Sociokultūrinis darbas bendruomenėje
5 (100%) 1 vote

Sociokultūrinis darbas bendruomenėje

112131

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE 4

1. 1. Bendruomenės samprata ir jos įtaka individo socializacijai 4

1. 2. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje principai 5

1. 3. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje metodai 7

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos. Visi šie pokyčiai teikia žmonėms naujų galimybių, bet ir sukelia tam tikrų sunkumų: nelengva tokioje kaitoje užčiuopti prasmingumą, imtis kūrybinės veiklos, formuluoti asmeninius, šeimos ir bendruomenės tikslus. R.Grigas (2000) akcentuoja dar ir sovietinio palikimo Lietuvoje požymius, trukdančius susigaudyti pasaulio siūlomose naujovėse ir pasirengti jas tinkamai išnaudoti: 1) polinkis skaidytis, o ne jungtis; 2) seno griovimas, o ne pritaikymas naujam panaudojimui; 3) polinkis kritikuoti, o ne siūlyti; 4) polinkis girdėti tik save (monologinė kultūra). Būtent kultūrinis ir švietėjiškas darbas bendruomenėse galėtų padėti atsisakyti šio negatyvaus paveldo.

Šiuolaikiniai pokyčiai pasaulyje stipriai veikia ir žmonių kultūrą bei pasaulėjautą. Pasaulis tampa vis spalvingesnis ir liberalesnis: kultūros, žinios, požiūriai, nuomonės, idėjos nuolat pinasi, kinta, atsiranda ir išnyksta. To pasėkoje neretai pasaulėžiūra tampa panaši į mozaiką, sudarytą iš „visuotinai pripažintų tiesų“, stereotipų, įvaizdžių ir šabloniškų sąvokų. Keičiasi ir žmogaus gerovės supratimas. Jeigu anksčiau gerovė buvo skaidoma į atskiras sritis(ekonominę, socialinę, kultūrinę, švietimo, sveikatos ir pan.), tai šiandien pripažįstama, kad šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad vertinant ir plėtojant žmonių gerovę turi būti suprantamos integraliai. Vien deramos finansinės pajamos neužtikrina bendruomenės žmonių gerovės, nes jiems gali trūkti socialinių paslaugų, kultūros galimybių. Todėl bendruomenės veiklos plėtra, paremta ne įsivaizduojamai, o konkrečiais bendruomenės poreikiais, orientuota į žmogų, o ne į institucijas, gali prisidėti prie žmonių gerovės realizavimo (Bendruomenės plėtra, 2004, p. 23).

Švietimo tikslas – suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Šiame darbe analizuosime, kaip sociokultūrinis darbas bendruomenėse gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.

1. SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE

1. 1. Bendruomenės samprata ir jos įtaka individo socializacijai

Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų bendruomenės apibrėžimų. V.Baršauskienė, I.Leliūgienė (2001) bendruomenę apibrėžia kaip žmonių grupę, kuri turi bendras naudojimo vertybes, aptarnavimo įstaigas (seniūnija, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos ir kt.) ir gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimas, gyvenvietė, mikrorajonas). Taigi bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso. Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes.

Todėl bendruomenės gali vienyti:

1) bendraminčius, panašaus likimo žmones (skautų bendruomenė, tikinčiųjų bendruomenė, priklausomybę turinčių asmenų artimųjų bendruomenė);

2) žmones, priklausančius ir palaikančius ryšius su tam tikra institucija (mokyklos bendruomenė, bažnyčios bendruomenė);

3) žmones turinčius tokią pat negalią (cukriniu diabetu sergančiųjų, aklųjų);

4) šalyje gyvenančios etninės mažumos narius (žydų, lenkų, baltarusių, romų);

5) žmones, gyvenančius toje pačioje teritorijoje (kaimo, miestelio, didelio miesto mikrorajono).

Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės gyvenimo sąlygas. Bendruomenė yra ta institucija, kuri gali apjungti vietinį ir globalinį visuomenės vystymosi ir tobulėjimo aspektus. Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų (Johnson C., 1998).

Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė, jos pradėjo kurtis tik prieš dešimtmetį. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę per tūkstantį bendruomenių centrų. Lietuvoje pirmasis aktyvią veiklą pradėjo Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras, įsteigtas 1994 metais ir tais pačiais metais tapęs Tarptautinės bendruomenės federacijos nariu. (www.bendruomenes.lt).

Kadangi bendruomenės sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje apibūdinti, teritorinę bendruomenę galima nagrinėti kaip socialinę, kuriai būdingos socialinės aplinkos problemos. Dalyvavimas bendruomenės veikloje teigiamai įtakoja individo socializacijos procesą, kadangi bendruomenės veikla pasižymi:

• integralumu – visybišku (bendru) požiūriu į socialinius, kultūrinius, ekonomikos ir aplinkos veiksnius;

• įvairove – skirtingų interesų ir poreikių bendruomenėje pripažinimu ir
inimu – pastangomis plėtoti žmonių gebėjimą atvirai, savarankiškai ir iniciatyviai veikti savo bendruomenėje (Bendruomenės plėtra, 2004)

Teritorinės bendruomenės filosofija yra grindžiama nuostata, kad jos nariai patys gali ir privalo iškelti bendruomenės problemas, išskirti prioritetus, panaudoti turimus išteklius savo pačių problemoms spręsti. Kita vertus, bendruomenę galima analizuoti kaip mikrosociumą – artimiausią žmogui erdvę ir socialinę aplinką, betarpiškai veikiančią jo vystymąsi (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Socializacija – tai visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius (Jovaiša L., 2003).Socializacijos sąvoka apima keletą aspektų:

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo, kaip visuomenės nario, raidą.;

• socializacija nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai.;

• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu (Leliūgienė I, 1997).

Bendruomenės uždavinys – „vertybių sudaiktinimas“, tai yra žmogaus formavimas Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). V.Jovaiša (2003) pažymi, kad formuoti žmogų – tai išvesti jį iš chaoso, suteikti jam pavidalą, jį tobulinti. Šie teiginiai dar kartą patvirtina, kad individo dalyvavimas bendruomenės veikloje gali teigiamai įtakoti jo socializacijos procesą.

. Švietėjiška veikla, organizuojama bendruomenėse, mažina įvairių socialinių grupių socialinę atskirtį. Aktualiausios socialinės atskirties grupės yra: 1) neįgalieji; 2) ilgalaikiai bedarbiai; 3) asocialūs asmenys; 4) mažas pajamas gaunančios šeimos; 5) asmenys, iškritę iš švietimo sistemos. Dažniausiai bendruomenėse organizuojama tokia švietėjiška veikla: 1) stovyklos ar dienos centrai socialiai remtinų tėvų vaikams; 2) pagalbos ir gerumo akcijos; 3) tėvų švietimas; 4) renginiai šeimoms; 5) bendruomenių forumai; 6) trečiojo amžiaus universitetai (Tamošiūnas T, 2003).

Apibendrintai galima teigti, kad bendruomenė gali įtakoti žmogaus socializaciją edukaciniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu. Kadangi bendruomenės jungia žmones, turinčius bendrus interesus, todėl norint kryptingai organizuoti bendruomenės veiklą, išryškėja būtinybė ištirti bendruomenės narių interesus.

1. 2. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje principai

Bendruomenė daro įtaką savo nariams ir tuo pačiu atveria plačias galimybes sprendžiant jų problemas ir tenkinant jų poreikius. Todėl ypač svarbu pažinti bendruomenę, kad būtų galima joje efektyviai dirbti panaudojant bendruomenės narių galimybes.

Socialinio edukacinio darbo organizatoriams pažinti bendruomenę gali padėti tokių charakteristikų identifikavimas (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001):

• bendruomenės ribų suvokimas;

• žinios apie bendruomenės funkcijas;

• žinios apie bendruomenės bruožus.

Bendruomenės sistema gali būti pačių įvairiausių formų, kurios visos yra labai svarbios socialiniame darbe. Visos jos įtakoja sąveiką tarp individų, šeimų ir mažų grupių. Nustatant bendruomenės ribas gali padėti žemėlapių sudarymas. Žemėlapyje nurodomos pagrindinės mažmeninės ir didmeninės prekybos vietos, sunkiosios ir lengvosios pramonės objektai, mokyklos, bažnyčios, kitos kultūros institucijos, tautinių mažumų rajonai, vietos, kuriose gyvena etninės ir socialinės grupės. Dauguma bendruomenių turi ryšių su struktūromis ir sistemomis už bendruomenės ribų.

Galima išskirti tokias bendruomenės funkcijas (Johnson L.C., 2001):

• gamyba – paskirstymas –vartojimas;

• socializacija;

• socialinė kontrolė;

• socialinis dalyvavimas;

• tarpusavio parama.

Bendruomenės, kurios gerai atlieka savo funkcijas ir patenkina žmonių poreikius, pasižymi tokiomis savybėmis (Johnson L.C., 2001):

• egzistuoja bent jau pirminiai ryšiai;

• jos yra palyginti autonomiškos;

• jos pajėgios kovoti su problemomis ir sujungti žmogiškuosius išteklius toms problemoms spręsti;

• ryškus valdžios pasiskirstymas;

• piliečiai turi bendruomenei įsipareigojimų;

• piliečių dalyvavimas yra galimas ir skatinamas;

• jos yra daugiau homogeninės nei heterogeninės;

• jos turi numačiusios būdus konfliktams įveikti.

Suklasifikuoti bendruomenių sunku dėl egzistuojančių skirtumų ir daugybės skirtingų kintamųjų. Galima tik pažymėti tris sritis, kurios yra svarbiausios nustatant bendruomenės bruožus – tai: dydis; bendruomenės vidaus prigimtis; socialiniai – kultūriniai ypatumai. L.C.Johnson (2001) išskiria keturis bendruomenių tipus pagal dydį: mažas miestas (15 – 20 tūkst. gyv.), mažas rajono centras (8 – 20 tūkst. gyv.), kaimo bendruomenė (iki 10 tūkst. gyv.) ir rezervato bendruomenė. Nustatant bendruomenės prigimtį renkama informacija siekiant identifikuoti esamą socialinę sąveiką bendruomenės viduje, numatyti galimą poveikį bendruomenei ar iš bendruomenės pusės, bendruomenės išteklius, jos vertikalius ir horizontalius ryšius. Turint tokią informaciją galima identifikuoti bendruomenės stipriąsias ir silpnąsias puses.

Viena pirmųjų Lietuvoje savo veiklą pradėjusi Kauno miesto Petrašiūnų
bendruomenė 2004 m. išleido knygą „Bendruomenės plėtra“, kurioje akcentuoja tokius bendruomenės plėtros principus:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1491 žodžiai iš 2941 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.