Sociologijos įvadas
5 (100%) 1 vote

Sociologijos įvadas

SOCIOLOGIJOS ĮVADAS

Iš lotynų k.: socios- visuomenė, λoγos – mokslas.

O. Comta 1830m. išskyrė sociologiją kaip mokslą. Jį apibūdino, kaip mokslą apie reiškinius, kurie vyksta visuomenėje. 19a. vyko didesnė mokslų specializacija ir O. Comto mokinys E. Durkheimas 1898m. susiaurino šį mokslą, kuris tapo savarankišku, tiriantis reiškinius visuomenėje atskiroms grupėms. Teigė, kad grupei žmonių yra būdingas elgesys, kuris neatsispindi individo elgesy. Grupės esmė yra savyje. 20a. žymiausias sociologas vokietis H. Vėberis padėjo pagrindus sociologijai.

Pagrindinės teorijos, kurios kelia sau klausimą: Kodėl ir kaip įmanoma žmonių visuomenė ir joje įmanoma tvarka? : 1.Funkcionalizmas 2.Konfliktų teorija 3.Simbolinės sąveikos teorija 4.Mainų teorija. Visos teorijos – santykinės. Anot Holbeso, „žmogus žmogui – vilkas“.

FUNKCIONALIZMAS teigia, jei reiškinys visuomenėje yra, jis atlieka kokią tai funkciją ir ji yra reikalinga.

19a. liberalizmo klasikai kritiškai vertino ekonomisto R. Smito nematomos rankos teorijas, t.y. kuo mažiau valstybė kišasi į ekonomiką, tuo daugiau tvarkos ekonomikos rinkoje. Atsirado utilitarizmo (naudos) požiūris, t.y. žmogus pasirenka kelią, kur reikia įdėti minimumą pastangų, bet gaunama maksimumas naudos.

19a. didelę įtaką daugeliui mokslų turėjo biologo K. Linėjaus teorijos: 1.gyvūnų klasifikacija 2.evoliucijos teorija (keičiasi ir požiūris į visuomenę kaip besivystančią) 3.gyvosios ląstelės teorija (visi sudėtingi dalykai sudaro paprastas daleles, todėl reikia atrasti visuomenės pagrindines dalis; į visuomenę žiūrima kaip į gyvą biologinį organizmą).

H. Spenceris 19a. didžiausias sociologų teigė, kad: 1.Kad visuomenė vystosi ir auga 2.Kuo didesnė ji tuo sudėtingesnė 3.Struktūros diferenciacija lydima funkcijų diferenciacija 4.Visuomenės dalys tarpusavyje susietos; vienos dalies pasikeitimai iššaukia kitos dalies pasikeitimus 5.Visuomenė yra savarankiška visumos dalis. Panašu nereiškia tapatu.

Spencerio teiginiai: 1.Visuomenė kaip ribota sistema savireguliuojasi ir turi tendenciją siekti lygsvaros. Ramybės siekimas. 2.Visuomenė turi bazinius poreikius ir juos būtina patenkinti. 3.Visuomenės analizė turi būt nukreipta į jos sudedamųjų funkcijų tyrimą ( kaip funkcijos tenkina pagrindinį visuomenės poreikį). 4.Visuomenėje turi egzistuoti struktūros, kurios užtikrintų jos ramybę ir pastovumą.

Atsiradus šiai teorijai, iškilo šie klausimai: 1.Ar visuomenė nori išlikti? (Nes biologiniai organizmai visada nori išlikti). 2.Ar visuomenė turi visus rekvizitus, kurie būtini išlikti? (Nes bio. org. norintys išlikti turi tam tikrus rekvizitus). 3.Ar visuomenė turi tarpusavy susietas dalis? (Nes org. turi savy susietas dalis, kad išliktų). Funkcionalizmas turi į šiuos klausimus atsakyti.

Funkcionalizmo nauda pagal E. Durkheimą: 1.Socialinis pasaulis tyrinėjamas iš sisteminio taško. 2.Visuomenei būdingos normalios ir patologinės būsenos. 3.Visuomenė susideda iš tarpusavy susietų dalių, kurios nagrinėja kaip jos patenkina visuomenės poreikius. 4.Nagr. kaip atskira dalis padeda išlikti visumai.

T. Parsonsas išvystė funkcionalinio imperatyvo teoriją, 1937m. knygoje „Socialinė veiksmo struktūra“, joje pristatė utilitaristų, pozityvistų, idealistų stipriąsias ir silpniausias puses. Iškėlė eilę klausimų: 1.Ar visada žmogus elgėsi utilitariai (protingai)? 2.Ar i tikrųjų žmogus savo elgesy yra laisvas? 3.Kaip įmanoma tvarka nevaldomoj sistemoj? Utilitaristai sakė, kad žmogus sugeba rinktis tarp priešingų interesų. Iš pozityvizmo paemė susidorojimą fizinių socialinių reiškinių parametrus (socialinius reiškinius galima matuoti). Iš idealistų, idėjų teoriją (žmogus gimsta turėdamas gėrio, grožio, gerumo supratimą, jas reikia tik padėti išskleisti). Šias idėjas susiejo į voliutaristinę veiksmų idėją. Žmogus priima pats sprendimą veikti, tačiau jo sprendimus lemia normatyvinės ir situacinės taisyklės.

Socialinis veiksmas susideda iš : 1.Aktoriaus 2.Tikslo 3.Alternatyvių priemonių 4.Aktorius susiduria su eile situacijų 5.Aktorius remiasi savo vertybėmis ir normomis.

Visuomenės pagrindas – tai veiksmas, kuris apjungia priimtus „aktoriaus“ subjektyvius sprendimus pasiekti tikslą. Aktoriaus pasirinkimą lemia vertybių ir situacijų pasirinkimas, siekiant tikslą.

Funkcionalizmo sistemos: Pirminė veikimo sistema (visi kartu sudaro sistema): 1.Veiksmai vyksta tarp žmonių. 2.ir socialiniame kontekste (gyvenime), kur aktorius turi statusą ir vaidina savo vaidmenį. 3.Įvairūs statusai kasdieniniame gyvenime susiję ir juos reikia derinti su visuomene. 4.Aktoriaus veiksmus reikia tyrinėti iš sistemų taško. 5. Sąveikos sistemos, jungiančios daugelį aktorių, turinčių tam tikrą statusą ir atitinkamą savo vaidmenį, sudaro supersocialinę sistemą.

Išskirtinis dėmesys kultūrai. Socialinio veiksmo sistemoje nurodo elgesio pavyzdžius. Asmenybės lygmenyje kultūra nulemia sprendimus ir poreikį. Visuomenė neturinti supratimo kas gera ir bloga, gražu ir ne, negali egzistuoti. Jei kultūrinės normos per griežtos įvyks sprogimas.

Civilizacija – gamtos apribojimas. Mus valdo nesibaigiantys norai.

Kad visuomenė būtų integruota (sutelkta) reikia: 1.Socialinė sistema turi turėti pakankamą kiekį aktorių adekvačiai atliekančių
savo vaidmenis. 2.Kultūrinės normos turi būti nei per griežtos, nei per laisvos. Tai nusprendžia visuomenė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 770 žodžiai iš 2453 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.