Socialinis mobilumas
5 (100%) 1 vote

Socialinis mobilumas

1121

Turinys

Įžanga…………………………………………………………………………………………………2

1. Socialinis mobilumas, jo rūšys ir tipai……………………………………………………..………3

1.1 Vertikalus mobilumas………………………………………………………………………….4

1.2 Horizontalus mobilumas……………………………………………………………………….5

2. Karjieros mobilumas……………………………………………………………………………….6

3. Moterų mobilumas…………………………………………………………………………………7

4. Nacionalinių mažumų mobilumas………………………………………………………………….8

Išvados…………………………………………………………………………………………………9

Literatūra…………………………………………………………………………………………….10

Įžanga

„Socialinio mobilumo“ sąvoka paprastai apibūdina individų judėjimą iš vienos socialinės kategorijos (dažniausiai klasės) į kitą.

Žmonių gerbūvis visuomenėje, jų ryšiai su kitais žmonėmis (šeimos nariais, giminėmis, kolegomis, pažįstamais ir pan.), intersai, nuostatos, papročiai, priklauso nuo to, kokią vietą jie užima socialinėje erdvėje. Būtent šią, socialinės erdvės problemą analizavo E. Diurkheimas, P. Burdje. Tačiau pirmasis sociologas, įvedęs „socialinio mobilumo“ sąvoką į sociologiją, pradėjęs nagrinėti jo (socialinio mobilumo) problemą, yra rusų kilmės amerikietis Pitirimas Sorokinas. Būtent jis suformulavo ir charakterizavo pagrindines socialinės erdvės prigimtines idėjas.

Darbo tikslas – analizuoti ir išryškinti socialinio mobilumo rūšis ir tipus.

Šiam tikslui pasiekti išsikeliu tokius uždavinius:

• Išanalizuoti verikalų ir horizontalų mobilumą;

• Atžvelgti karjieros bei tarpgeneracinį mobilumą;

• Apžvelgti moterų ir nacionalinių mažumų mobilumą.

1. Socialinis mobilumas, jo rūšys ir tipai

Socialinis mobilumas – tai svarbūs pozicijų, socialinės padėties, gyvenimo perspektyvų ir gyvenimo būdo pasikeitimai arba perėjimas iš vieno socialinio statuso, pozicijos, į kitą. Socialinis mobilumas apibūdina individų judėjimą iš vienos socialinės kategorijos (dažniausiai klasės) į kitą.

P. Sorokinas atkreipė dėmesį į geometrinę ir socialinę erdvę. Jo nuomone, šios dvi rūšys negali būti nei palyginamos, nei sugretinamos. Tai mokslininkas iliustruoja paprastu ir labai akivaizdžiu pavyzdžiu. Jis rašė, kad žemesnio sluoksnio žmogus gali fiziškai paliesti kilmingą žmogų, tačiau ši aplinkybė visiškai nesumažina tarp jų egzistuojančių ekonominių, prestižo ar valdžios skirtumų. Vadinasi, distancija tarp šių dviejų žmonių išlieka tokia pati, kokia buvo iki prisilietimo. Todėl galime teigti, jog du žmonės, kuriems būdingi žymūs turtiniai ar kitokie socialiniai skirtumai, negali egzisuoti vienoje socialinėje erdvėje, net tuo atveju, jeigu jie būtų vienas kitą apsikabinę.

P.Sorokinas nustatė ir savo darbe užfiksavo įdomią socialinės erdvės charakteristiką – ši erdvė yra įvairiamatė. Tai reiškia, kad individas gali turėti kelis statusus skirtingomis sąlygomis. Todėl sociologas padarė išvadą, jog kiekvienas asmuo gyvena ne vienoje, o keliose socialinėse erdvėse. Erdvės yra tarpusavyje susijusios ir todėl vieno statuso pakeitimas vienoje erdvėje, turi įtakos kitiems statusams ar pozicijoms kitose socialinėse erdvėse. Be to, individas turi „įsisavinti“ kiekvieną socialinę erdvę, turi išmokti palaikyti ryšius su kitais šios erdvės atstovais, pajusti komfortą ir pan.

Rusų ir amerikiečių sociologas Pitirimas Sorokinas, 1927 m. įvedęs šį terminą į sociologiją, išskiria du mobilumo tipus: vertikalųjį ir horizontalųjį. Horizontaliuoju mobilumu vadinami pokyčiai, vykstantys tos pačios klasės lygmenyje, nepereinant už jos ribų. Pavyzdžiui, pilietybės pakeitimas ar perėjimas iš vienos religijos į kitą neturi įtakos individo socialinei padėčiai visuomenės hierarchijoje. Vertikalusis mobilumas, priešingai, yra judėjimas tarp skirtingų socialinių sluoksnių, ir pagal tai, kyla ar smunka socialinė padėtis, jis gali būti kylantis aukštyn arba besileidžiantis žemyn.

Ką reiškia pakilimas aukštyn ir nusileidimas žemyn?

Kildamas aukštyn individas:

1) gauna duagiau socialinių vertybių;

2) lengviau įgyvendina asmeninius sugebėjimus;

3) tampa įvairiapusiškesnis ir įgyja daugiau patyrimo;

4) atsiranda daugiau galimybių jungtis į naujas grupes.

Asmuo, judėdamas žemyn:

1) netenka kai kurių turėtų socialinių vertybių;

2) pradeda objektyviai vertinti save ir pasirenka realesnį tikslą;

3) imasi intensyviau dirbti.

1.1. Vertkalus mobilumas

Vertikalųjį socialinį mobilumą įtakoja įvairūs faktoriai, kuriuos galima skirstyti į pagrindinius ir papildomus.

Pagrindiniai faktoriai:

1. Visuomeninė santvarka. Šiuo požiūriu yra namažų kokybinių skirtumų tarp atvoro ir uždaro tipo visuomenių. Tik atviro ipo visuomenėse nėra formalių ir beveik nėra neformalių socialinio mobilumo apribojimų.

2. Armija. Šis institutas vaidina ypač svarbų vaidmenį tarpvalstybinių ir
pilietinių karų metu.

3. Bažnyčia. Ji turi įtakos vertikaliam socialiniam mobilumui tik tada, kai išauga jos socialinėreikšmė. Bažnyčia perkėlė didelį skaičių žmonių iš apačios į viršų.

Socialinio mobilumo sustiprėjimui turėjo įtakos katalikų bažnyčios priimtas celibatas. Jos autoritetai juridiškai negalėjo turėti vaikų, todėl po jų mirties laisvas pozicijas užimdavo nauji žmonės, dažnai vėl atėję iš žemesniųjų sluoksnių.

4. Švietimas. Labai svarbus šiuolaikinės visuomenės faktorius. Visuomenė, kur mokykla prieinama visiems jos nariams, yra tarsi „socialinis liftas“, kylantis iš pačios visuomenės apačios į viršų. Visuomenės, kur privilegijuotos mokyklos prieinamos tik aukščiausiems sluoksniams, sukuria „socialinį liftą“, kuris skirtas tik viršutiniams socialinio pastato aukštams. Juo naudojasi „aukštesniųjų aukštų“ gyventojai. Tačiau kai kuriose visuomenėse, kai kuriems individams iš žemesniųjų sluoksnių pavyksta pakliūti į tą „mokyklų liftą“ ir jo dėka pakilti.

5. Vyriausybinės grupės, politinės organizacijos ir politinės partijos. Demokratinėse šalyse, tam kad žmogus būtų išrinktas į kokį nors postą, reikia kažkokiu būdu pareikšti ir parodyti savo siekimus bei sugebėjimus. Pats lengviausias kelias – tai politinė veikla arba dalyvavimas, kurioje nors politinėje organizacijoje. Daugelis politikų ir valstybinių veikėjų užėmė savo pozicijas dėka įvairių politinių partijų įtakos.

6. Spauda. Tai specifinis vertikalios cirkuliacijos kanalas, kurio vaidmuo pastaruoju metu ypač išaugo. Tapti žinomu ir greitai iškilti dabar yra gana sunku. Būtent spauda gali atnešti šlovę tuščioje vietoje, atskleisti ar sužlugdyti talentą. Ji gali „pademonstruoti“ vidinius sugebėjimus, kaip genialius, o taip pat, gali sunaikinti tikrą genijų.

7. Turtas. Pirmykštėse visuomenėse lyderiu tapdavo tas, kas būdavo turtingesnis. Turto kaupimas padėdavo žmogui kilti socialiniais laiptais.

8. Santuoka ir šaima. Dėka santuokos vienas iš partnerių gali arba pakilti arba nusileisti socialiniais laiptais. Tokiu būdu, vieni žmonės gali padaryti karjierą, o kiti ją sužlugdyti.

Be pagrindinių vertikalaus socialinio mobilumo faktorių egzistuoja ir papildomi:

1. Skirtingas gimstamumo lygis įvairiuose lygiuose( žemesniuose gimstamumas didesnis, o aukštesniuose – žemesnis). To rezultate gali susidaryti vakuumas viršūnėje, o žmonėms iš apačios gali atsirasti šansas pakilti aukštyn.

2. Sąmoningos žmonių pastangos taip pat kartais gali turėti įtakos kylant aukštyn „socialiniu liftu“.

3. objektyvūs faktoriai ypač ekonominis vystymasisturi nemažos įtakos vertikaliam socialiniam mobilumui.

4. Žmonių veiklos motyvacija, orientuota į pakilimą, taip pat įtakoja socialinį mobilumą.

1.2 Horizontalus mobilumas

Horizontali diferenciacija (socialinis mobilumas), dar sociologų kartais vadinama heterogeniškumu, kaip bazinė socialinės struktūros charakteristika, pabrėžia visuomenės atspalvių ryškumą bei įvairovę, parodo visuomenės susiskirstymą pagal kategorijas, socialines grupes. Horizontalaus mobilumo pavyzdžiu galėtų būti žmogus, atsisakęs vienos pilietybės ir priėmęs kitą, arba darbininkas pereina iš vienos gamyklos į kitą, išsaugodamas savo profesinį statusą ir pan.

Individo ar socialinio objekto (viso to, kas žmonių veiklos rezultate sukurta ar modifikuota) perėjimas iš vienos socialinės pozicijos į kitą gali būti dviejų rūšių:

1. mobilumas, kaip individų laisvanoriškas pakilimas socialinės hierarchijos laiptais;

2. mobilumas, skatinamas struktūrinių faktorių (pvz., demografinių).

2. Karjieros mobilumas

Socialinį mobilumą galima tirti pakitimų per visą individo gyvenimą, pakitimų šeimoje ar grupėje per dvi ar daugiau kartų požiūriu. Šis terminas reiškia, kad karjeros mobilumas – tai individo socialinės padėties pakitimai per jo gyvenimą, ypač per jo darbinės veiklos laikotarpį. Siekiant ištirti karjeros mobilumą, klausiama apie darbus, kuriuos žmogus turėjo įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais, pavyzdžiui, apie pirmą darbą, darbą, kurį jis dirba apklausos momentu, ir paskutinį darbą, jei žmogus jau nebedirba. Karjeros mobilumo duomenys atskleidė, kad asmens kilimą karjeros laiptais sąlygoja:

1) išsilavinimo lygis;

2) pirmo darbo pobūdis;

3) tėvų užsiėmimas.

Išsamūs tyrimai parodė, kad moksleiviai, įgiję aukštesnį išsilavinimą, gaudavo aukštesnio statuso darbą. Be to, geriau gyvenantys tėvai leidžia savo vaikus į prestižines ar privačias aukštąsias mokyklas ir padeda susirasti geresnį darbą. Išsilavinimas ir kilmė sąlygoja aukštesnį žmogaus statusą visuomenėje labiau, negu troškimas įgyti kokį nors darbą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1338 žodžiai iš 2597 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.