Sociologijos

Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenės

socialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Tai

mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingą

visuomenės realybės sferą, kurią tirinėja pagal specifinius būdingus tam

mokslui dėsnius ir dėsningumus.

Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų

socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Soc reiškinį ar procesą

sukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialinei

grupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė

tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas.

Sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai, socialinė elgsena.

Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių slgesiu.

Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančių

elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė.

Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektas yra reiškinys ar procesas, į

kurį nukreiptas sociologinis tyrimas.

Socialoginių tyrimų dalykas – ta mus dominanti objekto pusė, kuri bus

tiriama.

Sociologiniam požūriui į visuomenę būdinga:

1. Demaskavimas – gebėjimas matyti, kas vyksta už tiriamų socialinių

struktūrų, socialinių grupių fasadų. Sugebėjimas apnuoginti socialines

sistemas, parodant tai, ką jos slepia.

2. Nepagarbumas – sociologas turi blaiviai ir kritiškai vertinti

situacijas, negarbinti visuomenėje pripažįstamų vertybių, tiesų.

3. Reliatyvizmas – geografinis ir socialinis mobilumas modernioje

visuomenėje reiškia galimybes įvairiai traktuoti pasaulį.

4. Kosmopolitizmas – sociologas turi teisę domėtis ne tik savo šalies,

bet ir kitų šalių socialiniais reiškiniais.

Sociologinė vaizduotė – tai galėjimas matyti asmeninį žmonių gyvenimą

ir jų polinkius platesneme istoriniame ir socialiniame kontekste. Ji turi

būti trimatė:

• Istorinis matmuo – suvokti reiškinį istoriškai;

• Antropologinis matmuo – gebėti objektyviai vertinti įvairių žmogaus

gyvenimo organizavimo formų įvairovę;

• Kritinis matmuo – susijęs su raidos galimybėmis, ateities alternatyviais

variantais, nes visuomenėje mes pasmerkti paklusti jėgoms veikiančioms

kaip gamtos dėsniai, kuriuos telieka pažinti ir pritaikyti savo reikmėms

ir tikslams.

Sociologijos moksle kaip ir kitose moksluose pagrindiniai komponentai

yra žinios ir jų gavimo priemonės. Sociologinės žinios apima metodologines

žinias ir žinias apie dalyką.

Metodologinės žinios apima pasaulėžiūros ir metodologinius principus,

mokymą apie sociologijos dalyką, žinias apie metodus, jų rengimą ir taikymą

apie sociologines žinias, jų formas, tipus ir lygius, žinias apie

sociologinio tyrimo procesą, jo struktūrą ir funkcijas.

Žinios apie dalyką – tai specialiai sukurtos klasifikacijos ir

tipologijos, konceptualūs arba matematiniai metodai, hipotezės ir teorijos,

statistiniai duomenys.

Sociologijoje naudojami atskirų mokslų metodai (stebėjimas, apklausos)

ir bendrieji mokslų metodai (statistiniai).

Metodai sociologijoje – tai priemonės mokslinėms žinioms apie

socialinę realybę gauti ir sisteminti, apima pažintinės (tyrinėjimo)

veiklos principus, reguliatyvines normas arba taisykles veikimo būdų

visumą, tvarką. Veikimo priemonių ir būdų nuoseklumas vadinamas procedūra,

kri yra bet kurio metodo neatskiriama dalis.

Metodika – tai metodo, o tuo pačiu ir pricedūros realizavimas

praktikoje. Ji gali būti originali, naudojama tiktai viename tyrime, arba

standartinė (tipinė), naudojama daugelyje tyrimu.

Tyrimo technika – tai metodo realizavimas paprasčiausių operacijų

lygmenyje: duomenų rinkimo, apdorojimo, anketos parengimo technika.

Priklausomai nuo žinių lygio, sociologiniai tyrinėjimai skirstomi į:

• Teorinius tyrinėjimus – orentuotus į teorinių teiginių patikrinimą

remiantis empirika (faktais) ir tų teorinių teiginių išvystymu, sukuriant

teorijas.

• Empirinius tyrinėjimus – orentuotus į konkretaus socialinio reiškinio

tyrimą ir praktinių rekomendacijų parengimą.

Sociologinė žinios atlieka dvi funkcijas: Socialinės realybės

aiškinimo ir jo pertvarkymo funkciją. Teorinis tyrimas gali ne tik

paaiškinti socialinę realybę bet ir pasiūlyti jos pertvarkos būdą.

Empirinis tyrimas diagnozuoja socialinio reiškinio „ligą“ ir siūlo būdą jai

gydyti, pateikdamas rekomendacijas. Empirinis būdas apjungia savyje

teorines žinias, reikalingas išankstinei tiriamo socialinio objekto

(reiškinio analizei ir gautų rezultatų apibendrinimui.

Metodologoniai tyrinėjimai priskiriami bet kokiam žinojimo lygmeniui

ir vyksta tiek fundamentaliosios sociologijos rėmuose, tiek taikomosios.

Sociologiniai tyrimai susideda iš tryjų stadijų:

1) Metodologinė – susijusi su tyrimo programos rengimu

2) Empirinė, susijusi su empirinių
duomenų gavimu. Tai lauko tyrimas,

darbas su objektu, sociologinės informaijos rinkimas, jos

apdorojimas ir analizė.

3) Teorinė, susijusi su teorinių žinių gavimu, tipologijų kūrimu

(konstravimu), sociologinių teorijų formavimu ir tobulinimu.

Sociologiniai tyrinėjimai skirti tyrinėti įvairių socialinių bendrijų

funkcionavimo ir vystymosi ypatumus bei dėsningumus, žmonių tarpusavio

sąveikos pobūdį ir būdus, jų bendrą veiklą.

Socialiniai tyrinėjimai tyrinėja konkrečias socialinių dėsningumų

socialinės žmonių tarpusavio sąveikos formas ir sąlygas: ekonomines,

politines, demografines t.y. kartu su specifiniu dalyku (ekonomika,

politika, gyventojai) tiria žmonių tarpusavio sąveikos aspektą.

Socialinių tyrimų rūšys:

• Socialiniai – ekonominiai,

• Socialiniai – politiniai

• Socialiniai – psichologiniai tyrinėjimai.

Socioliginių žnių struktūros apibendrinta forma:

1. Metodologinės žinios;

2. Žinios apie dalyką;

3. Metodai;

4. Tyrimai.

Makrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusavio

sąveikoje, o mikrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį.

Kasdieninis žmonių elgesys vyksta konkrečių socialinių sistemų, struktūrų

ir institutų rėmuose. Šiuo požiuriu skiriami keturi socialoginės analizės

lygiai: tarpasmeninis, grupės, visuomenės ir pasaulinės sistemos.

Socialinės sociologijos funkcijos:

1. Pažintinė – visoms struktūroms užtikrina naujų žinių apie skirtingas

socialines gyvenimo sferos gausinimą atskleidžia socialinio visuomenės

vystymosi dėsningumus ir perspektyvas, apibendrina faktinę medžiagą,

teikia mokslui informaciją.

2. Taikomoji – suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vystymą,

mažinant socialinę įtampą visuomenėje, socialinių krizių atsiradimą ir

pasekmes.

3. Sociologinės prognozės – teikia ir grindžia galimų sprendimų

alternatyvas bei jų tykimybinius nukrypimus, ilgalaikes pasekmes.

Padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas.

4. Socialinio planavimo – padeda racionaliau planuoti įvairių gyvenimo

sferų vystymą.

5. Ideologinė funkcija – rezultatai panaudojami siekiant tam tikrų tikslų

arba juos įtvirtinant.

6. Humanistinė – padeda žmonių, įvairių socialinių grupių, bendruomenių

geresniam tarpusavio supratimui, konfliktų ir krizių vertinimui.

Sociologija turi ryšių su kitais mokslais:

• Antropologija – mokslas apie žmogų, jo vystymosi įpatumus, elgesio

pokyčius.

• Demografija – tiria gyventojų skaičių, sudėtį, dinamiką ir jų

priklausomybę nuo gimstamumo, mirtingumo ir migracijos, o tai turi įtakos

socialinių grupių sudėčiai, jos elgesiui, tarpusavio sąveikai.

• Ekonomikos mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir

vartojimą.

• Politikos mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą

bei įgyvendinimą, panaudojant politinę galią ir valdžią.

Sociolizacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima

žinias, vertybes, nuostataws, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui

visuomenėje. Socializacijos procesas sąlygotas mūsų biologinės prigimties

ir kultūros. Socialinio gyvenimo šaltiniai: kalba įgūdžiai, elgesio

taisyklės, siekiai, vaidmenys ir padėtys. Socializacijoje sociologija

skiria du procesus – tai kultūros ir savęs atskleidimas. Individo

socializacija tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis.

Pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės.

Pirminė socializacija – tai perėjimas žinių ir įgūdžių, būtinų

kasdieninio gyvenimo rutinoje. Skiriami du jos modeliai:

• Socializacijos slopinant bruožai yra vaiko paklusnumas, baimės už blogą

elgesį, apdovanojimai, komandos. Čia pagrindinis vaidmuo tenka

suaugusiam, nes vaikas žiūri ko nori suaugusysis.

• Socializacijos dalyvaujant bruožai yra atsidėkojimas už gerą elgesį,

apdovanojimai, vaiko savarankiškumas, bendravimas. Čia pagrindinis

vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri ko vaikas nori.

Antrinės socializacijos tipai:

• Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymad jį

atlikti.

• Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos

dalis, trunkanti visą gyvenimą.

• Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito.

Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantys

esminį vaidmenį individo socializacijos procese: šeima, bendraamžių grupės,

mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės.

Socialinė struktūra – tai socialinės sąveikos ir nuolatinių ryšių

(santykių) veikimo būdas. Pagrindiniai spcialinės struktūros komponentai:

• Socialinė padėtis – tai individo užimama pozicija visuomenėje. Žmogaus

padėtis visuomenėje lemia net jo dvasinę būseną ir sveikatą. Padėtys

visuomenėje:

1. Gautoji padėtis
nepriklauso nuo individo asmeninių pastangų;

2. Įgytoji padėtis, kurią individas sąmoningai renkasi ir deda pastangas

jai pasiekti

3. Pagrindinė padėtis apibrėžia žmogų socialiai (profesija).

• Socialinis vaidmuo – tai elgesys, kuriuo tikimasi iš tam tikrą socialinę

padėtį užimančio žmogaus, kuris priklauso nuo individo charakterio ir

temperamento pagrindu susiformausių būdo bruožų.

Vaidmenų rinkinys tai – tai vaidmenys susiję su viena socialine padėtimi.

Vaidmens įtampa – tai sunkumai, kylntys dėl skirtingų lūkesčių ir

reikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui.

Vaidmenų konfliktas – tai padėtis, kai žmogui reikia atlikti kelis

sunkiai suderinamus vaidmenis (dirbanti mažamečių vaikų motina).

Vaidmenų apibūdinimo charakteristikos: emocianalumas, gavimo būdas,

apimtis, formalizavimas, motyvavimas.

• Socialinė grupė – tai, kai atlikdami vaidmenis žmonės sueina į

socialinius ryšius. Kai šie ryšiai tampa pastoviais ir ilgalaikiais,

susikuria socialinė grupė.

• Institutas – tai pastovi bendros žmonių veiklos organizavimo forma. Jo

paskirtis – enkinti kurį nors svarbų, socialinį poreikį: šeimos,

ekonomikos, politikos, religijos ir išsimokslinimo.

Socialinė grupė – tai visuma sąveikaujančių žmonių, kuriė yra tos

visumos nariai. Socialinės grupėe elementai:

• Nariai. Individas priklauso grupei tik kaip atliekantis socialinį

vaidmenį.

• Vienijantys veiksniai – tai vertybės, sudarančios grupės egzistavimo

dvasinį ir materialinį pagrindą.

• Uždaviniai įprasmina grupės egzistavimą.

Grupės (klasifikuojamos) būna:

• Pirminės – mažos, grindžiamos asmeniniais ryšiais, neformaliais

lūkesčiais.

• Antrinės – didesnės, grindžiamos beasmeniniais ryšiais, formaliais

lūkesčiais.

• Instrumentinės – kuriamos tam tikram darbui atlikti.

• Ekspresyvinės – emocinaims poreikiams tenkinti.

• Ingoups and outgroups.

Kiekviena grupė – unikali. Vidiniai grupės procesai:

• komunikacija ir valdžia,

• spaudimas jos nariams,

• vaidmenų formavimas ir paskirstymas,

• pašalinimo iš grupės mechanizmas,

• lyderystė,

• dykinėjimas

• asmeninių ir kolektyvo interesų susikirtimas,

• grupinis mąstymas,

• prisitaikymas prie grupės normų.

Socialinė organizacija – tai didelė socialinė grupė, siekianti tam

tikrų tikslų. Ji kuriama kaip visuomeninių uždavinių sprendimo

instrumentas, tikslų siekimo priemonė ir formuojasi kaip žmonių bendrija ty

kaip socialinių grupių, statusų, normų, lyderiavimo, susitelkimo –

konfliktiškumo santykių visuma.

Socialinės organizacijos evoliucija – nuo tradicinės prie

biurokratinės organizacijos.

Veberis suformulavo biurokratinės organizacijos bruožus, kurie

atskiria ją nuo tradicinės organizacijos:

• Darbo pasidalijimas (tradicinėje organizacijoje darbo pasidalijimo

nebuvo);

• Valdžios herarchija (biurokratinėje organizacijoje – aiški, o tradicinėje

– silpna ir nepastovi);

• Griežtų taisyklių buvimas ( biurokratinėje – rašytos, tradicinėje –

nerašytos);

• Viešo ir prieinamo biuro egzistavimo (renkami ir saugomi visi veiklos

dokumentai);

• Beasmeniškumas (tradicinėje organizacijoje vyrauja asmeninis paklusnumas

vadovui);

• Klasifikacija (Tradicinėje organizacijoje tarnybą lemia ištikimybė ir

paklusnumas vadovui);

• Darbuotojo lojalumas (biurokratinėje organizacijoje – vykdomos taisyklės,

o tradicinėje – ištikimybė vadovui).

Biurokratija – socialinė grupė, žmonės dirbantys biure, valdymo

sistema, kurioje dominuoja pareigūnai, elgesio būdas paremtas visuotiniu

taisyklių taikymu.

Socialinės organizacijos (klasifikavimas) tipai:

• Ekonominis (arba gamybinis). Teikia gėrybes ir paslaugas, užsiima prekių

gamyba, paslaugų tiekimu, kapitalo kaupimu.

• Palaikymo (mokykla, bažnyčia, ligoninė).

• Integravimo (teismai, kalėjimai).

• Politinis (vyriausybė) – bendras išteklių, žmonių, visuomenės

reguliavimas, koordinavimas, kontrolė.

Socialinė stratifikacija – tai socialinių darinių, kurių atstovai

naudojasi nevienodu valdžios ir materialinių vertybių, teisių, pareigų ir

privilegijų bei prestižo turėjimo lygiu, egzistavimas vienoje ar kitoje

visuomenėje. Tai socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygių turto,

galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi

padėtis perduodama iš kartos į kartą. Yra du socialinės stratifikacijos

aiškinimai – funkcionalistinis ir konflikto teorijos.