Sociologija Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Sociologija Lietuvoje

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Sociologija tarpukario Lietuvoje 5

I. Anelė Vosyliūtė 5

II. Meilutė Taljūnaitė. Petro Leono sociologijos samprata 6

III. Algirdas Poška. A. Maceinos socialinio teisingumo idėjos 8

3. Sociologija sovietinės okupacijos metais 10

4. Socialiniai pokyčiai Lietuvoje XX a. paskutiniame dešimtmetyje 12

I. Ekonominės kaitos mastas ir svarba 14

II. Moralė ir politika 15

5. Išvados 16

6. Literatūra 17

ĮVADAS

Sociologijos mokslas, praėjęs daugiau kaip pusantro šimtmečio kelią, suformavęs žymių skaičių įvairių visuomenės, jos grupių ir individų socialinį gyvenimą aiškinančių teorijų, sukaupęs didžiulį empirinių tyrimų bagažą, vystomas naujosios kartos šios mokslo krypties atstovų. Vis daugiau įvairaus išsilavinimo ir polinkių žmonių domisi žmonijos ir jos kultūros vystymosi istorija, moderniosios visuomenės grupių bendrabūvio problemomis, socialinio gyvenimo prognozavimo galimybėmis ir kitomis problemomis.

Sociologijos tapsmo mokslu apie visuomenę, jos grupes ir žmogų, kelias buvo ilgas, siekiantis tuos laikus, kai pradėti stebėti ir analizuoti elementariausi žmogaus visuomenės elgesio pasireiškimai.

Visuomenės studijų pradmenų randama dar senovės graikų laikais. Graikų filosofai tyrinėjo pasaulio sandarą ir empirinius faktus. Vėliau buvo labiau atsigręžiama į patį žmogų. Apmąstymams apie žmogų, socialines institucijas žymiai daugiau dėmesio skyrė humanistinės graikų filosofijos atstovai. Paminėtina Sokrato moralės teorija, Platono pažinimo teorija.

Sociologijos mokslo susiformavimui vertinga socialinės minties viduramžiais raida. Gipono vyskupas Šv. Augustinas gilinosi į Platono filosofiją, pasak jo, pasaulį ir jame esančią tvarką sukūrė dievas. Pasak Tomo Akviniečio, valstybė – tobula žmonių sąjunga, turinti išreikšti visuotinę gerovę. Įstatymai dieviški ir žmogiški. Nikolo Makiavelio požiūriu, pasaulis – daugiau chaosas. Žmoguje veiklos stimulas – jo interesas. Visuomenėje susiduriant žmonių tarpusavio interesams, jie kovoja už savo egzistenciją. Tai pagimdo socialinį institutą – valstybę. Valstybė jam – dinamiška, nes viskas kinta. Valstybė – žmogaus kūrinys.

Todėl galima daryti prielaidą, kad žmonių, jų grupių, visuomenių kitimo procese keitėsi ir tobulėjo jų tarpusavi sąveika, kas vaidino žymų vaidmenį tolesnei intelektualinės minties, mokslų raidai bei sociologijos kaip savarankiško socialinio mokslo atsiradimui bei įsitvirtinimui.

Jau XVII a. “socialinės fizikos“ (kaip pirmiausiai buvo vadinama sociologija) teorija išryškėja požiūris į visuomenę kaip sistemą. To laikmečio socialiniai filosofai vertina visuomenę kaip gamtos dalį (Hobso „natūralioji teisė“). Gamtos ir tiksliųjų mokslų, ypač geometrijos, mechanikos ir astronomijos, dėsniai neįstengė apimti daugialypių ir prieštaringų socialinių faktų įvairoves, todėl iškilo visuomeninių dėsningumų formalizavimo būtinybė. XVII a. Niutono fizikos ir Renesanso amžius, lygino visuomenę su mašina, kurios kiekvienas sraigtelis atlieka savo darbą (taip traktuotas ir darbo pasidalijimas, visuomeniniai santykiai, sąveika).

XIX a. socialiniai mąstytojai ūkinį – ekonominį gyvenimą vertino atsietai nuo politikos. Ž. Ž. Ruso ekonominių nuosavybės santykių svarbą tiesiogiai siejo su socialinės nelygybės problemų besivystančioje visuomenėje sprendimu.

Sociologija kaip savarankiškas mokslas apie visuomenę kaip sistemą, apie jos elementų – socialinių institutų – vystymąsi ir funkcionavimą iš esmės susiformavo XIX a. viduryje. Spartus kapitalistinės visuomenės vystymasis ir socialinių konfliktų dinamika sąlygojo ne vien socialinio filosofinio, bet ir „pozityvinio politinio“ (O. Kontas) socialinių reiškinių aiškinimo pagrindimą.

Lietuvos sociologijos istorija nėra tolydi, ištisinė kokių nors teorijų ar tyrimo mokyklų tąsa ar nepertraukiamas procesas. Dėl politinių, socialinių kataklizmų bei nepalankių realijų, sociologija, kaip ir kitos Lietuvos kultūros šakos, negalėjo vystytis natūraliai, tolydžio perimdama savo šakos pasiekimus, paveldą bei toliau jį plėtodama, evoliucionuodama socialinių faktų analizės gilumu bei sukauptos medžiagos gausumu. Nėra atlikta ir labai išsamių tyrimų ir aprašymų, nuosekliai apibūdinančių sociologijos raidą Lietuvoje. Todėl darbe pateiksiu kelių intelektualų, visuomenės veikėjų mintis, kurie bandė perskaityti savo pirmtakų tekstus, apmąstyti sociologijos raidą. Bandysiu apibūdinti Lietuvos sociologijos raidą bei pokyčius pradedant tarpukario laikotarpiu ir baigiant XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu.

SOCIOLOGIJA TARPUKARIO LIETUVOJE

Suverenios Lietuvos kūrimasis 1918-1940 m. žadino daugybę intelektualinės veiklos barų, būtinų visuomeninio gyvenimo pokyčiams, ūkio reformoms pagrįsti bei apmąstyti. Būtent šie pokyčiai suaktyvino socialinės minties eigą, visuomeninių problemų aptarimą bei teorinius samprotavimus. Kadangi profesionalių visuomenės tyrinėtojų tuo laiku nebuvo, socialinės sąmonės, žmonių gyvensenos vaizdą pateikdavo turintys tik sociologo orientaciją, intelektualai, kurios nors srities praktikai. Dabar jų mintis bando perteikti kai kurie visuomenės veikėjai.

I. Anelė Vosyliūtė

Ji
teigė, kad svarbus socialinės minties ir sociologinių tekstų atsiradimo pamatas – įvairūs visuomeniniai judėjimai, stimuliavę intelektualinių srovių veiklą, aktyvinę suverenios Lietuvos gyventojų socialinį gyvenimą bei formavę jų visuomeninę sąmonę. 1940 m. nutrūkus visuomeninių judėjimų bei iniciatyvų veiklai, buvo prarasta Lietuvos žmonių sąmonės identifikacija su humanistinėmis šių iniciatyvų idėjomis, su tautinių, socialdemokratiškų, katalikiškų, feministinių, kultūrinių ir kitų judėjimų vertybiniu turiniu, idėjiniu bagažu. Apie to paveldo turtingumą, idėjų stabilumą liudija ir prasidėjęs dabar Lietuvos Respublikoje jų atgaivinimo procesas, jų idėjų universalumo atitikimas šiuolaikinių žmonių dvasiniams ir socialiniams poreikiams. Suverenios Lietuvos visuomenės sociologijai prijaučiančiųjų autorių darbams būdinga imlumas socialiniams pakitimams, pasirengimas suvokti socialinę realybę, diagnozuoti esamą būklę. Priklausymas vienam ar kitam visuomeniniam judėjimui leido autoriams giliau suvokti problemines situacijas, aprėpti žmonių interesus bei poreikius. Iš skirtingų krypčių parasociologinių darbų galima susidaryti pliuralistinę tuometinės visuomenės vaizdą, sukonstruoti demokratinę, daugiaprasmę Lietuvos sociologinės minties istoriją. Kokios nors idėjinės ar mokslinės krypties kanonizacija užkerta kelią tiesos ieškojimams, o tokios paieškos įmanomos tik pliuralistinio mąstymo atmosferoje.

Randama ir kai kurių tiesioginių samprotavimų apie sociologiją, jos struktūras, sąvokas. Žymus sociologas M. Romeris rašė: „kad dar tarp pačių sociologų eina ginčas apie tai, kas tai yra sociologija ir kur yra šio mokslo sritis, tol dar negalima laikyti – sociologijos visiškai nusistovėjusiu mokslu“1. Čia konstatuojama XIX a. pab. – XX a. pr. sociologijos mokslo situacija Europoje, kai jo objektas nebuvo išsirutuliojęs iš visuomeninės minties pažinimo. Aiškesnis objekto suvokimas atsirado ryšium su specializacija, gilinimusi į socialinį reiškinį kaip į suverenų, pabrėžiant jo savitumą. Sociologijai kaip savarankiškai mokslo šakai susiformuoti turėjo reikšmės ypač anketinių duomenų analizės, taip pat statistinių metodų taikymas. Kad minėtu laikotarpiu sociologijos objektas buvo suprantamas labai plačiai, liudija Tarptautinio sociologijos kongreso Romoje

1Romeris M. Valstybė. Kaunas, 1934 T.

(kuriame dalyvavo M. Romeris) turinys: bendrosios sociologijos problemos, tarptautinės politikos ir teisės, tarptautiniai ūkio ir darbo, energetikos ir biosociologijos, intelektualinio bendravimo klausimai. Iš sociologijos problemų svarstytos solidarumo, socialinės drausmės, žmonijos pažangos sąvokos. Kiekvieno mokslo raidoje reikšmingą vietą užima specialių tiriamojo darbo institucijų susikūrimas, kitų mokslo organizavimosi formų plėtotė (pvz., leidinių įsteigimas). Suverenios Lietuvos Respublikos metais sociologija neturėjo savarankiškų tyrimo padalinių, šio mokslo statusas visuomenėje buvo neryškus, tačiau egzistavo tam tikra vidinė sociologinių žinių organizacija, sociologijai prijaučiančių intelektualų „duoklė“ šiai mokslo sričiai. Sociologijai buvo skiriami įvairūs akademiniai straipsniai, jos problemos nagrinėjamos teisiai ir filosofijai skirtuose žurnaluose. Visa tai sudaro prielaidas išskirti tų laikų sociologiją kaip savarankišką intelektualinę visuomenės mokslų srovę.

Kiekvienas mokslas turi savo vystymosi kontekstą, kultūrinę terpę. Daug suverenios Lietuvos Respublikos sociologų darbų rėmėsi religiniu faktoriumi, diferencijavusiu jų kryptingumą, konceptualumo pobūdį.

Išsami sociologijos krypčių analizė galėtų tapti tautinėm vertybėm ir istorine patirtimi pagrįstos sociologijos pamatų formavimo prielaida, apmąstymu apie Lietuvos sociologijos mokslo vystymo prioritetus bei galimus variantus.

II. Meilutė Taljūnaitė.

Petro Leono sociologijos samprata

Petras Leonas (1864-1938) – tai plataus akiračio ir erudicijos, susiformavusių dvasinių vertybių asmenybė. Jis giliai domėjosi ne tik teisės filosofijos, bet ir politinės ekonomijos, etikos bei sociologijos problemomis. 1922-38 metais Kauno universitete jis dėstė filosofijos, teisės enciklopedijos bei sociologijos (1936-1938) kursus. Vienas reikšmingiausių Petro Leono darbų yra veikalas „Sociologijos paskaitos“, išleistas 1939 m. Kitas, taip pat svarus, jo darbas yra „Teisės enciklopedijos paskaitos“.

„Sociologijos paskaitų pratarmėje, pabrėždamas sociologijos mokslo naujumą bei platų turinį, P. Leonas atskleidžia sociologijos paskaitų tikslą – „duoti tam tikrą kai kurių svarbiausių problemų vaizdą“. „Ne kartą tenka tamstoms išgirsti, kad tikrasis mokslas, kuris ieško tiesos ir ją radęs skelbia kitiems, visai neturi utilitarinių tikslų“2.

„Sociologijos paskaitose“ apžvelgiama, P. Leono nuomone, reikšmingiausia sociologinė (vokiečių, prancūzų, anglų, rusų) literatūra, trumpai apibūdinami ir lietuviški socialinius klausimus gvildenantys veikalai.



2 Leonas P. Sociologijos paskaitos. Vilnius, Pozicija, 1995

P. Leono socialines pažiūras tyrinėtojai sieja su jo politinėmis (liberalo) pozicijomis, kurios formavosi veikiamos įvairių idėjinių šaltinių (ypač rusų pozityvisto M. Kovalevskio ir ankstyvojo P.
sociologinių principų). Prieš atskleisdamas sociologijos sampratą P. Leonas pabrėžė

istorijos žinių svarbą norint „sąmoningai studijuoti sociologiją“. Naudojant istorinį lyginamąjį metodą šios žinios padeda pažinti žmonių visuomenę, jos pagrinde glūdinčius dėsnius ir tas reikšmes, kurioms tenkinti sugalvota, P. Leono terminais tariant, „visuomenės gyvenimo technika“. Kitas svarbus studijų aspektas – tai žmonijos istorijos kaip priešingumų, savitarpio kovos kovų supratimas.

Apibrėždamas sociologijos objektą P. Leonas perteikia žymiausių to meto sociologų mintis, akcentuodamas vieną, ar kitą jų idėją. Ir tik kalbėdamas apie sociologijos santykį su kitais, ypač su socialiniais mokslais, savo vardu pasako: „Sociologijos tyrimo pagrindinis objektas yra individas“. Sekdamas P. Sorokinu P. Leonas perteikia ir dabartinėje sociologijoje naudojamus socialinių grupių išskyrimo kriterijus: žmonių pasiskirstymą pagal lytį, amžių, kalbas, profesijas, turto dydį, gyvenamąją vietą, teisinę nelygybę, tikybą bei politines nuostatas. P. Leono darbe randamas socialinių koordinatų Lietuvos žemėlapį, kuris, nors neišbaigtas, yra įdomus ir šiandien, gali būti ir toliau papildomas istorine medžiaga.

Mintys apie visuomenės pažangą paskatino P. Leoną nagrinėti socialinės raidos dėsnio sąvoką. Remdamasis Aristoteliu, jis teigia, kad „socialiniai reiškiniai yra psichiniai reiškiniai“. Tačiau jei psichologija tiria individo sielos galią, tai socialiniai mokslai tiria masinį šių galių veikimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1663 žodžiai iš 5445 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.