SOFOKLIO ANTIGONĖ, KOVOJANTI UŽ TRADICINES VERTYBES
Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidume blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas. Ji jauna, bet jau suspėjo pajusti gyvenimo laimę ir panieką. Ji Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo, duktė, patyrusi viešą šeimos gėdą. Tokiems belieka arba nusilenkti prieš visus, arba pakilti aukščiau visų, kad būtų pripažinti. Antigonė pasirinko antrąjį variantą.
Gyvenimo panieka išmokė Antigonę nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtų padaryti laimingesnę ar nelaimingesnę. Su skaisčiu gyvenimu ir jo džiaugsmu Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji, , prisiriša prie savo šeimos, kurios jau beveik nebėra. Mylėdama vedžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius. Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polinikas bus nelaimingas ir miręs. O Antigonė myli jį labiau nei vyrą, labiau nei vaikus. Nes jiems numirus, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirus broliui,kito jau nebus. Brolį Antigonė myli labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai nieko nebeliko. Vienintelė sesuo kalbinama eiti kartu palaidoti brolį, išsigąsta ir atsisako priešintis valdžios norams. Antigonė pasijunta visiškai viena. Jos širdyje kyųa užgauli seseriai ironija, išdidumas. Antigonė viena vyksta brolio laidoti, vykdydama širdies ir dievų liepiamą pareigą. Jai nesvarbus Kreonto draudimas, nes religija ir meilė broliui jai užima didesnę vietą gyvenime. Jei Kreontas nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs ir bus viename kape su mylimuoju broliu, tėvu, motina. Jos šeima Hado karalystėječ todėl jai lyg ir nebėra ką veikti žemėje.