataisos darbų įstaigų psichologai, kurie žino šių įstaigų
programų taikymas Lietuvai galimas tik tuomet, jei valdžia orientuosis į tuos santykius, kurie yra pasaulyje. Nepradėjus keisti esamų santykių į nuteistąjį, tos metodikos nebus veiksmingos.

NVO atstovas

· Yra daug galimybių tobulintis užsienyje – Norvegijoje (socialiniai darbuotojai), Švedijoje, Šveicarijoje (daug dėmesio skiriama religijos dalykams);

· Apmokymus galėtų vesti ir visuomeninės organizacijos;

· Naudingas įvairių sričių specialistų pasisakymas ir savas požiūris, todėl seminarus, kursus naudinga organizuoti mišrioms grupėms;

· Reikalingas teorijos kursas: psichologijos (psichologinio konsultavimo, darbo su narkomanais, rizikos grupėmis), juridinių žinių. Svarbu, kad tai būtų siauras, konkretus kursas, susijęs pvz. su buvusiais kaliniais ar esančiais įkalinimo įstaigose;

· Siūloma ruošti savanorius – Universitetai galėtų organizuoti užsiėmimus grupei savanorių – paruošti žmones, kurie gautų konkretų teorinį paruošimą, įgytų orientaciją tolesnėms studijoms;

· Užsienio programų taikymas: jų negalima pritaikyti dėl kelių dalykų:

– skiriasi nuteistųjų skaičius;

– socialinių darbuotojų skaičius, tenkantis vienam kaliniui (užsienyje iki 10),

– savanoriai neturi pagrindo savo darbui – nėra bendravimo su kaliniu ir įstaiga, kur jis atlieka bausmę; savanoris nėra užtikrintas, kad darbo birža iėjusį į laisvę aprūpins darbu ar pašalpa;

– valstybės ir visuomenės požiūrių skirtumai (“kai kaliniui turi įrodyti, kad jis privalo pasinaudoti tuo, ką jam suteikė valstybė, kokias garantijas ir kai reikia vaikščiot ir ieškot priemonių, kaip jis galėtų prasimaitint”).

Sintetinė kokybinių tyrimų analizė

Profesinės veiklos santykis su resocializacija

PEDAGOGO VEIKLA

Apklaustos pedagogės nuomone mokykloje vyraujanti reprodukcinės pedagogikos sistema, kuri yra grįsta žinių “kalimu” ir to “kalimo” kontrole, nėra paranki vaiko ugdymui. Tačiau kartu pabrėžė, kad, dirbdama su mokiniais prailgintoje grupėje, ji vis tik turėjo padėti vaikams “iškalti” tai, kas buvo užduota namų darbų, nes to reikalavo kiti mokytojai. Vaikams neišmokus, jie būtų gavę blogus pažymius. Kartu mokytoja mano, kad anaiptol ne visi mokytojai yra tos griežtos reprodukcinės pedagogikos šalininkai. Reprodukcinės pedagogikos principų verčia laikytis įsitvirtinusios tradicijos, kasdienio darbo rutina ir galų gale nežinojimas, kaip ir kuo reiktų viską pakeisti.

Taigi, dirbant pedagoginį darbą neišvengiamai susiduri su sistemos rutina, kurios vienas arba viena nepakeisi. Pradėjus elgtis kitaip, kyla grėsmė būti išstumtam iš susiklosčiusios sistemos.

Savo ruoštu patirtis, įgytą dirbant su vaikais prailgintoje grupėje, rodo, kad vaikams, ypač tiems, kurie lieka prailgintoje grupėje, stinga “žmogiškos šilumos”. Mažesni vaikai iš šeimų, kuriose yra padidinta socialinė rizika, netgi nelabai norėdavo grįžti namo. Mokytojos žodžiais tariant, “mokykla jiems tarytum buvo antrieji namai”. Veiksmingas popamokinės veiklos organizavimas gali būti gera prevencijos priemonė.

Veiksmingai popamokinę veikla organizuoti trukdo:

§ per didelis vienam pedagogui tenkantis vaikų skaičius,

§ pedagogo motyvacijos stygius,

§ nepakankama pedagogų kompetencija.

Pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė mokytoja, būtų tokios:

§ Vaikai nemoka bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir su mokytojais.

Mokytojos manymu, vieno to nemokėjimo priežasčių yra smurtas žiniasklaidoje. Vaikai iš šeimų su padidinta socialine rizika konfliktuoja ne tik su kitais vaikais, bet ir su mokytojais. Mažesni vaikai netgi kandžioja mokytojas.

§ Bendravimo sutrikimus lydi kalbos sutrikimai.

§ Kalbos sutrikimus lydi disgrafija.

Tėvai arba nelinkę pripažinti savo vaikų problemų, arba jos jų paprasčiausiai nedomina. Mokytojos teigimu, “tėvų nesirūpinimas savo vaikais yra tiesiog totalinis”. Mokytojos manymu, mokykloje dirbantys psichologas nėra pajėgus vaikams padėti. Ji nemato jokios naudos iš psichologo įsikišimo.

Mokytojos išvardintas problemas jos nuomone reiktų spręsti taip:

§ Pedagogai turėtų dirbti su mažesnėmis grupėmis. Pedagogams reikia specialių kvalifikacijų. Kaip sakė apklausta pedagogė, reikia mokytojų – specialistų, kurie sugebėtų dirbti su mažesnėmis grupėmis.

§ Reikia daugiau socialinių mokslų specialistų, psichologų, socialinių darbuotojų.

§ Reiktų keisti tėvų požiūrį į savo vaikus (tai labai simptomatiškas reikalavimas, daug informuojantis apie apklaustos pedagogės profesinės kompetencijos spragas).

Apibendrinant tai, kaip mokytoja vertina savo darbo problemas ir kaip ji jas siūlo spręsti, dėmesį patraukia keli dalykai.

1. Mokytojos polinkis nuvertinti, kaltinti tėvus (vartojant tokius apibūdinimus, kaip “totaliai”) rodo, kad mokykla niekaip su tėvais nebendradarbiauja. Vargu ar yra taip, kad mokytojams jų mokiniai rūpi labiau, nei tėvams jų vaikai. Toks vertinimas tik nurodo, kad tėvams ir mokytojams nepavyksta rasti bendros kalbos. Dėl to, aišku, negali būti kalti tik “totaliai savo vaikais nesirūpinantys” tėvai.

2. Mokytojai nebendradarbiauja ne tik su tėvais, bet ir su mokykloje dirbančiais specialistais, aptariamuoju atveju su mokykloje dirbančiu psichologu. Mokytoja nežinodama
psichologinio darbo specifikos, skuba ji sumenkinti. Šis sumenkinimas yra konkurencinių mokyklos bendruomenės santykių simptomas. Konkurencinius santykius taip pat liudija išskirtinis savo vaidmens auklėjant vaikus akcentavimas. Tuo tarpu kiti mokytojai sunkiau auklėjamus vaikus “palieka nuošalyje. Kaip kurios mokytojos – vienos daugiau, kitos mažiau, bet daugiausiai palieka nuošalyje” (interviu kalba netaisyta). Mokytojų santykiai mokykloje konfliktiški – kiekviena mokytoja yra pajėgi būti žmogiškesnė, nei jos kolegė.

3. Mokytojai ir mokytojos turi problemų su savo profesine etika. Neturėdama psichologiniu žinių, mokytoja skuba diagnozuoti. “Matosi, mergaitei aiškiai vystosi nervų liga. Aš negaliu nieko padėti, nes tėvai nenori pripažinti šito.” Klostosi vaizdas, kad mokytojai stinga ne tik elementarios profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos, bet ir pedagoginės etikos.

PSICHOLOGO VEIKLA

Vyrauja dvi pagrindinės kryptys.

A. Tai konfliktinių situacijų sprendimas. Konfliktai tarp nuteistųjų, tarp nuteistųjų ir administracijos. Taip pat kiti konfliktai, pavyzdžiui, šeimyniniai.

B. Atvykusių į koloniją diagnostika. Psichologiniu požiūriu tiriami praktiškai visi į koloniją atvykę nuteistieji. Daromi įvairūs psichologiniai tyrimai, pavyzdžiui, psichologiniai asmenybės testai. Stengiamasi surinkti kuo daugiau psichologinės kuo daugiau pačios įvairiausios informacijos (apie nuteistojo praeitį, asmenybę, charakterio bruožus).

Ši informacija pateikiama įkalinimo įstaigos administracijai. Visas kontingentas yra suskirstytas į būrius. Kolonijoje tokių būrių, kuriem vadovauja būrio viršininkai, yra penkiolika, savo ruožtu kiekviename būryje yra apie šešiasdešimt nuteistųjų. Kalėjimo psichologo nuomone, tokio dydžio būriai ne tik neatitinka Europos standartų, bet paprasčiausiai yra per dideli. Toks būrių dydis užkerta galimybes žinoti kiekvieno kalinio asmenybės ypatumus, turėti omenyje jo poreikius. Tik žinant tokius dalykus apie nuteistuosius galima kompetentingai jiems padėti, kad jie išėję į laisvę, galėtų veiksmingiau adaptuotis prie normalaus gyvenimo.

Kalėjimo psichologas pabrėžė, kad tokio pobūdžio tyrimai kaip šis tyrimas, kuris yra vienas kertinių resocializacijos mokymo programos dalių, iki šiol nebuvo atliekami. Kartu psichologas akcentavo tokių tyrimų svarbą ir susidomėjimą tokių tyrimų rezultatais. Jo nuomone, tokių tyrimų pagrindu parengtos metodinės rekomendacijos galėtų labai talkinti jo profesinėje veikloje. Tokių rekomendacijų labai pasigendama. Jas kol kas atstoja Teisės Akademijos psichologijos katedros pažadai.

Psichologas labai pasigenda tokių realiais tyrimais pagrįstų metodinių rekomendacijų. Rekomendacijų trūksta praktiškai iš visų darbo sričių. Reiktų rekomendacijų apie:

· nusikaltėlių psichologija;

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4038 žodžiai iš 7944 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.