Socializmas2
5 (100%) 1 vote

Socializmas2

Socializmas (lot. Socialis – visuomeninis): visuomeninės raidos aukščiausios pakopos – komunizmo fazė prasidedanti po pereinamojo laikotarpio iš kapitalizmo į socializmą. Socializmo pagrindą sudaro visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, darbo žmonių valdžia ir visuomenės raidos planavimas liaudies gerovės didinimo ir kiekvieno visuomenės nario visokeriopo tobulėjimo interesais. Socializmo ek. Sistemos gamybos ir negamybos sferos daugiausia priklauso nuo socialistinės nuosavybės santykių ir visuomeninių gamybos fondų. Kai kuriose socialistinėse šalyse, kur socializmas dar nesukurtas, yra ir privačios nuosavybės- smulkiųjų gamintojų darbo įrankių

( ypač žemės ūkyje, paslaugų sferoje). Socializmo ekonomikos dėsniai veikia per planingo liaudies ūkio valdymo sistemą. Materialiniu ir moraliniu suinteresuotumu pagrįstas paskirstymas pagal darbą padeda vienodinti soc. visuomenės kolektyvų ir pavienių darbuotojų materialinius interesus, veiksmingai įtraukti darbo žmones į valdymą bei panaudoti vidinius išteklius, plečiant soc. lenktyniavimą. Socializmo socialinei ekonominei santvarkai būdingas draugiškų klasių – darbininkų ir valstiečių – ir kilusios iš jų liaudies inteligentijos bendradarbiavimas, pagrįstas darbo veiklos visuom. Pasidalijimu, bendrais interesais ir visuomenės pažangos tikslais. Socialiniai skirtumai tarp jų, kintant visuomenės socialinei struktūrai nyksta.

Tiek socialiniams politiniams, tiek bendriesiems ekonominiams socialiniams kūrimo ir plėtojimo procesams vadovauja naujo tipo valst. Valdžia. Iš pradžių, nugalėjus soc. revoliucijai, įvedama prol. diktatūra. Likvidavus išnaudotojų klases, kuriant brandaus socializmo visuomenę, ji tampa socialistine visos liaudies valstybe. Socializmas pirmą kartą istorijoje sudaro palankiausias sąlygas nacijų ir tautybių lygiateisiškumui, objektyviam jų polit., ek., kult. Lygio suartėjimui, moterų ir vyrų teisės visose (valstybinio, kultūrinio, ekonominio) gyvenimo sferose sulyginimui. Soc. visuomenei vadovauja ir jos veiklą reguliuoja proletarinė marksistinė lenininė partija. Jai priklausi politiškai sąmoningiausi darbininkai, koop. Valstiečiai ir inteligentai, ji savo politika įtvirtina socialistinį gamybos būdą ir socialistinę gyvenseną, kryptingu ir sistemingu idėjiniu auklėjimu ugdo visuomenės narius patriotus ir internacionalistus.

Brandaus soc. visuomenei būdinga materialinės techninės komunizmo bazės kūrimas, socialistinio ūkio sistemos pranašumų jungimas su moksl. techn. laimėjimais, intensyvi išplėstinė reprodukcija, sistemingas liaudies gerovės kėlimas ir visokeriopas asmenybės tobulinimas. Didėja socialinis visuomenės susitelkimas, vis plačiau darbo žmonės įtraukiami į gamybos ir visuomenės reikalų valdymą.

Socializmas ir komunizmas , kaip kom. Visuomenės ek. formacijos II fazė, yra tos pačios socialinės prigimties , remiasi visuomenine gamybos priemonių nuosavybe. Socializmas komunizmu tampa, visiškai subrendus jo elementams , jiems toliau evoliucionuojant. Socializmo kūrimas ir virtimas komunizmu Tarybų Sąjungoje remiasi kūrybine TSKP veikla, bendradarbiavimu su kt. marks. prol. Partijomis moksliniu komunizmo teorijų pagrindu. Mokslinis komunizmas tiria socialines ir politines kapitalizmo žlugimo ir komunizmo pergalės aplinkybes. Jis atskleidžia ekonomines kapitalizmo žlugimo prielaidas.

Pirmą kartą socializmas buvo sukurtas TSRS XXa. 4- dešimtmečio viduryje , po Spalio revoliucijos įvedus prol. diktatūrą ir mašininės gamybos pagrindu planingai socialistiškai pertvarkius svarbiausias liaudies ūkio šakas , t. y. industrializavus žemės ūkį ir įgyvendinus kultūrinę revoliuciją t. y. naujausiems pasaulio kultūros ir mokslo laimėjimams tapus prieinamiems liaudžiai. Po II pasaulinio karo, toliau stiprėjant bendrajai kapitalizmo krizei, susikūrė pasaulinė socializmo sistema; jos ekonomikos pagrindas yra pasaulinė socialistinio ūkio sistema.

1959 m. TSKP XXI suvažiavimas paskelbė visišką socializmo pergalę Tarybų Sąjungoje , 1971- XXIV suvažiavimas – brandžios socialinės visuomenės sukūrimą. Soc. Visuomenė, sparčiai plėtodama gamybines jėgas, mokslą ir techniką, šalindama esminius socialinius ekonominius skirtumus , yra įgyvendinusi visišką darbingų gyventojų užimtumą, sudaro galimybes visuomenės mastu racionaliausiai naudoti materialinius išteklius ir gamybinius pajėgumus, kiekvienam jos nariui dirbti pagal sugebėjimus ir būti atlygintam pagal savo darbo rezultatus, visokeriopai tobulinti savo asmenybę. Socialistinė ekonominė integracija padeda ir kitoms socialistinėms šalims sėkmingai kurti socialistinę visuomenę.

Visuomenės ek. minties kryptis apėmusi utopinio socializmo teorijas, vėliau išsivysčiusi į mokslinę socialinės visuomenės kūrimo teoriją ir tapusi marksizmu – leninizmu , tai filosofinių, ekonominių ir socialinių politinių pažiūrų sistema, sudaranti darbininkų klasės ir jos avangardo komunistų ir darbininkų partijų pasaulėžiūrą; mokslas tiriantis pažinimą ir revoliucinį pertvarkymą, visuomenės ir gamtos raidos , žmogaus mąstymo dėsnius, išnaudotojiškos santvarkos nuvertimo ir komunizmo sukūrimo būdus.

Marksizmas atsirado XIX a. 5 dešimtmetyje. Jo atsiradimą lėmė visuomenės raidos poreikiai
proletariato prabudimas politinei kovai, didieji gamtos mokslų atradimai, istorijos ir socialinių tyrimų rezultatai. Visuomenės minčiai gyvenimas iškėlė uždavinį parengti mokslinę teoriją , kuri galėtų atsakyti į aktualiausius visuomenės klausimus. Šį uždavinį išsprendė K. Marksas ir F. Engelsas. Tiesioginiai teoriniai marksizmo šaltiniai buvo XVIII a. pab. ir XIX a. pradžioje klasikinė vokiečių filosofija, klasikinė politinė ekonomija ir utopinis socializmas.

Giliai ir visapusiškai išanalizavę tikrovę ir pasirėmę pozityviomis gamtos ir visuomenės mokslų žiniomis, Marksas ir Engelsas įrodė, kad materializmas gali tapti mokslinis ir nuoseklus tik tapęs dialektinis, o dialektika mokslinė gali pasidaryti tik atsisakiusi idealizmo ir tapusi materialistine. Klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos kūrėjai (A.Smitas,D.Rikardas) pripažino , kad žmogaus darbas yra vienintelis vertės šaltinis , bet kapitalizmas jiems atrodė santvarka, atitinkanti žmogaus prigimtį. Socialistai utopistai ( Š.Furjė , K.Sen-Simonas , R.Ovenas ) kritikavo kapitalizmo negeroves, teisingai įžvelgė kai kuriuos konkrečius būsimos socialistinės santvarkos bruožus. Restauracijos laikotarpio pranc. istorikai atrado,jog antigonistinėje egzistuoja klasės ir jų kova. Tačiau tik marksizmas atskleidė kapitalizmo atsiradimo ir jo raidos dėsnius, įrodė jo žlugimo, proletariato diktatūros sukūrimo, išnaudotojiškos santvarkos panaikinimo ir socializmo neišvengiamumą.

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 930 žodžiai iš 1596 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.