Sofoklio biografija ir jo kūriniai
5 (100%) 1 vote

Sofoklio biografija ir jo kūriniai

Sofoklis

Kas be sielvartų gyvybės slenksčio nepasiekė.

Kas mirties dienos dar neišvydo, –

To šioj žemėj nevadinkite laimingu.

Edipas Karalius

Gimiau ne neapkęsti, bet mylėti.

Antigonė



Sofoklio gyvenimas (495-405). Aischilas jau buvo 60 metų, kai dramos rungtynėse jis susitiko jauną, dar tik 27 metų poetą. Kova tarp pagarbinto seno dramaturgo ir jauno konkurento sudominusi Atėnus. Išspręsti, katro laimėta, buvęs pakviestas tik grįžęs iš žygio Atėnų karo laivyno viršininkas Kimonas ir kiti kariuomenės vadai. Karo teisėjai skyrė dovanas jaunajam. Šita naujoji teatro žvaigždė buvo Sofoklis.

Sofoklis gimė 495 m. netoli Atėnų, Kolone, kurio vardą poetas vėliau įamžino Edipo tragedijoje. Turtingo ir garbingo ginklų fabrikanto sūnus Sofoklis buvo gražiai išauklėtas ir išmokytas. Nuo pat jaunystės per visą gyvenimą jis buvo ir liko menininkas, nors atėniečiai jam suteikė ir karo vado ir valstybės iždininko garbę. Gražios figūros ir veido, sveikas, ligų neliečiamas, visur saiką ir harmoniją išlaikąs Sofoklis buvo atėniečių garbinamas ir vadinamas net pačių dievų mylimuoju. Tik gyvenimo galą jam sudrumstęs tikrasis sūnus. Norėdamas greičiau paveldėti tėvo turtus, jis apskundęs Sofoklį teismui, kad tėvas jau nesąs sveiko proto ir dėl to negalįs turto valdyti. Aštuoniasdešimt metų poetas teisme nesiteisinęs, o tik paskaitęs iš savo rašomos „Edipo Kolone“ tragedijos, ir teismas jį išteisinęs. Sofoklio gyvenimas sutapo su Atėnų Periklio periodu; vaikas būdamas jį pradėjo, vadovaudamas chorui ir džiūgaudamas dėl Salamino pergalės, o mirė 405 m. prieš pat galą Atėnams nelaimingo Peloponeso karo, nesudrumstas savo ramios dvasios tautos nelaime – savo gimtojo miesto žuvimu.

Sofoklio dramaturgija. Iš 113-120 Sofoklio sukurtų tragedijų liko tik 7 – tiek pat kaip ir Aischilo.

„Ajaksas“ – tragedija didvyrio, kuris, degdamas pykčiu, kad Achilo šarvai teko ne jam, bet Odisėjui, pasiryžta savo konkurentą nužudyt, tačiau Atėnė sumaišo jam protą, ir jis Odisėjo vietoj ima žudyti avių ir jaučių kaimenę; atsikvošėjęs ir nebesitverdamas gėda, nusižudo.

„Filoktetas“ – graikų pamestas nelaimėj, užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją, nors žinojo, kad tik nuo jo lanko, gauto iš Heraklio, žus Trojos miestas.

„Elektra“ – tragedija Agamemnono dukters, kuri dega noru atkeršyti savo motinai, nužudžiusiai jos tėvą, savo vyrą.

Šitos trys tragedijos yra sudarytos iš Trojos mitų, kuriuos panaudojo ir Aischilas su Euripidu. Lygiai visi trys dramaturgai buvo sukūrę tragedijas iš Tėbų mitų apie Edipą, kuris nužudė savo tėvą ir vedė motiną. Sofoklis iš to mito sukūrė tris tragedijas – „Edipą Karalių“, „Edipą Kolone“, „Antigonę“. Šitos trilogijos tragedijos yra populiariausios ir geriausios.

Septinta tragedija – „Trachinietės“.

a) Tragedijų pasaulis. — Vardai rodo, kad foną, turinį, veikėjus savo tragedijoms Sofoklis pasirenka iš mitų, kaip ir jo pirmatakas Aischilas; ypačiai iš tų mitų, kurie yra susiję su jo gimtuoju miestu. Tačiau jau ir mituose Sofoklio akis pastebi ne aischiliškus dievus ir titanus, bet žmones; ne gyvenimo didingumą, bet gyvenimo darnumą, harmoniją. Sofoklis prieina arčiau prie žmonių; giliau žvelgia į jų sielą ir randa ją nesudėtingą; vienuose vyrauja pavydas („Ajaksas“), užsispyrimas („Filoktetas“), kerštingumas („Elektra“), tironija („Kreonas“); kituose stipri valia, gilus šeimos ir pareigos jausmas („Antigonė“), geraširdiškumas, artimo meilė („Tezėjas“), valdovo rūpestingumas („Edipas“), tiesumas, teisingumas ir kiti palinkimai, kurių yra pripildyta (daugiau ar mažiau – čia svarbiausia!) kiekvieno širdis visais amžiais. Iškeldamas šiuos būdo bruožus, Sofoklis sukūrė eilę nesudėtingų, bet stipriai apibrėžtų charakterių. Jie daug žmogiškesni už Aischilo charakterius: švelnesni, spalvingesni, moteriškesni, realesni.

Realistiškiau vaizduodamas žmones, Sofoklis vis dėlto, skelbdamas idėjas, kurios tvarko dievų ir žmonių santykius, lieka toks pat idealistas, kaip ir Aischilas. Visus jo žmones ir dievus valdo rūstusis likimas. Jis skaudžiai baudžia žmones ne tik už jų pačių, bet ir už tėvų ar senelių nusikaltimus; siunčia nelaimes net tiems, kurie, rodos, nieko pikta nėra padarę; jie baudžiami jau vien dėl to, kad pasijunta laimingi ir nustoja mąstę apie žmogaus menkybę. Dėl to Sofoklio žmonės daugiausia kenčiančios būtybės. Tačiau žmogaus kentėjimas, nors ir didelis, Sofokliui neatrodo gėdingas. Kentėjimas nuplauna, nuskaidrina žmogaus sielą. Kas kančiose susitaiko su likimo jam siunčiamomis nelaimėmis, atgaus ir dievų malonę. Savo tragedijoje Sofoklis nepamiršta pamokyti: nors ir laimingiausias būtum, visados apmąstyk savo menkumą, visados būk pasirengęs priimti kentėjimą, kuris nuskaidrins tavo dvasią, o kovodamas su likimu, pats būsi sutriuškintas.

Čia Sofoklis dvilypis: ir poetas ir moralistas. Jo menas turi ir džiuginti žmogų ir moraliai kelti jo dvasią. Tuo jis panašus į Aischilą. Bet meniniu atžvilgiu juodu gerokai skirias. Jeigu Aischilo kūryba yra panaši į tamsią, šėlstančią, audros plakamą jūrą, kuri po debesų aptrauktu ir žaibų raižomu dangaus skliautu galingomis bangomis daužo
krantus ir nuo kurios ūžesio žmogus apsvaigsta, – tai Sofoklio kūryba panaši į ramią, krantų apgaubtą, bet vis dėlto amžiną jūrą, kurios vaiskus veidrodis po šviesiu dangumi kilnoja žvejų valtis ir atspindi žvaigždes žvaigždynus (Busse). O Baumgartneris palygina juodu kaip ąžuolą ir palmę ir pastebi: „Tačiau milžinas ąžuolas yra ne mažiau gražus, kaip simetriškai išaugusi palmė“. Ąžuolas, suprantama, Aischilas, palmė – Sofoklis.

b) Tragedijų technika. — Tragediją Sofoklis žymiai apvalė nuo epiškų pasakojimų, nereikalingos lyrikos, kurių dar daug buvo likę Aischilo teatre. Jų vietoj Sofoklis plėtojo tikrąjį dramos elementą – veiksmą. Tam reikalui jis įvedė trečiąjį veikėją, sumažino chorų roles, pačius chorus padidino iki 15 žmonių ir juos įtraukė į veiksmą. Antra svarbi jo reforma – atsipalaidavimas nuo trilogijos formos. Sofoklis rūpinosi visą tragedijos medžiagą suimti į vieną tragediją, bet padaryti ją vieningą, pilną, išbaigtą sau veikalą. Dėl to paveikslingai darni jo tragedijų kompozicija: scenos ir veiksmai be nereikalingo patoso ir kitų nedramiškų priedų.

Kompozicijos harmonijai atsako išdailinta, lanksti, žodinga, niuansuota kalba. Sofoklis kalba – taryt laidytų aštrias, taiklias strėles; Aischilas kalba – taryt svaidytų galingų uolų atlaužas (Solger).

„Edipas karalius“. Nelaimingojo karaliaus Edipo mitą panaudojo tragedijoms ir Aischilas („Septyni prieš Tėbus“), ir Sofoklis, ir Euripidas (jo tragedija dingus). Tačiau Sofoklis giliausiai ir pilniausiai parodo baisiuosius Edipo kentėjimus, sukelia užuojautą kenčiantiems ir pasibaisėjimą žmogaus laimės nepastovumu. Kokia to mito medžiaga, iš kurios Sofoklis sukūrė nemirštamą veikalą? Kaip jis tą medžiagą suėmė į tragedijos rėmus (kompozicija)? Kokią mintį į ją įdėjo, kuri verčia mus ir užjausti nelaimingą Edipą ir baisėtis?

a) Tragedijos medžiaga. — Tėbų karalių Lajų ir jo žmoną Jokastę orakulas kitados buvo įspėjęs, kad, jei gimsiąs jam sūnus, tai jis užmušiąs tėvą ir vesiąs motiną. Karalius nepatikėjo orakulu. Gimusį sūnų Edipą atidavė tarnui, kad nužudytų. Tarnui vaiko pagailo, ir atidavė jį sutiktam piemeniui. Vaikas pakliuvo pas Korinto karalių Polibą. Užaugęs nuėjo į Delfus teirautis savo likimo. Jis užmušiąs savo tėvą ir vesiąs motiną – paskelbė orakulas. Edipas pas savo tariamuosius tėvus negrįžo, kad išvengtų orakulo lėmimo. Pabėgo. Pakeliui susitiko Lajų, nepažino, susiginčijo ir besigindamas jį nužudė. Atėjęs į Tėbus atspėjo baidyklės Sfinkso mįslę ir išvadavo nuo jos miestą. Dėkingi tėbiečiai išrinko jį karalium, o karalienė našlė atidavė jam savo ranką. Orakulo lėmimas įvyko.

Laimingai gyveno Edipas su savo žmona motina 15 metų. Bet dvilypis nusikaltimas – tėvažudystė ir kraujomaiša – reikalauja bausmės. Tėbus ištiko maras. Edipas kreipėsi į orakulą, kad nurodytų maro kaltininką. Kada paslaptis iškilo aikštėn, Jokastė pasikorė, o Edipas išsidūrė akis.

b) Tragedijos kompozicija. — Tragedijos herojus – Edipas. Kur yra jo tragizmas? Nuo pat jaunystės jis kovoja su likimu: nori jo išvengti. Edipas triumfuoja: jis nuo likimo pabėgo, jis laimingas, laimingiausias žmogus. Tai viena Edipo gyvenimo dalis: jo pasisekimai, kilimas į viršūnes. Antroj – jo nelaimės, kritimas, kuris prasideda nuo to, kad Edipui ima aiškėti, jog, kovodamas su likimu, jis yra įvykdęs likimo sprendimą. Čia tik ir prasideda Edipo tragizmas – baisiosios paslapties atskleidimas. Ir tragizmas juo didesnis, kad uždangą nuo paslapties pamažu atskleidžia pats Edipas – iš pradžių drąsiai, paskui pasibaisėdamas, o kai uždanga visai atskleista, kai išgąsčio pagautas Edipas pamato įvykdęs orakulo sprendimą, jis pasijunta iš aukštybių visai nukritęs ir sudužęs. Čia jo katastrofa.

„Edipo kraliaus“ tragedija ir pradedama ne nuo Edipo kovos pradžios, bet nuo momento, kada maro ištikti tėbiečiai maldauja Edipą pagalbos, ir jis pažada surasti kaltininką. Šis kaltininko ieškojimas yra tragedijos ašis, pats veiksmas, varomas nuo pat pradžios nepaprastai nuosekliai; kaltininko veidas aiškėja laipsniškai, scena po scenos, veiksmas po veiksmo. Visa tragedija atrodo, nelyginant, rytas po žiaurios kruvinos kovos, nelyginant, saulė tekėtų, vis labiau ir labiau apšviesdama lauką, ir su kiekvienu jos spinduliu išvystum naujus lavonus. Ir kaip tekančios saulės nesulaikysi, taip nesulaikysi artėjančios katastrofos. Kiekvieno Edipo ar jo žmonos pastanga atrodo jau jau pašalins katastrofą, bet tai tik tam momentui malonus miražas, po kurio katastrofa atrodo dar didesnė, nes jų pačių pastangos ją priartina.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1605 žodžiai iš 4428 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.