Socializacijos samprata
5 (100%) 1 vote

Socializacijos samprata

1121314151



Socializacija, tai procesas, kurios metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos proceso tikslas yra “sukultūrinti” žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė – prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti- kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be drabužių ar pastogės, taip pat turime paklusti socialinio gyvenimo normoms.

Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą genetinę programą, kurią sudaro elementarūs refleksai t.y.- griebimas, mirksėjimas; instinktai- savisaugos, maitinimosi, dauginimosi, motinystės; temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį.

Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma- tai procesas kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antra- savęs atskleidimo procesas. Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąjį šypsnį. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti ir mimika, ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turim savo idealus bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartais net bandome pasisavinti jų pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idialus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje. Dauguma iš mūsų žinome gražią pasaką apie tai, kaip mažas berniukas vardu Mauglis pakliuvo į vilkų šeimą ir joje užaugęs vardan meilės grįžta į žmonių bendruomenę. Tačiau faktai kalba patys už save. Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių pavyzdžiai rodo, kad be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Kuo ilgiau užtrunka socialinė izoliacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.

Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, mes irgi keičiamės. Skiriami du socializacijos tipai: pirminė (arba socializacija vaikystėje) ir antrinė (arba suaugusiojo) socializacija.

Žmonėms ilgiau nei kitiems gyvūnams užtrunka priklausomybės periodas. Pirminė socializacija- tai priėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Šis procesas daug priklauso nuo tėvų: jų socialinės kilmės, išsilavinimo,vertybių, ambicijų dėl vaiko auklėjimo sampratos.

Šeimoje vaikas gauna pirminę ir bene svarbiausią socializacijos sampratą. Čia jis įsisavina kas tai yra vertybės ir kokios jos yra, čia jis susipažįsta su elgesio normomis, kurios būna gana stabilios ir padeda suprasti kas yra gerai, o kas blogai, padeda priimti sprendimus. Ankstyvoji socializacija vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Ji yra pati sparčiausia ir aktyviausia. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Vaikui reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove. Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Vaikų idealas-jų tėvai.. Jie mato kaip yra elgiamasi šeimoje ir priima tai kaip už normą, kad taip turi būti. Tėvai neturėtų būti kategoriški savo vaikams, jie neturi teisės sakyti: ”tu žioplys, netikša” ar kaip kitaip reikšti savo nepasitenkinimą vaikais, nes tuomet vaikai yra “varomi į kampą”, jie praranda pasitikėjimą savimi. To pasekmės gali būti labai liūdnos. Taip pat yra didelė tikimybė, kad vaikas jaus nepilnavertiškumo kompleksą, jei jis užaugo derventiškoje šeimoje, kai motinos vaidmuo yra sureikšminamas, o vyrai (tėvai ) nustumiami į antrą planą. T.y. jis traktuojamas tik kaip reproduktorius. Vaikai pasimeta, jie nebežino kaip elgtis. Vyro idealo nėra. Labai sunkiai tokias situacijas išgyvena berniukai. Deviantinės elgsenos pasekoje gali būti narkomanija, lyties problemos… Žmogutis nebežino- koks turi būti vyras. Šis klausimas iškyla ir tiems vaikams kurie užauga vienišos motinos šeimoje, ar kai aplinkui vien moterys (mama, jos draugės, močiutės, tetos…). Būti vienišai motinai labai rizikinga. Deviantiška šeima yra ir ta, kai tėvai išvažiuoja užsidirbti į užsienį, kas šiuo metu yra labai populiaru, o savo mažylius palieka auginti seneliams. Pilnavertė šeima yra tik tada, kai joje pilnai dalyvauja
abu tėvai. Vaikas turi jausti ir tėti, ir mama.

Nors tėvai rūpinasi savo vaikais namie ir jų santykiai yra labai glaudūs, išorinės socialinės jėgos turi didelę įtaką vaikų auklėjimui. Pavyzdžiui maitinimo būdas yra skirtingas kiekvienoje visuomenėje, grupėje ir netgi skiriasi toje pačioje visuomenėje skirtingu laikotarpiu.

Kūdikiai ir maži vaikai yra beveik visiškai priklausomi nuo savo socialinės aplinkos. Bet net ir tada jie yra aktyvūs savo socializacijos dalyviai. Jie daro poveikį savo tėvams, kaip jie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra socializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikelis yra bejėgiškiausias, jis daro didžiulį poveikį suaugusiems: verkia, kad susilauktų dėmesio ir paprastai tą dėmesį gauna. Žmogaus sugebėjimas išreikšti emocijas ir jausmus užima išskirtinę vietą socializacijoje. Emocija- tai branduolys apie kurią vystosi žmogaus asmenybė ir socialiniai ryšiai. Vaikai privalo išmokti kurie jausmai yra leistini, kur, kada ir kaip tinka juos išreikšti. Nes nekontroliuojamos emocijos gali būti savigrioviškos ir neigiamai veikti visuomenę. Vaiko mokymas, kaip suvaldyti savo jausmus ir išreikšti juos visuomenei priimtina forma, yra vienas iš pagrindinių ankstyvosios socializacijos uždavinių. Kitas uždavinys yra padidinti emocijų ribas ir subtilumą.

Kiekvienas žmogus privalo perimti socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus , įgūdžius, siekius ir vaidmenis. Sugebėjimas mokyti ir sugebėjimas kalbėti yra tiesiog susiję. Kalba įgalina žmones galvoti apie tai ką jie yra padarę, taisyti tai ir perduoti savo mintis kitiems. Kalba gali būti vartojama reiškiant jausmus, vertybes požiūrius.Kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užfiksavimas ar perdavimas naudojant simbolius padedančius žmonių atminčiai. Tie simboliai gali būti garsiniai (žodžiai), gestiniai ar raštiški.

Mokėti kalbą reikalaujama iš kiekvieno kompetatingo visuomenės nario. Išmokti kalbą yra vienas iš pačių svarbiausių ankstyvosios vaikystės užduočių. Daugumai kyla klausimas nuo kada reikia kalbėti su vaiku? Ilgai buvo specialistų diskutuojama tuo klausimu. Seniau buvo manoma, kad su kūdikiu reikia pradėti kalbėti tuomet, kai jis pradeda guguoti, po to buvo nuspręsta, kad reikia kalbėti tuomet, kai vaikutis gimsta. Šiuo metu medikai nustatė, kad vaisius jau girdi būdamas dar motinos įsčiose, šeštame nėštumo mėnesyje, kai jau yra išsivystęs klausos aparatas. Kuo anksčiau pradėsime bendrauti su kūdikiu, tuo lengviau jam bus pritapti prie mūsų bendruomenės.Ką tik gimusių kūdikių tyrimas rodo, kad kūdikiai gimsta jau turėdami gebėjimą skirti kalbos elementus, kurie įvairiems garsams suteikia prasmę. Šis gebėjimas įgalina juos išmokti kalbėti be formalaus pasiruošimo, kuris reikalingas mokantis tokius dalykus kaip aritmetika ar skaitymas. Nereikėtų kalbėti su vaikais jų kalba, kaip kad mažyliai veblena lia-lia ar di-di, tegul jie girdi kaip teisingai sakyti žodžius, frazes- jie taip mokinasi. Tačiau kūdikiai girdi šnekant aplink juos ir išmoksta kalbėti, net jeigu niekas ir nepadės mokytis. Kuo daugiau kantrybės turės tėvai atsakinėti į nesibaigiančius ir besikartojančius klausimus, tuo geriau vaikui. Taip vaikas įsitikina ir pasikartoja atsakymų teisingumus.Ekstensyviojoje socializacijoje vaikutis tartum kempinė siurbia į save informaciją iš visur, apie viską. Po to prasideda intecyvioji- kai žinios yra gilinamos ir įsijaučiama į kiekvieną atskirai. Jau vaikui nebeužtenka pasakyti, kad tai yra kamuolys ir jis yra apvalus. Jam jau rūpi kodėl jis apvalus ir geltonas, ir kodėl jis atšoka. Kai vaikas susipažįsta su raidėm, jis jas mokosi rašyti, jungti ir tai daro vis greičiau ir užtikrinčiau. Tas raideles iš lėto taria vieną po kitos. Po to bando iš jų sudėlioti žodį, perskaito jį skiemenuodamas ir galop gali skaityti ištisus sakinius. Taip ateityje jis galės keistis informacija. Tas pats vyksta ir su skaičiavimu ir su kitais veiksmais reikalaujančių įgudžių. Visi šie įgūdžiai jam bus labai svarbūs tolimesniam mokymuisi. Nuo to priklauso jo ateitis.

Žmonės daug laiko praleidžia išmokdami reikalingų įgūdžių. Anksčiau vaikai buvo mokomi įsikurti ir rasti maisto, pasigaminti įrankių reikalingų išgyvenimui. Pavyzdžiui: medžioklės, kasimo…Šiuolaikinėje visuomenėje visiems būtini nors elementariausi rašto pažinimo bei skaičiavimo įgūdžiai, nors kai kurie žmonės niekada neįgyja šių žinių. Sugebėjimas vairuoti mašiną yra beveik svarbiausias daugelyje šalių, o įgūdžiai gaminti maistą būtini tik keletui tam tikros grupės žmonių. Tokio įgūdžio kaip skaitymas įgijimas yra vadinamas “socializacija socializacijai”, kadangi šie įgūdžiai svarbūs tolimesniam mokymuisi.

Šeimoje vaikas įgauna ir buitinius įgūdžius. Išmoksta naudotis stalo įrankiais. Priklausomai nuo to kokioje šeimoje jis auga ir kaip toje šeimoje yra elgiamasi prie stalo, taip elgsis ir vaikas. Jis gali mokėti naudotis tik šaukštu arba visais penkiais stalo įrankiais. Jis žinos, kad kiaušinis yra verdamas puode, o ne arbatinyje. Kai kurie buitiniai įgūdžiai gali vėluoti, didelio skirtumo nebus jei vaikas vėliau pradės naudotis šakute ar peiliu, tačiau asmens higienos įgūdžiai vėluoti negali, nes tai gali
pakenkti jo sveikatai.

Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Mes elgiamės vienaip ar kitaip dėl to, kad to nori visuomenė, kurioje mes esame, t.y. mes norime pateisinti visuomenės lūkesčius.Tačiau ryšys tarp elgesio ir lūkesčių yra įvairus: žmonės nevienodai reaguoja į lūkesčius, kuriuos jie apmasto ir savaip išsiaiškina. Žmonių elgesys priklauso nuo jo charakterio- temperamento pagrindu susiformavusio būdo bruožų. Todėl užimančių tą pačią socialinę padėtį individų elgesys yra individualus.

Blogai kontroliuojamas ar nedrausmingas elgesys, kai negalvojama apie pasekmes ir siekiama tik skubaus pasitenkinimo, gali trikdyti visuomenę. Socializacijos metu žmogus išmoksta pagrindines elgesio taisykles.

Jau mokindamasis kalbėti vaikas perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes. Savo lyties supratimo formavimąsi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ir nesąmoningai elgiasi su savo mažyliais skirtingai, priklausomai nuo lyties. Dukrelę tėvai dažniau priglaudžia, pamyluoja, kalba švelniau- lyg burkuodami. Didesnį dėmesį skiria į aprangą ir į išvaizdą: pavyzdžiui “kokia graži tavo suknutė”, arba “kaip tu gražiai sušukuota”. Tuo tarpu su berniukais tėvelis mėgsta žaidimo forma pasigrumti, taip pat mėgsta pastumdyti mašinėlę, padėlioti konstruktorių. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina būti sporiškam, techniškam, ar net karingam. O mergaičių žaidimai skatina buitinius įgūdžius. Jos nuo mažumės jau “tupinėja apie dubenis”, ir mokosi suprasti grožio sąvoką per savo išvaizdą.

Taigi tėveliai atlieka socialinių “agentų’ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų elgesį formuojančiais žmonėmis- tai mokytojai. Didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia mokykloje, todėl didelę reikšmę socializacijai suteikia toje mokykloje dirbantys mokytojai. Mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į klasėje besimokančias mergaites ir berniukus.Pavyzdžiui, jei mokytoja uždavė klausimą, o berniukas be leidimo atsakinėti šūkteli atsakymą, tai yra priimama, kaip normalus elgesys, bet jei taip “netinkamai” pasielgs mergaitė- ji gaus pastabą. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės- elgtis santūriau. Net ir mokymo planai sudaryti taip, kad per darbų pamokas mokintųsi namų ruošos darbus, o berniukai- “vyriškų” darbų.

Socializacijos metu išmokstama pagrindinių elgesio taisyklių. Tai ugdosi per prizmę: “kas man bus, jei aš taip pasielgsiu? Būsiu nubaustas ar pagirtas?”Žmonės yra linkę elgtis drausmingai, tikėdamiesi visuomenės pritarimo ir atlygio už tai ateityje. Pagrindinių elgesio taisyklių turime laikytis, kad galėtume bendrauti. Pavyzdžiui, kai vienas kalba, kitas klausosi. Kada pamirštama ši viena iš pagrindinių elgesio taisyklių bendravimas yra nebeįmanomas. Tai įvyksta tuomet, kai yra baramasi, kai visi rėkia, šaukia vienas ant kito ir niekas nebesiklauso, arba kai gerai įkaušusių žmonių grupelė nebepaiso elgesio normų ir visi vienu metu šneka, o besiklausančių nebelieka, tai ir bendravimo nebelieka. Viso to pasėkmės būna liūdnos, nes toks “bendravimas” dažnai baigiasi net kūno sužalojimu. Agresyvus elgesys yra dažnai susijęs su blogai valdomu impulsu. Vadinasi, pirmoje eilėje elgesio normos reikalingos tam, kad mes suprastume kitus ir būtume suprasti patys.

Jei yra nukrypstama nuo elgesio normų esame baudžiami. Galima bausti įvairiais būdais tai ignoravimu, fiziniu poveikiu, finansiškai, moralizuojant ar spaudžiant psichologiškai. Taip pat palaikome tuos kurie elgiasi gerai- juos skatiname. Kaip ir baudimo taip ir skatinimo formos yra analogiškos t. y.- pagiriant, finansiškai ir kt.

Elgsenos nukrypimas nuo normos yra apibrėžtas. Tiksliau, visuomenė atranda nukrypimą nuo normos. Elgesio normos susiformavo per šimtmečius. Mūsų protėviai nustatė kaip ir kokioje situacijoje turime elgtis. Ryškiausiai matomas nustatytos normos, ir kurių uoliausiai laikomasi tai piršlybos. Kiekvienas žingsnis yra iš anksto numatytas ir nulemtas. Tai jau yra tapę ritualu, nors ir lieka šiek tik galimybių improvizuoti, bet per didelis laisvumas kelia grėsmę sužlugdyti visą operacijos sėmę. O seka turėtų būti maždaug tokia: Prasideda nuo pasimatymų viešose vietose iki pasimatymų intymesnėje aplinkoje ir apsilankymų vienas kito šeimose.

Tik labai retais atvejais mes atsiduriame situacijose, kai reikia patiems kurti naujas elgesio taisykles ir jais vadovautis.Individas gali pats nuspręsti kuo jis nori tapti muzikantu ar verslininku, tačiau abiem atvejais susidurs su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, ką jis privalo daryti. Ir nė vienas iš gyvenimo būdų nebus išrastas jų pačių.

Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją: gerina arba blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį jis jau užėmė. Tais simboliais gali būti elgsena, kalbos stilius, skonis, materialūs daiktai ar net atitinkamos pažiūros.

Individo siekiai yra
padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį amžių ir priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrų galimybių. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos turinčias vidutines pajamas, ar iš asocialios šeimos. Tai nereiškia, kad pastarieji du neturi jokių galimybių įsigyti daugiau turto, o statistiškai tik tiek , kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogui 50-ties metų. Arba vyrui daug lengviau pasiekti savo užsibrėžta tikslą, negu moteriai.

Elgesio būdai gali būti sunkiai priimami ir neatnešantys sėkmės iš karto, jais besiremdami atskiri individai gali siekti asmeninių tikslų.

Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrukama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame. Kiekviena visuomenė siūlo daugybe tikslų, kurių jos nariai yra mokomi siekti, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Pavyzdžiui: mergaitės, kurios yra mokomos, kad moters pagrindinė paskirtis yra vedybos ir motinystė, vargu ar įgis išsilavinimą, būtiną sėkmingam darbui. Jeigu kartais jų siekiai ir aplinkybės pasikeičia, jau gali būti per vėlu įgyti reikalingą pasirengimą.

Vaidmenys- tai teisės, pareigos, ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje. Visuomenėje kaip ir teatre, vaidmenys skiriasi tuo, kaip tiksliai aktoriui yra pateikiami vaidmenys. Pavyzdžiui:, vaidmenys pagal profesijas: kroviko vaidmeniui atlikti nėra jokių nurodymų, o gydytojai, dvasininkai ar kiti aukštas pareigas užimantys individai turi išmokti visų būdingų manierų, kalbėjimo ir elgesio įpročių. Tačiau vaidmuo nėra vien išorinė išraiška, jis apima ir tam tikrą veiklą, emocijas ir nuostatas, kurios susijusios su ta veikla. Profesorius imdamasis veiklos reikalaujančios išminties, ima jaustis išmintingas. Kiekvienu atveju prisiimtas vaidmuo sustiprina jausmus ir nuostatas. Žmogus tampa protingu paskirtas profesoriumi, tikinčiuoju- įsitraukdamas į religinę veiklą…

Vaidmenys yra susiję su socialine padėtimi. Kiekviena padėtis paprastai apima kelis vaidmenis: studentas vienaip elgiasi su studentais, kitaip su dėstytojais. Įtampa kyla dėl skirtingų lūkesčių ir reikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui. Pavyzdžiui: iš mokytojo vienokio elgesio tikisi mokiniai, kitokio- mokinio tėvai ir dar kitokio- kolegos mokytojai ar mokyklos vadovybė. Kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis, vyksta vaidmenų konfliktas, tradicinis pavyzdys- dirbanti mažamečio motina.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3080 žodžiai iš 6101 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.