Socializmas
5 (100%) 1 vote

Socializmas

ĮVADAS

Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo sociologiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme. Tai pasiekaima ne diktato ar administravimo būdų, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika kompromisas, pasiekiamas diskusijų būdu; tai ir tenkinimasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant visuminio tikslo; tai sugebėjimas adaptuoti savo politiką dinamiškoje įvairiuose visuomenės gyvenimo sferose. Socialdemokratų metodas – tolerancija ir įvykių ir situacijų tėkmėje.

Socialdemokratijos idealas – “socialinė valstybė”, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir skatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą.

Valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Valstybinė ekonominio gyvenimo kontrolė, ypač darbo rinkos priežūra ( kova su nedarbu ) bei progresyvinių mokesčių sistema, kai labiausiai apmokestinamas stambaus kapitalo pelnas – tai du socialdemokratų ekonominės politikos kanonai. Pagrindinis šios politikos tikslas yra veikti visuomenės pajamų, o ne privačios nuosavybės paskirstymą.

Socializmas Vakarų Pasaulio istorijoje

Šią srovę sukėlė XIX a. masinis dirbančiųjų socialinis aktyvumas. Pradine organizacine jos išraiška tapo II Internacionalas (1889 – 1914), apėmęs du socialistinio judėjimo srautus – revoliucinį ir reformistinį. Šiandien socialdemokratija yra pati įtakingiausia Vakarų pasaulio politinė tekmė, savo tarptautiniame susivienijime – Socialistiniame Internacionale siejanti apie šimtą įvairių šalių partijų ir organizacijų.

(…) antroje XIX a. pusėje liberalizmo įtaka darbininkams ėmė silpnėti. Vienas iš pagrindinių liberalizmo teiginių buvo tas, kad politinė valdžia turi kuo mažiau kištis į privačius žmonių reikalus, kuo mažiau juos reglamentuoti. Tuo tarpu samdomojo darbo žmonių reikalus, gyvenančių tik iš atlyginimo ir labai priklausančių nuo galimybės susirasti darbo, socialinė būklė buvo pati blogiausia, palyginti su kitomis visuomenės grupėmis.Todėl darbininkija, priešingai liberalizmo nuostatoms, kaip tik iš vyriausybės tikėjosi susilaukti svarios paramos, tuo labiau, kad atsivėrė galimybė turėti vyriausybėje savo atstovų. Valstybinio draudimo išmokos netekus darbo, parama skurstantiems, valstybinis darbo sąlygų ir darbo dienos trukmės reglamentavimas ir kt. – šie darbininkų iškelti reikalavimai pasidarė nebesuderinami su liberalizmu ir jo principais. (…) darbininkams daug patrauklesnė atrodė socializmo

( lot. Socialis – bendras, visuomeninis ) doktrina.

Socializmo doktrina perėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi turėti lygias galimybes vystyti ir pritaikyti savo gabumus bei kurti savo gerovę. Tačiau, priešingai negu liberalizmas, socializmas teigė, kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti materialų ekonominį pagrindą. Jeigu visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines grupes, viena iš kurių yra turtinga ir klestinti, o kita vos pajėgia sudurti galą su galu, tai liberalizmo skelbiama laisvė ir lygybė tampa viso labo tik grąžiais žodžiais. Todėl pagrindinė vertybė, už kurią pasisako socializmas – tai socialinė lygybė ir teisingumas. Būtent to įgyvendinimas ir yra svarbiausia sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisvės ir visuotinės gerovės.

Žymaiusiu socializmo teoretiku yra laikomas Karlas Marksas ( Karl Marx, 1818 – 1883 ), kuris savo politines pažiūras išdėstė dar 1848 m. kartu su bendraminčiu Frydrichu Engelsu ( Friedrich Engels, 1820 – 1895 ) parašytame Komunistų partijos manifeste.

Priešingai negu liberalai, Marksas ir Engelsas laikėsi požiūrio, kad svarbiausi visuomenės sudedamieji elementai yra ne atskiri asmenys, o didelės jų grupės – klasės.

Klasė – tai grupė žmonių, kurių santykis su gamybos priemonėmis yra vienodas. Tokiomis klasėmis laikytina bajorija, valstiečiai, pramoninkai, darbininkija, inteligentija ir t.t. Pagal Marksą, žmonės negali gyventi ir veikti izoliuotai, individualiai. Jie įsitraukia į visuomenės gyvenimą priklausydami kokiai nors klasei. Ta priklausomybė nuliamia ne tik materialines gyvenimo sąlygas, bet ir žmonių pasaulėžiūrą bei politinius interesus.

/…/ Marksas teigė, kad visa žmonijos istorija – tai nuolatinė klasių kova, kad nuolat viena klasė išnaudoja kitą.

/…/ Markso teorija pasirodė labai patraukli darbininkams ir jų politiniams lyderiams, nes aiškino jiems, kad dėl savo varganos padėties kalti ne jie patys (kaip kad teigė liberalizmas), o buržuazija, kuri juos negailestingai išnaudoja. Be to, marksizmas neapsiribojo tokiu susiklosčiusios padėties įvertinimu ir teigė, kad ją galima ištaisyti paimant politinę
valstybės valdžią ir įgyvendinant politiką, kuri labiausiai atitiktų proletariato interesus.

Todėl, nors XIX a. viduryje Europoje tebuvo kelios dešimtys socialistų, jo pabaigoje socialistų partijos, remiamos gausios darbininkų klasės, Vakarų Europos šalyse pasidarė vienos didžiausių ir įtakingiausių.

1917 m. Rusijos bolševikų partija, vadovaujama Vladimiro Lenino (1870 – 1924), perversmu užėmė valdžią Rusijoje, nacionalizavo pramonę ir prekybą ir pabandė įgyvendinti neklasinės visuomenės sukūrimo įdėją.

Marksas ir Engelsas nebuvo aiškiai pareiškę, ar darbininkų klasė turi perimti valstybės valdymą taikiu būdu, pasiekusi pergalę demokratiškuose rinkimuose, ar turi veržtis į valdžią beatodairiškai, per revoliucinį perversmą. Daugelis Vakarų Europos socialistinių partijų lyderių buvo demokratijos šalininkai, tuo labiau kad jau gana ilgą laiką dalyvavo savo valstybių parlamentų darbe ir taip galėjo atstovauti darbininkijos interesams.

Lenino vadovaujamų bolševikų sekmė Rusijoje sukėlė skilimą visame socialistiniame sąjūdyje. Revoliucinio kelio šalininkų socialistų partijose atsirado labai daug, tačiau ne mažiau buvo ir socialistų, nusistačiusių prieš perversmų organizavimą ir pasiryžusių siekti valdžios tik demokratiniais rinkimais. Pirmieji įvardijo save komunistais ( lot. Commune – tai, kas bendra), o pastarieji ir toliau save vadino socialistais demokratais (sutrumpintai socialdemokratais).

Atsiradusi XIX a. socialdemokratija buvo tai, kas dar vadinama demokratiniu socializmu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 947 žodžiai iš 3151 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.