Sofistika yra būdas, kuriuo filosofija pasireiškia viešumoje, šitaip įeidama į kasdienį žmogaus pasaulį. Virsdama sofistika, filosofija išties duoda realią ar tariamą naudą. Išmintis buvo paversta preke. Idėjų neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Užtat galima parduoti žinias arba žodžius. Toks buvo ir yra pagrindinis sofistų užsiėmimas. Sofistikos atmainų būta nepaprastai įvairių, nes neaprėpiamai įvairi yra žinių ir žodžių stichija. Sofistai linksmindavo karalius ir turtuolius. Sofistai mokė dorybės įrodinėdami, kad ji teikia naudą visuomenei ir malonumą individui. Sofistai buvo gyvenimo ir politinio meno mokytojai, švietėjai, jaunimo auklėtojai. Filosofija virsta sofistika, persikūnydama ir į rimtesnius pavydalus. Neretai ji tampa religijos pakaitalu, kurdama sektas, mokyklas, kur filosofas persikūnija į autoritarinį lyderį, tampa dvasininku, vadu. Tokiu atveju filosofija išsigimsta ir tampa kolektyvinės šizofrenijos forma (sektantiška sofistika). Filosofija virsta sofistika ir tada, kai ji siekia tapti mokslo pakaitalu, pretenduodama grynuoju mąstymu įsismelkti į tą sritį, kuri prienama tik matematinei eksperimentinei gamtotyrai. Pernelyg didelės filosofijos pretenzijos pažinti pasaulį yra trumpiausias kelias į prastą sofistiką. Dar vienas sofistika virtusios filosofijos pavidalas – ideologija, kai autentiškoje filosofinėje būsenoje atsiradusios idėjos supaprastinamos ir paverčiamos jėgos instrumentais. Ideologija yra išsigimusi filosofija.
Esama ir daugiau sofistikos atmainų. Apibūdindami viešąjį filosofijos gyvenimą nuolat vyraujančioje žmogaus pasaulio kasdienybėje turime prieiti tokią išvadą: pirmiausia ir dažniausiai į žmogaus filosofija įeina ir jame gyvena vienpusišku pavidalu, kaip sofistika. Sofistika yra filosofo kompromiso su kasdienybe padarinys. Šio kompromiso negali išvengti net patys didžiausi mąstytojai. Nuo sofistikos negali atitrūkti net pats tikriausias mąstytojas vien todėl, kad filosofinė būsena, idant virstų apibrėžtu ir kitiems žmonėms perduodamu dalyku, turi būti išsakyta (išreikšta kasdienės kalbos formomis). Filosofinės būsenos įkalbinimas lemia tai, kad filosofija didesniu ar mažesniu mastu virsta sofistika.
Žodis metafizika Vakaruose prigijo kaip klasikinės filosofijos, įsimąstančios į pirmuosius esinijos pradus ir priežastis, sinonimas. Vakarų filosofija yra pamatinis metafizinis įvykis. Šis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: meta ir physis. Pirmąjį galima versti lietuviškais žodžiais po, už; antrąjį – žodžiu gamta. Pirminė žodžio metafizika reikšmė – antgamtė. Metafizinis sąlytis su esenija yra ant-gamtiškas santykis su gamta. Vakarų klasikinės filosofijos tradiciją nulemia formalioji metafizika, kurios pagrindas yra transcendentinės būties kaip absoliutaus individo principas. Metafizikos išskirtiniai bruožai:
a) metafizika yra filosofija, nukreipta į transcendentinę būtį, atitraukta nuo juslinių fenomenų pasaulio ir pagaunamą grynuoju tikėjimu ir grynuoju mąstymu;
b) transcendentinė ūtis suvokiama kaip idealus substancinis individas;
c) metafizika grindžiama individualumo ir formos principais, kuriuos galima redukuoti į vieną – individualios formos arba įforminto individo – principą.
d) metafizika kartu yra ir būties mąstymas, ir pastanga pažinti būtį, tačiau ji grindžiama būties pirmumu prieš nebūtį ir šiuo požiūriu yra Rytų filosofijos priešingybė.
Nuolatinis svyravimas tarp transcendetinės būties mąstymo ir jos pažinimo išriškėjo krikščionybės filosofijoje, kur tikėjimo ir žinojimo santykio klausimas buvo vienas svarbiausių. Šis klausimas glūdėjo neišskleistu pavydalu metafizikos objekto sandaroje, todėl užsimezgė ir išsiskleidė jau graikų filosofijoje, kurioje dar nepasiekė tos tragiškos įtampos, kuri pirmąkart pasirodė viduramžių metafizikoje, o naujaisiais amžiais ir naujaisiais laikais tapo griaunamąja jėga, sunaikinusia pačią metafiziką ar mažių mažiausiai susilpninusia jos pozicijas ir atvedusia ją į krizę, kuri tęsiasi ir šiandien.