Socializacijos proceso biologinis ir kultūrinis kontekstai
5 (100%) 1 vote

Socializacijos proceso biologinis ir kultūrinis kontekstai

11213141516171

Turinys

Įvadas 2

1. Socializacijos procesas ir jo samprata 5

1.1. Asmenybės tapsmo teorijos 5

1.2. Socializacijos proceso šaltiniai 6

1.3. Socializacijos tipai 9

2. Kultūrinės socializacijos teorijos 10

3. Biologinės socializacijos teorijos 15

5. Išvados 22

Literatūros sąrašas 23

Įvadas

Žmogus yra sociali būtybė, todėl labai svarbus procesas jo egzistencijoje yra socializacija. Tam, kad šis procesas vyktų, žmogus turi augti visuomenėje, nes tik supamas kitų jis gali vystytis ir apskritai pažinti pasaulį kaip žmogus, o ne tiesiog gyvūnas.

Pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką „žmogus” tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priski¬riamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas”. Ji skiriasi nuo sąvokos „individualybė”, kaip konkre¬čios asmenybės savitumo, nepakartojamumo ir netgi unikalumo išraiškos.

Socializacija – tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Jo metu individas perima žinias, nuostatas, požiūrius, vertybes, elgesį ir kitus komponentus, kurie būtini efektyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime.

Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali gali¬mybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus – asmenybė. Tačiau, antra vertus, bet kuris žmogus (ne tik genialus, talentingas ar itin socialiai ryškus), atspindintis svarbiausius savo visuomenės socia¬linius ir kultūrinius bruožus bei aktyviai veikiantis joje kaip subjektas, gali būti vertinamas kaip asmenybė.

Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįsta¬mas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju as¬menybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).

Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Vis tik galima pastebėti, kad pagrindinės socializacijos teorijos yra vystomos toliau, jos įtakoja ir vėlesnių sociologų mintis bei darbus.

Šios dvi kryptys – tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Jie iš esmės skiriasi, nes remiasi dviem skirtingais socializacijos šaltiniais – prigimtimi ir įgyjamais bruožais.

Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Individas negali egzistuoti atskirai nuo visumos, mūsų vadinamos gamta, o ir gimdamas jis paveldi tam tikrą genetinę informaciją, nulemiančią tolimesnį jo gyvenimą bei socialinį elgesį.

Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka. Pagrindiniu ir lemiamu faktoriumi jie laiko jo kultūrinę socializaciją – mokymą, ugdymą.

Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos “teisingumo”.

Šio darbo objektas yra socializacijos procesas bei dalyvaujantis šiame procese žmogus kaip individas, taip pat individo tapsmas asmenybe bei tai įtakojantys veiksniai, jų priklausomybė biologiniam ar kultūriniam kontekstui.

Taipogi susiduriame su rimta problema – kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas? Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas. Jį, manau, geriau būtų išskirti į kelias dalis. Taip būtų lengviau orientuotis ir paprasčiau aiškinti šią gan painią problemą. Taigi, darbo tikslai:

• Visapusiškai ištirti sociologijos procesą kaip reiškinį, peržvelgti bei palyginti susiformavusias pagrindines socializacijos teorijas bei jų raidą, nustatyti klasifikavimo principus.

• Išsiaiškinti, kaip socializacijos procesas vyksta biologiniu ir kultūriniu aspektais, ištirti pagrindinius skirtumus bei juos palyginti.

• Padaryti išvadas, kuriose pasirinkti vieną kryptį arba surasti kompromisą tarp šių dviejų šalių.

Pasak A. Juodaitytės, “šiuolaikinis mokslas negali visiškai atsiriboti nuo […] posakio, jog “vagies sūnus visada bus vagimi, o tik garbingi ir sąžiningi žmonės išaugins dar vieną tokį pat žmogų”. Kultūringu žmogumi
negimstama, o tampama”. A. Juodaitytės socializacijos proceso samprata yra kultūrinė, o procesą, kurio metu žmogus tampa asmenybe, ir vadiname socializacija. Tačiau autorė pripažįsta, jog “daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, […] biologinės žmogaus organizacijos ypatybės kartais gali šiek tiek veikti ir žmogaus socialinę raidą”. Taigi, pats socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus bei ilgai trunkantis procesas, kurį įtakoja išties labai daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės. Juk niekas negali nuneigti nei talento, nei įgimto komunikabilumo. Tarkim, abiturientams stojant į Lietuvos karo akademiją jie turi atlikti lyderio savybių nustatymo testus, o neįvykdę testo reikalavimų studijuoti nekviečiami. Peršasi išvada, jog tokios savybės taip pat laikomos įgimtomis. Nors šios savybės yra aktyviai ugdomos studijų LKA metu, tik turintys jų žmonės gali jas ugdyti efektyviai.

Tačiau visiškai suprantami ir kultūrinio konteksto pusę palaikančiųjų argumentai, nes dažniausiai jau susiformavusios asmenybės sociokultūriniai bruožai priklauso būtent nuo aplinkos, kurioje ji formavosi. Na, tokius bruožus bent jau lengviausia pastebėti bei analizuoti. Tarkim, niekam nenuostabu, kad vaikų namuose išaugę vaikai dažnai turi įvairiausių problemų, tiek socialinių, tiek psichinių. Žinoma, didžioji dalis šių vaikų yra būtent asocialių tėvų, tačiau apstu pavyzdžių, kai būna ir priešingai.

Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie su¬dėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiau¬sias bazinis visuomenės socialinės struktūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių, žmonių bendrijų ar grupių, socialinių institutų ar organizacijų. Žmogus tuo pačiu metu yra socialinių santykių subjektas ir objektas. Tokios sąvokos, kaip „žmogus“, „individas“, „asmenybė“, dažnai sutapatinamos. Tačiau so¬ciologijoje (P. Berhman, 1995, L. Broom, 1992) jos anaiptol nelaikomos tapačiomis, nors yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir labai panašios savo esme. Kadangi sociologiją žmogus domina pirmiausia kaip visuo¬menės, o ne kaip gamtos produktas, tai jai svarbiausia yra ne žmogaus, o „asmenybės” kategorija. Asmenybė paprastai nagrinėjama kaip konkreti žmogaus esmės išraiška ir kaip socialiai reikšmingų konkrečios visuomenės bruo¬žų ir savybių sistemos įsikūnijimas žmoguje. Kaip pastebėjo sociologas A. Giddensas, „asmenybės ypatingumas yra ne jos kraujo sudėtis ar abstrakti žmogaus fizinė prigimtis, o jo socialinė vertė” (1989, p. 72). Neatskiriami asmenybės bruožai yra savimonė, vertybinės orientaci¬jos, socialiniai santykiai, autonomija, atsakomybė už savo poelgius.

1. Socializacijos procesas ir jo samprata

1.1. Asmenybės tapsmo teorijos

Sociologija skiria du socializacijos procesus: 1) kultūros priėmimą ir 2) savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kurį aiškina skirtingos teorijos. Labiausiai paplitusios yra keturios: Z. Freudo, G. H. Meadaso, Ch. H. Cooley’so, J. Piageto.

Zigmundas Freudas (Sigmund Freud, 1854-1939) skyrė tris asmenybės sudedamąsias dalis: id, ego, superego.

• id yra biologinis pagrindas, impulsai, reikalaujantys patenkinimo.

• Superego yra visuomenė ir jos reikalavimai.

• Ego derina id impulsus su superego reikalavimais, padeda asmenybei elgtis racionaliai: mąstyti, numatyti veiksmų pasekmes, vengti pavojaus ir t.t.

Z. Freudas išskyrė keturias asmenybės raidos stadijas: 1) oralinę, 2) analinę, 3) falinę ir 4) genitalinę.

Džordžas Herbertas Meadas (George Herbert Mead, 1863-1931) asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį „aš“, kuris yra aktyvus, spontaniškas, kūrybingas, atsirandantis dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį „aš“, kuris yra suvoktas socialiai (t.y. kitų žmonių lūkesčiai, įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas). Dažniausiai subjektyvusis „aš“ atsižvelgia į objektyvųjį „aš“, tačiau kartais žmogaus elgesys būna spontaniškas ir nenuspėjamas, o tai liudija, jog objektyvusis „aš“ ne visą laiką valdo subjektyvųjį.

Pagal D. H. Meadą skiriamos trys asmenybės raidos stadijos: 1) imitavimas, kai vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį, 2) žaidimai, kai vaikai suvokia elgesį kaip vaidmenų atlikimą ir žaisdami juos atlieka, 3) kolektyviniai žaidimai, kai vaikai mokosi suvokti ne tik vieno žmogaus lūkesčius, bet ir visos grupės.

Čarlzas Hortonas Coolėjus (Charles Horton Cooley, 1864-1929) skyrė veidrodinį „aš“ ir jo tris elementus:

• kaip, mano nuomone, mane suvokia kiti,

• kaip, mano nuomone, jie į tai reaguoja,

• mano atsakas į mano išsiaiškintą kitų reakciją į mane.

Mūsų gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis, t.y. būti savo pačių veiksmų žiūrovais, ir yra, pagal Č. H. Coolėjų, socialinio elgesio pagrindas. Kitaip tariant, mes esame tiek socializuoti, kiek gebame pažvelgti į save kitų akimis.

Žanas Piagetas (Jean Piaget, 1896-1980) tyrė kognityvinę (pažinimo) asmens raidą – mokymosi mąstyti procesą. Jame jis išskyrė keturias stadijas:

• sensomotorinę (iki 2 m. amžiaus), kai vaikai mokosi susieti savo pojūčius su judesiais;

• priešoperacinę (2-6
kai vaikai mokosi atskirti simbolius nuo jais reiškiamų daiktų;

• konkrečių operacijų (6-12 m.), kai vaikai mokosi mintinai atlikti operacijas, kurias iki tol atlikdavo tik rankomis (pvz., aritmetikos veiksmai);

• formalių operacijų (nuo 12 m. iki brandos), kai mąstymas tampa abstraktus ir hipotetinis, vaikai gali lyginti alternatyvius sprendimus, mąstyti apie savo ateitį, formuluoti savo vertybes ir idealus.

1.2. Socializacijos proceso šaltiniai

Socializacija – tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus normaliam dalyvavimui bei gyvenimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, taigi sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Vieni labiau sureikšmina pirmąją sąlygą, kiti – antrąją, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas. Abi jos atitinkamai nustato žmogaus elgesį, jo galimybes ir ribas. Žmogus, norintis pritapti visuomenėje, turi laikytis socialinio gyvenimo normų – tą sąlygoja kultūra. Biologinė prigimtis žmogaus gyvenimą apibrėžia labai aiškiai – fiziškai tai gan neatsparus aplinkos poveikiui (temperatūrai, sužeidimams, atšiaurioms sąlygoms) individas. Taigi mus sąlygoja ir biologinis, ir kultūrinis kontekstai.

Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, insti¬tutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir nor¬mas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.

Šis procesas nėra momentinis ir vienkartinis, jis trunka ilgai ir kartojasi kintant aplinkybėms. Jo metu individas ne tik socializuojasi, t.y. įsijungia į jį supančios visuomenės gyvenimą, bet ir pats socialiai keičiasi. Atsiranda toks reiškinys kaip socialinis statusas, kuriuo apibrėžiamas individo dalyvavimas jį supančios visuomenės gyvenime.

Biologinis kontekstas. Žmogus iš gamtos, jei taip galima sakyti, paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų (pvz., reakcija į skausmą, šviesą, šilumą), ir instinktų (pvz., savisaugos, mitybos, dauginimosi). Jie atitinkamai veikia ir mūsų socializacijos procesus.

Tokį mūsų elgesio visuomenėje biologinį sąlygotumą (genetinį paveldimumą, gamtinės aplinkos poveikį) tiria sociobiologija, teigianti, kad daugybė žmonių elgesio tipų – nuo altruizmo iki agresyvumo – yra nulemti genetiškai. Genetinio paveldimumo svarba dažnai iliustruojama dvynių pavyzdžiais, kurie kūdikystėje buvo atskirti ir augo skirtingoje socialinėje aplinkoje.

Kultūrinis kontekstas. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kitaip negu gyvūnų, žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų (pvz., maisto gamybos ar būsto statybos) bei šios veiklos reguliatorių. Viso to individas išmoksta tik gyvendamas visuomenėje. Kūdikiai, kuriuos augino ne žmonės, yra įrodymas, kad be socialinių kontaktų tokie kūdikiai netampa visaverčiais žmonėmis (jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais). Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.

Anot V. Pruskaus, socializacija turi penkis pagrindinius šaltinius:

1. kalba – tai ne tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užšifravimas naudojantis žodiniais simboliais,

2. įgūdžiai,

3. elgesio taisyklės,

4. siekiai,

5. vaidmenys ir padėtys

Tuo tarpu A. Juospaitytė išskiria socializaciją kultūros ir lyties pagrindais, kaip du pagrindinius socializacijos šaltinius. Šiuo atveju šaltiniai yra parinkti taip, kad kuo labiau atspindėtų individo socializacijos visuomenėje raidą, o V. Pruskus šaltinius pateikia abstraktesnius, labiau tinkamus nagrinėjant socializaciją bendrais principais. Abu šie skirstymai savaip teisingi, ir vienos ar kitos krypties pasirinkimas priklauso nuo turimų tikslų.

Socializacijos proceso metu individą veikia atitinkami veiksniai, kurie ir formuoja proceso eigą bei ypatumus. Beje, kadangi aktyviausiai socializacijos procese dalyvauja vaikai, tai juos geriausia ir nagrinėti. Vaikai, sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžiodami juos supančius žmones, taip iš aplinkos perima socialinę patirtį. Žmonės, kuriuos jie mėgdžioja, vadinami socializuojančiais veiksniais, arba tiesiog socialiniais institutais. Socializuojantys veiksniai yra tokie:

1. Šeima, jos nariai (tėvai, broliai, seserys, seneliai, kiti artimi šeimos žmonės)

2. Bendraamžiai (kiemo, mokyklos, būrelių, susirašinėjimo ir pan. draugai)

3. Mokykla ir kitos švietimo įstaigos (papildomos veiklos mokyklos, įvairūs fakultatyvai, ugdymo organizacijos). Jaunuoliams prie šio veiksnio priskiriami ir kolegos, dirbantys kartu.

4. Masinės informacijos priemonės (televizija, internetas, spauda, radijas, reklama)

Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys – moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo
tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas – su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą – tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Iš dukrų tėvai tikisi, kad jos rūpinsis vaikais, kitais šeimos nariais, atliks daugiau namų ruošos darbų, negu sūnūs.

Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“ darbų.

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus .

1.3. Socializacijos tipai

Asmens socializacija įvairiomis formomis trunka visą žmogaus gyvenimą. Galima pasakyti ir taip: pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės. Paprastai skiriami du socializacijos tipai: 1) pirminė (arba socializacija vaikystėje) ir 2) antrinė (arba suaugusiųjų).

Pirminė socializacija – tai perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdienio gyvenimo rutinoje. Šis procesas priklauso nuo tėvų – jų socialinės kilmės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių, supratimo apie vaikų auklėjimą. Galimą pirminės socializacijos variantų spektrą iliustruoja du visiškai skirtingi socializacijos modeliai – tai socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Suprantama, kad nė vienas iš šių modelių grynu pavidalu neegzistuoja – galimas tik polinkis į vieną ar kitą kraštutinumą. Socializacijos slopinant pagrindiniai bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas įsakinėjant. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas suaugusiajam, nes vaikas stebi suaugusiojo norus.

Socializacijos dalyvaujant pagrindiniai bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas sąveikaujant. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, nes suaugusysis stebi vaiko norus.

Antrinė socializacija. Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis – vienų atsisakome, o kitų – naujų – nuolat mokomės. Skiriami trys antrinės socializacijos tipai:

• Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymas jį atlikti.

• Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos dalis, trunkanti visą gyvenimą, nes profesiniam meistriškumui ribų nėra.

• Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo (pvz., ryžtas mokytis siekiant įgyti dar vieną profesiją).

Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese. Dažniausiai skiriami penki socializacijos veiksniai:

1. Šeima – pirmasis ir pagrindinis socializacijos veiksnys, kuris padeda asmens kaip asmenybės raidos pagrindus ir tam tikra prasme yra asmens ir visuomenės tarpininkas.

2. Bendraamžių grupės. Jos atlieka šias gana svarbias funkcijas: a) suteikia erdvę, kurioje asmuo (vaikas) gali būti nepriklausomas nuo suaugusių, b) suteikia patyrimo bendraujant su kitais sau lygiais, c) sukuria atmosferą, kurioje asmens padėtis nėra marginalinė, d) suteikia neformalią informaciją apie seksą, deviaciją, madas ir kt.

3. Mokykla (plačiąja prasme) suteikia ne tik formalų,
apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis taisyklėmis, nuostatomis ir kt.

4. Darbovietė. Profesijos įgijimas, įgūdžių išsiugdymas, kvalifikacijos kėlimas yra apibūdinami kaip profesinė socializacija, vykstanti visos profesinės veiklos metu.

5. Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individo socializacijos procese. Viena vertus, teigiamą, sietiną su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimui kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kita vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomenėje.

2. Kultūrinės socializacijos teorijos

Sociologijoje sąvoka “kultūra” suvokiama žymiai plačiau nei populiariojoje literatūroje. Kultūra apima visus grupinės veiklos aspektus – pažinimą, mąstymą, jausmus, kurie susikaupė per ilgus socialinių grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Socialinės grupės savo požiūrius, įsitikinimus ir jausmus reiškia skirtingai. Tai leidžia suprasti “skirtingi kultūriniai idealai, prietarai, logika, stereotipai, žodžio, muzikos, vaizduojamasis menas, netgi grafiti, paminklai ir techninė kūryba, pradedant paprasta strėle ir baigiant lėktuvu” . Panašią nuomonę turi ir A. Juodaitytė, teigdama, jog “Kultūra yra pagrindi¬nė žmogaus socializacijos sritis, apimanti žmonijos sukauptas žinias, vertybes, normas ir pavyzdžius, atstovaujančius atskirų individų, socialinių grupių, bendrijų ir visos visuomenės dvasiniam pasauliui. Kaip minėjome, sudaiktintas pasaulis vadinamas materialiąja kultūra. Ši patirtis ir veiklos būdai, perduodami iš kartos į kartą, sąlygoja žmonių visuomenėje kultūrinių vertybių funkcionavimą, veikia žmonių ben¬dravimą, jų elgesį ir veiklą, šiuo požiūriu asmenybės socializacijai svar¬bios tampa tokios žmogaus socializacijos funkcijos, kaip adaptavimasis esant tam tikroms socialinėms sąlygoms, kurias sudaro nuolat atsinaujinanti žmonių gyvenimo sritis – kultūra” .

Kultūra ir visuomeninis gy¬venimas sąveikauja su žmogaus socialinių ir kultūrinių savybių kom¬pleksais. Kultūrą suprantame labai plačiai, įjungdami į šią sampratą tiek materialiuosius, tiek ir idealiuosius socialinio gyvenimo produk¬tus. Dažniausiai kultūra ir skirstoma į šias dvi sudedamąsias dalis, reiš¬kiančias dvi žmonių gyvenimo sritis: materialiąją (darbo priemones, kasdienio naudojimosi daiktus, aprangą, pastatus, susisiekimo priemo¬nes ir pan.) ir dvasinę (kaip tam tikrų grožio, gėrio, tiesos idealų visu¬mą ir kaip kompleksą vaizdinių, simbolių, papročių, tradicijų, kurių pagrindu šie idealai tampa reikšmingi ir atsispindi vaizdiniuose).

Tačiau tai nėra galutinis skirstymas. Kiekvienas materialus daiktas yra žmogaus sukurtas, todėl susietas su atitinkama socialine patirtimi, vaizdiniu, sumanymu, kuris atspindi tam tikrą daikto socialinę paskir¬tį. Be to, žmogų veikia tos idėjos, ideologijos ir socialinio pobūdžio pro¬gramos (religija, literatūra, meno kūriniai), kurios taip pat įgyja mate¬rialinę formą, pereina į socialinį patyrimą ir inspiruoja tam tikrus jo apmąstymus. Pastarieji pereina į žmonių elgseną ir sudaro galimybę jiems tęsti veiklą toje ar kitoje srityje. Tai ir yra pagrindinė socialinio stabilumo ir kultūros raidos sąlyga. Ideologija, literatūros kūriniai, ti¬kėjimai, legendos ir kt. socialinę reikšmę turi tik tada, kai jie yra mate¬rialiai įprasminami: užrašomi, perduodami žodžiu arba įgyja simbolių reikšmę, kurių pagrindu susidaro žmonių pažiūros, lemiančios jų elg¬seną. Meno kūriniai realizuojami dar kitomis formomis, tačiau jų socialinė reikšmė taip pat yra panaši. Panašiu būdu visi daiktai pereina į idealią kultūrą, o vėliau ir į realius žmonių gyvensenos ir elgsenos eta¬lonus, kuriuos mes matome kasdieniame žmonių gyvenime. Kultūrą sudaro materialūs ir nematerialūs žmonių produktai, kurie išlieka ir perteikiami kitiems žmonėms bei lemia jų vertybes, elgseną ir padeda jiems „matyti“ kultūrą kaip koncepciją, kurioje labai ryškūs žmonių ko¬munikacijos ryšiai, nulemti tam tikrų socialinių situacijų.

Ypatingos reikšmės turi socialinis, istorinis kultūros susidarymo tonas, nes ankstesnės kultūros įtaka dabartinei yra neabejotina. Jos pagrindu ir susidaro naujoji kultūra, nes kultūra – reiškinys, kuris reiš¬kiasi tik esant tam tikroms socialinėms sąlygoms ir tam tikroje materialioje erdvėje ir laike, šios sąlygos laikomos kultūros susidarymo impulsais, pereinančiais į žmogaus veiklą, į materialias ir nematerialias verty¬bes, kurios perduodamos naujoms kartoms ir tampa svarbios visuo¬menei bei jos socialinėms grupėms. Kultūros raida visada veda prie žmogaus socialinių, ekonominių poreikių, kurie sudaro vis geresnes galimybes plėtotis patiems įvairiausiems žmogaus psichiniams ir in¬telektualiniams poreikiams.

Psichologijoje adaptacija yra api¬brėžiama kaip asmenybės prisitaikymas prie nepalankių išorinės ap¬linkos poveikių, o sociologijoje adap¬tacija dažniausiai išskiriama kaip pirmasis socializacijos žingsnis, susietas su žmonių patirties perėmimu. Taigi adaptaciją galima nagri¬nėti ne tiktai
organizmo prisitaikymą prie aplinkos, bet ir sociali¬niu požiūriu, t.y. kaip aktyvų žmogiškosios patirties perėmimo proce¬są ir prisitaikymą prie kintančios aplinkos.

Socialinės prigimtie mokykla teigia, jog yra paveldima genetinė informacija, kuri turi tikrai svarbią reikšmę tolimesniame žmogaus gyvenime, tačiau socializacijoje jo vystymąsi nulemia būtent aplinka, kurioje individas auga ir vystosi. T. y., genetinis fondas jo socialinio elgesio neapsprendžia. Šį elgesį apsprendžia pati socializacija plačiąja prasme, arba socialinis mokymas bei ugdymas.

Svarbiausias socializacijos tikslas – pats socializacijos procesas, vykstantis perimant visuomenės normas ir kultūrą.

Socializacijos prasmė – sudaryti sąlygas kiekvienam visuomenės nariui tapti iniciatyviu, kūrybingu socialinės veiklos objektu. Kai kalbama apie kultūrą, tai, kas dvasiška, visada nugali tai, kas materialu. Tačiau dabartinėmis visuomenės raidos sąlygomis, kai dažnai pripažįstamos tik materialinės vertybės, būtina specialiomis priemonėmis aktyvinti asmenybės sąveiką su dvasinėmis (idealiomis) visuomenės vertybėmis. Ži¬noma, tai nereiškia nedėmesingumo materialiajai žmogaus gyvenimo sričiai. Kalbant apie materialinių kultūros elementų sudvasinimą, kalbama ir apie moralinių vertybių lemiamo vaidmens kultūrose su¬grąžinimą, visų žmogaus veiklos sričių visavertį funkcionavimą.

Buvo atlikta daug tyrimų, siekiant išsiaiškinti, kurie faktoriai vis tik nulemia žmogaus socialinį gyvenimą. Tam buvo parinkti vaikų namuose arba išvis izoliuotai užaugę vaikai, kurie neturėjo galimybių perimti socialinių bei kultūrinių vertybių iš aplinkos. Logiškai mąstant, šie vaikai biologinės socializacijos teorijos šalininkų teigimu turėtų išaugti normaliais ir pilnavertiškais visuomenės nariais. Žinoma, galima abejoti tokių tyrimų objektyvumu, vien todėl, kad genetinio fondo išaiškinimas bei kontrolė tokiais atvejais vargiai įmanoma. Juk tendencijos yra tokios, kad vaikų namuose augantys vaikai dažniausiai būna kilę iš asocialių šeimų ar tėvų. O šių genetinio pagrindo kokybe abejoti, manau, turėtų daugelis.

Tačiau tyrimų metu buvo nustatyta, kad šie vaikai visiškai neturi jokio socialinio patyrimo, nemoka nei kalbėti, nei vaikščioti (čia kalbama apie vaikus, kurie augo visiškai izoliuoti nuo visuomenės ir normalios aplinkos), bendrauti ir pan. Jie neturi higienos, valgymo įgūdžių ir labiau primena gyvūnus nei žmones.

Tikriausiai tokie ar panašūs tyrimai geriausiai patvirtina vienų teoretikų mintis arba paneigia kitų. Pvz., G. Kvieskienė savo mintimis patvirtina kultūrinio socializacijos konteksto svarbą ir argumentuoja taip: “Plačiai paplitusi nuomonė, kad pagrindinė asocialaus elgesio vaikų didėjimo priežastis – vaikų nepriežiūra, kuri pasireiškia tuo, jog tėvai ne¬sirūpina savo vaikais, nesidomi jų veikla, interesais, leidžia elgtis nepri¬imtinu būdu (pvz., vartoti narkotikus, alkoholį ir kt.). Kartais tėvai neatlieka net elementarių savo pareigų: neaprūpina jų materialiai, nesudaro sąlygų mokytis, nesirūpina jų sveikata ir t.t. Nepriežiūros formos gali bū¬ti įvairios. Kai kurie tyrėjai išskiria nuolaidžiaujančios hipoglobos formą, tuomet kontrolės ir priežiūros nebuvimas pasireiškia kartu su nekritišku tėvų požiūriu į vaiko elgesį bei bandymu jį pateisinti. Visais atvejais, kai šeimoje nėra priežiūros ir kontrolės, labai padidėja tikimybė vaikui patekti į asocialių asmenų ar grupių poveikio zoną ir perimti asocialias vertybes bei elgesio normas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4378 žodžiai iš 8515 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.