Sociologijos erotikos samprata skirtingose civilizacijose
5 (100%) 1 vote

Sociologijos erotikos samprata skirtingose civilizacijose

1121314151



Įžanga

Gyvename globalizacijos amžiuje, kuomet nyksta ribos tarp kultūrų ir mus vis dažniau pasiekia atgarsiai iš mažai pažintų kraštų. Ypač yra domimasi Rytais, o Rytų tradicijos, religijos bei išmintis gyvybingai įsitvirtina mūsų krikščioniškuose kraštuose, kuomet savosios vertybės yra pernelyg pasenusios ar pabodusios. Taip pat vis aktualesnis tampa dialogas tarp Vakarų ir Rytų, bandoma kuo geriau suvokti, pažinti, palyginti ir pasisemti naujų idėjų. Vakariečius ypač stebino išpuoselėtas ir ištobulintas meilės menas, subtilus erotikos supratimas rytuose. Šiame darbe bandysime įsigilinti į erotikos supratimą tiek Vakarų krikščioniškoje , tiek Rytų induistinėje kultūrose , bandysime atrasti sąsajas tarp kultūrų, religijų erotikos suvokimo kontekste.

Erotikos samprata

Tarptautinių žodžių žodyne, sudarytame vyriausioji enciklopedijų redakcijos 1985 metais, erotika apibrėžta gana kukliai ir ne itin išsamiai: „(gr. erotikos – meilės) jutiminė meilė, geidulingumas“( www.kobra.ktu.lt/~nerijuss/zodynas) . Net ir šiandien, po daugiau nei 15 metų, kai esame daug mažiau psichologiškai suvaržyti, jis liko toks pats (Tarptautinių žodžių žodynas, 2004). Dar erotika yra apibudinama kaip seksualinių emocijų turtingas lytinis potraukis (Zalytis J. 1984.)

Taigi erotika siejasi tiek su meile, tiek su lytiniu potraukiu, tiek su emocijomis bei juslėmis, o kartu yra tarytum jungtis tarp jų.

Iš tiesų sudėtinga atskirti erotiką nuo pornografijos. Koks nors erotinis filmas gali būti labai pornografiškas, kaip ir pornografinis – labai erotiškas. Tiek erotika , tiek pornografija turi keletą lygmenų. Juk ir prostitutės visais laikais atstovavo ne tik žemiausiems, bet ir aukštesniems socialiniams sluoksniams. Ir tarp to, kokias seksualines paslaugas teikdavo vienos ar kitos, yra didžiulis skirtumas. Žinoma, ir šiais laikais tebėra aukštos, estetiškos erotikos pavyzdžių, kaip ir skoningos pornografijos.

Pasak Oto Vainingerio, klaidinga manyti, kad seksualumas ir erotika, lytinis potraukis ir meilė – tai iš esmės tapatūs dalykai. „Kuo erotiškesnis žmogus, tuo mažiau jis kenčia nuo savo seksualumo, ir priešingai. Tad trumparegiui, kuris dėl savo cinizmo vis dar teigia šių dviejų reiškinių identiškumą, nurodysime bent tai, kad lytinis potraukis auga suartėjant kūnams, o meilė skaisčiai liepsnoja, kai mylima būtybė toli; meilės gyvastingumui būtinas ilgesys.

Aš net pasakyčiau, kad egzistuoja tiktai platoniška meilė, visa kita, ką vadiname meile, tėra paprasta kiaulystė. Yra tiktai viena meilė: meilė Beatričei, Madonos garbinimas. O lytiniam aktui – tiktai Babilono ištvirkėlė“.( Vainingeris O. Erotika ir estetika. MG 1998/3)

E.Fromo erotinės meilės samprata, arba kuo erotika skiriasi nuo meilės

Vienas žymiausių humanistinės psichoanalizės atstovų JAV, E. Fromas, knygoje „Menas mylėti“ psichologiškai pagrindžia meilės etiką: ryšį tarp moters ir vyro, vaikų ir tėvų, giminių ir visai svetimų žmonių, ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Jis aprašo įvairias meilės rūšis, tame tarpe, ir erotinę meilę, kurios samprata nėra „ visiškai vakarietiška“. Mano manymu, ją galima būtų pateikti kaip sąlyginai universalų apibrėžimą.

Pasak Fromo, egzistuoja broliška meilė -meilė tarp lygiųjų; motinos meilė -meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus, jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus, be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė: ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė, neuniversali ir pati apgaulingiausia meilės rūšis.

Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu „įsimylėjimu“, staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų įveikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. „Mylimas“ asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).

Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo ir netgi rodydami jį, demonstruodami abstraktų interesą vis-a-vis pasauliui – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei
neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas „artimu“ asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).

Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu, tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti „iš meilės“ (Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).

Seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kuria stipria emocija, iš kurių viena yra meilė. Kadangi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši „vienybė“ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Švelnumas jokiu būdu nėra, kaip manė Froidas, seksualinio instinkto sublimacija; tai tiesioginė broliškos meilės pasekmė, besireiškianti ir fizine, ir nefizine meile. Erotinėje meilėje esama išskirtinumo, kurio nėra broliškoje meilėje ir motiniškoje meilėje. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, „mylinčius“ tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas a deux: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau: jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).

Erotinė meilė, jei tai yra meilė, remiasi viena sąlyga. Tai yra meilė, kylanti iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo (ar jos) būties esmėje. O savo esme visi žmonės yra vienodi. Visi yra Vieno dalis, visi yra Viena. Jei viskas yra taip, neturėtų būti skirtumo, kurį tu myli. Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas daugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilės. Šis požiūris vis dėlto paplitęs Rytų kultūrose.

Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje ši idėja atrodo visiškai neįmanoma. Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Šiuo požiūriu matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai – o ne tai, kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys – Ievos dalis. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu – valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas(Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).

Taip galvojant, galima prieiti prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, ar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Mes visi esame Viena, ir tuo pat metu kiekvienas iš mūsų yra vienintelis, nepakartojamas. Tas pats paradoksas išlieka ir mūsų tarpusavio santykiuose. Kadangi mes visi esame viena, galime visus mylėti ta pačia broliška meile. Bet kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų (Fromas Ė. Menas mylėti, 1992).

Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- yra teisingi arba, tiksliau,
teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis. (Fromas Ė. Menas mylėti, 1992)

Lygindami vakarų krikščioniškosios ir rytų induistinės kultūras erotikos sampratą, turėsime aptarti ją plačiąją prasme , kaip meilės ir seksualumo išraiškos meno tradicijas vienoje ir kitoje kultūroje.

„Vakarai niekada nesuvoks Rytų“

„Esu tikras, kad intelektualiai, konceptualiai Rytų suvokti neįmanoma. Jeigu nori eiti ton pusėn, privalai užsiimti vidine praktika. Tada į darbą įsitraukia ir dvasia, ir fiziologija, ir intelektas. Kartais intelekto darbo esmė gal ir yra ta, kad jis lyg ir „išsijungia“. Bet yra labai įvairių praktikų, kiekvienas anksčiau ar vėliau randa savąją, gal net individualizuotą, suasmenintą. Tada ir pradeda vertis tie daiktai, kurie iš esmės yra neįvardijami. Dingsta trafaretinės koncepcijos. Baigiasi vakarietiškas kategoriškumas. Beje, Vakarų filosofinė tradicija atsispindi ir šiuo metu aktualizuotoje mūsų kalbos struktūroje. Tačiau meditacinė erdvė toje kalboje lyg ir neturi analogų. Tada reikia grįžti vėl prie šaltinių. Panašiai kalbėjo Kristus, panašiai kalbėjo Buda, panašiais sakiniais. Tai ne filosofinės kalbos struktūra, veikiau poetinės. Nes tik šia kalba galima apsakyti itin svarbius daiktus, ir apsakyti nesužeidžiant, neįžeidžiant, neprarandant pasitikėjimo, atsisakant žlugdančio kategoriškumo. Ir sykiu pasakant gana kategoriškus teiginius. Tame sakinyje atsiranda begalės galimybių, kurių intelektas „sugromuliuoti“ nepajėgus. Tada jis jas suprimityvina, iškraipo ir pavadina tai moksline koncepcija arba hipoteze. Kitaip sakant, beribį pasaulį paverčia gardu arba narvu. „(Kajokas D., Buvimo akimirkos, http://www.culture.lt/lmenas )

Taigi neretai tenka išgirsti, jog mes, vakariečiai sunkiai galime suprasti rytietišką mentalitetą, kultūrą, religingumą, kurie ryškiai skiriasi nuo vakarietiškų, yra subtilesni, sunkiau arba praktiškai neapibrėžiami. Poetas D. Kajokas turėjęs nemažai kontaktų ir domėjęsis rytais kaip menininkas ir kaip mokslininkas šia mintį dar kartą pagrindžia. Turėtume tai prisiminti kalbėdami apie rytų kultūrą, ir jos sampratas bei neturėtume tikėtis tikslaus jos interpretavimo pagal vakarietišką mąstymo modelį. Vis dėlto bandysime tai padaryti. Iš pradžių vertėtų nustatyti šių kultūrų santykį su religija, bei iš to išplaukiančius tam tikrus bazinius skirtumus.

Kultūra ir religija

Kultūra ir religija yra dvi gyvenimo sritys, kurios labai glaudžiai tarpusavyje susijusios, veikia viena kitą, ir pasikeitimai vienoje iš jų, veikia kitą. Svarbu įvertinti religijose svarbą mūsų nagrinėjamose kultūrose. „Tinkamas supratimas ir įvertinimas kultūros reikšmės religijai ir religijos kultūrai yra didelė apsauga nuo vienašališko vienos arba kitos gyvenimo srities akcentavimo. Kai vakarietiškas humanizmas visą viltį deda tik kultūroj, jis užmiršta kultūros netobulumą ir religijos reikšmę šiems netobulumams pašalinti. Kai rytietiškas misticizmas teigia tik religiją, jis pamiršta, kad religija rymo ant kultūros ir tik per kultūrą gali sėkmingai išplėtoti savo veikimą todėl kova prieš religiją kultūros vardu nuardo kultūros apvainikavimą, o kova prieš kultūrą religijos vardu išgriauna materialinę religijos atramą ir paverčia tuščiu formalizmu „(Religija ir kultūra, 2001 – 8p.) Tuo remiantis, galima teigti, jog vakarų krikščioniškoji kultūra žymiai mažiau yra įtakojama savosios religijos. Religija, o kartu ir jos deklaruojamos vertybės, ne taip akivaizdžiai lemia gyvenimo būdą, mąstyseną, elgseną. Ir tuo labiau, jog vakarų kultūroje vis labiau įsigali vartotojiškos sampratos, o vis spartėjanti technologijų pažanga tolina žmogų nuo natūralumo. Taigi ir erotikos, meilės ir lytinio gyvenimo samprata bei praktika labiau taikoma prie egzistuojančių kultūros normų, nei religijos. Rytuose , kur ryškesnis religingumas, erotika taip pat yra labiau mistifikuota, įgavusi daugiau religinių aspektų, nei vakaruose. Taip pat galima daryti prielaidą, jog erotikos suvokimas bei išraiška vakaruose labiau išsivysčiusi vartotojiškoje, technologinėje srityse., pvz., nuogo kūno naudojimas reklamos, sėkmingesnio verslo tikslams; kontracepcijos , plastinės chirurgijos ar drabužių madai. O tuo tarpu dvasinis erotikos lygmuo dažnai lieka nepaliestas, tuo labiau, neretai nuneigiamas , slepiamas, aprašomas itin abstrakčiai. Rytų kultūroje, kur, kaip jau minėta, žemesnis kultūros išsivystymo lygmuo, tiek erotika tiek kitos gyvenimo sritys, yra itin sudvasinta, turi išplėtotą religinę bei meninę sampratą . „Kultūroje nėra išskirti gamtos dėsniai, einą vienintele vykdomąją priežastimi prigimty. Vis dėlto žmogus juos tvarko ir kreipia pagal savo nuožiūrą taip, kad jie virta tik instrumentaline priežastimi, kurios padedamas žmogus lengviau pasiekia savo tikslą<…>Kaip kultūroj veikia gamtos dėsniai, taip religijoje veikia ir žmogaus, su tik su tuo skirtumu, kad kultūroje gamtos dėsnių veikimas yra nesąmoningas ir nelaisvas, tuo tarpu religijoje žmogus veikia laisvai ir sąmoningai, nors šis veikimas vis dėlto įgauna labiau pasiduodantį pobūdį ir formuoją aktingumas jau
Dievui“ (Religija ir kultūra, 2001 – 22p.)

Vėl gi darysime prielaidą, jog seksualinis gyvenimas, seksualinio gyvenimo ir erotikos tradicijos rytuose esti natūralesnės, sąmoningesnės. Nekrypstant į gilesnius teologinius pamąstymus, vertėtų paminėti jog nors, kaip pripažįsta abiejų kultūrų vyresnieji religiniai atstovai, vis labiau vyksta dialogas, atrandama nemažai esminiu dvasinių bendrybių, tačiau istorinis krikščioniškos ir induistinės erotikos supratimas ryškiai skyrėsi. Krikščionybę galėtume apibudinti kaip pernelyg suvaržančią erotikos srityje, kūniškąjį meilės aspektą tarytum atmetančią, neigiančią. Na, o induistinės kultūros jau keturis tūkstantmečius labai atvirai , natūraliai, bei kūrybingai žvelgia į tiek į kūnišką, tiek į dvasinę meilę, ir vieną ir kitą laikydami neatskiriamomis, vertomis meno bei mokslo vardo. Nepaisant seksualinės revoliucijos krikščioniškame pasaulyje, po ilgų suvaržymo amžių vis dar esame ne taip jau ir toli pažengę meilės ir erotikos meno srityje, bei žavimės pikantiškomis naujovėmis iš rytų.

Palyginimui apžvelgsime religinius seksualinio gyvenimo vadovėlius krikščioniškos ir induistinės kultūros.

Krikščioniškasis erotikos suvokimas

Iš esmės seksas, erotika nėra draudžiami, tačiau itin miglotai ir glaustai nurodoma, kada tai tinkama.

Vakarietiška visuomenė nors ir nėra itin religinga, tačiau vis dar išlaikiusi tam tikras nuostatas, tame tarpe ir žinių apie seksualumą bei erotiką skurdumą. Šios žinių „ spragos“ jau laisvėjančioje visuomenėje yra užpildomas dažniausiai primityviausiais, nemokšiškais būdais. Arkivyskupo S. Tamkevičiau kalboje galima įžvelgti tokį susirūpinimą: „erotika ir seksas yra pačios didžiausios ir vienintelės vertybės – tai prietaras. Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir davė jiems kūrybines galias, todėl Bažnyčia su didele pagarba traktuoja sutuoktinių meilę ir jų teisėtus lytinius santykius. Katalikų Bažnyčios Katekizmas kalba taip: “Seksualumą įprasmina santuokinė vyro ir moters meilė. Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu…” Seksualumas tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties (Apaštališkoji adhortacija “Familiaris consortis”, 11). Mūsų visuomenės informavimo priemonės labai nusikalsta bręstančiam jaunimui, užnuodydamos jo sąmonę iškreiptai suprantamu seksu. Videofilmai, TV programos, geltonoji spauda suniekina moterį, sutuoktinių patalą ir jauno žmogaus sąmonę užverčia sunkiai įsivaizduojama bjaurastimi, o mūsų valdžios vyrai tuo tarpu mąsto tik apie ėjimą į Europą… Kam Europai reikalingi žmonės be dvasinių vertybių, savo lygiu nepranokstantys neprotingų gyvulių, kam jai reikalingi morališkai iškrypę žmonės? Ar gerbs Lietuvą tie jauni žmonės, įsisąmoninę tik vieną vertybę – nuogą egoizmą. Bažnyčia labai skaudžiai sutiko faktą, kad Seimas dabartines visuomenės informavimo priemones paliko savikontrolei, tarsi visuomenė – kultūros, mokslo ir tradicinių konfesijų atstovai – neturėtų ką pasakyti tais atvejais, kai informavimo priemonės tampa tautos demoralizavimo įrankiu.“( Ark. S. Tamkevičius. Kariams ir jaunimui. 1996 http://www.lcn.lt/bzinios)

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 3081 žodžiai iš 5564 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.