Sociologija
5 (100%) 1 vote

Sociologija

1121314151

Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Tai mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingą visuomenės realybės sferą, kurią tirinėja pagal specifinius būdingus tam mokslui dėsnius ir dėsningumus.

Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Soc reiškinį ar procesą sukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialinei grupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas.

Sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai, socialinė elgsena. Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių slgesiu. Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančių elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė.

Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektas yra reiškinys ar procesas, į kurį nukreiptas sociologinis tyrimas.

Socialoginių tyrimų dalykas – ta mus dominanti objekto pusė, kuri bus tiriama.

Sociologiniam požūriui į visuomenę būdinga:

1. Demaskavimas – gebėjimas matyti, kas vyksta už tiriamų socialinių struktūrų, socialinių grupių fasadų. Sugebėjimas apnuoginti socialines sistemas, parodant tai, ką jos slepia.

2. Nepagarbumas – sociologas turi blaiviai ir kritiškai vertinti situacijas, negarbinti visuomenėje pripažįstamų vertybių, tiesų.

3. Reliatyvizmas – geografinis ir socialinis mobilumas modernioje visuomenėje reiškia galimybes įvairiai traktuoti pasaulį.

4. Kosmopolitizmas – sociologas turi teisę domėtis ne tik savo šalies, bet ir kitų šalių socialiniais reiškiniais.

Sociologinė vaizduotė – tai galėjimas matyti asmeninį žmonių gyvenimą ir jų polinkius platesneme istoriniame ir socialiniame kontekste. Ji turi būti trimatė:

Istorinis matmuo – suvokti reiškinį istoriškai;

Antropologinis matmuo – gebėti objektyviai vertinti įvairių žmogaus gyvenimo organizavimo formų įvairovę;

Kritinis matmuo – susijęs su raidos galimybėmis, ateities alternatyviais variantais, nes visuomenėje mes pasmerkti paklusti jėgoms veikiančioms kaip gamtos dėsniai, kuriuos telieka pažinti ir pritaikyti savo reikmėms ir tikslams.

Sociologijos moksle kaip ir kitose moksluose pagrindiniai komponentai yra žinios ir jų gavimo priemonės. Sociologinės žinios apima metodologines žinias ir žinias apie dalyką.

Metodologinės žinios apima pasaulėžiūros ir metodologinius principus, mokymą apie sociologijos dalyką, žinias apie metodus, jų rengimą ir taikymą apie sociologines žinias, jų formas, tipus ir lygius, žinias apie sociologinio tyrimo procesą, jo struktūrą ir funkcijas.

Žinios apie dalyką – tai specialiai sukurtos klasifikacijos ir tipologijos, konceptualūs arba matematiniai metodai, hipotezės ir teorijos, statistiniai duomenys.

Sociologijoje naudojami atskirų mokslų metodai (stebėjimas, apklausos) ir bendrieji mokslų metodai (statistiniai).

Metodai sociologijoje – tai priemonės mokslinėms žinioms apie socialinę realybę gauti ir sisteminti, apima pažintinės (tyrinėjimo) veiklos principus, reguliatyvines normas arba taisykles veikimo būdų visumą, tvarką. Veikimo priemonių ir būdų nuoseklumas vadinamas procedūra, kri yra bet kurio metodo neatskiriama dalis.

Metodika – tai metodo, o tuo pačiu ir pricedūros realizavimas praktikoje. Ji gali būti originali, naudojama tiktai viename tyrime, arba standartinė (tipinė), naudojama daugelyje tyrimu.

Tyrimo technika – tai metodo realizavimas paprasčiausių operacijų lygmenyje: duomenų rinkimo, apdorojimo, anketos parengimo technika.

Priklausomai nuo žinių lygio, sociologiniai tyrinėjimai skirstomi į:

Teorinius tyrinėjimus – orentuotus į teorinių teiginių patikrinimą remiantis empirika (faktais) ir tų teorinių teiginių išvystymu, sukuriant teorijas.

Empirinius tyrinėjimus – orentuotus į konkretaus socialinio reiškinio tyrimą ir praktinių rekomendacijų parengimą.

Sociologinė žinios atlieka dvi funkcijas: Socialinės realybės aiškinimo ir jo pertvarkymo funkciją. Teorinis tyrimas gali ne tik paaiškinti socialinę realybę bet ir pasiūlyti jos pertvarkos būdą. Empirinis tyrimas diagnozuoja socialinio reiškinio „ligą“ ir siūlo būdą jai gydyti, pateikdamas rekomendacijas. Empirinis būdas apjungia savyje teorines žinias, reikalingas išankstinei tiriamo socialinio objekto (reiškinio analizei ir gautų rezultatų apibendrinimui.

Metodologoniai tyrinėjimai priskiriami bet kokiam žinojimo lygmeniui ir vyksta tiek fundamentaliosios sociologijos rėmuose, tiek taikomosios.

Sociologiniai tyrimai susideda iš tryjų stadijų:

1) Metodologinė – susijusi su tyrimo programos rengimu

2) Empirinė, susijusi su empirinių duomenų gavimu. Tai lauko tyrimas, darbas su objektu, sociologinės informaijos rinkimas, jos apdorojimas ir analizė.

3) Teorinė, susijusi su teorinių žinių gavimu, tipologijų kūrimu (konstravimu), sociologinių teorijų formavimu ir tobulinimu.

Sociologiniai tyrinėjimai skirti tyrinėti įvairių socialinių bendrijų funkcionavimo ir vystymosi ypatumus bei dėsningumus, žmonių tarpusavio sąveikos pobūdį ir būdus, jų bendrą
veiklą.

Socialiniai tyrinėjimai tyrinėja konkrečias socialinių dėsningumų socialinės žmonių tarpusavio sąveikos formas ir sąlygas: ekonomines, politines, demografines t.y. kartu su specifiniu dalyku (ekonomika, politika, gyventojai) tiria žmonių tarpusavio sąveikos aspektą.

Socialinių tyrimų rūšys:

Socialiniai – ekonominiai,

Socialiniai – politiniai

Socialiniai – psichologiniai tyrinėjimai.

Socioliginių žnių struktūros apibendrinta forma:1. Metodologinės žinios;

2. Žinios apie dalyką;

3. Metodai;

4. Tyrimai.Makrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusavio sąveikoje, o mikrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį. Kasdieninis žmonių elgesys vyksta konkrečių socialinių sistemų, struktūrų ir institutų rėmuose. Šiuo požiuriu skiriami keturi socialoginės analizės lygiai: tarpasmeninis, grupės, visuomenės ir pasaulinės sistemos.

Socialinės sociologijos funkcijos:

1. Pažintinė – visoms struktūroms užtikrina naujų žinių apie skirtingas socialines gyvenimo sferos gausinimą atskleidžia socialinio visuomenės vystymosi dėsningumus ir perspektyvas, apibendrina faktinę medžiagą, teikia mokslui informaciją.

2. Taikomoji – suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vystymą, mažinant socialinę įtampą visuomenėje, socialinių krizių atsiradimą ir pasekmes.

3. Sociologinės prognozės – teikia ir grindžia galimų sprendimų alternatyvas bei jų tykimybinius nukrypimus, ilgalaikes pasekmes. Padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas.

4. Socialinio planavimo – padeda racionaliau planuoti įvairių gyvenimo sferų vystymą.

5. Ideologinė funkcija – rezultatai panaudojami siekiant tam tikrų tikslų arba juos įtvirtinant.

6. Humanistinė – padeda žmonių, įvairių socialinių grupių, bendruomenių geresniam tarpusavio supratimui, konfliktų ir krizių vertinimui.

Sociologija turi ryšių su kitais mokslais:

Antropologija – mokslas apie žmogų, jo vystymosi įpatumus, elgesio pokyčius.

Demografija – tiria gyventojų skaičių, sudėtį, dinamiką ir jų priklausomybę nuo gimstamumo, mirtingumo ir migracijos, o tai turi įtakos socialinių grupių sudėčiai, jos elgesiui, tarpusavio sąveikai.

Ekonomikos mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą.

Politikos mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą bei įgyvendinimą, panaudojant politinę galią ir valdžią.

Sociolizacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostataws, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos procesas sąlygotas mūsų biologinės prigimties ir kultūros. Socialinio gyvenimo šaltiniai: kalba įgūdžiai, elgesio taisyklės, siekiai, vaidmenys ir padėtys. Socializacijoje sociologija skiria du procesus – tai kultūros ir savęs atskleidimas. Individo socializacija tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės.

Pirminė socializacija – tai perėjimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Skiriami du jos modeliai:

Socializacijos slopinant bruožai yra vaiko paklusnumas, baimės už blogą elgesį, apdovanojimai, komandos. Čia pagrindinis vaidmuo tenka suaugusiam, nes vaikas žiūri ko nori suaugusysis.

Socializacijos dalyvaujant bruožai yra atsidėkojimas už gerą elgesį, apdovanojimai, vaiko savarankiškumas, bendravimas. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri ko vaikas nori.

Antrinės socializacijos tipai:

Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymad jį atlikti.

Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos dalis, trunkanti visą gyvenimą.

Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito.

Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese: šeima, bendraamžių grupės, mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės.

Socialinė struktūra – tai socialinės sąveikos ir nuolatinių ryšių (santykių) veikimo būdas. Pagrindiniai spcialinės struktūros komponentai:

Socialinė padėtis – tai individo užimama pozicija visuomenėje. Žmogaus padėtis visuomenėje lemia net jo dvasinę būseną ir sveikatą. Padėtys visuomenėje:

1. Gautoji padėtis nepriklauso nuo individo asmeninių pastangų;

2. Įgytoji padėtis, kurią individas sąmoningai renkasi ir deda pastangas jai pasiekti

3. Pagrindinė padėtis apibrėžia žmogų socialiai (profesija).

Socialinis vaidmuo – tai elgesys, kuriuo tikimasi iš tam tikrą socialinę padėtį užimančio žmogaus, kuris priklauso nuo individo charakterio ir temperamento pagrindu susiformausių būdo bruožų.

Vaidmenų rinkinys tai – tai vaidmenys susiję su viena socialine padėtimi.

Vaidmens įtampa – tai sunkumai, kylntys dėl skirtingų lūkesčių ir reikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui.

Vaidmenų konfliktas – tai padėtis, kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis (dirbanti mažamečių vaikų motina).

Vaidmenų apibūdinimo charakteristikos: emocianalumas, gavimo būdas, apimtis, formalizavimas, motyvavimas.

Socialinė grupė – tai, kai atlikdami vaidmenis žmonės sueina į socialinius ryšius. Kai šie
pastoviais ir ilgalaikiais, susikuria socialinė grupė.

Institutas – tai pastovi bendros žmonių veiklos organizavimo forma. Jo paskirtis – enkinti kurį nors svarbų, socialinį poreikį: šeimos, ekonomikos, politikos, religijos ir išsimokslinimo.

Socialinė grupė – tai visuma sąveikaujančių žmonių, kuriė yra tos visumos nariai. Socialinės grupėe elementai:

Nariai. Individas priklauso grupei tik kaip atliekantis socialinį vaidmenį.

Vienijantys veiksniai – tai vertybės, sudarančios grupės egzistavimo dvasinį ir materialinį pagrindą.

Uždaviniai įprasmina grupės egzistavimą.

Grupės (klasifikuojamos) būna:

Pirminės – mažos, grindžiamos asmeniniais ryšiais, neformaliais lūkesčiais.

Antrinės – didesnės, grindžiamos beasmeniniais ryšiais, formaliais lūkesčiais.

Instrumentinės – kuriamos tam tikram darbui atlikti.

Ekspresyvinės – emocinaims poreikiams tenkinti.

Ingoups and outgroups.

Kiekviena grupė – unikali. Vidiniai grupės procesai:komunikacija ir valdžia,

spaudimas jos nariams,

vaidmenų formavimas ir paskirstymas,

pašalinimo iš grupės mechanizmas,

lyderystė,

dykinėjimas

asmeninių ir kolektyvo interesų susikirtimas,

grupinis mąstymas,

prisitaikymas prie grupės normų.Socialinė organizacija – tai didelė socialinė grupė, siekianti tam tikrų tikslų. Ji kuriama kaip visuomeninių uždavinių sprendimo instrumentas, tikslų siekimo priemonė ir formuojasi kaip žmonių bendrija ty kaip socialinių grupių, statusų, normų, lyderiavimo, susitelkimo – konfliktiškumo santykių visuma.

Socialinės organizacijos evoliucija – nuo tradicinės prie biurokratinės organizacijos.

Veberis suformulavo biurokratinės organizacijos bruožus, kurie atskiria ją nuo tradicinės organizacijos:

Darbo pasidalijimas (tradicinėje organizacijoje darbo pasidalijimo nebuvo);

Valdžios herarchija (biurokratinėje organizacijoje – aiški, o tradicinėje – silpna ir nepastovi);

Griežtų taisyklių buvimas ( biurokratinėje – rašytos, tradicinėje – nerašytos);

Viešo ir prieinamo biuro egzistavimo (renkami ir saugomi visi veiklos dokumentai);

Beasmeniškumas (tradicinėje organizacijoje vyrauja asmeninis paklusnumas vadovui);

Klasifikacija (Tradicinėje organizacijoje tarnybą lemia ištikimybė ir paklusnumas vadovui);

Darbuotojo lojalumas (biurokratinėje organizacijoje – vykdomos taisyklės, o tradicinėje – ištikimybė vadovui).

Biurokratija – socialinė grupė, žmonės dirbantys biure, valdymo sistema, kurioje dominuoja pareigūnai, elgesio būdas paremtas visuotiniu taisyklių taikymu.

Socialinės organizacijos (klasifikavimas) tipai:

Ekonominis (arba gamybinis). Teikia gėrybes ir paslaugas, užsiima prekių gamyba, paslaugų tiekimu, kapitalo kaupimu.

Palaikymo (mokykla, bažnyčia, ligoninė).

Integravimo (teismai, kalėjimai).

Politinis (vyriausybė) – bendras išteklių, žmonių, visuomenės reguliavimas, koordinavimas, kontrolė.

Socialinė stratifikacija – tai socialinių darinių, kurių atstovai naudojasi nevienodu valdžios ir materialinių vertybių, teisių, pareigų ir privilegijų bei prestižo turėjimo lygiu, egzistavimas vienoje ar kitoje visuomenėje. Tai socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygių turto, galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi padėtis perduodama iš kartos į kartą. Yra du socialinės stratifikacijos aiškinimai – funkcionalistinis ir konflikto teorijos.

Funkcionalistų teigimu, socialinę stratifikaciją lemia tam tikros veiklos rūšies vertinimas kiekvienoje konkrečioje visuomenėje ir žmonių nevienodi gabumai. Funkcionalistai teigia, kad stratifikacija yra neišvengiama visuomenės egzistavimo prielaida, ji priskirta teisėtai, kyla iš visuomenės poreikio susitelkti, palengvina optimalų visuomenės ir individo funkcionavimą, rodo bendras socialines vertybes ją formuoja socialiniai poreikiai ir jos sistemos keičiasi lėtai – evoliuciniu keliu.

Konflikto teorijos šalininkai teigia, kad stratifikacija egzistuoja todėl, kad tai naudinga žmonėms, kurie kontroliuoja visuomenės gerybes. Kiekvienoje socialinėje struktūroje žmogiškųjų konfliktų pagrindas yra žmonių siekis perskirstyti valdžią. Stratifikacija formuoja galingos socialinės grupės ambicijas ir kyla iš gupių konflikto ir varžybų. Ji tukdo optimaliam visuomenės ir individo funkcionavimui, todėl visuomenė ir individas kovoja dėl valdžios ir galių perskirtymo, siekdamas gauti sau didesnę dalį. Ekonominės valdžios turėjimas neišvengiamai skatina norą turėti politinę valdžią savo rankose. Stratifikacijos sistemos keičiasi revoliuciniu keliu.

Žmonės skirstomi į nelygias grupes pagal turtą, pajamas, prestižą, socialinę galią ir pagal amžių ir lytį. Kuo aukštesnį statusą užima žmogus tuo labiau jis nepasiekiamas – jį atskiria nuo kitų socialinė erdvė. Žmones skiria: turtas ir pajamos, prestižas ir socialinė galia (galėjimas įgyvendinti savo norus net ir prieš kitų valią, kuri remiasi prievarta, smurtavimu ir įtikinimu). „Statuso pasiekimo“ teorinės mokyklos atstovai pagrindiniais stratifikacijos kriterijais laiko: išsimokslinimą, profesiją, pajamas. Struktūrinio funkcionalizmo šalininkai teigia, kad yra ir kiti veiksniai – tokie kaip autoritetas, gyvenimo būdas,
aplinka. Jungtinis socialinė stratifikacijos modelis nagrinėjamas dar pagrindinių išteklių rūšių pagalba – tai ekonominis, kultūrinis (išsimokslinimas, kalbos vartojimas), socialinį (socialiniai ryšiaiir santykiai), simbolinį (prestižas, reputacija, garbė) kapitalą.

Socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai (rodikliai) susiję su:ekonomine žmonių padėtimi,

darbo pasidalijimu,

valdžios įgaliojimų turėjimo lygiu,

socialiniu prestižu, autoritetu, įtaka.Skiriami neformalūs lyderiai, elitinės grupės, nacionalinės kultūros veikėjai.

Papildomi socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai pasireiškia paslėpta forma, tačiau glaudžiai susiję su pagrindiniais (baziniais) požymiais:

žmonių lyties, amžiaus charakteristikos, susijusios su psichologiniais žmonių įpatumais,

etnonacionalinės priklausomybė,

kultūros, pasaulėžiūros pozicijos,

šeimyniniai santykiai, giminystės ryšiai,

gyvenamoji vieta.

Stratifikasijos sistemų rūšys yra uždarosios ir atvirosios. Uždaroje sistemoje yra sunku pakeisti socialinę padėtį, atviroje – tai padaryti kur kas lengviau. Uždarosios sistemos: vergovė, kastos (baltųjų ir juodųjų bendruomenės gyvena skyrium), luomai (feodaliniai, kai skirtingos priedermės ir teisės viena kitos atžvilgiu), klasės.

Klasės nesiremia teisinėmis ar religinėmis priemonėmis; narystė nėra paremta paveldėta pozicija, apibrėžta teisiškai ar papročiais. Individuali klasinė padėtis įgyta, ne tik gauta gimus. Klasės priklauso nuo ekonominių skirtumų tarp grupių, jų skirtumai atsiranda dėl užmokesčio ir darbo sąlygų nelygybės. K.Marksas teigė, kad klasės – tai grupės žmonių, besiskiriančios savo santykiu su gamybos priemonėmis. Yra savininkai ir gamintojai. Savininkai išnaudoja gamintojus. Tarp šių klasių vyksta nuolatinė kova, ošių klasiųš viduje taip pat nuolat konfliktuojama.

Skiriamos klasės šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje: 1. aukštuomenė, 2. vidurinioje klasė, 3. darbininkų klasė, 4.valstietija. Smulkesnė tiplogizacija: kilmingi turtuoliai, prastos kilmės turtuoliai, aukštesnysis, žemesnysis viduriniosios klasės sluoksniai, aukštesnysis, žemesnysis darbininkų klasės sluoksniai.

Klasinės priklausomybės nustatymo metodai:

Objektyvusis (pagal pajamų dydį, profesiją, išsimokslinimą);

Subjektyvusis (respondentai patys save priskiria vienai ar kitai klasei);

Reputacijų (respondentai prašomi priskirti vienai ar kitai klasei kitus asmenis).

Klasės gyvena skirtingą gyvenimą, nevienodai elgiasi šeimoje, praleidžia laisvalaikį ir ieško pramogų. Aukštesnei klasei prikausantys žmonės gyvena ilgiau. Priklausimas klasei ar sluoksniui nėra amžinas. Individualų ar grupinį judėjimą iš vieno sluoksnio į kitą stratifikacijos sistemoje nusako socialinio mobilumo terminas. Socialinis mobilumas galimas: vertikalus ir horizontalus. Pagrindiniai socialinio mobilumo veisniai yra šeima, turtas ir išsimokslinimas.

Moteriškumo ir vyriškumo stereotipai kiekvienoje visuomenėje suvokiami skirtingai, biologinis skirtingumas atsispindi kultūroje ir skirtinfose visuomenėse paplitę nevienodai ir kinta. Sociolizacijos pagal lytį teorijos:

Indentifikacijos dėka berniukai mokosi vyriško savęs suvikimo, mergaitės – moteriško;

Kultūros perdavimo teorija, kai tevai ir suaugusieji formuoja vaiko elgesį, skatindami tuos elgesio aspektus, kurie laikomi tinkamais vaiko lyčiai, ir slopindami netinkamus;

Savisocializacijos teorija, kai vaikai patys siekia suvokti savo lytinį tapatumą ir stengiasi atitinkamai elgtis, pats formuoja savo savają srereotipinę moteriškumo ir vyriškumo sampratą.

Diskriminuojanti socializacija pagal lytį, kai skirtingos lyties atstovai skirtingai traktuojami.

Lyčių socialinius vaidmenis lemia vaidmenų kultūrinis sąlygotumas ir tradiciniai vaidmenys ir jų kaita.

Vaidmenų diferenciacijos aiškinimai:

Funkcionalistinis teigia, kad darbo pasidalijimas tarp lyčių pagrįstas biologiniu faktu. Skirtingų lyčių asmenys – skirtingų kompetencijų. Šeimoje vyrai sprendžia problemas, o moterys – reguliuoja emocinius santykius.

Konflikto teorijos šalininkų nuomuonė, kad kova tarp lyčių tebevyksta.

Labiausiai pastebima lyčių nelygybė šeimoje, išsimokslinime, karjeroje. Feminizmas – tai moterų judėjimas prieš socialinę moterų diskriminaciją.

Amžius, kai socioplogijos tyrimų objektas, yra besikeičiančios individo socialinės padėtys, kurias veikia fizinio brendimo ir senėjimo procesas. Amžius yra gauta ir pereinamoji socialinė padėtis. Kiekvienoje visuomenėje vienos amžiaus grupės yra galingesnės, turtingesnės nei kitos. Fizinis senėjimas lemia žmogaus socialinę padėtį.

Biologinis amžius yra chronologinis laikas, kuris skaičiuojamas po gimimo ir yra susijęs su tam tikrais neišvengiamais pakitimais organizme. Socialinis amžius – socialiai apibrėžtos gyvenimo ciklo fazės. Biologinis ir socialinis amžius nebūtinai turi sutapti.

Gyvenimo eiga – socialiai apibrėžtas gyvenimo ciklų etapų seka nuo gimimo iki mirties. Žmogaus raidos sąvoka apibūdina procesą nuoseklių pokyčių, įvykstančių per gyvenimą, pradedant apvaisinimu ir baigiant mirtimi. Žmogus pergyvena tam tikrus etapus, kurie socialiai sąlygoti.Visos visuomenės skirsti individus į amžiaus grupes ir nustato svarbiausių
gyvenimo įvykių „tvarkaraštį“. Nevienodai vertinamas gyvenimo etapų skaičius, jų apibūdinimas ir ribos tarp etapų. Perėjimas iš vieno gyvenimo etapo į kitą gali būti laipsniškas arba staigus, nepastebimas ar specialiai pabrėžiamas. Visose visuomenėse kai kurie perėjimai (iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą) yra švenčiami, atliekant tam tikras ceremonijas ir ritualus, kurias sociologai vadina perėjimo ritualais (apeigomis). Jie sureikšmina pasikeitimus mūsų gyvenime.

Keturi svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai yra vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Branda skirstoma į ankstyvaja, viduriniąją ir vėlyvają. Būtent šiuo laikotarpiu įgyjama profesija, sukuriama šeima, žmogus tampa savarankiškas, nepriklausomas ir kartu atsakingas už save ir savo tolesnį gyvenimą. Senatvės pradžia kiekvienoje visuomenėje skirtinga, priklausomai nuo vidutinės gyvenimo trukmės. Ekinomiškai stiprių šalių sociologai senatvės pradžia laiko pensijinį amžių (65m.).

Iš skirtingo amžiaus žmonių, užimančių analogiškas socialines padėtis, visuomenėje tikisi skirtingo elgesio, jiems taiko skirtingas normas. Per gyvenimą individas gauna, įgyja ir netenka daug socialinių padėčių, kurias lemia žmogaus nugyventi metai. Taip pat kiekvienoje visuomenėje egzistuoja elgesio normos, kurios yra skirtos skirtingo amžiaus žmonėms. Amžiaus normos – tai taisyklės, nurodančios, koks elgesys tinkamas ir netinkamas įvairiais gyvenimo periodais.

Senatvė – tai praradimų metas. Šiame gyvenimo etape žmogui tenka iš esmės keisti gyvenimo būdą. Jis patiria eilę praradimų:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3043 žodžiai iš 6068 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.