Sociokultūrinis darbas bendruomenėje
5 (100%) 1 vote

Sociokultūrinis darbas bendruomenėje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE 4

1. 1. Bendruomenės samprata ir jos įtaka individo socializacijai 4

1. 2. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje principai 5

1. 3. Sociokultūrinio darbo bendruomenėje metodai 7

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos. Visi šie pokyčiai teikia žmonėms naujų galimybių, bet ir sukelia tam tikrų sunkumų: nelengva tokioje kaitoje užčiuopti prasmingumą, imtis kūrybinės veiklos, formuluoti asmeninius, šeimos ir bendruomenės tikslus. R.Grigas (2000) akcentuoja dar ir sovietinio palikimo Lietuvoje požymius, trukdančius susigaudyti pasaulio siūlomose naujovėse ir pasirengti jas tinkamai išnaudoti: 1) polinkis skaidytis, o ne jungtis; 2) seno griovimas, o ne pritaikymas naujam panaudojimui; 3) polinkis kritikuoti, o ne siūlyti; 4) polinkis girdėti tik save (monologinė kultūra). Būtent kultūrinis ir švietėjiškas darbas bendruomenėse galėtų padėti atsisakyti šio negatyvaus paveldo.

Šiuolaikiniai pokyčiai pasaulyje stipriai veikia ir žmonių kultūrą bei pasaulėjautą. Pasaulis tampa vis spalvingesnis ir liberalesnis: kultūros, žinios, požiūriai, nuomonės, idėjos nuolat pinasi, kinta, atsiranda ir išnyksta. To pasėkoje neretai pasaulėžiūra tampa panaši į mozaiką, sudarytą iš „visuotinai pripažintų tiesų“, stereotipų, įvaizdžių ir šabloniškų sąvokų. Keičiasi ir žmogaus gerovės supratimas. Jeigu anksčiau gerovė buvo skaidoma į atskiras sritis(ekonominę, socialinę, kultūrinę, švietimo, sveikatos ir pan.), tai šiandien pripažįstama, kad šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad vertinant ir plėtojant žmonių gerovę turi būti suprantamos integraliai. Vien deramos finansinės pajamos neužtikrina bendruomenės žmonių gerovės, nes jiems gali trūkti socialinių paslaugų, kultūros galimybių. Todėl bendruomenės veiklos plėtra, paremta ne įsivaizduojamai, o konkrečiais bendruomenės poreikiais, orientuota į žmogų, o ne į institucijas, gali prisidėti prie žmonių gerovės realizavimo (Bendruomenės plėtra, 2004, p. 23).

Švietimo tikslas – suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Šiame darbe analizuosime, kaip sociokultūrinis darbas bendruomenėse gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.

1. SOCIOKULTŪRINIS DARBAS BENDRUOMENĖJE

1. 1. Bendruomenės samprata ir jos įtaka individo socializacijai

Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų bendruomenės apibrėžimų. V.Baršauskienė, I.Leliūgienė (2001) bendruomenę apibrėžia kaip žmonių grupę, kuri turi bendras naudojimo vertybes, aptarnavimo įstaigas (seniūnija, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos ir kt.) ir gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimas, gyvenvietė, mikrorajonas). Taigi bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso. Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes.

Todėl bendruomenės gali vienyti:

1) bendraminčius, panašaus likimo žmones (skautų bendruomenė, tikinčiųjų bendruomenė, priklausomybę turinčių asmenų artimųjų bendruomenė);

2) žmones, priklausančius ir palaikančius ryšius su tam tikra institucija (mokyklos bendruomenė, bažnyčios bendruomenė);

3) žmones turinčius tokią pat negalią (cukriniu diabetu sergančiųjų, aklųjų);

4) šalyje gyvenančios etninės mažumos narius (žydų, lenkų, baltarusių, romų);

5) žmones, gyvenančius toje pačioje teritorijoje (kaimo, miestelio, didelio miesto mikrorajono).

Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės gyvenimo sąlygas. Bendruomenė yra ta institucija, kuri gali apjungti vietinį ir globalinį visuomenės vystymosi ir tobulėjimo aspektus. Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų (Johnson C., 1998).

Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė, jos pradėjo kurtis tik prieš dešimtmetį. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę per tūkstantį bendruomenių centrų. Lietuvoje pirmasis aktyvią veiklą pradėjo Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras, įsteigtas 1994 metais ir tais pačiais metais tapęs Tarptautinės bendruomenės federacijos nariu. (www.bendruomenes.lt).

Kadangi bendruomenės sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje apibūdinti, teritorinę bendruomenę galima nagrinėti kaip socialinę, kuriai būdingos socialinės aplinkos problemos. Dalyvavimas bendruomenės veikloje teigiamai įtakoja individo socializacijos procesą, kadangi bendruomenės veikla pasižymi:

• integralumu – visybišku (bendru) požiūriu į socialinius, kultūrinius, ekonomikos ir aplinkos veiksnius;

• įvairove – skirtingų interesų ir poreikių bendruomenėje pripažinimu ir
inimu – pastangomis plėtoti žmonių gebėjimą atvirai, savarankiškai ir iniciatyviai veikti savo bendruomenėje (Bendruomenės plėtra, 2004)

Teritorinės bendruomenės filosofija yra grindžiama nuostata, kad jos nariai patys gali ir privalo iškelti bendruomenės problemas, išskirti prioritetus, panaudoti turimus išteklius savo pačių problemoms spręsti. Kita vertus, bendruomenę galima analizuoti kaip mikrosociumą – artimiausią žmogui erdvę ir socialinę aplinką, betarpiškai veikiančią jo vystymąsi (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Socializacija – tai visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius (Jovaiša L., 2003).Socializacijos sąvoka apima keletą aspektų:

• socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo, kaip visuomenės nario, raidą.;

• socializacija nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai.;

• socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu (Leliūgienė I, 1997).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 896 žodžiai iš 2941 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.