Sociologijos įvadas
5 (100%) 1 vote

Sociologijos įvadas

1121

SOCIOLOGIJOS ĮVADAS

Iš lotynų k.: socios- visuomenė, λoγos – mokslas.

O. Comta 1830m. išskyrė sociologiją kaip mokslą. Jį apibūdino, kaip mokslą apie reiškinius, kurie vyksta visuomenėje. 19a. vyko didesnė mokslų specializacija ir O. Comto mokinys E. Durkheimas 1898m. susiaurino šį mokslą, kuris tapo savarankišku, tiriantis reiškinius visuomenėje atskiroms grupėms. Teigė, kad grupei žmonių yra būdingas elgesys, kuris neatsispindi individo elgesy. Grupės esmė yra savyje. 20a. žymiausias sociologas vokietis H. Vėberis padėjo pagrindus sociologijai.

Pagrindinės teorijos, kurios kelia sau klausimą: Kodėl ir kaip įmanoma žmonių visuomenė ir joje įmanoma tvarka? : 1.Funkcionalizmas 2.Konfliktų teorija 3.Simbolinės sąveikos teorija 4.Mainų teorija. Visos teorijos – santykinės. Anot Holbeso, „žmogus žmogui – vilkas“.

FUNKCIONALIZMAS teigia, jei reiškinys visuomenėje yra, jis atlieka kokią tai funkciją ir ji yra reikalinga.

19a. liberalizmo klasikai kritiškai vertino ekonomisto R. Smito nematomos rankos teorijas, t.y. kuo mažiau valstybė kišasi į ekonomiką, tuo daugiau tvarkos ekonomikos rinkoje. Atsirado utilitarizmo (naudos) požiūris, t.y. žmogus pasirenka kelią, kur reikia įdėti minimumą pastangų, bet gaunama maksimumas naudos.

19a. didelę įtaką daugeliui mokslų turėjo biologo K. Linėjaus teorijos: 1.gyvūnų klasifikacija 2.evoliucijos teorija (keičiasi ir požiūris į visuomenę kaip besivystančią) 3.gyvosios ląstelės teorija (visi sudėtingi dalykai sudaro paprastas daleles, todėl reikia atrasti visuomenės pagrindines dalis; į visuomenę žiūrima kaip į gyvą biologinį organizmą).

H. Spenceris 19a. didžiausias sociologų teigė, kad: 1.Kad visuomenė vystosi ir auga 2.Kuo didesnė ji tuo sudėtingesnė 3.Struktūros diferenciacija lydima funkcijų diferenciacija 4.Visuomenės dalys tarpusavyje susietos; vienos dalies pasikeitimai iššaukia kitos dalies pasikeitimus 5.Visuomenė yra savarankiška visumos dalis. Panašu nereiškia tapatu.

Spencerio teiginiai: 1.Visuomenė kaip ribota sistema savireguliuojasi ir turi tendenciją siekti lygsvaros. Ramybės siekimas. 2.Visuomenė turi bazinius poreikius ir juos būtina patenkinti. 3.Visuomenės analizė turi būt nukreipta į jos sudedamųjų funkcijų tyrimą ( kaip funkcijos tenkina pagrindinį visuomenės poreikį). 4.Visuomenėje turi egzistuoti struktūros, kurios užtikrintų jos ramybę ir pastovumą.

Atsiradus šiai teorijai, iškilo šie klausimai: 1.Ar visuomenė nori išlikti? (Nes biologiniai organizmai visada nori išlikti). 2.Ar visuomenė turi visus rekvizitus, kurie būtini išlikti? (Nes bio. org. norintys išlikti turi tam tikrus rekvizitus). 3.Ar visuomenė turi tarpusavy susietas dalis? (Nes org. turi savy susietas dalis, kad išliktų). Funkcionalizmas turi į šiuos klausimus atsakyti.

Funkcionalizmo nauda pagal E. Durkheimą: 1.Socialinis pasaulis tyrinėjamas iš sisteminio taško. 2.Visuomenei būdingos normalios ir patologinės būsenos. 3.Visuomenė susideda iš tarpusavy susietų dalių, kurios nagrinėja kaip jos patenkina visuomenės poreikius. 4.Nagr. kaip atskira dalis padeda išlikti visumai.

T. Parsonsas išvystė funkcionalinio imperatyvo teoriją, 1937m. knygoje „Socialinė veiksmo struktūra“, joje pristatė utilitaristų, pozityvistų, idealistų stipriąsias ir silpniausias puses. Iškėlė eilę klausimų: 1.Ar visada žmogus elgėsi utilitariai (protingai)? 2.Ar i tikrųjų žmogus savo elgesy yra laisvas? 3.Kaip įmanoma tvarka nevaldomoj sistemoj? Utilitaristai sakė, kad žmogus sugeba rinktis tarp priešingų interesų. Iš pozityvizmo paemė susidorojimą fizinių socialinių reiškinių parametrus (socialinius reiškinius galima matuoti). Iš idealistų, idėjų teoriją (žmogus gimsta turėdamas gėrio, grožio, gerumo supratimą, jas reikia tik padėti išskleisti). Šias idėjas susiejo į voliutaristinę veiksmų idėją. Žmogus priima pats sprendimą veikti, tačiau jo sprendimus lemia normatyvinės ir situacinės taisyklės.

Socialinis veiksmas susideda iš : 1.Aktoriaus 2.Tikslo 3.Alternatyvių priemonių 4.Aktorius susiduria su eile situacijų 5.Aktorius remiasi savo vertybėmis ir normomis.

Visuomenės pagrindas – tai veiksmas, kuris apjungia priimtus „aktoriaus“ subjektyvius sprendimus pasiekti tikslą. Aktoriaus pasirinkimą lemia vertybių ir situacijų pasirinkimas, siekiant tikslą.

Funkcionalizmo sistemos: Pirminė veikimo sistema (visi kartu sudaro sistema): 1.Veiksmai vyksta tarp žmonių. 2.ir socialiniame kontekste (gyvenime), kur aktorius turi statusą ir vaidina savo vaidmenį. 3.Įvairūs statusai kasdieniniame gyvenime susiję ir juos reikia derinti su visuomene. 4.Aktoriaus veiksmus reikia tyrinėti iš sistemų taško. 5. Sąveikos sistemos, jungiančios daugelį aktorių, turinčių tam tikrą statusą ir atitinkamą savo vaidmenį, sudaro supersocialinę sistemą.

Išskirtinis dėmesys kultūrai. Socialinio veiksmo sistemoje nurodo elgesio pavyzdžius. Asmenybės lygmenyje kultūra nulemia sprendimus ir poreikį. Visuomenė neturinti supratimo kas gera ir bloga, gražu ir ne, negali egzistuoti. Jei kultūrinės normos per griežtos įvyks sprogimas.

Civilizacija – gamtos apribojimas. Mus valdo nesibaigiantys norai.

Kad visuomenė būtų integruota (sutelkta) reikia: 1.Socialinė sistema turi turėti pakankamą kiekį aktorių adekvačiai atliekančių
savo vaidmenis. 2.Kultūrinės normos turi būti nei per griežtos, nei per laisvos. Tai nusprendžia visuomenė.

Socialinė struktūra. Institucionalizacija- tai procesas, kurio dėka susikuria ir išsisaugoja socialinė struktūra.

Socialinė sistema sudaro vaidmenų rinkimą. Ji ribojama kultūrų etalonų ir lemia asmeninę sistemą. Sukuria socialinės kontrolės mechanizmą (šeima, mokykla, bažnyčia…). Jų dėka asmeninės sistemos įgauna struktūrą, kurios visuomenei reikia. Socialinė sistema turi argumentų. Socialinio proceso dėka visuomenės vertybės įdiegiamos į asmenines.

T. Parsonsas pripažino, kad socialinė sistema ne visada veikia. Kiekviena asmeninė ir socialinė sistema, kad išliktų turi spęsti šias problemas: 1.Adaptacijos problema (gynyba nuo išorinio pasaulio- prisitaikymas prie jo). 2.Tikslo pasiekimas (prioritetų nustatymas ir priemonių mobilizacija jiems pasiekti; pagal tai gyvenimo būdas). 3.Integracija (sprendžia sudėtinių dalių koordinavimo problemą). 4.Latentiškumas (sprendžia ribų ir įtakos nuėmimo problemas). Kaip jas tarpusavy sujungti, spręsti tolygiai. Pasikeitimai įvyksta, kai pritrūksta energijos ar vertybių sistema sugriūva. Svarbu suderinamumas.

KONFLIKTO TEORIJA teigia, kad visuomenė normaliai dirba bendradarbiaujant. Visuomenės vystymasis vyksta tarp konfliktų.

(Mažoji teorija tyrinėja funkcionalizmą, didelės – struktūras. Mikroteorijos – mainų, sąveikos teorijos iš žmogaus pozicijų.)

K. Markso hipotezės: 1.Ekonominė organizacija – nuosavybė, kuri ypač nulemia visuomenės struktūrą. 2.Bet kuri visuomenė savyje turi griaunamąją jėgą ir ši savigynos jėga yra klasių konfliktai. 3.Tas konfliktas turi 2 polius: išnaudotojai ir išnaudojamieji. Esant tam tikroms sąlygoms išnaudojamieji supranta savo tikruosius interesus, susivienija ir nuverčia išnaudotojus.

Nauja sociologijos mąstymui: 1.Nežiūrint į tai, kad kiekviena visuomenė turi sisteminius požymius, joje pastoviai yra konfliktiniai interesai, t.y. turi sprogimo galimybę. 2.Visuomenė nuolatos gimdo konfliktus. 3.Konfliktai turi tendenciją pasireikšti poliarine forma. 4.Konfliktai dažnai įvyksta dėl resursų trukumų. 5.Konfliktas yra pagrindinė socialinė struktūra, pasikeitimo šaltinis visuomenėje.

K. Markso tezės: 1.Kuo netolygiau sistemoje išdėstyti deficitiniai resursai, tuo gilesnis konfliktas. 2.Kuo geriau išnaudojamieji pradeda suvokti savo tikruosius interesus, tuo didesnė galimybė, kad jie pradės kovoti dėl savo resursų perdalijimo. A.Kuo labiau socialinės permainos, kurias vykdo viešpataujantys, pakerta egzistuojančius santykius, tvarką tarp išnaudojamųjų tuo didesnė galimybė, kad išnaudojamieji supras savo tikruosius interesus. B.Kuo dažniau valdantieji išnaudojamiesiems sukuria atstumtųjų būsenas, tuo didesnė galimybė, kad išnaudojamieji supras savo interesus. C.Kuo dažniau išnaudojamieji gali skųstis vieni kitiems, tuo labiau tikėtina, kad jie supras savo kolektyvinius tikruosius interesus. 3.Kuo labiau išnaudojamieji suvokia savo interesus, abejoja teisingų deficitinių resursų paskirstymu, tuo labiau tikėtina, kad konfliktas bus atviras. A.Kuo mažesnis viešpataujančių sugebėjimas pagrįsti teisingai savo interesus, tuo labiau tikėtina, kad išnaudojamieji eis kartu. Būtinas ir etinis pagrindas. 4.Kuo aukštesnė ideologinė unifikacija (Kas kaltas? Ką daryti?) išnaudojamųjų, tuo tobulesnė politinio vadovavimo struktūra, stipresnė poliarizacija (pasiskirstymas tarp interesų). 5.Kuo stipresnis išnaudotojų ir išnaudojamųjų poliarizacija, tuo labiau prievartinis bus konfliktas. 6.Kuo labiau prievartinis konfliktas, tuo didesnis deficitinių resursų perskirstymas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1268 žodžiai iš 2453 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.